Dvidešimt metų Londone praleidusio S.Bhaskaro gyvenimą visiškai pakeitė atsitiktinė kelionė į Lietuvą. Čia jis ne tik atrado gerokai ramesnį gyvenimo tempą, bet ir įžvelgė naujų galimybių. Beveik prieš šešerius metus gaivaus oro gūsio vyro gyvenime labai reikėjo – jis buvo išgyvenęs skyrybas su pirmąja žmona ir jųdviejų sūnaus motina, jautėsi įsuktas rutinos. Nors verslas sekėsi puikiai, sėkmė leido gyventi neskaičiuojant, visa tai jau kuris laikas nebeteikė džiaugsmo.
„Pirmą kartą atvykęs į Lietuvą čia nieko nepažinojau, vyko mano skyrybos, buvo išties labai sudėtingas metas, širdį slėgė daug sunkumų. Esu užkietėjęs keliautojas, todėl britų laikraštyje pamatęs mažą straipsnį apie Lietuvą iškart užsikabinau už nuostabių nuotraukų. Informacija irgi intrigavo, pažvelgęs į žemėlapį supratau, kad ji visai netoli Didžiosios Britanijos.
Nebesu didelių miestų gerbėjas, todėl Vilnius idealiai tiko ilgojo savaitgalio kelionei. Laimė, oras pasitaikė gražus ir saulėtas, nes tai buvo birželio pradžia. Tada aplankiau Senamiestį – mane sužavėjo atmosfera ir architektūra. Lietuvos sostinė pasirodė kosmopolitiška, bet kartu ir kaimiška. Taigi pirmas kartas paliko didžiulį įspūdį, todėl nusprendžiau čia sugrįžti dar kartą. Po to susipažinau su tatuiruočių salone dirbančiu vyruku, ne tik išmarginau savo kūną, bet ir atradau draugą. Su juo apie daug ką kalbėjomės. Po kiekvieno išvykimo vis labiau norėjosi kuo greičiau čia vėl sugrįžti“, – pasakojo Samas.
Taip Lietuva vyrui tapo ne tik nauja stotele kelionių žemėlapyje, bet ir po kiek laiko sužadino naujus jausmus tarptautinę karjerą sėkmingai dariusiai lietuvei manekenei.
„Kaip mudu susitikome, istorija nutyli. Tačiau pamačiusi šį atkaklų vyruką iškart supratau, kad jis taip lengvai nepasiduos ir sieks manęs tol, kol tapsiu jo žmona. Taip ir įvyko. Tikrai ilgai bandžiau jo kantrybę, o ir atstumas mums nebuvo kliūtis, nes jis iš Londono, į kurį jau buvo grįžęs gyventi, vėl greitai atsikraustė į Lietuvą. Ir tai buvo ne mano prašymas, o jo paties sprendimas“, – juokėsi lietuvė.
Tuo metu Samas nė neketina slėpti, kad visada žinojo, jog ši moteris tikrai taps jo žmona, vaikų motina ir viso gyvenimo pakeleive, kad ir kiek laiko ar kantrybės jam prireiktų.
Justyna su seserimi užaugo netoli sostinės esančiose Eišiškėse. Moters vaikystė buvo apsupta tėvų meilės ir rūpesčio, bet jos širdis veržėsi į platųjį pasaulį. Todėl aukštaūgė, liekna ir išvaizdi mergina neatsispyrė pasiūlymui paragauti modelio duonos.
„Tai buvo puiki galimybė greitai užaugti ir tapti savarankiškai. Per kelerius metus pažinau visas pasaulio mados sostines – nuo Milano iki Taivano. Dirbau su tokiais mados namais kaip „Versace“, „Antonio Marras“, „Lorenzo Riva“, „Alberta Ferretti“ ir daugeliu kitų garsių prekės ženklų.
Vėliau tapau grimo dailininke ir pradėjau dirbti kuriant filmus ir reklamas, statant spektaklius teatruose ne tik Lietuvoje, bet ir toli už jos ribų – Čikagoje ir Maskvoje. Teko kurti grimą populiariuose miuzikluose, mados fotosesijose. O prieš metus baigiau dar vienas studijas ir tapau diplomuota kosmetike ir grožio terapeute“, – sakė Justyna.
Samas Lietuvą vadina namais, nes Indijos mados kūrėjos ir garsaus diplomato sūnui jie visada buvo ten, kur gyveno. Nei pase įrašyta pilietybė, nei gimimo vieta didelės reikšmės neturėjo. „Esu Airijoje gimęs indas, didžiąją gyvenimo dalį praleidęs Anglijoje, kuriam laikui nutūpęs Vilniuje, bet likimo vėl sugrąžintas į Londoną. Tačiau taip yra tik šiandien, o kas gali nutikti rytoj, nežinome nė vienas“, – juokėsi sportinių automobilių aistrai atsispirti negalintis ir jais po pasaulį nuolat keliaujantis verslininkas.
Jo niekada negąsdino nei vėsokas lietuviškas klimatas, nei kalbos, kad kitokios išvaizdos atvykėliai mūsų šalyje neretai sutinkami nedraugiškai. S.Bhaskaras atvirai prisipažino su tuo nė karto nesusidūręs. Nei kai ieškojo būsto, nei kai Vilniuje kūrė verslą, kuris jau po metų perkopė milijono eurų apyvartą.
Samas visada turėjo verslumo gyslelę, todėl pajutęs, kad verslas Lietuvoje įsisuko sėkmingai, jį pelningai pardavė. Dabar verslo ir investicijų klausimais jis konsultuoja kitus.
S.Bhaskaras gimė Airijoje, augo Delyje, Dubline, vėliau Londone. Juodu su beveik trejais metais vyresniu broliu augino motina, nesutikusi vaikų priežiūros patikėti auklėms.
„Mano tėvas 80 procentų laiko kaip diplomatas darbo reikalais nuolat keliavo, todėl namie jį matydavome retai. Mama ant savo pečių nešė atsakomybę už namus ir vaikus. Mums paaugus ji nutarė pasukti į mados verslą, tačiau vienų mūsų nepalikdavo. Kad ir kur eitų – į savo studiją ar medžiagų fabriką – mudu su broliu vesdavosi drauge. Taip ji turėjo veiklos, bet nenutolo nuo sūnų auginimo.
Tėvo nuolat nebuvo namie, todėl kažkas turėjo kūrenti šeimos židinį. Mūsų vaikystė nebuvo kaip kitų vaikų, norėjome šėlti su bendraamžiais, bet buvome apriboti – mudviejų su broliu gyvenimas sukosi tik apie mokyklą, mamos darbą ir namus. Tačiau dienos pabaigoje jautėmės laimingi, o ne palikti vieni.
Tėvai norėjo, kad tapčiau gydytoju, tai buvo didžiausia jų svajonė, gal net, sakyčiau, sprendimas. Lankiau privačią internatinę mokyklą Airijoje, tėvas mane ten išsiuntė vos 15-os. Tada apsisprendžiau visam laikui palikti namus.
Tėtis nebuvo patenkintas tokiu sprendimu, mama irgi nelabai mane palaikė. Taip, gydytojo profesija labai kilni, gerbiama, gerai apmokama, bet ją įgyti užtrunka per ilgai. Pamaniau: gydytoju tapsiu beveik 45-erių, jei pasiseks, o geras gydytojas būsiu gal tik 55-erių. Pagalvojau, kad neturiu tiek laiko.
Tėvo dėka rankose laikiau koledžo baigimo atestatą su puikiais balais, jie garantavo man vietą geriausiame pasaulyje medicinos institute. Tą dieną, kai gavau laišką, kad mano prašymas dėl studijų priimtas, nusiunčiau laiško kopiją tėvui. Tiesa, su prierašu: „Atsiprašau, kad nesieksiu tavo svajonių, nes turiu savų – juk tai mano, o ne tavo gyvenimas.“ Norėjau nerti į verslo vandenyną, todėl pasirinkau vadybos studijas“, – pasakojo vyras.
Visą tekstą ir išskiritnes nuotraukas rasite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
