Visada tviskanti savo išvaizda ir spinduliuojanti gerą nuotaiką. Moteris, gebanti atverti sunkiausias valdžios atstovų ir turtingųjų duris. Ne dėl savęs – dėl kenčiančių ir stokojančių gyvenimo džiaugsmo. Ji – Rūta Lee (85 m.).
Kai pastarąjį kartą 2019 m. kovą Rūta lankėsi Lietuvoje, jos dabar jau šviesaus atminimo vyras Websteris (Webbas) Lowe’as sunkiai sirgo.
Bet, nepaisant to, ji, garsi Holivudo aktorė, sugebėjo savo išgyvenimus nustumti į antrąjį planą.
Laukė susitikimai ir su tuometiniu užsienio reikalų ministru Linu Linkevičiumi, ir su prezidento rinkimų kampaniją pradėjusiu Gitanu Nausėda.
Tik rudos Rūtos akys buvo kiek liūdnesnės nei anksčiau. Ji kelis kartus per dieną skambindavo į namus Los Andžele. Norėjo bent per atstumą pasirūpinti sunkiai sergančiu vyru.
Tačiau net tokiomis ypatingomis aplinkybėmis Rūta savo vaidmenį, kuris vadinosi šeštąja kelione į Lietuvą, atliko nepriekaištingai.
Nors pasaulį krečia COVID-19 pandemija, prieš kelias savaites Rūta prisipažino svajojanti šiemet vėl atvykti į Lietuvą.
„Turiu reikalų. Nors nenorėjau, paėmiau tą vakciną, kad galėčiau judėt. O kai sustiksim, tadu galėsim daugiau pakalbėt. Norėtau Lietuvon atsivežt ir savo draugę, irgi aktorę, Onutę Nausėdaitę (Amerikoje žinoma kaip Ann Jillian. – Red.), ba ji Lietuvoj nebuvus“, – valiūkiškai, tik jai būdingu sodriu juoku intrigavo talentingoji dzūkė nuo Daugų.
Dvi Rūtos, bet tas pats žavesys. Rūta – sodriai dzūkuojanti ir Rūta – kalbanti angliškai. Rūta, nevengianti su giminaičiais Lietuvoje išlenkti „čėrkutę kurcinio ašarų“, ir Rūta, žaižaruojanti Los Andžele, keliaujanti po pasaulį, mėgstanti savo prabangiuose namuose rengti vakarėlius. Atrodytų, dvi skirtingos asmenybės.
Ir kartais tiesiog neįtikėtina, kad Holivudą nuo ankstyvos jaunystės pažįstanti aktorė taip taisyklingai, gal net geriau už tikrus daugiškius, iki šiol kalba dzūkiškai.
„Kitap many tėvai nemokino. Kap tėvai visų gyvenimų kalbėjo, tiap ir aš kalbu. Gal ta mano kalba senoviška, kaimiška, alia kitap nemoku“, – visada atvirai prisipažįsta Rūta, kai jos paklausia, kas padėjo taip gražiai išsaugoti dzūkavimą. Ji taip pat neslepia, kad lietuviškai kalbėti jai nėra lengva, nes mąsto angliškai ir mintyse viską turi išsiversti į lietuvių kalbą.
Prakalbusi angliškai Rūta pasijunta kur kas laisviau, tarsi savimi. Bet abi Rūtos – ir dzūkė, ir amerikietė – tokios pat žavios, gracingos, sprogstančios energija. Kad ir apie ką kalbėtų, jai sunkiai pavyksta išlikti tyliai, ramiai ar subtiliai – sugeba visus apdalinti dėmesiu, neretai nevengdama ir sodrių frazių. Gali be jokių trikdžių tuoj pat apkabinti, išbučiuoti net pirmą kartą sutiktus žmones. Rūta – iš tų žmonių, kuriems nereikia stengtis atsidurti dėmesio centre, nes tai nutinka savaime. Visų akys bet kokioje kompanijoje tiesiog krypsta tik į ją.
Tai neabejotinai lėmė ne tik prigimtis, bet ir motinos Marytės (Merės) Kamandulytės-Kilmonienės siekiai ir pastangos kada nors gyvenime pamatyti savo dukrą tarp garsių Amerikos aktorių. Ir jai tai pavyko su kaupu.
Dar darželyje auklėtojos pastebėjo, kad Rūta ne tokia kaip visi vaikai, kad ji kažkokia išskirtinė. Tokie komplimentai dukrai labiausiai ir paskatino būsimos aktorės motiną lavinti ją ir šokių būreliuose, ir muzikos mokykloje, o vėliau jau ir aktoriaus meistriškumo studijose.
Kaip ne kartą yra prisipažinusi Rūta, tik motinos pastangomis, pasiaukojimu ir maldomis ji tapo tuo, kuo yra, o jos karjera nuo pat pirmųjų vaidmenų kine kilo tik aukštyn.
„Mama visus klupsčius bažnyčioj nuklūpojo, kad tik man sektųs“, – atviravo Rūta.
Rūta – vienintelis 1929 m. į Kanadą iš Daugų emigravusių lietuvių – siuvėjo Juozo Kilmonio ir namų šeimininkės M.Kamandulytės-Kilmonienės – vaikas. Kiną mėgusi motina svajojo vieną dieną ekrane išvysti savo dukrą šokančią ir vaidinančią, kaip tuo metu itin populiari amerikiečių aktorė Shirley Temple. Būtent motinos sumanymu šeima 1948 m. persikėlė į Los Andželą – arčiau kino žvaigždžių pasaulio.
Televizijoje jau dirbusios aktorės karjera kine prasidėjo 1954 m., kai gavo jauniausios nuotakos vaidmenį vėliau „Oskarą“ laimėjusiame filme „Septynios nuotakos septyniems broliams“ („Seven Brides for Seven Brothers“).
Pakviesta į peržiūrą kino studijoje MGM devyniolikametė Rūta sužibėjo grožiu ir talentu – kaip ir dar kelios pretendentės. Bet gauti vaidmenį miuzikle jai labiausiai padėjo iš tautiečių gautos pamokos. Paprašyta sušokti ką nors išskirtinio Rūta pasileido suktis lietuviškos polkos ritmu.
Netrukus po sėkmės šiame filme Rūta pasirodė romantinėje muzikinėje komedijoje „Juokingas veidas“ („Funny Face“) su Audrey Hepburn ir šokėju bei aktoriumi Fredu Astaire’u, kuriam Amerikos filmų instituto sudarytame senojo Holivudo didžiųjų žvaigždžių sąraše tarp vyrų teko penktoji vieta.
Rūtos karjeroje ne kartą lemtinga yra tapusi gyvenimo teorema, nereikalaujanti įrodymo, – atsidurti reikiamu laiku reikiamoje vietoje su reikiamu žmogumi. Kartą ji buvo pakviesta į populiarų Holivudo naktinį klubą „Mokambo“.
Tą vakarą ten dainavo pats Frankas Sinatra. Ji taip žavingai atliko jo gerbėjos „vaidmenį“, kad neliko nepastebėta garsaus režisieriaus Billy Wilderio prodiuserio ir buvo pakviesta filmuotis tuo metu kuriamame filme „Kaltintojo liudininkė“ („Witness for the Prosecution“), kuriame vienas pagrindinių vaidmenų buvo tekęs vokiečių kilmės Holivudo žvaigždei Marlene Dietrich. Tiesa, ji negalėjo šalia matyti dar vienos blondinės konkurentės, todėl Rūta pasistengė per naktį tapti brunete.
„Labiausiai F.Sinatrai patikdavo savo namuose rengti dideles itališkas vakarienes ir su draugais pasižiūrėti kokį nors naują filmą. Ir vieną vakarą jis nusprendė pasižiūrėti ne ką kita, o „Witness for the Prosecution“. Man draugai pasakojo, kad jau tada kritau F.Sinatrai į akį ir jis kartu vakarojusiems prodiuseriams pasakė, jog tą Rūtą Lee reikėtų dažniau kviesti į naujus filmus“, – prisiminė Rūta.
Taip 1962 m. ji gavo pagrindinį vaidmenį komiškame vesterne „Seržantai 3“ („Sergeants 3“), kuriame du iš trijų kavaleristų vaidino to meto garsenybė Deanas Martinas ir, žinoma, pats F.Sinatra.
„F.Sinatrai esu labai skolinga. Jis gerokai pakeitė mano gyvenimą. Mes buvome kaimynai ne tik Kalifornijoje, bet ir Floridos kurorte Palm Springse. Po susitikimų filmavimo aikštelėje daug metų draugavome. Ir aš pas jį svečiuodavausi, ir jis pas mane. Susipažinau ir su pirmąja žmona Nancy Sinatra, dukra ir sūnumi. Nors jis buvo vedęs ne vieną kartą, man atrodė, kad jo širdis visą gyvenimą priklausė garsiajai gražuolei aktorei Avai Gardner. Niekada netikiu skleidžiamomis įvairiomis istorijomis apie F.Sinatrą, kad jis buvo šioks ir anoks. Iš tikrųjų jis buvo labai šiltas, draugiškas ir dosnus žmogus“, – atviravo Rūta.
„Atrodo, Johnas Gielgudas (Didžiosios Britanijos aktorius, lietuvis. – Red.) yra pasakęs: „Nėra mažų vaidmenų, tik maži aktoriai.“ Todėl nesvarbu, kokie vaidmenys man būdavo siūlomi, džiaugdavausi visais ir dirbdavau negailėdama jėgų“, – ne kartą yra sakiusi Rūta.
Nors daugybė aktorių, net didžiausios žvaigždės, neišeina į sceną arba prieš kameras be repeticijų, Rūta neslėpdavo, kad jai labai nepatinka repeticijos. Geriau iš karto pasinerti į vaidmenį.
„Stresas? Tai tas labai gera. Man visada patiko dirbt ir dabar patinka dirbt televizijoje, ba milijonai žmonių mato tuo pačiu laiku. O tie gyvi pasikalbėjimai arba žaidimai įvairiose programose, kai žmonės sėdi namuose arba žiūro naktį lovoj, tai jau pasidarai ne tiktai žvaigždė, alia ir draugė“, – šmaikštavo Rūta.
Ji dažnai mėgsta pasakoti, kaip jai pavyko iš Lietuvos į Ameriką parsivežti savo močiutę Liudvisę Kamandulienę iš mamos pusės, kuriai ne vienus metus teko praleisti tremtyje Sibire. Istoriją, kaip Rūta skambino net į Maskvą ir jai padėjo 1964 m. SSRS ambasadoje Vašingtone dirbęs lietuvis Vytautas Zenkevičius (buvęs LSSR užsienio reikalų ministras. – Red.), daug kas iki šiol prisimena.
Po dviejų viešnagių Lietuvoje 1964 m. ir 1966 m. Rūta su močiute parskrido į Kaliforniją. Šis aktorės žygdarbis buvo plačiai nušviestas JAV žiniasklaidoje.
„Kai parsivežiau savo bobutę iš Lietuvos, visa Amerika tuo domėjosi. Buvo tokios žinomos naktinės programos su Johnny Carsonu, pokalbių šou po dvi valandas kožną naktį su dainininkais, aktoriais, komikais. Tai jie turėjo tokią seriją ir šitai mano istorijai. Jiems pasakojau, kad dvylika metų mėginau gaut leidimus parsivežt pirmiau iš Sibiro tą bobutę, vėliau, kai ji sugrįžo, – iš Lietuvos. Ir jie vis klausinėjo: „Kaip sekasi? Kaip? Kaip? Kaip?“ Ir kai sužinojo, kad aš gavau leidimą nuvažiuot Lietuvon, o paskui parvažiavau ir parsivežiau bobutę, J.Carsonas atvažiavo į Kaliforniją. Bobutė sėdėjo šalia, ir jis klausinėjo jos, o ji pasiremia galvą ir dūsauna. Jis pradėjo nervintis ir klausia many: „Ką ji mano? Ką ji sako?“ Aš sakau: „Bobute, ką tu manai?“ O ji ir atsako: „Pasakyk jam, kad jis – gražiausias kvietkas, kur auga mano darži“, – iki šiol smagiai prisimena savo močiutės istoriją Rūta.
Kai ji pirmą kartą pamatė savo močiutę Kaune ligoninėje, suprato, kieno genus paveldėjo ir kieno energija ją nuolat stumia pirmyn: „Aš esu savo močiutės Liudvisės kopija. Jei ne jos tvirtas charakteris ir energija, nebūtų Sibire išgyvenusi.“
Rūtos užsispyrimą iš sovietinės Lietuvos parsivežti močiutę pastebėjo ir įvertino ne tik JAV žurnalistai, bet ir prodiuseriai bei režisieriai.
Močiutės Liudvisės kelionė į Ameriką anūkės kūrybinę biografiją papildė naujais vaidmenimis.
Spaudoje perskaitęs šią istoriją Teksaso valstijos Fort Verto mieste veikiančio teatro „Casa Manana“ režisierius Michaelas Pollockas panoro susitikti su Rūta.
„Bet kuri mergina, turinti tiek įžūlumo, yra Molly Brown“, – gyrė režisierius Rūtą, turėdamas galvoje amerikiečių filantropę ir aktyvistę, kuri ištrūko iš skęstančio „Titaniko“, bet netrukus privertė pustuštės gelbėjimo valties įgulą grįžti į katastrofos vietą paieškoti daugiau likusių gyvųjų.
Šios moters gyvenimo istorija virto Brodvėjaus miuziklu „Neskęstančioji Molly Brown“ („The Unsinkable Molly Brown“), o vėliau ir filmu bei spektakliu. Rūta buvo pakviesta vaidinti Molly teatro „Casa Manana“ spektaklyje, kuris jai pelnę didelį populiarumą. Šio teatro scenoje lietuvė dirbo net penkis dešimtmečius.
„Bet kai susitiksiu su Dievu, paklausiu, kodėl jis mano bobutei laido Amerikoj pagyvent cik du metus, du mėnasius ir dzvi dienas?“ – dažnai kartoja Rūta ir jos akyse kaskart sužiba ašaros.
Pasaulis nėra toks didelis, kaip mums dažnai atrodo, o gyvenimas sukasi ratu. Šią taisyklę savo gyvenimo istorija Rūta taip pat patvirtino.
Dar būdama moksleivė ji vieną vasarą gavo darbą garsiame kino teatre „Grauman’s Chinese Theatre“ – jai buvo patikėta sodinti žiūrovus į jų vietas, vėliau pardavinėti salėje saldainius ir traškučius. Kartą Rūtai teko pakeisti susirgusią bilietų kasininkę. Ji nebuvo uoli mokinė ir tikrai negalėjo pasigirti geromis matematikos žiniomis. Po kelių dienų kasoje pritrūko 40 dolerių. Nusprendęs, kad jaunoji bilietų pardavėja juos nugvelbė, viršininkas ją atleido. Išeidama Rūta pagrasino: „Aš dar sugrįšiu su trenksmu.“
Gyvenimo ratas kelis kartus apsisuko, ir Rūta iš tikrųjų sugrįžo, tik ne bilietų pardavinėti, o priklaupti prie jai skirtos žvaigždės Holivudo Šlovės alėjoje. Tiesiai priešais kino teatrą, iš kurio buvo išvaryta už „nesuskaičiuotus“ 40 dolerių.
2006 m. viena iš pustrečio tūkstančio alėjoje esančių žvaigždžių Rūtai buvo skirta už jos indėlį į Amerikos televizijos kultūros plėtrą ir labdaringą veiklą.
Už tai, kad jau 65 metus užsiima labdaringa veikla ir yra surinkusi 50, o gal ir daugiau milijonų dolerių įvairių problemų kamuojamiems žmonėms, Rūta taip pat dėkinga tik savo mamai. Būtent ji nuo pat mažens savo pavyzdžiu mokė dukrą dalintis tuo, ką turi, su kitais ir visada padėti žmogui ištikus bėdai.
Per visą sovietmetį ir vėliau M.Kilmonienė buvo tas žmogus, kuris iš Amerikos į Lietuvą ir Sibirą giminaičiams nuolat siuntė siuntinius su drabužiais ar net maistu. Negana to, savo namuose Kalifornijoje priglaudė vieną artimą giminaitę ir ji savo gyvenimą sėkmingai susikūrė šalia gerosios tetos.
Rūta ne vieną dešimtmetį buvo 1955 m. Los Andžele įkurtos ne pelno organizacijos „The Thalians Mental Health Center“ valdybos pirmininkė ir prezidentė. Idėja kurti šią organizaciją kilo jauniems aktoriams, tarp jų ir Rūtai, pavargus nuo tiesos neatitinkančių komentarų, esą jie tik linksminasi ir ištvirkauja.
„Susirinkome jaunų aktorių grupė, supykę dėl to, kad buvome vadinami žolės rūkytojais, jaunuoliais, susidomėjusiais vien seksu ir linksmybėmis. Pagalvojome – juk iš tiesų esame geri vaikai, tad ir padarykime kažką gero, surinkime lėšų. Taip susikūrė šis fondas“, – pasakojo Rūta.
Kai 2007 m. prezidentas Valdas Adamkus įteikė jai ordiną „Už nuopelnus Lietuvai“, į Vilnių nuosavu lėktuvu iš Kalifornijos buvo atskridusi ir artima Rūtos draugė, buvusi aktorė ir filantropė, dabar jau šviesaus atminimo Paula Kent Meehan. Jos abi, veikdamos „The Thalians Mental Health Center“, surinko milijonus dolerių ir išgelbėjo ne vieną psichikos negalią turintį žmogų. Taip pat gelbėjo depresijos kamuojamus iš karo zonų grįžusius karius.
Už labdaringą ir visuomeninę veiklą Rūtą yra įvertinęs ir buvęs JAV prezidentas George’as W.Bushas – apdovanojo prestižiniu Geltonosios Teksaso Rožės ordinu.
Vartant Rūtos asmeninio gyvenimo knygą drąsiai galima daryti išvadą, kad pastovumas – ne pati blogiausia savybė. Su savo pernai liepą iškeliavusiu 88-erių vyru Webbu ji širdis į širdį bendrais gyvenimo džiaugsmais ir potyriais dalijosi net 44 metus.
Nuo tos dienos, kai galantiškumu ir elegancija iš tolo švytintis Webbas visai atsitiktinai lėktuve prisėdo šalia Rūtos, nes kitos laisvos vietos tiesiog nebuvo, jis buvo jai ir vyras, ir draugas, ir palydovas įvairiose kelionėse bei renginiuose, o svarbiausia – kantriausias ir ištikimiausias jos talento gerbėjas.
Tekėti Rūta buvo susiruošusi vos šešiolikos, bet motina, kuri visą gyvenimą jai buvo angelas sargas, tokiai ankstyvai dukters santuokai nepritarė.
„Neištekėjau būdama paauglė. Ilgai laukiau pono Teisingojo. Bent kartą buvau nuėjusi į pasimatymą su visais pasaulio vyrais, kol pagaliau radau jį. Mūsų su Webbu tvirtą ryšį išlaikė pirmiausia tai, kad buvome apdovanoti puikiu humoro jausmu, juokdavomės iš visko. Be to, Webbo kantrybė buvo tiesiog begalinė, o aš jos neturiu visai! Jis mėgavosi mano žinomumu ir vertino visus mano gerbėjus bei draugus taip pat, kaip aš, nors kartais tai būdavo labai sunkus darbas. Apskritai buvo labai gražus ir labai geras žmogus“, – su jauduliu balse atviravo Rūta, nes dar per mažai laiko praėjo nuo jos vienintelio mirties.
Nors vyras beveik dvejus metus sunkiai sirgo, ji neišvežė jo į slaugos ligoninę ar kitą panašią įstaigą. Iki pat paskutinės dienos slaugė, prižiūrėjo namie. Ir tokiomis sunkiomis, ir kur kas linksmesnėmis akimirkomis Rūtai jau daug metų padeda iš Lietuvos prieš daugybę metų atvažiavusi pusseserė Ona Katilius.
„Ji – mūsų namų generolas. Viską sužiūri, viską suorganizuoja. Galėtų sunkiausiam karui vadovaut. Be jos būčiau kaip be rankų“, – neslėpė Rūta.
Ištekėjusi 41 metų Rūta su Webbu vaikų nesusilaukė: „Užtat esu išdidi keturių šunų, trijų kačių, didelės baltosios papūgos kakadu ir maždaug 150 kolibrių motina. Jie mūsų namams suteikia daug džiaugsmo. Ir visi gyvena kur kas geriau už daugumą mano pažįstamų žmonių.“
Dėl visą pasaulį krečiančios COVID-19 pandemijos Rūta stengiasi, kaip ir dažnas, vengti susitikimų su draugais, renginių ar kelionių. Nors toks susiaurėjęs gyvenimas kartais varo į neviltį, stebint Rūtą socialiniuose tinkluose atrodo, kad ši moteris neįveikiama nei laiko, nei išbandymų, nei nelaimių.
Ji ne kartą yra prisipažinusi, kad kai tik pajunta, jog jau reikia „šiek tiek pataisyt“ veidą, nevengia kreiptis į plastikos chirurgus.
Ne vienus metus Rūta bendrauja su iš karto po nepriklausomybės paskelbimo į Ameriką emigravusiu patyrusiu chirurgu Rimtautu Marcinkevičiumi (JAV žinomas kaip Rimtas Marcinkus. – Red.). Kalbama, kad jo grožio skalpelis yra palietęs ir Paris Hilton bei daugybę kitų Amerikos įžymybių.
Tačiau kažin ar labai būtų galėję padėti net patys tituluočiausi grožio chirurgijos virtuozai, jei ne Rūtos prigimtinė energija ir toks laimingas gyvenimas?
„Svajokite ir siekite svajonės, melskite gerų pamokymų, o jei jūsų nuostabi svajonė išsipildys, išmintingai mėgaukitės ja iš visų jėgų ir dosniai dalinkitės savo sėkme su kitais“, – tokia filosofija Rūtą lydi visą gyvenimą ir neabejotinai padeda bet kokioje situacijoje.
O apie laimingą, kunkuliuojantį, žaižaruojantį ir iki šiol galbūt daug kam paslaptingą Rūtos gyvenimą jau galima paskaityti ką tik pasirodžiusioje jos memuarų knygoje.
„Mano, kaip aktorės ir šou verslo atstovės, gyvenimas eina į pabaigą. Draugai ir gerbėjai daugiau nei dešimtmetį mane įkalbinėjo pasidalinti istorijomis ir pasakojimais, kuriais juos linksminau, guodžiau ar jiems padėjau per savo ilgai trukusią kūrybą ar labdaringą veiklą.
Be to, labai norėjau padėkoti visiems, mane mylintiems, padedantiems, užjaučiantiems, su manimi daug metų draugaujantiems. Tiesiog savo knyga visiems privalėjau atsilyginti tuo pačiu“, – jausmingai kalbėjo Rūta.
Ir čia pat dar kartą tik su jai būdingu humoru nustebino: „Mano knyga vadinasi „Manykit, kad pabučiavau jums į pasturgalį“ („Consider Your Ass Kissed“)“.
