Vienos garsiausių šokėjų ir studijos „Tina Dance“ įkūrėjų, įmonių „Tina Dance Fitnes Studio“ ir „Icasting“ vadovės kasdienybė šiuo metu nesiskiria nuo kitų karantino įkalintų žmonių rutinos. K.Navickaitė džiaugiasi, kad gyvena nuostabioje vietoje Klaipėdoje, turi savo kiemą ir gali čia mėgautis gamta. Negana to, šalia banguoja Baltijos jūra. Moteris dažnai atvažiuoja į paplūdimį pasivaikščioti ir leisti vėjui išpūsti susikaupusias mintis.
„Žmonės sako, kad klaipėdiečiai nemoka džiaugtis jūra. Čia gyvenu nuo 18 metų ir, jei tik turiu galimybę, kone kasdien prie jos nukeliauju pasidžiaugti. Jūra turi labai daug galių, ji – mano antidepresantas.
Vasarą ji vienokia, rudenį ir žiemą – visai kitokia, bet visada raminanti ir pakylėjanti. Čia lengva paleisti visas neigiamas mintis, jei šilčiau, jas išplauna ir bangos, kai išsimaudai. Jaučiuosi kaip naujai gimusi“, – pasakojo Kristina.
Nors dabar labai populiaru į eketes ar ledinį vandenį nerti ir žiemą, šokėja tokio grūdinimosi nepraktikuoja. Ne todėl, kad bijo šalčio, – prieš dešimtmetį Kristinai buvo nustatyta alergija šalčiui. Negalėdama organizmo ir sielos prabudinti lediniame vandenyje Kristina adrenalino ieško kitur. Save ji vadina darboholike ir neslepia – dirbti mėgstamą darbą be galo gera.
„Juokauju, kad jei nebeturiu veiklos, jos rasiu ir lygioje vietoje. Mano veikla, darbas, šokių studija ir žmonės, su kuriais dirbu, gamta – tai mane į priekį kasdien varančios jėgos. Darbuose visada užtenka adrenalino, kurio ieškodami kiti galbūt ir lenda į ledinį vandenį, – dirbame ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais.
Sezono metu vykstame į renginius, jiems ruošiamės, rengiame vasaros stovyklas. Galite tik įsivaizduoti, ką reiškia dviaukščiu autobusu, pilnu vaikų, išvykti į konkursą, pavyzdžiui, Kroatijoje“, – pasakojo K.Navickaitė.
Geriausiai moteris jaučiasi namuose – čia savos ne tik sienos, bet ir aura. Namai – ne tik jos tvirtovė, bet ir jos pasaulis.
Karantinas moters veiklą palietė itin stipriai – šokių pamokos, renginiai, vaizdo ir fotografijos projektai, konkursai ar festivaliai Lietuvoje ar užsienyje nevyko nuo praėjusio pavasario, o trys Kristinos šokių studijos duris užvėrusios nuo rudens.
„Jau antrą sezoną esame sugriauti ir uždaryti, darbas normaliu tempu nevyksta. Gargždai, Palanga ir Klaipėda – miestai, kuriuose turime šokių studijas, kur dirba įvairių šokių stilių mokytojai, vaikų čia mokosi išties daug. Prastovos, nuotolinis darbas – iššūkis ir mums, ir vaikams.
Banguojame, pavargstame, ieškome naujovių, stengiamės nustebinti ir sudominti, sužavėti ir vėl įkvėpti. Šokiai per kompiuterio ekraną ir gyvai studijoje skiriasi kaip diena ir naktis. Jaučiu už visus atsakomybę ir tai neleidžia sukiužti, nuleisti rankų, atsipalaiduoti.
Visi esame praradę kokybišką bendravimą, o į gyvenimą vis tiek kada nors reikės grįžti. Kasdien stengiamės, kad tas grįžimas būtų kuo džiaugsmingesnis“, – kalbėjo moteris.
Švietimas, kultūra – sritys, kuriose sukasi K.Navickaitė, – vienos labiausiai nukentėjusių dėl koronaviruso. Ar bus lengva vėl atsigauti, padengti nuostolius ir toliau žengti iškelta galva? Optimistiškai nusiteikusi šokėja vengia žodžio „neįmanoma“ – čia svarbiausia įdėtos pastangos ir tikėjimas tuo, ką darai.
„To tikėjimo turiu. Žinoma, su nerimu vis pakalbame, kad ir keleri mokslo metai prarasti, ir vaikai pasikeitė be normalios socializacijos, judėjimo. Labai bijau, kad šie mūsų vaikai nebūtų dar viena prarasta karta, kad jų sąmonėje neužsiliktų nuostoliai ir trūkumai.
Nuosavai šokių studijai jau daugiau nei 20 metų ir visus juos dirbome sėkmingai. Tad, manau, mūsų kolektyvo patirtis čia labai pagelbės ir tikrai atsitiesime, kai tik nebebus apribojimų. Pati būsiu tas vėliavnešys.
Ir dabar nenuleidžiame rankų – rengiame nuotolines pamokas, kuriame įvairius projektus, kad tik vaikams būtų įdomu, kad jie neužsisėdėtų prie kompiuterių tik su mokslais ar žaidimais.
Norėsiu vaikams kompensuoti tą badą, stygių – bus tikrai daug renginių, pramogų. Negalime pasiduoti.
Mes, suaugusieji, suvokiame situacijos rimtumą, esame protingi ir žinome, ką reiškia kova. O vaikai, taip atriboti nuo įprasto gyvenimo, mėgstamos veiklos, tampa labai pažeidžiami“, – svarstė moteris.
Jai visai netrūksta besaikio gyvenimo ir lėkimo, kuriame net nėra laiko pagalvoti, su kuo ir kur esi. Moteris labai pritaria posakiui, kad mažiau daiktų – daugiau erdvės laimei, ir su įpročiu turėti daug stengiasi kovoti kone kiekvieną dieną.
Karantino metu Kristina suprato, kad jai tikrai nereikia tiek naujų drabužių, nereikia vos pasirodžius naujai kolekcijai lėkti atnaujinti spintos turinio, o tuos pačius džinsus, jei jie nesuplyšę, ne gėda nešioti ir penkerius ar net dešimt metų.
„Nemėgstu užsisakinėti drabužių internetu, turiu paliesti, apsivilkti rūbą prieš jį pirkdama. Stebiu save ir džiaugiuosi – perku vis mažiau ir tikrai nieko nepasigedau.
Neinu net į maisto prekių parduotuves. Apsiperku atvirose vietose, vaisių ir daržovių įsigyju lauko prekyvietėse, o kitų produktų užsisakau su atvežimo į namus paslauga.
Ir jaučiuosi kur kas geriau – kai fiziškai neinu apsipirkti, prekes į internetinį krepšelį dedu susiplanavusi, ką gaminsiu, maistui išleidžiu kur kas mažiau pinigų“, – džiaugėsi moteris.
K.Navickaitė tikisi, kad ir ji, ir kiti žmonės šias karantino ir pandemijos mums suteiktas pamokas įsimins ir išmoks ilgam, – tuomet ir pasaulis bus gražesnis, švaresnis, tvarkingesnis, o jame gyventi bus gera visiems.
Lėkimą, bėgimą, tuščią lygiavimąsi į kitus moteris vadina žiurkių lenktynėmis, prarasta nuovoka. Tai pandemija kiek sustabdė, ir ji labai norėtų, kad taip ir liktų, kad pasaulis vėl neužsikurtų taip beprotiškai, o žmonės netaptų voverėmis rate, bėgančiomis iš inercijos.
Labiausiai ji pasiilgsta kelionių ir tikisi, kad ateis metas, kai nereikės baimintis užsikrėsti klastinguoju virusu, ir laisvės pilna krūtine galės mėgautis kitos šalies kultūra ir gyvenimu.
„Man gera keliauti, kai nestebi smalsūs žvilgsniai, kai gali atsipalaiduoti. Lietuvoje esu šiek tiek matoma, tad sulaukiu ne tik žvilgsnių, bet ir komentarų. Užsienyje to nejaukumo nebelieka. Žinau, kad tokia mano viešumo kaina“, – sakė moteris.
Be galo trūksta ir apsikabinimų su artimiausiais žmonėmis, kurių gyvai nematė jau ilgą laiką. Vis dėlto K.Navickaitė, kad ir kaip yra pasiilgusi veiklos ne per nuotolį, karantiną vadina ne praradimų, o atradimų laiku.
Atradimai – kokybiškas, lėtas laikas sau, namams, šeimai, net sodui ir daržui. Praėjusį pavasarį Kristina savo kieme pasodino daugybę augalų, o kelis, netilpusius savame sklype, net pasiūlė kaimynui.
Aplink namus darbų, pasak Kristinos, yra visada – tik spėk suktis. Atrodo, ką tik nudažei tvorą, o kitoje pusėje jau vėl reikia dažyti. Ką tik nurinkai nudžiūvusius gėlių stagarus, o štai jau pavasaris – vėl norisi kiemą puošti naujais augalais. Ką jau kalbėti apie žolę ar ravėjimą. Vis dėlto K.Navickaitė nesiskundžia – būtent čia ir yra jos meditacija ir atsipalaidavimas.
„Laikas sau man labai brangus. Praėjusį pavasarį prasidėjus pandemijai viskas nutilo. Tas štilis suteikė begalę laiko. Tačiau, matyt, žmogus jau toks padaras – pripranta ir galiausiai ta begalė laiko vėl tapo užimta kitais dalykais.
Ir šiandien atrodo, kad diena sprogsta ne mažiau nei prieš pandemiją, – reikia tą padaryti, tam parašyti, anam paskambinti, ten nuvažiuoti, tą suorganizuoti... Žiūrėk, jau ir atšilo, jau ir kiemu pasirūpinti derėtų. Niekas nestovi vietoje, atsiranda tai, ko anksčiau nedarei.
Pasaulio sustojimą tikrai vertinu gana teigiamai ir iš globalios pusės – mažiau vartojame, mažiau teršiame, nuo mūsų triukšmo ir beprotiško vartojimo pailsėjo net gamta“, – įsitikinusi Kristina.
Scena – visų matomų žmonių adrenalinas ir geriausias būdas jaustis įvertintiems. Nė vienas scenos žmogus nelipa į sceną nesitikėdamas plojimų ir ovacijų. Kristina neslepia – ji jaučiasi taip pat. Būtent šokdama publikai ar iš užkulisių stebėdama, kaip pasirodo jos auklėtiniai, moteris jaučia džiaugsmą ir pilnatvę.
„Visi žmonės, dirbantys scenoje, yra priklausomi nuo to grįžtamojo ryšio, nuo energijos, kurią gauna iš publikos. Esame savotiški narcizai – norime, kad mumis žavėtųsi. Viena vertus, tai kaip liga. Anksčiau daug savęs išdalijau publikai, scenai.
Tačiau pajutau, kad užsikrovusi organizacinių reikalų naštą ne visada pajėgiu scenoje pasirodyti kokybiškai. Atsitraukiau ir mėgavausi savo darbo rezultatu – vaikų pasirodymais, įgyvendintais kūrybiniais projektais. Moku džiaugtis ir tokia grąža. O kartais, kai yra koks nors įdomus projektas, su pasimėgavimu grįžtu ir kaip pirmasis asmuo. Ieškau veiklos, kuri man suteiktų vertę, kurioje pati šiek tiek paaugčiau, patirčiau daug gerų emocijų. Pasiilgau scenos“, – kalbėjo Tina.
Pirmiausia ji klausia savęs, ką eidama į sceną nori pasakyti žiūrovui. „Kaip bus – taip“ jai nebetinka. Be to, šiais laikais scenos troškulį šiek tiek apmalšina socialiniai tinklai, kur galima rengti ir rodyti ne prastesnius pasirodymus nei didžiojoje scenoje.
„Jaučiu, kad socialiniuose tinkluose esu nepakankamai. Negaliu vadintis nuomonės formuotoja. Karantino metu pabandžiau būti juose kiek daugiau ir galiu prisipažinti – tai nėra lengva, neišeina lengva ranka. Negaliu to vadinti malonumu – tik sunkiu, juodu darbu.
Nenoriu visko transliuoti pasauliui, vertinu intymumą, ramybę. Tačiau jei nori save parodyti, daryti tai, kuo tiki, sulaukti dėmesio, šiandien socialiniai tinklai, manau, puikiai atstoja sceną“, – kalbėjo Kristina.
Kita vertus, socialiniuose tinkluose – ne tik pagyros ir aplodismentai. Čia pilna ir piktų, pagiežingų komentarų, net įžeidimų, patyčių. Kristina atsidūsta – jai kol kas su tokiais susidurti neteko, tačiau kad tokie dalykai vyksta, žino.
Žmonės, įkalinti karantino, yra prikaupę pykčio ir blogos energijos, todėl ir stengiasi jos atsikratyti liedami purvą ir neapykantą viešose platformose.
„Pastaruoju metu tos neapykantos, mano akimis, daugėja, todėl stengiuosi atsiriboti nuo naujienų srautų, neskaitau portalų ir nežiūriu žinių. Nemoku neimti į galvą, storos odos, kaip kadaise patarė Arūnas Valinskas, per tiek metų būnant pramogų versle man užsiauginti taip ir nepavyko.
Mano diena bus visai kitokia, jei, užuot įsijungusi lietuvišką televiziją ir fone girdėjusi pandemijos ir kriminalų naujienas, pasileisiu muziką per užsienio muzikinį kanalą.
Mes galime rinktis, kokias naujienas transliuos mūsų televizoriai ar kompiuteriai. Aš renkuosi puikią nuotaiką, lengvą šokių žingsnelį ir gyvenimą. Mano vidinis karas su neigiamomis naujienomis – jų ignoravimas.
Kuo mažiau žinau, tuo mažiau streso patiriu. Pamokslauti, aiškinti, įrodinėti neturiu energijos – tai beprasmiškas savęs švaistymas“, – tvirtino K.Navickaitė.
Būdama vaikų mokytoja Kristina jaučia atsakomybę, nuolat galvoja ir apie savo viešinamą turinį. Kartais ji jaučiasi lyg auklė, kuriai ne vis vien, ką matys ir girdės šių dienų jaunimas.
Moteris visada už tikrą, nesumeluotą turinį, bet kartu ir už atsargumą skelbiant jį viešai.
Nuostabiai atrodanti 43 metų moteris atvira: kartais neatsispiria saldumynams, o veido kaukę dažnai tiesiog pamiršta.
„Mano grožio procedūros labai banguoja. Būna dienų ar net savaičių, kai visiškai nesirūpinu savo išvaizda, o tada susikaupiu ir pasidarau daug visko iškart“, – juokėsi K.Navickaitė.
Kur kas svarbiau Kristinai visada rūpintis ne kūnu, o siela: ją džiugina muzika, gamta, namai, tikri žmonės šalia ir taika su savimi bei pasauliu.
„Kita vertus, visko būna – žmogus juk negali visą laiką gyventi šilko pataluose. Būna ir išdavysčių, duobių, skaudulių. Pasipurtai, pažiūri į giedrą dangų ir gyveni toliau“, – sakė ji.
Dažnai žmonės gyvena laukimu – laukia, kol pabaigs mokyklą, universitetą, susiras darbą, sukurs šeimą... Ir tada prasidės gyvenimas. O būdami 30 ar 40 metų supranta, kad gyvenimas yra čia ir dabar, kad rytojus, ateitis gali ir neateiti. Tina atvira – vienintelis laikas, kurio ji labai laukė, buvo 18-asis gimtadienis.
„Norėjau savarankiškumo, tuomet man tai siejosi su riba, nuo kurios prasidės mano tobulas gyvenimas. Neplanavau ir nelaukiau nei veiklos, nei įmonės, nei namų. Dariau tai, kas man labai patinka, ir viskas, kas atsitiko, atsitiko natūraliai.
Manau, kad gana anksti išmokau džiaugtis akimirka, kurioje esu. Negalvojau apie prizus ar apdovanojimus, tiesiog į darbą kasdien ėjau kaip į šventę. O vieną dieną sustojau ir pamačiau – viską jau turiu. Svarbiausia, kad niekas nesirgtų, kad nebūtų praradimų, netekčių, – tokie dalykai, manau, išmuštų pagrindą iš po kojų. Visa kita atsitinka ir be laukimo – tai yra gyvenimas“, – sakė moteris.
Klaipėdietė neslepia – ne kartą yra sulaukusi klausimų, kodėl ji vis dar be šeimos, nėra nei vyro, nei vaikų. Ir tai, pasak Tinos, jau nebeišmuša iš vėžių.
„Tokiems atsakau, kad mano gyvenimas – ne pagal tvarkaraštį. Nieko neplanavau, o yra taip, kaip yra. Man netinka tai, kas yra netikra.
Jei man natūraliai nenutiko ta šeima ir vaikai, vadinasi, nenutiko. Dėl to nepykstu, neliūdžiu ir nepanikuoju. Man nutiko kitų nuostabių dalykų.
Neturiu vaikų ir vyro, vadinasi, neturiu nieko? Ne, mano suvokimas apie gyvenimą ir jo pilnatvę neapsiriboja šeimos turėjimu. Esu laiminga pati sau, laimei susikurti man nebūtini šie dalykai“, – kalbėjo K.Navickaitė.
Kristina sutinka, kad šeima – didelė vertybė, tačiau jos šeima šalia – tai mama ir 11 jos vaikų, sesuo, krikšto sūnus. Meilės, apsikabinimų, prasmingų pokalbių ši šeima jai dovanoja su kaupu.
„Galiausiai ir artimas žmogus yra šalia. Meilė reikalinga, kad suteiktų švytėjimo, kad dovanotų vidinį džiaugsmą ir gėrį.
Jau net mama manęs nebeklausia, ar jis – tikrai tas vienintelis. Pamenu, kai septyniolikos ar aštuoniolikos metų eidavau į šokius, mama visada pasakydavo: „Tik, žiūrėk, neprisidirbk.“ Jau kurį laiką ir ji norėtų, kad prisidirbčiau“, – juokėsi Kristina.
Vis dėlto Kristina ir čia negyvena pagal visuomenės standartus, taip, kaip būtų priimtina daugeliui. Susitikai, susituokei, pagimdei? Ji nesijaučia nelaiminga nežengusi šių žingsnių, o ir šeima jau suprato, kad šios situacijos savo raginimais nepakeis. Priešingai – savo klumpėse moteris be galo laiminga. Net ir būdama tokia balta varna.
„Nesmerkiu žmonių dėl jų pasirinkimo – linkiu to ir kitiems. Būkime tolerantiški, leiskime gyventi kitiems taip, kaip jie nori“, – kalbėjo Tina.
Vis dėlto ji patikslina – neturėti vaikų nebuvo jos sąmoningas sprendimas, tiesiog tuo metu šalia nebuvo žmogaus, tvirtų santykių, kurie atvestų prie tokio svarbaus žingsnio.
„Viskas turi būti taip, kaip duota, kaip skirta. Gal dar ne vėlu? Visaip būna, nežinau, kas manęs laukia. Būtent dėl to, kad nežinau, man ir smagu gyventi. Su meile priimsiu visas gyvenimo duotybes ir visus išbandymus.
Ar pasvajoju apie vestuves? Vestuvės man nėra atgrasus žingsnis. Tiesa, nesu pompastiškų vestuvių su fejerverkais gerbėja. Mano vestuvės, jei jos kada nors įvyktų, būtų gražus momentas, jauki dviejų žmonių šventė. Nesakau „ne“ – visko gyvenime gali nutikti.
Esu laiminga savo kasdienybėje, savo aplinkoje, su sau artimais žmonėmis. Nesu reikli pasauliui, netrepsiu kaip maža mergaitė kojele ir nereikalauju čia ir dabar – privalau gauti, nusipelniau. Nenoriu daugiau, nei man skirta“, – atviravo šokėja.
K.Navickaitės moteriška pilnatvė šiandien – ne vyras ir vaikai, o laimingi ir sveiki artimieji. Kai niekas neserga, jaučiasi gerai, švyti ir Tina. O jei kuriam nors sušlubuoja sveikata, ir ji vaikšto pilka kaip debesis.
„Kai tau dvidešimt ar aštuoniolika metų, apie sveikatą galvoji mažiausiai. Dabar jau vis dažniau susimąstau – gal atsibudus ryte reikia pasitempti, gaminti sveikesnį maistą, atidžiai rinktis maisto papildus“, – sakė ji.
Pagalba sau, psichoterapija, gyvenimo mokytojai ir guru Kristinai yra žinoma ir, kaip prisipažino, skaudi tema. Moteris bijo sektantizmo, fanatizmo, naršymo savo sielos gelmėse.
„Lindimas į sielos gelmes, ten, kur šventa, man yra baugus. Žinoma, būna skirtingų situacijų, tikrai nesmerkiu tų, kurie ieškodami savęs kapstosi giliau ir net eina pas gydytojus. Tai – kiekvieno pasirinkimas. Aš tokio kelio prisibijau.
Man atrodo, kad lygiai taip pat, kaip kalbėčiausi su psichoterapeutu, guru ar kitu žmogumi, galiu pasikalbėti su savimi ar geriausia drauge. Esu kritiška sau, situacijai, aplinkai. Net norėčiau tokia nebūti, kartais meilės sau pritrūksta.
Manau, kad rasčiau tuos pačius atsakymus. Man atrodo, kad stiprūs žmonės gali savo santykį su savimi išspręsti patys. Mano psichoterapija – ramybė su puodeliu kavos priešais langą, už kurio – gražus gamtos vaizdas, jūra.
Esu buvusi situacijose, kai šalia medituojama ar užsiimama joga. Niekada į tai nepasineriu, tik stebiu iš šalies. Stebėdama jaučiuosi kaip filme ar spektaklyje, kuriame nenorėčiau vaidmens sau.
Esu tikinti ir kitų dievų neieškau. Įkristi į tai nesiryžčiau – bijau prarasti savastį“, – svarstė žinoma moteris.
