Septynerius metus Romoje gyvenanti M.Maksimė jau priprato prie italų vyrų dėmesio bei komplimentų. Mados renginiuose, kviestiniuose vakarėliuose simpatiška mergina visada atsiduria dėmesio centre. Neretai kas nors jai užsimena, jog ji labai panaši į 6-ojo dešimtmečio žvaigždę A.Ekberg.
Legendinę aktorę į kino istoriją amžiams įrašė vaidmuo italų režisieriaus Federico Fellini 1960 m. filme „Saldus gyvenimas“ („La Dolce Vita“). Ypač magnetizuojanti yra scena, kurioje Anitos herojė braido Romos Trevio fontane, savo gundomu žavesiu užburdama Marcello Mastroianni veikėją.
Neseniai M.Maksimė ir A.Ekberg panašumas buvo aprašytas itališko žurnalo „Ora“ puslapiuose – taip skaitytojai turėjo progą iš arčiau susipažinti su lietuve Monika.
– Kaip atsitiko, kad jus pradėjo lyginti su A.Ekberg?
– Mados, kosmetikos srityje esu pastebima, visada sulaukdavau daug dėmesio. O kad mane ėmė tapatinti su Anita, įtakos turėjo tai, jog aš, kaip ir ji, esu aukšta (182 cm), šviesiaplaukė, žydraakė, panašių formų. Žmonės, su kuriais dirbdavau, dažnai pusiau juokais sakydavo: „O, naujoji Anita.“
Tas mano naujasis vardas būdavo tiesiog iš lūpų į lūpas perduodamas lyg kokia naujiena. Galiausiai tą informaciją pasigavo ir žurnalistai. A.Ekberg italams ir ypač romiečiams yra ikona.
Imdamas iš manęs interviu žurnalistas klausinėjo apie mano veiklą, kilmę. Italijos televizijos kanale „Rai 1“ yra rytinė televizijos laida „Unomattina“ („Pirmasis rytas“). Jos vedėjai kas sekmadienį perverčia savaitės žurnalus ir aptaria įdomesnius straipsnius. Būtent toje laidoje buvo paminėtas straipsnis apie mane ir pasakyta, jog atsirado naujoji A.Ekberg.
Romos centre yra garsus baras-restoranas „Harry’s Bar Rome“. 1950–1960 m. ši vieta itin klestėjo: rinkdavosi režisieriai, prodiuseriai, aktoriai. Tuo laikotarpiu čia buvo galima sutikti ir A.Ekberg, kur ji užsukdavo atsipalaiduoti po mėgstamų apsipirkinėjimų. Baro-restorano savininkai keitėsi, kol 2000 m. jį įsigijo ir atnaujino Lepore šeima. Šiandien „Harry’s Bar Rome“ interjeras atkuria filme „Saldus gyvenimas“ vyravusią atmosferą. Ten kaba A.Ekberg ir kitų žvaigždžių nuotraukos. Romoje tai populiarus baras-restoranas – aš ten dažnai užsuku.
– Ar iki palyginimo su A.Ekberg jūs domėjotės šios aktorės asmenybe?
– Apie ją žinojau seniai, nes dirbau mados srityje, o ten ją visi vis paminėdavo.
Tuomet pradėjau ja dar daugiau domėtis, skaičiau straipsnius, pažiūrėjau filmą „Saldus gyvenimas“. Nusipirkau senų nuotraukų su jos atvaizdu.
Kartą viename uždarame klube buvo surengta iškilminga vakarienė, jos metu buvo rodomos ištraukos iš senų itališkų filmų, o ant pakylos vaikščiojo manekenės, įkūnijančios tų filmų aktorių įvaizdžius.
Mane aprengė panašia suknele, kokią A.Ekberg vilkėjo „Saldžiame gyvenime“. Aš ją pristatinėjau, kai dideliame ekrane buvo rodoma filmo ištrauka.
– Gal kilo noras sąmoningai pamėgdžioti A.Ekberg įvaizdį, pradėti kaip ji rengtis ir šukuotis plaukus?
– Man labai patinka jos aprangos stilius, tačiau norėčiau išlaikyti ir savo asmenybę.
– Kaip atsidūrėte Italijoje?
– Esu kilusi iš Lentvario, mokyklą baigiau Vilniuje. Vėliau įgijau teisininkės specialybę. Italijai visada jaučiau aistrą, mane viliojo šios šalies mada, kinas, maistas. Svajojau ten gyventi, išmokti italų kalbą. Tad būdama dvidešimties leidausi į nuotykių kupiną kelionę.
Tai buvo labiau spontaniškas sprendimas, važiavau į nežinią, bet žinojau, kad noriu dirbti mados, pramogų versle.
Atvykusi mokėjau anglų, šiek tiek ispanų ir prancūzų kalbas. Regionuose italai, be savo kalbos, nelabai kalba kitomis, tačiau Roma – tarptautinis, turistinis miestas, čia galima sutikti įvairių žmonių, yra nemažai kalbančių angliškai. Šiaip romiečiai draugiški, linkę padėti žmonės.
Įsikūrimas nebuvo lengvas ir greitas, nes dideliame mieste – didelė konkurencija.
Teko įdėti nemažai pastangų, darbo, laiko. Kalbą išmokau gana greitai.
Nuolat eidavau į modelių atrankas. Susiradau agentus, kurie su manimi ėmė dirbti.
– Ar dažnai per atrankas tekdavo išgirsti „ne“? Ar dėl to nenukentėjo savivertė, nesumažėjo pasitikėjimas savo jėgomis?
– Neslėpsiu, dažniau išgirsdavau žodį „ne“ negu „taip“. Tai tikrai nėra lengva sritis. Savivertė nenukentėjo, nes racionaliai suvokdavau, kad nors esu iš mažos šalies, turiu atitinkamas galimybes kai ką daryti Italijos sostinėje, kai ko siekti. Tad, jei man kur nors būdavo pasakoma „taip“, jausdavausi pakylėta ir įgaudavau įkvėpimo.
Tas šimtas „ne“ prieš vieną „taip“ mano lūkesčių nenusvėrė. Toks mąstymas man padėjo.
Būtiniausioms reikmėms man užtekdavo uždirbamų pinigų. Dar pradėjau dirbti renginiuose, konferencijose, produktų pristatymuose.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Stilius“ numeryje!
