Ji yra garsi žmogaus teisių aktyvistė, su didžiule pagarba iki šiol mininti ir Lietuvos vardą.
Marinos senelį ir mūsų šalį jungia nemažai sąsajų. 1975 m., kai jam turėjo būti įteikta Nobelio premija, SSRS valdžia neleido išvykti į užsienį, todėl jis atvyko į Vilnių, į draugo disidento Sergejaus Kovaliovo teismą siekdamas pritraukti žiniasklaidos dėmesį.
Savo kalbos, kurią Osle perskaityti patikėjo žmonai Jelenai Bonner, A.Sacharovas klausėsi per radiją būdamas Lietuvos sostinėje.
Jautrioje kalboje J.Bonner paminėjo 120 vyro surašytų pavardžių, tarp kurių buvo ir lietuviai: Nijolė Sadūnaitė, Petras Paulaitis, Liudvikas Simutis, Viktoras Petkus, Antanas Terleckas ir kiti.
– Mes žinome A.Sacharovą kaip tvirtą žmogaus teisių aktyvistą ir garsų mokslininką, bet koks jis buvo artimoje aplinkoje?
– Mano seneliui buvo tik 47-eri, kai jis 1969 m. pradžioje neteko žmonos, mano močiutės Klavdijos. Aš, pirmoji jų anūkė, gimiau keletą mėnesių prieš močiutės mirtį.
Prieš mano gimimą senelis išleido savo straipsnį „Refleksijos apie pažangą, taikų sambūvį ir intelektinę laisvę“, kuris buvo išplatintas užsienyje, paskelbtas net „The New York Times“ ir daugelyje kitų laikraščių. Tada senelis akimirksniu tapo labai žinomas pasaulyje.
Tačiau tai irgi staiga nutraukė jo dvidešimt metų dirbtą karinį mokslinį darbą. Jis buvo pasmerktas už „antisovietinį elgesį“ ir pašalintas iš slapto atominio miestelio „Arzamas-16“. Tada jo gyvenimo tempas gerokai sulėtėjo.
Aš, kaip jo anūkė, turėjau naudos, gavau daugiau dėmesio per tas neskubias vasaros dienas sodyboje už miesto.
Mano ankstyvieji prisiminimai yra apie tai, kaip jis mėgo deklamuoti vaikiškus eilėraščius ir iliustruoti juos spalvotais pieštukais, kartais naudodamas savo linksmą parašą: rašydamas abiem rankomis vienu metu priešingomis kryptimis.
Kadangi abu buvome kairiarankiai, išmokau iš jo šį triuką ir mes dažnai praktikavomės.
Nuo mažens man patiko klausytis senelio, kalbėjusio apie astrofiziką, – jo paaiškinimai apie begalinę visatą ir juodąsias skyles buvo mano pasakos prieš miegą. Pamažu senelis labiau įsitraukė į žmogaus teisių veiklą, tad turėjo mažiau laisvo laiko, nes jam labai rūpėjo šios problemos ir jis tikėjo, kad pagarba asmens teisėms yra kertinis pasaulio saugumo garantas.
1980 m. sausį jis buvo išsiųstas į tremtį Gorkio mieste. Mes su mama buvome tarp nedaugelio lankytojų, kuriems buvo leista ten keliauti. Be mano antrosios močiutės J.Bonner, mes tapome nuolatinėmis jo lankytojomis.
Mano senelio izoliacija Gorkyje buvo tragiška ir visa situacija jam darėsi nepakenčiama. Tačiau ilgos dienos, kurias ten praleidome kartu, buvo magiškos, ypač ilgi vakarai tupint prie mano senelio stalo, vartant jo žurnalus, sprendžiant su juo matematikos uždavinius, žaidžiant stalo žaidimus ir tiesiog kalbant apie viską.
– Ar galėtume sakyti, kad sekate jo pėdomis, nes irgi studijavote fiziką? Kodėl jums pasirodė įdomi ši sritis?
– Mūsų interesus gana dažnai formuoja aplinka – mano artimiausią aplinką sudarė mokslininkai. Rusų kalba žodis „mokslininkas“ – „išmokęs žmogus“. Būdama maža, prisimenu, klausdavau tėvų apie kieno nors profesiją ir labai dažnai girdėdavau atsakymą „mokslininkas“. Tai man kėlė pagarbą – būti mokslininku atrodė aukščiausias garbės ženklas.
Nesakyčiau, kad sekiau senelio pėdomis studijuodama fiziką, nes jo talentas yra nepalyginamas – mano senelis buvo genijus. Be to, aš pasukau į kitą tyrimų sritį, toli nuo to, ką dirbo jis.
Visada maniau, kad fizika, chemija, biologija ir matematika yra lengviausi dalykai: nėra ko įsiminti, viskas labai logiška, intuityvu ir išvedama. Iš tų disciplinų fizika atrodė gražiausia, estetiška ir galinga priemonė tyrinėti mus supantį pasaulį.
Neabejotinai mano senelis prisidėjo prie mano pagarbos mokslui, nes jis buvo nepaprastai įkvepiantis. Vieną akimirką galėjo sutelkti dėmesį į grynai mokslinę problemą, o kitą – pasinaudodamas savo loginėmis galiomis spręsti didžiausias žmonijos problemas. Jis labai tikėjo mokslo potencialu, tai buvo jo optimizmo priežastis, nepaisant dažnai niūrios aplinkos.
– Gal jis įkvėpė jus ir kitose srityse, renkantis laisvalaikio pomėgius, pavyzdžiui, grybavimą?
– Juokinga, kad paminėjote grybavimą. Šioje veikloje dažnai varžydavausi su seneliu ir dažniausiai laimėdavau! Jam patiko daug piešti, tad skatino mano meilę menui. Jis nebuvo sporto rungčių žmogus: nemokėjo plaukti ir vos galėjo pavažiuoti dviračiu. Tačiau yra viena sporto šaka, kuriai mes turime bendrą aistrą, – tai lygumų slidinėjimas giliausiame žiemiškame miške. Jam patiko snieguotų eglučių vaizdas ir atsitiktinai užkliuvęs žvilgsnis į rudą voverę, gliaudančią kankorėžius ant šakos mums virš galvų. Jis visada skatino mane tyrinėti aplinkinį pasaulį ir nepamiršti pakelti akių.
– Kokios yra svarbiausios žmogaus teisių problemos šiais laikais? Jūsų senelis turėjo kovoti su sovietine sistema, už minties ir žodžio laisvę, padėti disidentams. Kaip manote, kokie yra didžiausi žmogaus teisių pažeidimai šiandieniame pasaulyje?
– Pritariu senelio įsitikinimui, kad asmens teisių pažeidimai mažina bendrą tarptautinį saugumą ir trukdo pažangai.
Mano nuomone, klausimai, kuriuos jis iškėlė savo 1968 m. straipsnyje „Refleksijos apie pažangą, taikų sambūvį ir intelektinę laisvę“, vis dar gyvi ir aktualūs.
Nuo to laiko Rusijoje buvo pasiekta tam tikra pažanga, nors pastarieji įvykiai gali reikšti, kad neseniai įvyko politinės laisvės regresas.
Kitose pasaulio vietose pažanga buvo netolygi, o religinių ir etninių mažumų bei moterų teisės vis dar puolamos.
Manau, kad praėjus šimtui metų po jo gimimo ir 52 metams, kai buvo paskelbtas garsusis straipsnis, jo idėjos tebėra svarbios ir aktualios.
Andrejaus Sacharovo gyvenimo akcentai
* Andrejus Sacharovas (1921 m. gegužės 21 d.–1989 m. gruodžio 14 d.) – sovietų branduolinės fizikos mokslininkas, disidentas ir žmogaus teisių aktyvistas. Jis buvo reformų Sovietų Sąjungoje šalininkas.
* 1955-aisiais sukūrė vandenilinę bombą, o 1961 m. – „50MT Caro“ bombą, galingiausią sprogstamąjį įrenginį.
* Vėliau tapo aktyviu nusiginklavimo šalininku. 1970-aisiais buvo vienas Maskvos žmogaus teisių komiteto įkūrėjų. 1975 m. gavo Nobelio taikos premiją, į jos teikimą jam neleista išvykti.
* Jis tapo disidentinio judėjimo Sovietų Sąjungoje vadovu ir aktyviai bendradarbiavo su Lietuvos disidentais. Būtent jo aplinkoje kilo mintis steigti grupes, tiriančias Helsinkio Baigiamojo Akto pažeidimus ir informuojančias apie juos pasaulio visuomenę. Lietuvos Helsinkio grupė susikūrė 1976 m. lapkričio 25 d.
* 1980 m. dėl protestų prieš karą Afganistane ir kitos disidentinės veiklos buvo ištremtas į Gorkio miestą (dabar Žemutinis Naugardas), kur išbuvo iki 1986-ųjų. 1989 m. išrinktas į SSRS liaudies deputatus.
* A.Sacharovas mirė nuo širdies smūgio 1989-aisiais, būdamas 68 m. 2003 m. (po mirties) apdovanotas Lietuvos Vyčio Kryžiaus ordinu.
