Vilijos gamtos prieglobstis – jau ne gimtoji sodyba Linkuvoje, o kita – prie Molėtų, netoli ežero. Ši – arčiau Vilniaus, daug greičiau, tik per valandą, čia galima atvažiuoti. Kai atšilo orai, toje sodyboje V.Blinkevičiūtė gyvena su mama.
Garbaus amžiaus motiną Vilija pagloboja kas kelios savaitės, o nuolat jau penkti metai ji gyvena Vilniuje pas kitą dukterį Dalę.
„Mano darbo pobūdis toks, kad skraidau, – dabar daugiausia į Briuselį. Dėl darbų ten tenka skristi du kartus per mėnesį. Mamai – 92 metai, vienai būtų sudėtinga gyventi. Ji pasiskiepijo nuo kovido, abu skiepus jau yra gavusi“, – pasakojo V.Blinkevičiūtė.
2004 m. V.Blinkevičiūtė „Stiliaus“ buvo išrinkta Metų moterimi ir papuošė tų metų gruodžio 10 d. žurnalo viršelį. Tada ji buvo socialinės apsaugos ir darbo ministrė.
Vidurinę mokyklą V.Blinkevičiūtė baigė aukso medaliu. Kadangi nuo mažumės buvo įsitikinusi, kad bus teisėja, įstojo į Vilniaus universitetą studijuoti teisės. Universitetą Vilija baigė 23-ejų, o pagal įstatymą dirbti teisėja galima tik nuo 25-erių.
Ji gavo paskyrimą dirbti Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje revizore. Manė, atidirbs pagal paskyrimą tuos trejus metus ir kaip tik bus sulaukusi tinkamo amžiaus tapti teisėja.
Tačiau ši jos svajonė taip ir neišsipildė – net 25 metus ji dirbo šioje ministerijoje. Vien aštuonerius metus, dvi kadencijas, – ministre.
2004 m. pavasarį viena populiariausių šalies politikių V.Blinkevičiūtė kandidatavo į prezidentus, tačiau šalies vadove netapo.
Nuo minėto interviu „Stiliuje“ pralėkė beveik 17 metų. Per tuos metus V.Blinkevičiūtė padarė stulbinamą europinę karjerą – yra trečiai kadencijai išrinkta į Europos Parlamentą (EP).
Praėjusią kadenciją ji buvo Moterų teisių ir lyčių lygybės komiteto pirmininkė. Tai pirmas kartas istorijoje, kai Lietuvoje išrinktas europarlamentaras tapo EP komiteto pirmininku.
Šią kadenciją V.Blinkevičiūtė – Užimtumo ir socialinių reikalų komiteto pirmoji vicepirmininkė.
„Jeigu ne pandemija, mano gyvenimas suktųsi Briuselyje, Strasbūre ir Vilniuje. Dabar daugiau laiko būnu Lietuvoje. Na, bet tai galbūt laikinas dalykas. Nuo politikos niekur nepasitraukiau ir toliau esu joje. Man įdomu tie procesai“, – kalbėjo V.Blinkevičiūtė.
– Kaip sodyboje leidžiate vakarus po darbo, savaitgalius?
– Vakarais tai filmą per televizorių pažiūriu, tai ką nors paskaitinėju. Juk dabar namuose sėdime, tai reikia ką nors gaminti valgyti.
Sugalvojame abi su mama, ko norėtume, ir aš puolu prie darbo. Taip ir gyvename.
Vieną savaitgalį intensyviai dirbau sode: nubaltinau visus vaismedžius, vaiskrūmius, nugenėjau, patręšiau. Dabar darbų užtenka.
Smagu išeiti pasivaikščioti į mišką, grynu oru pakvėpuoti. Turime džiaugtis, kad gyvi, sveiki, kad galime išeiti į lauką, padirbėti. Dabar turime džiaugtis tais malonumais.
– Koks medis jums labiausiai patinka? Prie kokio norite pastovėti ir įsikrauti jo energijos?
– Man visi medžiai gražūs. Sodyboje tokios gražios pušys auga. Ir beržai. Būdavo, atvažiuoju ir prisiglaudžiu prie beržo kamieno, apkabinu jį. Kiekvieną rytą apeinu visas gėles, medžius, krūmus. Apžiūriu juos, paglostau, pasišnekučiuojame. Nužydėjo krokai, dabar žydi geltonieji narcizai, labai gražu.
– Kur gėlės, ten ir meilė. Matyt, atstūmėte ne vieną vyrą, kad likote viena?
– Turiu tik vieną labai paprastą atsakymą į šį klausimą – taip susiklostė gyvenimas. Juk yra savas likimas, sava dalia. Tokia yra mano dalia ir toks mano likimas, ir aš gyvenu tą savo gyvenimą.
Pažiūrėkite, kiek pas mus moterų politikoje ir jeigu jos neištekėjusios, tai būtinai reikia galvoti, kodėl taip yra, kas čia joms negerai, ar jos turi antrąją pusę, ar neturi. O kodėl apie vyrus taip nekalbame? Vyrams dažnai viskas atleistina.
Dabar žmonės daugiau uždirba, patys save išlaiko, turi įvairių pomėgių, atsidavę kokiai nors veiklai. Dabar – ne šiaudinių pastogių ir ne Veronikos laikai.
– Turite seserį Dalę. Kaip sutariate su ja? Gal jūsų sodyboje kartu švenčiate Kalėdas ar Velykas, drauge ruošiate šventinius patiekalus?
– Šiemet taip nebuvo. Tada, kai buvo galima susitikti, ir Kūčios, ir Kalėdos būdavo kartu. Ir daugiau giminių atvažiuodavo į sodybą.
Anksčiau visada į Linkuvą važiuodavome pas tėvus, paskui, kai tėtis mirė, – pas mamą. Kūčios, Kalėdos, Velykos, Vėlinės ir kapų lankymas būdavo mūsų šeimos susiėjimai ir mes visi būdavome kartu. Manau, kai pandemija baigsis, vėl būsime kartu.
– Anksčiau su savo krikštadukte Giedre – jūsų sesers Dalės dukra – kartu atostogaudavote. Kokie dabar jūsų ryšiai su dukterėčia?
– Tokie pat ir išlikę. Giedrė sukūrusi šeimą, turi sūnų. Gyvenimas juda į priekį. Anksčiau su ja važiuodavome prie jūros, dabar – jau ne.
– Kažkada pagarsėjote kaip dukra, kuri neklauso mamos. Mama jus atkalbinėjo nuo ministro pareigų. Ji yra sakiusi, esą kai jus skyrė ministre – tada dar vyras gyvas buvo – tai abu verkė, nes buvo gaila vaiko sveikatos. Kai 2004 m. siekėte tapti prezidente, ji taip pat atkalbinėjo. Bet jūs ir tada nepaklausėte mamos ir drąsiai stojote į rinkimų kovą. O kaip mama reagavo, kai pasukote į Europos Parlamentą?
– Mano mama ir dabar man sako tą patį – kad aš jos neklausau: „Vaikeli, reikia tausoti savo sveikatą.“ Tai natūralu. Manau, visų mamos – ar į politiką eitum, ar į verslą – sako tą patį: žiūrėk sveikatos, tausok savo nervus, matai, kaip sudėtinga, kaip sunku.
– Ji nelabai patenkinta, kad dirbate Briuselyje?
– Nesakau, kad ji nepatenkinta. Ji rūpinasi savo vaikais, kaip ir visos mamos, nepaisydama, kiek tiems vaikams metų.
Ji visada sako, kad reikia labiau patausoti sveikatą, nes darbas sukelia daug įtampos, reikalauja daug atsakomybės. Tai natūralu. Manau, kad kiekviena mama taip rūpinasi savo vaikais, ar tai būtų dukros, ar sūnūs, nesvarbu, kur jie dirbtų.
– Ar prisimenate pirmą darbo dieną Europos Parlamente? Ar buvo kokių nors netikėtumų?
– Taip. Atsimenu: pirmoji sesija Strasbūre, 2009 m. liepos pradžia. Gyvenau viešbutyje, rytą reikia skubėti į Parlamentą, nes 10 val. prasideda pirmoji naujos kadencijos narių sesija.
Ėjau pėsčiomis. Viską buvau išsiaiškinusi, kokiu keliu eiti. Manau sau, per gerą pusvalandį tikrai nueisiu, ir staiga pasiklystu. Iš pradžių atrodė aišku, kokia kryptimi eiti, bet paskui tos gatvelės taip susisuko ir man pasirodė, kad pamečiau kelią. O to laiko ne per daugiausia. Na, manau, išbrauks mane iš sąrašų, nes praleisiu pirmąją sesiją.
Neįsivaizduojate, kiek buvo streso! Bet apsiraminau, ėmiau klausinėti žmonių, ar teisinga kryptimi einu. Taip, taip, sakė, teisinga.
Vietoj pusvalandžio aš, matyt, ėjau kokias 50 minučių. Bet atėjau ten, kur reikia. Matyt, dėl didelio susijaudinimo taip atsitiko. Tai buvo pirmoji mano darbo diena. Tai įstrigo į atmintį visam gyvenimui.
– Ar nešmėkštelėjo mintis, kad esate ne savo rogėse? Va, kai buvau ministrė, buvau savo vietoje, o čia kažkas ne taip.
– Buvo tokių minčių kokius tris pirmus mėnesius. Pareidavau namo ir svarstydavau: Viešpatie, ką aš čia darau?
Iš tikrųjų reikia laiko, kad suprastum, pagal kokias taisykles veikia Europos Parlamentas, nes tai didžiulė mašina, – tada buvo 751 narys iš 28 valstybių. Skirtingos kalbos, kultūros, tradicijos, gyvenimo lygis. Neslėpsiu, kelis mėnesius man buvo sunku, kol į visa tai įsikirtau.
– Buvote puiki socialinės apsaugos ir darbo ministrė, mėgstama kolektyvo. Jus net vadino pensininkų mama. Ar nesiilgite tos ministerijos, kuri buvo lyg antrieji jūsų namai, buvusių kolegų?
– Labai ilgiuosi. Patys gražiausi, šviesiausi mano gyvenimo metai prabėgo toje ministerijoje. Va, paklausėte – ir ašaros akyse...
– Jūs labai jautri. Kaip nusiraminate, kai dėl ko nors susinervinate ar kas nors sunervina?
– Slapčia kokia ašarėlė nurieda. Apsiverkiu susinervinusi. Moteriškai. Mano mama tokia pat, iš jos tai ir paveldėjau. Bet apsisuku, ir vėl viskas gerai. Ir vyrams, mano supratimu, ašaros visai tinka.
Kita vertus, aš ir gana stipri. Tas darbas užgrūdina, juk didžiojoje politikoje aš daugiau kaip 20 metų. Tai labai daug. Ir per tą laiką buvo visokių dienų – ir geresnių, ir blogesnių. Ir išgyvenimų daug buvo, ir nemiegotų naktų. Visko buvo.
– Prieš savaitę laimėjote Lietu-vos socialdemokratų partijos pirmi-ninko rinkimus. Kaip tiek metų išsilaikyti didžiojoje politikoje? Koks jūsų receptas?
– Turi būti nuoširdus, atviras, tikras. Mėgti tai, ką darai. Drąsiai ginti savo idėjas, mintis, už jas prisiimti atsakomybę. Nesiblaškyti.
– Bet politika ir nuoširdumas – visiškai nesuderinami dalykai.
– O kodėl? Nuoširdumas reiškia, jog tuo, ką gini, esi nuoširdžiai įsitikinęs, kad taip turi būti. Nuoširdžiai esu įsitikinusi, kad Lietuva per mažai investuoja į mūsų žmones, į žmonių protus, o per daug – į betoną.
– Esate sakiusi, kad moterys, ateinančios į politiką, yra labai drąsios. Nelengva pasiekti, kad tave pripažintų, gerbtų, klausytųsi ir įsiklausytų, kad būtum lygiavertė partnerė su vyrais. Ar nenuvylė darbas su vyrais?
– Politikos pasaulis – labai vyriškas. Jame daug visokių užkulisinių intrigų. Man tai labai nepatinka, tai sudėtinga, sunku.
Bet yra tam tikrų žaidimo taisyklių, kurias reikia išmokti ir gerbti. Nuo kitų dalykų reikia atsiriboti, o tai nėra lengva, kartais tai atima visą tavo laisvą laiką. Nes nereiškia, kad atidirbai nuo 8 iki 17 val., ir viskas. Taip nebūna.
– Kaip ilsitės? Ar vis dar skaitote detektyvus ir važinėjate dviračiu? Apie detektyvus esate pasakiusi: „Jie padeda atsipalaiduoti, pamiršti dienos rūpesčius. Skaitai, giliniesi į aprašomą intrigą ir supantis pasaulis tarsi išnyksta.“
– Skaitau knygas, bet ne detektyvus, kaip anksčiau, o daugiau politinės literatūros – apie tai, kas vyksta Lietuvoje ir pasaulyje.
Mėgstu išeiti į gamtą, pavaikščioti po mišką, grybauti. Mėgstu važinėti dviračiu.
Praėjusią vasarą, kai buvau sodyboje, dažnai grybaudavau. Buvo labai grybingi metai ir turbūt nebuvo tokio lietuvio, kuris nėjo grybauti. Aš tikrai mėgstu grybauti, prisirinkau labai daug baravykų. Ir pridžiovinau jų, ir primarinavau, ir užšaldžiau. Dar iki šiol turime tų baravykų. Verdu mamai barščius ir įdedu savo rinktų džiovintų baravykų – labai skanu.
– Ar padidėjo jūsų suvenyrinių kurpaičių kolekcija, kurioje yra net ir kalvių nukaldinta geležinė kurpaitė?
– Smarkiai nedidėja, bet pasipildo vienu kitu suvenyru per metus. Naujausia – stiklinė kurpaitė, kurią gavau dovanų per gimtadienį. Kurpaitės – gražus prisiminimas iš tų laikų, kai dirbau ministre.
