Septynerius metus Romoje gyvenanti M.Maksimė jau priprato prie italų vyrų dėmesio bei komplimentų.
Mados renginiuose, kviestiniuose vakarėliuose simpatiška mergina visada atsiduria dėmesio centre.
Neretai kas nors jai užsimena, jog ji labai panaši į 6-ojo dešimtmečio žvaigždę A.Ekberg.
Legendinę aktorę į kino istoriją amžiams įrašė vaidmuo italų režisieriaus Federico Fellini 1960 m. filme „Saldus gyvenimas“ („La Dolce Vita“). Ypač magnetizuojanti yra scena, kurioje Anitos herojė braido Romos Trevio fontane, savo gundomu žavesiu užburdama Marcello Mastroianni veikėją.
Neseniai M.Maksimė ir A.Ekberg panašumas buvo aprašytas itališko žurnalo „Ora“ puslapiuose – taip skaitytojai turėjo progą iš arčiau susipažinti su lietuve Monika.
– Kaip atsitiko, kad jus pradėjo lyginti su A.Ekberg?
– Mados, kosmetikos srityje esu pastebima, visada sulaukdavau daug dėmesio. O kad mane ėmė tapatinti su Anita, įtakos turėjo tai, jog aš, kaip ir ji, esu aukšta (182 cm), šviesiaplaukė, žydraakė, panašių formų. Žmonės, su kuriais dirbdavau, dažnai pusiau juokais sakydavo: „O, naujoji Anita.“
Tas mano naujasis vardas būdavo tiesiog iš lūpų į lūpas perduodamas lyg kokia naujiena. Galiausiai tą informaciją pasigavo ir žurnalistai. A.Ekberg italams ir ypač romiečiams yra ikona.
Imdamas iš manęs interviu žurnalistas klausinėjo apie mano veiklą, kilmę. Italijos televizijos kanale „Rai 1“ yra rytinė televizijos laida „Unomattina“ („Pirmasis rytas“). Jos vedėjai kas sekmadienį perverčia savaitės žurnalus ir aptaria įdomesnius straipsnius.
Būtent toje laidoje buvo paminėtas straipsnis apie mane ir pasakyta, jog atsirado naujoji A.Ekberg.
Romos centre yra garsus baras-restoranas „Harry’s Bar Rome“. 1950–1960 m. ši vieta itin klestėjo: rinkdavosi režisieriai, prodiuseriai, aktoriai. Tuo laikotarpiu čia buvo galima sutikti ir A.Ekberg, kur ji užsukdavo atsipalaiduoti po mėgstamų apsipirkinėjimų.
Baro-restorano savininkai keitėsi, kol 2000 m. jį įsigijo ir atnaujino Lepore šeima. Šiandien „Harry’s Bar Rome“ interjeras atkuria filme „Saldus gyvenimas“ vyravusią atmosferą. Ten kaba A.Ekberg ir kitų žvaigždžių nuotraukos. Romoje tai populiarus baras-restoranas – aš ten dažnai užsuku.
– Ar iki palyginimo su A.Ekberg jūs domėjotės šios aktorės asmenybe?
– Apie ją žinojau seniai, nes dirbau mados srityje, o ten ją visi vis paminėdavo.
Tuomet pradėjau ja dar daugiau domėtis, skaičiau straipsnius, pažiūrėjau filmą „Saldus gyvenimas“. Nusipirkau senų nuotraukų su jos atvaizdu.
Kartą viename uždarame klube buvo surengta iškilminga vakarienė, jos metu buvo rodomos ištraukos iš senų itališkų filmų, o ant pakylos vaikščiojo manekenės, įkūnijančios tų filmų aktorių įvaizdžius.
Mane aprengė panašia suknele, kokią A.Ekberg vilkėjo „Saldžiame gyvenime“. Aš ją pristatinėjau, kai dideliame ekrane buvo rodoma filmo ištrauka.
– Gal kilo noras sąmoningai pamėgdžioti A.Ekberg įvaizdį, pradėti kaip ji rengtis ir šukuotis plaukus?
– Man labai patinka jos aprangos stilius, tačiau norėčiau išlaikyti ir savo asmenybę.
– Kaip atsidūrėte Italijoje?
– Esu kilusi iš Lentvario, mokyklą baigiau Vilniuje. Vėliau įgijau teisininkės specialybę. Italijai visada jaučiau aistrą, mane viliojo šios šalies mada, kinas, maistas. Svajojau ten gyventi, išmokti italų kalbą. Tad būdama dvidešimties leidausi į nuotykių kupiną kelionę.
Tai buvo labiau spontaniškas sprendimas, važiavau į nežinią, bet žinojau, kad noriu dirbti mados, pramogų versle.
Atvykusi mokėjau anglų, šiek tiek ispanų ir prancūzų kalbas. Regionuose italai, be savo kalbos, nelabai kalba kitomis, tačiau Roma – tarptautinis, turistinis miestas, čia galima sutikti įvairių žmonių, yra nemažai kalbančių angliškai. Šiaip romiečiai draugiški, linkę padėti žmonės.
Įsikūrimas nebuvo lengvas ir greitas, nes dideliame mieste – didelė konkurencija.
Teko įdėti nemažai pastangų, darbo, laiko. Kalbą išmokau gana greitai.
Nuolat eidavau į modelių atrankas. Susiradau agentus, kurie su manimi ėmė dirbti.
– Ar dažnai per atrankas tekdavo išgirsti „ne“? Ar dėl to nenukentėjo savivertė, nesumažėjo pasitikėjimas savo jėgomis?
– Neslėpsiu, dažniau išgirsdavau žodį „ne“ negu „taip“. Tai tikrai nėra lengva sritis. Savivertė nenukentėjo, nes racionaliai suvokdavau, kad nors esu iš mažos šalies, turiu atitinkamas galimybes kai ką daryti Italijos sostinėje, kai ko siekti. Tad, jei man kur nors būdavo pasakoma „taip“, jausdavausi pakylėta ir įgaudavau įkvėpimo.
Tas šimtas „ne“ prieš vieną „taip“ mano lūkesčių nenusvėrė. Toks mąstymas man padėjo.
Būtiniausioms reikmėms man užtekdavo uždirbamų pinigų. Dar pradėjau dirbti renginiuose, konferencijose, produktų pristatymuose.
– Smalsu sužinoti, iš kur tokia neįprasta jūsų pavardė?
– Mano prigimtinė pavardė buvo Maksimavičiūtė, tačiau vėliau nauji Lietuvos įstatymai suteikė galimybę susitrumpinti pavardę. Tai padaryti nutariau todėl, kad gyvenant užsienyje ji daugeliui buvo per sunki ištarti. Tas sprendimas pasufleravo ir būsimą mano kuriamos kosmetikos pavadinimą „Monica Max“.
Mano pavardė yra kilusi iš lotyniško žodžio „Max“ arba „Maximus“, kuris reiškia didžiausią ar aukščiausią. Ir mano gyvenimo filosofija daryti viską maksimaliai gerai ir pasiekti geriausių rezultatų.
– Kaip kilo mintis žengti į grožio produktų rinką?
– Gal čia buvo ir šiek tiek mistikos, nes susapnavau sapną, kuriame save išvydau laikančią daugybę kosmetikos buteliukų. Tada dar nesupratau, kur pasisuks mano kelias. Bet neilgai trukus ėmiau dairytis mokslų. Suradau kosmetikos mokyklą, kurioje buvo mokoma anglų kalba. Ten labai patiko. Studijos truko trejus metus. Kol sukūriau ir rinkai pristačiau savo prekės ženklą, patyriau nemažai sunkumų. Buvo daug darbo, į savo tikslą reikėjo įdėti daug kantrybės ir aistros.
Pirmieji produktai buvo skirti veidui: serumas, kremai, kaukės. Jie iki šiol yra prioritetas. Dabar turime ir kūno liniją.
Kurdama kosmetiką įkvėpimo sėmiausi iš Italijos, jos gamtos. Visi ingredientai yra ekologiški, iš Viduržemio jūros regiono.
Pirmoji kosmetikos linija buvo tobulinama vienus metus. Ne viskas iškart pavyko. Kaskart norisi patobulinti tai, ką sukūriau. Tas procesas vyksta ir dabar. Pavyzdžiui, veido kremui buvo panaudoti 25 ingredientai. Kosmetikos priemones kuriame trise su viena italų šeima: chemike ir biologu.
Visas medžiagas gaminame patys, tad kaina yra šiek tiek didesnė nei vidutinė. Palyginimui – natūralios medžiagos yra trylika kartų brangesnės už sintetines. Produktais prekiauju internetu, jų jau galima įsigyti kai kuriuose Romos butikuose bei viešbučiuose. Su savo kosmetika dirbu trejus metus.
– Kai italų žurnalistas jūsų paklausė, kokios yra jūsų stipriosios pusės, pasakėte, kad tai yra ūgis, penkto dydžio krūtinė, mėlynos akys, ilgi natūralūs šviesūs plaukai ir šypsena. Gal visa tai gyvenime jums padeda lengviau siekti tikslų, svajonių?
– Italai yra labai sarkastiški, jie dažnai mėgsta juodąjį humorą, mėgsta pasišaipyti iš savęs. Aš irgi mėgstu pajuokauti. Gal gyvenime ir pagelbėjo mano išorinis išskirtinumas, tačiau padėjo ir mokėjimas save patraukti per dantį.
Gražios moterys, ypač Italijoje, yra labai pastebimos. Jiems nuo to septintojo dešimtmečio įsišaknijęs grožio etalonas – aukšta, šviesiaplaukė, žydraakė. Gražių moterų čia netrūksta. Bet šviesiaplaukių nėra daug.
Pastebėjau, kad italams patinka ne tik mano išvaizda, bet ir aš kaip asmenybė. Stengiuosi būti įdomi, kad apie mane norėtų kalbėti.
Aš grožį sieju su mandagumu, mokėjimu bendrauti, atitinkamai elgtis. Mados ir grožio industrijoje esu mačiusi daug išorinio grožio, bet ir vulgarumo, nemandagumo.
Grožis yra didelis priedas, tačiau jeigu jis egzistuoja vienas, manau, daug durų lieka uždarytų.
– Save laikote menišku ir kūrybingu žmogumi. Sakote, jog visada iriatės prieš potvynį, bet niekada – prieš širdį. Kaip sekasi meilės srityje?
– Kaip ir visiems: ir sekėsi, ir nesisekė. Meile esu kažkiek nusvilusi, bet iš klaidų mokomasi. Šiuo metu esu laisva.
– Ko labiausiai negalite pakęsti santykiuose? Kokios vyrų savybės jums patrauklios?
– Santykiuose man nepatinka uždaras mentalitetas, nes tai, ką aš darau, turi artistiškumo, meniškumo atspalvį. Negalėčiau būti kaip nors įrėminta, įsprausta tarp keturių sienų. Man reikia saviraiškos laisvės. Tad norėčiau, kad ir mano antroji pusė turėtų platesnį požiūrį į gyvenimą, vertybes, humorą. Tam, matyt, reikia atitinkamo išsilavinimo.
Vyro grožis tikrai nėra pirmoje vietoje. Svarbiausia, kad jis būtų tikras džentelmenas.
– Kaip išgyvenate išsiskyrimus?
– Prieš penkis mėnesius baigėsi mano paskutiniai santykiai. Jiems pasibaigus labiau susikoncentravau į save, savo norus, niekur neskubu, noriu, kad vidus būtų natūraliai pasiruošęs kitiems santykiams. Neneriu stačia galva į naujas pažintis. Gilinuosi į save, juolab turiu daug veiklos.
– Kai kurie turtingi ir ypač vyresni vyrai mano, kad už pinigus galima viską nupirkti. Taip pat ir moterį. Ar nebuvo tokių situacijų, kai pajutote, kad į jus žiūrima kaip į daiktą?
– Buvo įvairių pasiūlymų, juolab kad dirbu įvairiuose renginiuose ir vakarėliuose. Stengiuosi mandagiai atsiriboti nuo abejotinų, vulgarių žmonių. Iki šiol man pavykdavo visada išsisukti iš dviprasmiškų situacijų. Iš prigimties esu labai atsargi, viską pasveriu. Atsirenku vietas, kur verta eiti.
– Ar Romą jau vadinate savo namais?
– Gyvenu Romos šiaurinėje dalyje. Pro langus matau daug žalumos, nes priešais yra didelis parkas. Gyvenu kokiame septintajame dešimtmetyje pastatytame name. Nuomojamame bute vyrauja modernus stilius, nors turiu šiek tiek baldų, kurie yra italų klasika. Laisvalaikiu mėgstu sportuoti. Bėgioju parke, mėgstu keliauti, žiūrėti filmus, skaitau knygas įvairiomis kalbomis. Buities darbai nėra širdžiai mieli, bet gaminti itališkus patiekalus jau išmokau. Taip, Roma jau tapo mano namais.
– Kaip pandemija paveikė jūsų gyvenimą?
– Man pasisekė tuo periodu būti Lietuvoje su savo artimaisiais. Penki mėnesiai gimtinėje praėjo labai gerai. Kai buvo leidžiami pirmieji skrydžiai į Italiją, grįžau į Romą.
Čia jau esu devynis mėnesius. Italijoje buvo įvestas griežtas karantinas ir net komendanto valanda. Dešimtą valandą vakaro turėjai būti namie, viskas uždaryta.
Dabar situacija gerėja. Jau žinau, kad Italija – mano namai. Čia atradau vidinės laisvės pojūtį. Kaip sakoma, mėgaujuosi saldžiu gyvenimu.
A.Ekberg – šiaurietiškas deimantas italų širdyse
- Jausdama didžiulį italų gerbėjų dėmesį švedė aktorė didžiąją savo gyvenimo ir karjeros dalį nuo 1964 m. praleido Romoje.
- A.Ekberg aplinkinių dėmesį traukė dar paauglystėje, 1950-aisiais ji laimėjo grožio konkursą „Mis Švedija“. Ji buvo šeštas iš aštuonių vaikų šeimoje, gimė 1931 m. rugsėjo 29 d. Pietų Švedijos uostamiestyje Malmėje, kur jos tėvas dirbo dokininku.
- Ir motina, ir draugai skatino ją dalyvauti grožio konkursuose ir sėkmė ją greitai atvedė į Jungtines Amerikos Valstijas, kur ji vylėsi tapti „Mis visata ‘51“. Anita pateko tarp 6 finalininkių ir laimėjo galimybę pasirašyti sutartį su „Universal Studios“.
- Ji buvo greitai pastebėta tokių žmonių kaip kultinis kino režisierius Russas Meyeris, ekscentriškas milijonierius, verslininkas ir prodiuseris Howardas Hughesas, aktorius ir prodiuseris Johnas Wayne’as.
- Pirmuosius nedidelius vaidmenis ji gavo 1953 m., tačiau praleido daugelį vaidybos pamokų ir po 6 mėnesių sutartis su ja buvo nutraukta. Dėmesio centre Anitai pavyko išsilaikyti fotografuojantis žurnaluose „Confidential“ ir „Playboy“, ji nusifilmavo keliose amerikietiškose komedijose, tarp jų 1953-iųjų filme „Ebotas ir Kostelas vyksta į Marsą“ („Abbott and Costello Go to Mars“), 1955-ųjų „Artistai ir modeliai“ („Artists and Models“).
- Anita išsiskyrė ūgiu (169 cm), plačiais pečiais, ilgomis kojomis ir didingu biustu. Kai ji 1954 m. drauge su aktoriumi Williamu Holdenu ir komiku Bobu Hope’u apsilankė JAV karinėje bazėje Grenlandijoje, pastarasis pajuokavo, kad jos tėvams turėtų būti įteikta Nobelio premija už architektūrą.
- 6-ojo dešimtmečio viduryje ji atsisveikino su modelio darbu ir visą dėmesį sutelkė į kiną. Po nedidelių vaidmenų televizijoje ir keliuose filmuose ji pirmą kartą atvyko į Italiją pakviesta režisieriaus Kingo Vidoro drauge su Audrey Hepburn ir Henry Fonda vaidinti jo 1956 m. filme „Karas ir taika“ („War and Peace“).
- A.Ekberg vaidmenys darėsi vis didesni, o 1959 m. žaviąją švedę pastebėjo didysis italų režisierius F.Fellini, kuris visada turėjo polinkį prie gražių moterų. Jis pakvietė suvaidinti svajonių moterį, gundančią M.Mastroianni veikėją „Saldžiame gyvenime“.
- Filmas F.Fellini pelnė Auksinę palmės šakelę tų pačių metų Kanų kino festivalyje, o scena su fontanu greitai tapo viena garsiausių per visą kino istoriją.
- A.Ekberg vaidino ir keliuose kituose svarbiuose italų filmuose, tarp jų – 1962-ųjų „Boccacio 70“, kurį drauge režisavo F.Fellini ir Vittorio De Sica, F.Fellini kurtame 1970-ųjų filme apie cirką „Klounai“ („I Clowns“) ir jo 1987-ųjų „Interviu“ („Intervista“) su M.Mastroianni.
- 2011 m. Turino dienraštis „La Stampa“ pranešė, kad būdama 80-ies buvusi žvaigždė prašė finansinės pagalbos iš Fellini fondo. Kai susilaužė klubą, ji gyveno senelių namuose netoli Romos.
- Tarp daugelio jos romanų buvo meilės ryšiai su automobilių kompanijos „Fiat“ vadovu Gianni Agnelli, M.Mastroianni, Errolu Flynnu ir Franku Sinatra.
- A.Ekberg buvo du kartus ištekėjusi: pirmą kartą (1956–1959 m.) už britų aktoriaus Anthony Steelo, o paskui (1963–1975 m.) už amerikiečių aktoriaus Riko Van Nuttero. Abi santuokos baigėsi skyrybomis, vaikų aktorė nesusilaukė.
- Kino žvaigždė mirė 2015 m. būdama 83-ejų, palaidota Švedijoje.
