Anksčiau kone kiekviename renginyje su savo šokių studijos merginomis spindėjusi moteris atvira: „Man visai netrūksta to besaikio gyvenimo ir lėkimo, kuriame net nėra laiko pagalvoti, su kuo ir kur esi.“
Vienos garsiausių šokėjų ir studijos „Tina Dance“ įkūrėjų, įmonių „Tina Dance Fitnes Studio“ ir „Icasting“ vadovės kasdienybė šiuo metu nesiskiria nuo kitų karantino įkalintų žmonių rutinos.
K.Navickaitė džiaugiasi, kad gyvena nuostabioje vietoje Klaipėdoje, turi savo kiemą ir gali čia mėgautis gamta.
Negana to, šalia banguoja Baltijos jūra. Moteris dažnai atvažiuoja į paplūdimį pasivaikščioti ir leisti vėjui išpūsti susikaupusias mintis, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
„Žmonės sako, kad klaipėdiečiai nemoka džiaugtis jūra. Čia gyvenu nuo 18 metų ir, jei tik turiu galimybę, kone kasdien prie jos nukeliauju pasidžiaugti. Jūra turi labai daug galių, ji – mano antidepresantas.
Vasarą ji vienokia, rudenį ir žiemą – visai kitokia, bet visada raminanti ir pakylėjanti. Čia lengva paleisti visas neigiamas mintis, jei šilčiau, jas išplauna ir bangos, kai išsimaudai. Jaučiuosi kaip naujai gimusi“, – pasakojo Kristina.
Nors dabar labai populiaru į eketes ar ledinį vandenį nerti ir žiemą, šokėja tokio grūdinimosi nepraktikuoja. Ne todėl, kad bijo šalčio, – prieš dešimtmetį Kristinai buvo nustatyta alergija šalčiui.
Negalėdama organizmo ir sielos prabudinti lediniame vandenyje Kristina adrenalino ieško kitur. Save ji vadina darboholike ir neslepia – dirbti mėgstamą darbą be galo gera.
„Juokauju, kad jei nebeturiu veiklos, jos rasiu ir lygioje vietoje. Mano veikla, darbas, šokių studija ir žmonės, su kuriais dirbu, gamta – tai mane į priekį kasdien varančios jėgos. Darbuose visada užtenka adrenalino, kurio ieškodami kiti galbūt ir lenda į ledinį vandenį, – dirbame ir su vaikais, ir su suaugusiaisiais.
Sezono metu vykstame į renginius, jiems ruošiamės, rengiame vasaros stovyklas. Galite tik įsivaizduoti, ką reiškia dviaukščiu autobusu, pilnu vaikų, išvykti į konkursą, pavyzdžiui, Kroatijoje“, – pasakojo K.Navickaitė.
Geriausiai moteris jaučiasi namuose – čia savos ne tik sienos, bet ir aura. Namai – ne tik jos tvirtovė, bet ir jos pasaulis.
Karantinas moters veiklą palietė itin stipriai – šokių pamokos, renginiai, vaizdo ir fotografijos projektai, konkursai ar festivaliai Lietuvoje ar užsienyje nevyko nuo praėjusio pavasario, o trys Kristinos šokių studijos duris užvėrusios nuo rudens.
„Jau antrą sezoną esame sugriauti ir uždaryti, darbas normaliu tempu nevyksta. Gargždai, Palanga ir Klaipėda – miestai, kuriuose turime šokių studijas, kur dirba įvairių šokių stilių mokytojai, vaikų čia mokosi išties daug. Prastovos, nuotolinis darbas – iššūkis ir mums, ir vaikams.
Banguojame, pavargstame, ieškome naujovių, stengiamės nustebinti ir sudominti, sužavėti ir vėl įkvėpti. Šokiai per kompiuterio ekraną ir gyvai studijoje skiriasi kaip diena ir naktis. Jaučiu už visus atsakomybę ir tai neleidžia sukiužti, nuleisti rankų, atsipalaiduoti.
Visi esame praradę kokybišką bendravimą, o į gyvenimą vis tiek kada nors reikės grįžti. Kasdien stengiamės, kad tas grįžimas būtų kuo džiaugsmingesnis“, – kalbėjo moteris.
Švietimas, kultūra – sritys, kuriose sukasi K.Navickaitė, – vienos labiausiai nukentėjusių dėl koronaviruso. Ar bus lengva vėl atsigauti, padengti nuostolius ir toliau žengti iškelta galva? Optimistiškai nusiteikusi šokėja vengia žodžio „neįmanoma“ – čia svarbiausia įdėtos pastangos ir tikėjimas tuo, ką darai.
„To tikėjimo turiu. Žinoma, su nerimu vis pakalbame, kad ir keleri mokslo metai prarasti, ir vaikai pasikeitė be normalios socializacijos, judėjimo. Labai bijau, kad šie mūsų vaikai nebūtų dar viena prarasta karta, kad jų sąmonėje neužsiliktų nuostoliai ir trūkumai.
Nuosavai šokių studijai jau daugiau nei 20 metų ir visus juos dirbome sėkmingai. Tad, manau, mūsų kolektyvo patirtis čia labai pagelbės ir tikrai atsitiesime, kai tik nebebus apribojimų. Pati būsiu tas vėliavnešys.
Ir dabar nenuleidžiame rankų – rengiame nuotolines pamokas, kuriame įvairius projektus, kad tik vaikams būtų įdomu, kad jie neužsisėdėtų prie kompiuterių tik su mokslais ar žaidimais.
Norėsiu vaikams kompensuoti tą badą, stygių – bus tikrai daug renginių, pramogų. Negalime pasiduoti.
Mes, suaugusieji, suvokiame situacijos rimtumą, esame protingi ir žinome, ką reiškia kova. O vaikai, taip atriboti nuo įprasto gyvenimo, mėgstamos veiklos, tampa labai pažeidžiami“, – svarstė moteris.
Jai visai netrūksta besaikio gyvenimo ir lėkimo, kuriame net nėra laiko pagalvoti, su kuo ir kur esi. Moteris labai pritaria posakiui, kad mažiau daiktų – daugiau erdvės laimei, ir su įpročiu turėti daug stengiasi kovoti kone kiekvieną dieną.
Karantino metu Kristina suprato, kad jai tikrai nereikia tiek naujų drabužių, nereikia vos pasirodžius naujai kolekcijai lėkti atnaujinti spintos turinio, o tuos pačius džinsus, jei jie nesuplyšę, ne gėda nešioti ir penkerius ar net dešimt metų.
„Nemėgstu užsisakinėti drabužių internetu, turiu paliesti, apsivilkti rūbą prieš jį pirkdama. Stebiu save ir džiaugiuosi – perku vis mažiau ir tikrai nieko nepasigedau.
Neinu net į maisto prekių parduotuves. Apsiperku atvirose vietose, vaisių ir daržovių įsigyju lauko prekyvietėse, o kitų produktų užsisakau su atvežimo į namus paslauga.
Ir jaučiuosi kur kas geriau – kai fiziškai neinu apsipirkti, prekes į internetinį krepšelį dedu susiplanavusi, ką gaminsiu, maistui išleidžiu kur kas mažiau pinigų“, – džiaugėsi moteris.
K.Navickaitė tikisi, kad ir ji, ir kiti žmonės šias karantino ir pandemijos mums suteiktas pamokas įsimins ir išmoks ilgam, – tuomet ir pasaulis bus gražesnis, švaresnis, tvarkingesnis, o jame gyventi bus gera visiems.
Lėkimą, bėgimą, tuščią lygiavimąsi į kitus moteris vadina žiurkių lenktynėmis, prarasta nuovoka. Tai pandemija kiek sustabdė, ir ji labai norėtų, kad taip ir liktų, kad pasaulis vėl neužsikurtų taip beprotiškai, o žmonės netaptų voverėmis rate, bėgančiomis iš inercijos.
Labiausiai ji pasiilgsta kelionių ir tikisi, kad ateis metas, kai nereikės baimintis užsikrėsti klastinguoju virusu, ir laisvės pilna krūtine galės mėgautis kitos šalies kultūra ir gyvenimu.
„Man gera keliauti, kai nestebi smalsūs žvilgsniai, kai gali atsipalaiduoti. Lietuvoje esu šiek tiek matoma, tad sulaukiu ne tik žvilgsnių, bet ir komentarų. Užsienyje to nejaukumo nebelieka. Žinau, kad tokia mano viešumo kaina“, – sakė moteris.
Be galo trūksta ir apsikabinimų su artimiausiais žmonėmis, kurių gyvai nematė jau ilgą laiką. Vis dėlto K.Navickaitė, kad ir kaip yra pasiilgusi veiklos ne per nuotolį, karantiną vadina ne praradimų, o atradimų laiku.
Atradimai – kokybiškas, lėtas laikas sau, namams, šeimai, net sodui ir daržui. Praėjusį pavasarį Kristina savo kieme pasodino daugybę augalų, o kelis, netilpusius savame sklype, net pasiūlė kaimynui.
Aplink namus darbų, pasak Kristinos, yra visada – tik spėk suktis. Atrodo, ką tik nudažei tvorą, o kitoje pusėje jau vėl reikia dažyti. Ką tik nurinkai nudžiūvusius gėlių stagarus, o štai jau pavasaris – vėl norisi kiemą puošti naujais augalais. Ką jau kalbėti apie žolę ar ravėjimą. Vis dėlto K.Navickaitė nesiskundžia – būtent čia ir yra jos meditacija ir atsipalaidavimas.
„Laikas sau man labai brangus. Praėjusį pavasarį prasidėjus pandemijai viskas nutilo. Tas štilis suteikė begalę laiko. Tačiau, matyt, žmogus jau toks padaras – pripranta ir galiausiai ta begalė laiko vėl tapo užimta kitais dalykais.
Ir šiandien atrodo, kad diena sprogsta ne mažiau nei prieš pandemiją, – reikia tą padaryti, tam parašyti, anam paskambinti, ten nuvažiuoti, tą suorganizuoti... Žiūrėk, jau ir atšilo, jau ir kiemu pasirūpinti derėtų. Niekas nestovi vietoje, atsiranda tai, ko anksčiau nedarei.
Pasaulio sustojimą tikrai vertinu gana teigiamai ir iš globalios pusės – mažiau vartojame, mažiau teršiame, nuo mūsų triukšmo ir beprotiško vartojimo pailsėjo net gamta“, – įsitikinusi Kristina.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
