Gegužės 16 d. Faustui būtų sukakę 65-eri. Bet jam netinka žodis „būtų“. Jis yra čia. Teatre.
„Didis Fausto tylėjimas... Džiaugiuosi, kad šioje dieviškoje tyloje mes visi jį išgirsime“, – teatro lange išrašyti Rimo Tumino žodžiai, kviečiantys į vakarą, skirtą F.Latėno atminimui ir gimtadienio šventei.
„Po rudens šaltos žiemos – tu vėl jaunas. Angelai tavęs neapleido. Paskutinį kartą pažvelk į šiuos kambarius, sienas, langus... Mano mielas, mano brangus, mano mylimas drauge. Dėkoju Dievui, kad tave pažinau“, – jautria citata iš R.Tumino spektaklio „Vyšnių sodas“ Eglė Gabrėnaitė, skambant F.Latėno muzikai iš šio spektaklio, pradėjo vakarą, skirtą garsiausiam Lietuvos teatro kompozitoriui.
Netikėta mirtis išplėšė Faustą iš mūsų praėjusių metų rudenį, niūrią lapkričio 3 d.
„Su Fausto išėjimu rudenį mūsų teatras užsidarė, o su jo gimtadieniu vėl pradeda naują sezoną“, – taip atminimo vakarą įvardijo jo režisierė Gabrielė Tuminaitė.
Žydint vyšnioms jis vėl čia – Mažojo teatro scenoje, kuri 30 metų buvo jo kūrybos namai. Šiltą gegužės 16 d. vakarą F.Latėno draugai ir kolegos išsakė savo prisiminimus. Trumpai. Kai kalba skausmas, žodžiams mažai vietos.
Užtat po žvaigždėtu teatro scenos dangumi liejosi jo muzika. Žvaigždėtame danguje daug vietos. Bet geriau tegu tos žvaigždės krinta žemyn, nei nuskraidina su savimi mūsų talentus. Ir nuskraidina juos per anksti.
„In extremis“ (1982 m.). Teatro scenoje – Čiurlionio kvartetas. Pirmasis, tik kitos sudėties, atlikęs šį kūrinį 1997 m. Lietuvos filharmonijoje, kai dar pats Faustas netikėjo savo talentu, ir išvežęs kompozitorių į platųjį pasaulį.
„In extremis“. Kodėl taip vieną pirmųjų savo kūrinių styginių kvartetui pavadino F.Latėnas, kai jam buvo tik 26-eri? „Paskutinei valandai“. Arba kitas vertimas – „Prieš mirtį“.
Šiandien mes jo nebepaklausime. Faustas tyli. Lieka tik įsiklausyti į jo tylą.
Smuikai kalbasi tarpusavyje. Jų kalba vingiuoja, veržiasi, prityla. Jie lyg pasakoja istoriją, žinomą tik pačiam kūrėjui. O gal tik dviem žmonėms.
Ramutė Rachlevičiūtė, Fausto žmona: „Mes susipažinome, kai jam buvo 26-eri. Nuo tada drauge nuėjome 40 metų kelią. Man jo kūriniuose skamba mūsų gyvenimo istorija. Ar tai būtų laikas prieš vaikų gimimą, ar gimus, ar skaudus, ar liūdnas mūsų šeimos įvykis.“
Norisi vis klausytis tos smuikų kalbos. Kilti į sielos nerimo aukštumas. Ir tada, kai jau, atrodo, nebėra jėgų atsispirti tam sielą gniaužiančiam jauduliui, melodija netikėtai nutrūksta. Taip ne laiku. Kai dar taip norėjosi eiti kartu, mėgautis ta istorija ir bandyti ją įspėti. Bet drauge su muzika įkopę į kalną mes palikti jo viršūnėje...
Turbūt ne veltui muzikologas Viktoras Gerulaitis vakaro Faustui pradžiai pasirinko šį kūrinį. Mažyčiame kūrinyje telpa didelis Faustas.
Jo muzika – tai kelionė. Norėjęs būti ir dvasininkas, ir gydytojas, ir aktorius F.Latėnas pasirinko kompozitoriaus kelią. Teatro muzikos kūrėjo kelią. Matyt, sunkų kelią. Bet šiandien mes nebepaklausime, kodėl jo kūriniuose pirmuoju smuiku dažnai griežė skausmas...
„Teatro muzika man įdomi tuo, kad ją rašydamas esi nuolatinėje kelionėje: naujos pjesės, repeticijos, nauji aktoriai, ieškojimai“, – yra prisipažinęs F.Latėnas.
Nelengva buvo ši kelionė. Tolyn nuo oficiozinės, „pseudorimtosios“, muzikos.
Visi jo kūriniai yra nedideli spektakliai, kuriuose kiekviena gija turi savo paslaptį. Žinomą gal tik kūrėjui, bet trokštamą įspėti kiekvienam klausytojui.
„Faustas Latėnas yra pirmasis lietuvių kompozitorius teatro muzikos reformatorius. Būtent su juo teatro muzika įgavo savarankiškumą. Jis įteisino tokias muzikines formas, kurios buvo laikomos sentimentaliomis, banaliomis. Visa tai įgavo muzikinę išraišką, tapo labai svarbia spektaklio dalimi“, – teigė muzikologė Jūratė Katinaitė.
Reformatoriams visada sunkiausia. Bet F.Latėnas niekada neatsižadėjo savo kelio. Jis nebijojo būti kitoks. Nebijojo provokuoti, žaisti, nebijojo būti graudus, sentimentalus ar vaikiškai chuliganiškas.
„Bet jis nesiekė nustebinti. Tiesiog gal labiau už kitus atvėrė savo sielą“, – sakė muzikologė Rūta Gaidamavičiūtė.
Sielą, į kurią buvo lengva prispjaudyti.
„Prisimenu, kaip jį jaunystėje ėdė kiti šiandien gerbiami kompozitoriai, kaip daužė Kompozitorių sąjunga. Esą rašo primityvią, miesčionišką muziką. Teatro muzika – tai ne muzika!“ – atsiminimų vakare skaudžių F.Latėno gyvenimo akimirkų priminė V.Gerulaitis.
„Šalia Algirdo Martinaičio ir Vidmanto Bartulio F.Latėnas buvo tikras „enfant terrible“ (baisus vaikas), iš teatro į akademinę muziką perkėlęs hipertrofuotą banalybę, ironiją ir muzikinį chuliganizmą“, – prisiminimais dalijosi muzikologė Daiva Parulskienė.
Pats F.Latėnas yra prisipažinęs, kad teatras jam atrodė lyg gaivinantis skersvėjis jo akademinėje kūryboje. Tarsi salelė, kurioje leista įgyvendinti radikaliausias, banaliausias ir šmaikščiausias mintis, nes į teatro muziką neva žvelgiama atlaidžiau.
R.Tumino spektaklis „Nusišypsok mums, Viešpatie“ (1995 m.) pagal Grigorijaus Kanovičiaus romaną. Ilga žydų kelionė per gyvenimą. Šio spektaklio niekada nebepamatysime. Iš gyvenimo išėjo Gediminas Girdvainis, Vytautas Šapranauskas, Vytautas Grigolis... Bet liko ir liks F.Latėno sukurta muzika, kuri lydės amžinojo žydo kelionę muzikos įrašuose.
Bet paties kompozitoriaus gyvenimiškoji kelionė nutrūko įveikus automobiliu kelią Maskva–Vilnius. Po kelių dienų, grįžus namo iš Maskvos, iš darbo J.Vachtangovo teatre, kuriame pastarąjį dešimtmetį drauge su R.Tumino spektakliais triumfavo ir F.Latėno muzika.
Viešpats galėjo jam nusišypsoti, bet... nenusišypsojo.
Apkeliavusi daugybę žymiausių pasaulio teatrų scenų F.Latėno muzika gal skambiausio įvertinimo sulaukė tarp Rusijos teatralų. Jie nebijojo lietuvių kompozitoriaus įvertinti vienu žodžiu – genijus.
„Jo muzika apkabina žiūrovą“, „Fausto Latėno muzika nutiesia tiltus tarp spektaklio ir žiūrovo“. Tai turbūt taikliausi žodžiai, taip talpiai apibūdinantys kompozitoriaus kūrybą.
Kalno viršūnė visada geriau matyti iš toli. Kai gyveni kalno papėdėje, neįsivaizduoji jo aukščio.
R.Tuminas, Eimuntas Nekrošius ir jų spektaklių jautrusis dėmuo – Faustas. Žiūrovai gal ne visada išėję iš spektaklių prisimindavo finalinius aktorių žodžius. Bet juos dar ilgai lydėdavo teatrą užliejusi muzika, skambanti leidžiantis užuolaidai.
„Visas menas kuriamas iš meilės Dievui ir žmonijai“, – yra pasakęs pats F.Latėnas.
Faustas mažai kalbėdavo. Daugiau klausydavosi. Ne veltui R.Tuminas jį yra pavadinęs muzikos alchemiku. F.Latėno paprastume – jo genialumas.
Jei ne Dalios Balsytės užsispyrimas, nežinia ar pasaulis būtų išgirdęs tiek F.Latėno kūrinių.
„Viskas prasidėjo paprastai – Muzikos akademijos studentams nusibodo groti Fausto kūrinius iš rankraščių. Kai pagaliau aš jo priprašiau, kad leistų ištraukti iš mano stalčių jo kamerinę muziką. Natos čia gulėjo ilgai, Faustas jas palikdavo man, esą pas jį tikrai pasimes... Tų natų atsiradimas tapo svarbus, kad jo muzika skambėtų pasaulyje, o nebūtų klausomasi tik Lietuvoje, mūsų rate.
Kiek jis rėkė ant manęs – niekam nereikia, koncertų nereikia, niekam tai nebus įdomu! Jis buvo tiek kritikuotas, tiek įskaudintas, kad abejojo pats savimi. Žmonės susirinks į koncertą ir jei jiems nepatiks... Jis buvo jautrus, labai.
Mes suorganizavome 12 autorinių koncertų Rusijoje, Izraelyje, Lietuvoje. Prieš keletą savaičių Fausto sonata smuikui ir fortepijonui skambėjo Romoje ir koncertą transliavo Italijos nacionalinis transliuotojas.
Faustas pagaliau pajuto, kas yra jo muzika. Žmonės po koncerto iš susijaudinimo net raudodavo. Genijus – tą įvertinimą jis girdėjo ne kartą. Jis pats nieko nesakydavo, bet matydavau po koncerto tą jo faustišką vidinę šypseną...
Niekada taip intensyviai nebendravome kaip pastarąjį pusmetį. Fausto autorinių koncertų laukė Kinija, garsiausios koncertų salės. „Jau tu atstok nuo manęs vieną kartą!“ – yra pasakęs.
Jį teko pažinti ir matyti visokį. Niūrų. Geraširdį, liūdną. Jame gyveno daug žmonių, bet jis buvo labai vientisas.
Matyt, teatrališkumas, kuris gyveno jo genuose, nes jis juk norėjo būti aktoriumi, sąmoningai, o gal nesąmoningai paskatino jį susikurti tam tikrą vaidmenį. Tokio tylaus, atsiribojusio... Kai grodavome jo muziką ir paklausdavome: „Ar gerai?“, jis atsakydavo: „grokit kaip norit, su alum sueis...“ Bet taip kalbėjo jo jautrumas.
Jei mokėčiau piešti, piešdama Faustą akcentuočiau jo akis. Jis turėjo ypatingą žvilgsnį. Ir žmogus, į kurį jis žvelgdavo, suvokdavo savo asmenybės unikalumą Fausto akyse. Ir ryždavosi drąsiems darbams. Tai buvo didelė Fausto misija bendraujant su žmonėmis.
Faustas muzikoje yra toks pat, koks buvo gyvenime. Jis mokėjo išlaikyti tylą, tylos įtampą, laukimą tyloje. Tai yra ir jo muzikoje. Melodijoje jis mokėjo užšifruoti ir ramybę, ir vidinį nerimą“, – jautriais prisiminimais dalijosi D.Balsytė.
F.Latėno draugas Daumantas Todesas sakė: „Žmonės turi stygą, kuri paliesta suskamba. Faustas turėjo 10 tokių stygų. Ir jos visos harmoningai jame derėjo.
Galėčiau Faustą palyginti su mitologiniu karaliumi Midumi, kurio rankos viską paversdavo auksu. Faustas savo prisilietimu muziką paversdavo kultūros brangakmeniu, kuris ne tik atspindėjo šviesą, bet ir švietė pats.“
Kai po atminimo vakaro paprašiau Fausto žmonos R.Rachlevičiūtės pasikalbėti, ji atsakė: „Aš niekada neduodu interviu...“
Bet būna, kai žodžiai vis dėlto pratrūksta... 40 metų kartu ir 6 mėnesiai be Fausto.
„Aš manau, kad jis buvo didelis žmogus... Ir su dideliu žmogumi man teko gyventi. Tai laimė. Jo kūriniai man skamba kaip mūsų gyvenimo istorija... Mes 40 metų nuėjome drauge.
Aš mėgstu jo muziką, kiek galėdavau, keliaudavau drauge į jo autorinius koncertus. Retai juk būna, kad kompozitorių žmonos klausytųsi vyrų kuriamos muzikos. Aš klausydavausi. Taip, vieną kūrinį, kvartetą styginiams, jis paskyrė ir man...
Turbūt labiausiai kūrybiniame gyvenime jį sukrėtė tai, kad jį Kompozitorių sąjunga priėmė tik, atrodo, iš penkto karto. Kai nepriėmė ketvirtą kartą, jis išsitraukė iš mūsų sulankstomos sofos natas kūrinių, kuriuos parašė dar mokydamasis „gruodelkoje“ – Juozo Gruodžio konservatorijoje. „Netinka mano muzika, tai nunešiu kūrinius, kuriuos parašiau 14–15 metų.“ Ir tada jį priėmė!
Bet jo muzika niekada neįtiko. Faustas net buvo lyginamas su dailininku Raimundu Sližiu – abu jie buvo savotiškas pasipriešinimas oficioziniam, pseudorimtam menui.
Taip, Faustas būdavo vadinamas ir muzikos alchemiku, ir genijumi... Gal ir per daug. Jo dabar laukė didžiuliai autoriniai koncertai. Bet nebuvo lemta. Jis išėjo. Taip per anksti...“ – „Stiliui“ sakė R.Rachlevičiūtė.
„Būtų taip graudu ir sunku, jei nebūtų ko ilgėtis... Viso to, koks buvo Tėtė“, – pridūrė F.Latėno dukra Elžbieta Latėnaitė.
Faustas:
- Nereikia daug ir įmantriai kalbėti. Viską galima sudėti į paprastus ir žinomus dalykus, į paprastą harmoniją...
- Man atrodo, kad aš viską jau sukūriau iki 35 metų. Kaip ir daugelis kūrėjų. Vėliau tik tobulini, ką esi sukūręs...
- Mano galva, tie skambesiai nieko verti. Išmetu juos į šiukšlių dėžę, nes tų technologinių skambesių tiek daug, kad nesinori jų net vartoti. Nesinori teatre girdėti tokios muzikos, nes muzika turi turėti prasmę...
- Jei R.Tuminas, E.Nekrošius išduoda man paslaptį, ką jie yra sugalvoję, tuomet ir mano protas, fantazija ima dirbti, ieškoti, kokiomis priemonėmis ta režisūrinė idėja turėtų skambėti...
- Kai atrandi muziką, ne tik režisierius būna patenkintas, bet ir artistai sako – dabar suprantu, ką man vaidinti. Tokie pasakymai man kaip didžiausi pagyrimai. Ne „Kristoforai“ ar Auksiniai kryžiai...
- Aš pasižiūriu į tai, kas anksčiau buvo padaryta ir kas dabar grojama. Galiu pasakyti – ne aš padariau. Šitaip sugalvoti negalėjau... Tai ne mano sugalvota...
- Per daug ribotas esu... Kai ten atsiveria tokie dalykai, kurie gerokai praauga mano išsilaisvinimą, mano gal žemišką supratimą. Tikrai tai yra kūriniai, kurie tik atėjo per mane...
- Žmogus turi jausti, kad tu klausaisi jo ne iš pareigos. Kad nori jam padėti. Dažnai juk žmogus nesako, kad jam reikalinga pagalba. Čia tiek daug niuansų... Bet žmonėms reikia to buvimo kartu ir reikalingas žmogus, kuris ateitų ir pabūtų. Pasėdėti ir patylėti kartu. Jis išeina ir nusiraminęs, ir paguostas, sustiprėjęs. Be jokių kalbų. Ateina žmogus, kuriam labai sunku, tu nieko nedarai, lyg savotiškas daktaras Faustas....
- Faustui skirtame vakare jo žmona dailėtyrininkė R.Rachlevičiūtė padėkos puokštes scenoje įteikė dviem moterims – vakaro režisierei bei sumanytojai G.Tuminaitei ir muzikologei, profesorei D.Balsytei.
