Prieš gerą mėnesį Erica nedrąsiai pravėrė plastinės chirurgijos klinikos duris, nors širdyje jau tvirtai buvo apsisprendusi – atėjo didžiųjų permainų metas.
Dainininkė nė neketino slėpti nuo gerbėjų, kad išvaizdą tobulinosi pas grožio chirurgus. Ji įsitikinusi, jog apsimetinėti, kad pakitusi išvaizda – dietų ir sveiko gyvenimo būdo rezultatas, gėdinga, todėl be jokių užuolankų kalba apie sprendimą gerokai pakoreguoti savo išvaizdą.
Tai pirmas kartas, kai dainininkė gulėsi po skalpeliu. Viskas dar taip šviežia ir dar vyksta gijimo procesas. Juk operacija truko ne vieną valandą – atlikėjai buvo pakoreguoti užkritę viršutiniai vokai ir nuo liemens nusiurbti riebalai.
– Kodėl pakeitėte nuomonę apie plastinę chirurgiją?
– Esu jau tokio amžiaus, kai tikrai žinau, ko gyvenime noriu. Ankstesni pasakymai prieš chirurginę intervenciją į žmogaus išvaizdą buvo mano jaunatviškas maksimalizmas ir garsus pareiškimas, kad niekada nesioperuosiu.
Jaunas žmogus visada labai kategoriškas, ir tai normalu – tada pasaulyje viskas atrodo tik juoda arba balta.
Bėgant laikui supratau, kad vis dėlto nieko nežinau, o nuomonės ir nusistatymai keičiasi. Keitėsi ir manieji. O ir gyvenimas viską savaip sudėliojo – esu tris vaikus pagimdžiusi mama, tad pasirūpinti savimi yra ne egoizmas, kaip daugelis mamų kažkodėl iki šiol mano, o labai apgalvotas žingsnis.
Nukarusius ir man labai nebegražius vokus išsioperuoti norėjau jau senokai – matydavau savo tėčio nukarusius vokus ir žinojau, kad man reikės ką nors daryti su savaisiais.
Po operacijos, kuri pavyko labai sėkmingai, dabar ir tėtį įkalbinėju pasidaryti tokią pat procedūrą, nes gyvenimo kokybė po jos labai pagerėja.
Na, o dėl pilvo – jau ilgokai jaučiau kompleksus dėl susikaupusių riebalų. Gal net kokius dvejus metus, tačiau operacijai vis nesiryždavau, o tada ėmiau galvoti, kodėl to nedarau.
Supratau, kad mane labai veikia aplinkinių nuomonė. Bijojau to, ką kiti žmonės pasakys, kol galiausiai suvokiau, kad tai ne gyvenimas, taip negalima.
Puikiai suprantu, kad turbūt daugelis mamų, kaip ir aš seniau, gali jaustis kaltos, nes visuomenės akyse toks rūpinimasis savimi prilygsta savanaudiškumui, tuštybei ir pinigų švaistymui. Tačiau galiausiai supratau, kad noras būti gražiai sau ir nebeturėti kompleksų nėra joks savanaudiškumas.
– Po operacijų praėjo vos mėnuo. Kaip jaučiatės šiandien?
– Iš naujo atradau visą didžiulę spintą drabužių, kurių iki šiol negalėjau vilkėti. Man gera ir džiugu, nes operacija padėjo atsikratyti kompleksų. Tiesą sakant, po chirurgo peiliu guliausi ne tam, kad atrodyčiau kaip dvidešimtmetė.
Operuotis pasiryžau, nes norėjau atsikratyti kompleksų, o jų atsikračiusi jaučiuosi daug geriau. Vadinasi, viskas gerai ir mano vaikams, šeimai, ir visiems aplink. Labai aiškiai žinau, ko norėjau, – susitvarkyti vokus ir pilvą – šios kūno vietos man nepatiko.
O štai mano krūtinė man net labai patinka, jos nereikia nei kelti, nei ko nors kito daryti. Toks konkretus žinojimas gerai, nes juk suvokiu, kad jei sportuočiau bent pusę metų po kelias valandas kasdien, gal ir būtų rezultatas – nebeliktų riebalų ant liemens.
Aš ir su psichologe kalbėjau, kad vis dėlto esu trijų vaikų mama, man nebe dvidešimt, noriu pasidovanoti naują pradžią mažumėlę pasukčiaudama ir pasidarydama operaciją, o ne sportu naikindama riebaliukus.
Manau, kad to nusipelniau – juk kartais galima save palepinti.
– Ar nebijojote operacijos, narkozės arba to, kad rezultatai nepatenkins lūkesčių, o tūkstančiai eurų bus išleisti?
– Nebijojau. Manęs to paties ir draugai klausė. O ko bijoti, kai labai nori permainų? Svarbiausia būti 100 proc. įsitikinus, kad pati to nori, – tada visa kita nebesvarbu.
Tiesa, man buvo labai baisu, kai prieš pat operaciją dar laukiau gerą pusvalandį. Gydytojai, sesutės – visi aplink bėgiojo, o aš viena sėdėjau ir laukiau.
Tai buvo ilgiausias pusvalandis mano gyvenime. Buvo streso, skraidė drugeliai – panašiai būna ir prieš koncertus.
Sėdėjau klinikoje ir pradėjo į galvą lįsti visokios mintys: ar tikrai viskas bus gerai, o jeigu kas nors nutiks, o kaip su narkoze, ar atsibusiu? Bet paskui atėjo gydytojai ir nuramino. Mačiau, kad jie supranta, jog jaudinuosi.
Man labai svarbu energija ir ryšys, o tai jutau ir su mane operavusiu plastikos chirurgu Mantu Sakalausku, ir su visa „Nordclinic“ komanda – visi šypsojosi, buvo atsipalaidavę, atrodė gerai pailsėję.
Beje, laimingi atrodė ne tik ten dirbantys specialistai, bet ir moterys, kurios tą pačią dieną operavosi pas kitus specialistus – tuo metu man tikrai buvo svarbu tai pamatyti.
Ir, juokingiausia, nė truputėlio nebesijaudinau prieš operacijas, net ir tą pačią dieną buvau visai rami. Tik kai atsiguliau ant operacinio stalo, mane apėmė panika – pajutau, kad trumpėja įkvėpimai, teko prisiminti pratimus.
Esu atlikėja ir privalau mokėti nusiraminti. Prieš koncertus visada būna jaudulio, su juo tenka susidoroti, taip pat buvo ir operacinėje. Susitvarkiau ir užmigau.
– Pooperacinis periodas daug kam nebūna lengvas. Skausmai, patinimai, baimė – ar visa tai patyrėte ir jūs?
– Esu išgyvenusi narkozę, kai gimdžiau Gaią, – ji mano pilve buvo įsitaisiusi kojomis į priekį, ir nors labai nenorėjau, teko daryti cezario pjūvį. Bet tada buvo tik dalinė nejautra, o dabar po operacijos viskas buvo labai ramu ir sklandu.
Šiek tiek jaudinausi, kad po narkozės gali pykinti, tačiau nieko blogo nebuvo – tiesiog gulėjau, ilsėjausi ir žiūrėjau televizorių.
– Iš klinikos jus pasiėmė draugė, o ne sutuoktinis. Kodėl?
– Jurgis tuo metu buvo Kolumbijoje, tad mane namo parvežė geriausia draugė. Ji atėjo su gėlėmis ir pasakė, kad labai gerai atrodau, o aš taip ir jaučiausi, nes man nieko neskaudėjo.
– Kaip į jūsų apsisprendimą operuotis reagavo šeima?
– Tikrai neklausiau Jurgio, ar galiu darytis operacijas. Tiesiog pasakiau, kad darysiuosi, ir tiek. Jis atsakė: jei tikrai to noriu, tada viskas gerai, nes tai yra mano kūnas ir galiu daryti su juo, ką noriu. Jis tikrai mane palaikė.
Visą interviu ir išskirtinę fotosesiją rasite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
