Ji buvo nusprendusi – jei taps pasaulio čempione, tai bus paskutinės profesionalios kovos. Jau tada sportininkė svajojo, kaip ilsėsis ir skirs laiko sau.
Šiandien šios jaunos moters laimė – trenerės darbas ir laisvė būti savimi.
Žurnalo „Stilius“ viršelį 2013-ųjų pavasarį papuošusi Europos ir pasaulio karatė čempionė M.Čiuplytė tuomet intensyviai ruošėsi paskutiniam savo profesionalios karjeros čempionatui.
Žinoma, jį laimėjo – tapo pasaulio čempione. Vis dėlto jau tada jauna moteris neslėpė iš dalies bijanti laiko, kai nebesportuos profesionaliai.
„Bijau, kad nesijausčiau kaip kalinys, išėjęs iš kalėjimo ir nežinantis, kaip gyventi kitokioje aplinkoje. Man gali prireikti reabilitacijos.
Kita vertus, gal atsiras naujas tikslas? Juk visada gyvenu nuo varžybų iki varžybų, tad ką veiksiu, kai jų nebeliks? Tikrai negulėsiu prie televizoriaus. Norėčiau savo ateitį sieti su sportu, dirbti trenere. Raminuosi, kad bus taip, kaip turi būti“, – tuomet svarstė karatė čempionė.
Tačiau atėjo laikas, kai visi rezultatai buvo pasiekti.
„Kiek žmogui reikia tų medalių?“ – 2013-aisiais savęs paklausė pasaulio čempionė ir nutarė – vietą reikia užleisti kitiems sportininkams.
„Džiugina pirmas medalis, na, antras. Laikas bėga, nenorėjau užsisukti tame pačiame rate, noriu gyvenime suspėti nuveikti ir kitų dalykų. Nenoriu nusenti ant tatamio ar kovoti tol, kol nebepajėgsiu.
Svarbiausias, brangiausias medalis man buvo pirmasis – eidama į studentų varžybas nesupratau, kad esu gera. Supratimas, kad karatė – mano talentas, ir yra brangiausias. Supratimas, tikėjimas, kad galiu, manau, atvedė mane ir ant pasaulio čempionės pakylos“, – mintimis dalijosi profesionalios sportininkės karjerą baigusi moteris.
Šiandien Margarita – vaikų, moterų, vyrų ir mišrių grupių trenerė, vaikų vasaros stovyklų organizatorė ir laiminga moteris. Ji neslepia – nežinia nebuvo sunkiai pakeliama, nes jos tiesiog nebuvo. Baigusi profesionalios sportininkės karjerą moteris ir toliau dirba trenere – augina naują kiokušin karatė kartą, džiaugiasi turinti daugiau laiko sau, kurio anksčiau visada trūko.
„Iš pradžių buvo lengva ir gera, nes norėjau pailsėti, tačiau bėgant laikui reikėjo ne vieno pokalbio su savimi. Negaliu sakyti, kad tai buvo depresija, bet vidinis lūžis – taip. Savo srityje buvau geriausia – ką dabar veikti, ko siekti?
Tarsi norėjau ir vėl patvirtinti pati sau, kad kur nors esu gera. Treniravau visada, bet labiau buvau orientuota į savo pačios tikslų siekimą, savo karjerą. Atradusi save kaip trenerę turiu naujų tikslų – jei jau esu trenerė, turiu būti geriausia ir užauginti pasaulinio lygio mokinių.
Dar šio tikslo nepasiekiau, gyvenimas tęsiasi. Tapau laisva mėgautis gyvenimu, eksperimentuoti. Gyvenu ir naujomis aistromis – kone kasryt savo malonumui žaidžiu tinklinį. Mėgstu jogą, sportuoju su svarmenimis, pradėjau mokytis aitvaruoti.
Neturiu vaikų ir šiuo metu dėl to esu laiminga. Manau, kad vaikai iš esmės pakeičia gyvenimą, o aš noriu ir galiu gyventi kaip tik užsigeisiu“, – svarstė čempionė.
Karantiną Margarita skyrė sau – susitvarkė, išmetė krūvas nereikalingų daiktų, o jaukiuose namuose buvo smagu ir sportuoti, žiūrėti mėgstamus serialus, kuriems vis trūkdavo laiko. Kiek vėliau prasidėjo ir nuotolinės treniruotės internetu, tad labai ilgai liūdėti be veiklos sportininkei neteko.
„Neslėpsiu, galiausiai pradėjo dusinti ir namai – čia ir miegi, ir valgai, ir dirbi. Ačiū Dievui, kad jau leidžiamos treniruotės – jau atsigauna mano širdis. O netrukus laukia ir vaikų stovyklos – bus puiku“, – sakė M.Čiuplytė.
Pandemijos, karantino metu stebėdama žmones Margarita suprato, kad daug ką išvargino darbas. O ji džiaugėsi, kad nuėjo teisingu keliu, – trenerės darbas labai smagus, jis neišsunkia, turi laiko ir sau.
„Drąsiai galiu sakyti, kad dirbu ne dėl pinigų, – čia gaunu ir dvasinio peno. Labai stipriai sergu už vaikų fizinį aktyvumą, jaunimas dabar per daug laiko praleidžia prie kompiuterių, ką jau kalbėti apie užsisėdėjimą namuose per pandemiją.
Karatė treniruotėse ne tik dirba visi raumenys. Judrumas, lankstumas, tamprumas, koordinacija, jėga, ištvermė, koncentracija – laviname viską.
Auginame kovotoją – ši sporto šaka ugdo dvasią, vidinę tvirtybę, kurią visada pravartu turėti gyvenime nepriklausomai nuo to, kuo būsi, tapsi ar ne profesionaliu sportininku. Juk kovojame daugelyje situacijų: kasdienybėje, darbe, versle.
Karatė mus treniruoja ne tik ant tatamio, bet ir stresinėmis situacijomis, ugdo vidinį pasitikėjimą. Karatė nemoko brutalumo ir jėgos naudojimo prieš kitus, šis sportas moko dvasios stiprybės ir tvirtumo, išlikti subalansuotam, valdyti savo baimes ir vesti save tikslo link.
Moko gerbti ir mylėti savo mokytojus, priešininkus ir partnerius. Save. Mane karatė išmokė niekada nelipti kitiems per galvą, bet ir neleisti užlipti ant manosios. Mėgstu savo darbą, jame jaučiuosi komfortiškai, neįsivaizduoju, kaip galėčiau nedirbti“, – kalbėjo M.Čiuplytė.
Moteris itin džiaugiasi dabar atrastu laiku sau. Tai didžiausios jos svajonės išsipildymas: rytais ramiai išgerti kavos, turėti laisvus savaitgalius, skirti dėmesio moteriškoms procedūroms ir pasilepinimui. Sportuodama profesionaliai moteris sakė nematanti prasmės puoselėti grožį – po kelių treniruočių manikiūrininkės sutvarkyti nagai nulūžta.
„Negaliu sau leisti gražių rankų, švelnių pėdų, o suknelės trumpomis rankovėmis nepaslepia mėlynių“, – anksčiau yra sakiusi sportininkė, kurios savotišku talismanu varžybose buvo tapę raudonai nulakuoti nagai.
„Tuomet norėjau ilgų nagų, nes jų negalėjau turėti. Dabar jau galiu juos pasiauginti. Raudono lako jau nebelikę – tikėjau, kad raudona spalva varžybose lemia sėkmę“, – sakė ji.
Grožis, išvaizda sportininkei svarbu kaip ir kiekvienai moteriai. Ji džiaugėsi, kad nustojusi profesionaliai sportuoti yra net lieknesnė nei anksčiau. Valgyti ji gali ką nori ir vadina tai sėkme, bet prisipažįsta: viską tikrai išsportuoja.
„Gyvenu vieną kartą, labai kruopščiai nekontroliuoju svorio, tad tikrai leidžiu sau ir torto gabaliuką, ir bandelę“, – sakė M.Čiuplytė.
Ji dievina keliones. 2013-aisiais ji atviravo, kad jos svajonių šalis – Japonija. Nors tuomet į šią tolimą šalį keliavo kaip sportininkė ir daugiausia matė pro sporto salės langus, kartą moterų turnyro organizatoriai visoms dalyvėms skyrė keletą dienų įspūdingiausiems objektams pamatyti.
„Noriu grįžti į Japoniją. Ten atsigauna širdis, galėčiau ten gyventi“, – tuomet sakė Margarita ir šiandien tos minties dar nėra išsižadėjusi.
Nors į Japoniją nukeliauti kol kas nepavyko, sportininkė tikisi ten dar nuskristi.
„Ne kartą pagalvojau apie Japoniją, norėčiau ten nuvykti į varžybas su kokiu pasaulinio lygio mokiniu ir kartu turėti galimybę pakeliauti. Japonija vis dar mano širdyje“, – kalbėjo moteris.
Ne vieną svečią šalį aplankiusi trenerė džiaugiasi kelione į Kolumbiją, kur ilsėjosi su seserimi ir draugėmis. Pietų Amerika, pasak jos, pilna dar neatrastų vietų, todėl norėtų ten kada nors sugrįžti.
„Kolumbija, Medeljinas – Pablo Escobaro miestas, maži kaimeliai džiunglėse mums, merginų kompanijai, paliko neišdildomą įspūdį.
Visada man patinka ir kelionės į Jungtines Amerikos Valstijas – ten kaskart gali atsidurti nematytose vietose ir patirti tai, ko nepatyrei. Amerika žavi kraštovaizdžių įvairumu, čia per vieną kelionę gali pamatyti dykumas, kanjonus, vandenynus, didmiesčius ir tropikus, palmes ir spygliuočių miškus.
Man patinka keliauti paprastai, be jokių „viskas įskaičiuota“. Jei galiu, visada renkuosi ne turistinius maršrutus, stengiuosi neužsisėdėti vienoje vietoje. Rudenį su seserimi planuojame aplankyti Meksiką.
Nusipirkome bilietus per lietaus sezoną – matysime, kuo tai baigsis“, – sakė Margarita.
Išgirdusi, kad 2013 metų interviu prasitarė norinti šeimos ir dviejų vaikų, Margarita nustebo.
„Dabar man atrodo, kad niekada nenorėjau ir nenoriu vaikų! Tiksliau, man nebuvo to momento, kad pagalvočiau: dabar jau laikas. Man jau 36-eri, ir tas laikas vis dar neatėjo.
Mano gyvenimas man labai komfortiškas, nesiekiu savęs realizuoti per vaikus. Viskas man yra gyvenimas, viskas po truputį – kaip realizacija.
Laimingą mane daro paprasti dalykai – net ir skanios kavos puodelis su kruasanu, pasimatymas su draugais, pasivaikščiojimas, vasara. Gal tai irgi karantino padarinys?
Anksčiau kažkur skubėjau, spaudžiau iš savęs daugiau, o dabar jaučiu laimę tiesiog po treniruotės galėdama prasukti ratą vakarėjančiame Vilniuje, daugybę kartų klausyti mėgstamos dainos, neskubėti namo pas ką nors – vyrą, vaikus. Sudėti rūbus skalbti, pulti gaminti vakarienės šeimai, nupirkti maisto – nesvajoju apie tokią buitį.
Gal rytoj man jau atrodys kitaip, bet šiandien yra taip. Didžiausia pamoka, kurią išmokau per pastaruosius metus, – neperspausti savęs, neprivalau siekti vien didelių ir svarbių pergalių. Galiu gyventi ir mėgautis, po truputį, kaip man atrodo geriausia, krapštytis savo gyvenime, tobulėti.
Kiek noriu, kiek pajėgiu – siekiu mažų sėkmių. Kai būsiu pasiruošusi kam nors didesniam, kai ateis mano laikas, aš tikrai viską padarysiu tobulai. Vadinu tai tikėjimu – Dievu, likimu.
Anksčiau maniau, kad privalau būti tobula, geriausia, o dabar man atrodo, kad gyvenimas ir yra skirtas tobulėti žingsnis po žingsnio, ta kelionė į tobulumą amžina. Todėl noriu tiesiog mėgautis ir niekur neskubėti, nes galutinio taško vis tiek nėra.
Šiuo metu nesugalvoju preteksto, kodėl man galėtų reikėti vaikų. Visi tikisi, mama norėtų anūkų – taip, bet tai ne mano mintys, o tų kitų žmonių. O gal dar nesutikau tinkamo vyro? Jei kaip pavyzdį paimsime Naomi Campbell, dar šiek tiek laiko turiu“, – šypsojosi karatė čempionė.
Ne taip seniai Margarita išsiskyrė su mylimuoju, tad dabar gyvena viena ir mėgaujasi. Viena, pasak jos, yra meilė, o kita – suderinamumas buityje.
„Nesu namų šeimininkė, nemėgstu būti namuose ir ieškoti naujų receptų. Supratau, kad šalia savęs įsivaizduoju buičiai atlaidesnį, tokį pat, kokia esu aš, vyrą.
Antra pusė turėtų duoti man daugiau oro. Santykiuose vien meilės neužtenka“, – svarstė Margarita ir pridūrė, kad jos širdyje meilė gyvena visada.
Ji myli net tada, kai pasuka skirtingais keliais, – savo jausmų šiukšlėmis ji neapkrauna.
M.Čiuplytė dabartinę save vadina labai laiminga moterimi. Ji pabrėžė, kad jos laimė šiandien – laisvė. Laisvė gyventi pagal savo pačios pasirinkimus, laisvė dirbti mėgstamą darbą ne dėl pinigų, o iš pašaukimo, laisvė bendrauti su mylimais žmonėmis, o ne su tais, su kuriais reikia dėl kokių nors kitų priežasčių, laisvė net valgyti tai, ką nori.
Paklausta, lengva ar sunku būti geriausiai, net geriausiai pasaulyje, Margarita nė nesusimąstė: „Sunku.“ Čempionės vardą ji vadina viso gyvenimo našta. Kad ir ką darai, visur iš savęs reikalauji geriausio rezultato, o tai vargina.
„Manau, ne vienas sportininkas dėl tų lūkesčių iš esmės gyvena kančioje, apimtas nuolatinės vidinės įtampos. Su tais lūkesčiais nuolat reikia dirbti.
Dažnai sau primenu, kad esu tik žmogus, leidžiu sau būti netobulai.
Kita vertus, tai ne tik prakeiksmas, bet ir palaiminimas. Esi toks žmogus, kuris ką nors darydamas nori tobulėti ir tobulėja.
Man neužtenka padaryti bet kaip, noriu ir siekiu maksimaliai gerai, nepasiduodu ištikus pirmai nesėkmei.
Dabar noriu būti gera trenerė, noriu gerai žaisti tinklinį, gerai įvaldyti jėgos aitvarus“, – kalbėjo Margarita.
Kol kas nuomojamame bute sostinėje gyvenanti Margarita prisipažino dar prieš metus svajojusi apie savo būstą.
Tačiau pasaulį užklupusi koronaviruso pandemija gerokai pakoregavo šiuos jos planus.
„Kad ir kaip noriu savo namų, nenoriu skolintis visam gyvenimui. Nieko dabar nenoriu pirkti – noriu keliauti, gyventi laisvai ir nesirūpinti tokia didele finansine našta.
Juolab ir kainos taip užkilo... Persigalvojau. Viskas keičiasi labai greitai, tas neapibrėžtumas, nežinia, kaip bus toliau... Nenoriu, pagyvensiu geriau sau, kaip ponia“, – kalbėjo trenerė.
