Šio interviu siekiau gal penkerius metus. Kai pasiryždavau jam skambinti, jis jau žaisdavo turnyre kitame žemyne. Kai vėl surinkdavau jo numerį, išgirsdavau ilgus signalus telefone, o televizoriaus ekrane išvysdavau kitame pasaulio krašte teniso aikštynuose žaidžiantį vaikiną su kepuraite nuo saulės. „Ričardas Berankis, Lietuva“, – paskelbdavo komentatorius.
Bet pagaliau mes susitikome. Suderinę interviu laiką minučių tikslumu. Nes kitą dieną Ričardo vėl laukė skrydis iš Lietuvos ir kovos teniso turnyruose.
– Ričardai, ar nepasiilgstate nerūpestingo jauno žmogaus gyvenimo be raketės ir teniso kamuoliuko? Ar bent žinote, koks jis? Jūsų namai – teniso aikštynai, kasdienybė – treniruotės ir turnyrai.
– Taip, mano jaunatviškas gyvenimas kaip ir praėjo, jau 31 metai ant nosies. Bet dėl to nė kiek nesigailiu. Kad išloštum, reikia ką nors pralošti.
Laisvo, nerūpestingo gyvenimo aš tikrai neturėjau. Ir dabar neturiu. Bet manau, kad dabar prasideda tie auksiniai metai mano karjeroje. Ir pats esu labiau patyręs, suvokiu savo gyvenimą, ir klaidų mažiau darau. Kai jau pats išsirenku turnyrus, sprendžiu, kada ir kiek treniruotis.
Laiko niekam kitam nebuvo ir nėra. Ar bus? Tikiuosi, kad dar ilgai nebus. Tai reikštų, kad mano, tenisininko, karjeroje viskas gerai.
– Jūsų vaikystė. Nei pilių smėlio dėžėse, nei išdaigų su kiemo draugais. Mažas, bet jau rimtas pyplys, teniso aikštyne vos pavelkantis beveik už jį didesnę raketę. Juk tai jūs?
– Tiesa, mano vaikystės pirmieji prisiminimai – ne iš smėlio dėžės... bet teniso aikštelė. Tenisą pradėjau „žaisti“ dvejų metukų. Matyt, man pavyzdys buvo sesuo Lina, kuri atėjo į tenisą 8-erių. Mažesnis juk visada mėgdžios vyresnį.
Gyvenome Vilniuje, Žvėryne, vėliau Justiniškėse. Teniso kamuoliuko padaužyti tėvai nuveždavo į Vidaus reikalų ministerijos rūmus Žirmūnuose, o vasarą – į Sereikiškes.
– Vaikui patiko toks žaidimas – daužyti į sienelę kamuoliuką?
– Žinote, nepamenu, ar patiko. Kiek save pamenu, tiek aš teniso aikštynuose, nieko kito ir nežinojau, nebuvo su kuo palyginti.
Sesuo kartais net dukart per dieną treniruodavosi, kai atvažiuodavome į aikštyną ryte, tai iki vakaro. Mama sumuštinių įdėdavo, termosą arbatos. Sesuo treniruojasi, o aš prie sienelės kamuoliuką daužau arba kas nors man jį pamėto.
– Paprastai vaikai nori tik laisvės kieme – su draugais, o tėvai per prievartą tempia juos į muzikos, sporto mokyklas, kad „gatvėje nesišlaistytų“. Vieni ašarodami paklūsta, bet vėliau visą gyvenimą neapkenčia muzikos instrumento ar sporto.
– Ne, manęs tikrai nereikėjo versti. Man važiuoti į teniso aikštyną buvo didžiausia pramoga.
– Tačiau anuomet, prieš 28 metus, Lietuvoje mažai kas kalbėjo apie tenisą, kai kas žinojo tik JAV lietuvį Vitą Gerulaitį, ir tiek. Net teniso aikštynų buvo tik vienas kitas, visi kiemuose žaisdavo krepšinį. Kodėl jūsų šeimoje atsirado tenisas? Jūsų dėka dabar pasaulis žino V.Gerulaitį ir R.Berankį.
– Mano šeimoje niekas tenisu nesirgo. Sesuo Lina lankė šokių būrelį, atsitiktinai pamatė, kažkur važiuodama, teniso aikštyną ir tiesiog vaikiškai panoro pabandyti. Užsikabino, o aš, mažiukas, laksčiau aplinkui. Sereikiškių parke juk buvo visokių žaidimų, mašinėlių ir kamuoliuko daužymą į sienelę, matyt, taip pat supratau kaip vaikišką žaidimą.
Taip, tėtis yra klausęs, gal norėčiau futbolą žaisti, bet niekada nenorėjau užsiimti kitu sportu.
– Būdamas tik devynerių metų berniukas išvykote iš namų į Šiaulių sporto mokyklą. Nei tėvų šalia, nebelankėte ir mokyklos, tik... teniso aikštynas? Esu girdėjusi iš draugų, kad jums ten teko išeiti tikrą išlikimo mokyklą. Lyg Charleso Dickenso romanų herojui... Kambariuose 10–12 laipsnių šilumos, griežtas treneris ir nuolatinis darbas. Ne per didelis krūvis buvo mažam vaikui?
– Apie tai net negalvojau. Jei taip yra, vadinasi, taip reikia, jei nori žaisti. Remigijus Balžekas tuo metu buvo sporto mokyklos direktorius, jis mane pasikvietė ir tapo pirmuoju mano treneriu.
Aš, vaikas, gal net džiaugiausi, kad ir tėvų nėra šalia, ir į mokyklą kasdien nereikia eiti. Už tą „laisvę“ reikėdavo aikštyne atidirbti šimtu procentų. Kas tris savaites grįždavau namo, į Vilnių, atsiskaityti mokykloje. Tik gal nuo 8-os klasės pradėjau mokytis Ozo gimnazijoje nuotoliniu būdu. Kitokio gyvenimo net neįsivaizdavau.
– Ir dar vaikas būdamas jau užsikrovėte nelengvą atsakomybės naštą. Tapote teniso profesionalu.
– Taip, yra du skirtingi dalykai – mėgėjiškas tenisas ir profesionalus. Man tai – juoda ir balta.
Mėgėjiškai, savo malonumui žaisti aš galiu bet kada ir su bet kuo. Bet jei jau eini dirbti į aikštelę, yra visai kitas nusiteikimas, krūvis ir malonumas. Net per treniruotes automatiškai sieki kokių nors tikslų, kitaip reaguoji į klaidas ir stengiesi iš savęs išspausti maksimumą.
– Tenise, jei tai ne dvejetų rungtynės, esi vienas prieš varžovą, vienas karys lauke. Vienas su savo sprendimu, klaidomis ir noru laimėti. Vienišas su slepiamomis ašaromis po pralaimėjimo... Ar tas vienišumo, atsakomybės jausmas, kurio negali permesti net treneriui, tampa būtinu tenisininko charakterio bruožu?
– Taip, gerai pastebėjote. Aš nesu komandos žaidėjas. Ir tikrai jaučiuosi vienas lauke karys. Toks šis sportas.
– Ar nesate vaikystėje girdėjęs – juk nebūsi profesionalus tenisininkas! Ypač todėl, kad gyveni Lietuvoje, tai brangiai kainuojantis sportas ir dar galybė argumentų.
– Taip, esu. Esą aš žemesnio ūgio, nesu fiziškai stiprus, mano sąnariai neišlaikys krūvių, tėvai neturės lėšų vesti mane į priekį.
Iš tiesų į profesionalų sportą žengiančiam vaikui reikia 50 000–100 000 JAV dolerių per metus. Tai kosminės investicijos.
Bet aš nelabai kreipdavau į kalbas dėmesį. Ypač jei tų aplinkybių negaliu pakeisti. Ūgio nepakeisiu, bandysiu sportuoti toks, koks esu, nors taip, žaisti sunkiau. Ir lėšų tėvai tiek neturės. Bet sieksiu savo tikslo su tuo, kas yra.
– Skaičiau, kad jums geriausia žaisti turnyruose, kurie tradiciškai vyksta ant žolės. Pavyzdžiui, viename prestižiškiausių pasaulyje Vimbldono turnyre. Nes tada kamuoliukas atšoka žemiau?
– Tiesa. Tas kamuoliuko atšokimas čia plokštesnis, ir man viskas patogiau, kas yra pečių aukštyje. Per metus ant žolės vyksta tik 3–4 turnyrai. Vimbldone žaidžiu gal 10–12 metų.
– 2007 m. jūs tapote pasaulio jaunimo čempionu. Neįtikėtina pergalė žaidėjui iš Lietuvos. Ta pergalė jums ir nutiesė kelią į pasaulio geriausių tenisininkų Olimpą? Matyt, su didele atsakomybe – privalai eiti toliau! Ar prisimenate savo jausmus po tos pergalės?
– Būtent tokia mintis ir buvo – dabar įžengiu į suaugusių tenisininkų pasaulį. Ir pamačiau, koks didžiulis skirtumas yra tarp jaunių ir suaugusiųjų teniso! Tad nelabai užmigau ant tų laurų, ir treneris R.Balžekas neleido užmigti. Gal todėl per trejus metus, jau 2010 m., pasiekiau savo tikslą – patekau į pasaulio tenisininkų šimtuką.
– Mačas baigiasi, tenisininkai paspaudžia ranką vienas kitam, teisėjui, laimėjusiajam žiūrovai ploja atsistoję, pralaimėjęs kuo greičiau išeina iš aikštelės. Jo jausmų nematome. Kaip jūs išgyvenate pralaimėjimus? Neteko matyti, kad įpykęs laužytumėte raketes. Bet Dubajuje esate ir aprėkęs teisėją, kai jis neužfiksavo, kad padavimą jums sutrukdė žiūrovo telefono skambutis.
– Esu sulaužęs rakečių po labai skausmingų pralaimėjimų. Pavyzdžiui, praėjusiais metais Indijoje pralošiau pusfinalį turėdamas tris „mačpointus“ (lemiamus taškus. – Aut.) iš eilės ir nepatekau į finalą. Turbūt neįmanoma po to neišsikrauti, nesulaužyti raketės, per daug energijos kunkuliuoja viduje.
Tai natūralu. Ir teisėjų klaidos labai supykdo žaidėjus, aš ne išimtis.
– Tenisininkai, atrodo, pasižymi ypatingu džentelmeniškumu, sportine etika. Turbūt niekada negirdime ir įžeidžių pastabų, komentarų varžovui. Teniso pasaulyje mandagumas – nerašyta taisyklė?
– Tikrai tenise to nėra. Tai būtų didžiulė nepagarba kolegai.
Bet tai, ką žiūrovai mato aikštelėje, yra vienas pasaulis. Pasaulis rūbinėje – kitoks. Jis labai siauras, visi viską žino vieni apie kitus.
Aišku, būna nesutarimų, bet viešai apie tai pasisakiusių buvo gal tik keletas atvejų per visą teniso istoriją. Stengiamasi nekonfliktuoti, nes to 100-uko žaidėjų ratas labai uždaras, jame verdi daug metų. Ta pati rūbinė, tie patys veidai. Didžiąją metų dalį praleidi su tais pačiais žmonėmis. Negali negerbti kolegų, nesvarbu, kaip tau sekėsi aikštelėje.
– Esate apsiverkęs po pralaimėjimo?
– Esu. Buvo tokių skausmingų mačų, kai taip gelia krūtinę, kad negali susivaldyti. Tai užtrunka keletą dienų.
Visiems žaidėjams padeda vienas receptas – pakeisti vietą. Baigi turnyrą ir po kelių valandų jau skrendi į kitą.
Tuomet lengviau pasimiršta ta emocija. Pralošus skausmingą mačą kitą dieną ateiti į aikštyną psichologiškai sunku. Jausmas toks, lyg visi į tave badytų pirštais – jis pralaimėjo! Tai tik emocinė būsena, bet, neslėpsiu, ji labai bjauri.
– Kai jus stebiu turnyruose, kyla toks pasididžiavimo jausmas – vaikinukas iš Lietuvos tarp pasaulio geriausių! Bet kažkodėl manęs nepalieka ir jausmas, kad ten jūs toks... vienišas. Novakas Džokovičius, Rogeris Federeris atvyksta gal net privačiais lėktuvais, su didžiule palaikymo komanda, net su virėju. Jūs tokios prabangos neturite. Netrūksta to palaikymo?
– Aš stengiuosi vykti į turnyrus taip pat su kuo nors iš komandos, treneriu Dirku Hordorffu, su kuriuo dirbu nuo 2014 m., kineziterapeutu.
Jei leistų lėšos, imčiau, aišku, daugiau. Kai 3–4 savaites praleidi vienas, vienišumo jausmo yra. Ir tai nėra gerai. Nes ilgainiui jis užgožia žaidimą. Jei nesijauti, kad esi toje vietoje, kurioje norėtum būti.
O jei taip jautiesi, neverta net žaisti. Kai laimi, viskas gerai, gali būti ir vienas.
Bet kai pasipila pralaimėjimai ir tau reikia su ta emocine būsena pačiam susitvarkyti, nelengva, o laukia kitas turnyras.
Mes visi esame trapūs...
– Jūs žaidėte ir prieš pirmąją pasaulio raketę N.Džokovičių, treniravotės su R.Federeriu bei kitomis teniso žvaigždėmis. Turite savąjį žaidėjo idealą?
– Visi tie vaikinai labai geri. Vieno idealo neturiu. Aš nelabai ir ieškau tokio. Mes visi puikiai sutariame ir iš kiekvieno yra ko pasimokyti.
Žaidžiant su N.Džokovičiumi, prisipažinsiu, atsiranda jaudulys, mažiau pasitikėjimo nei žaidžiant su kitu žaidėju.
Bet kai pradedi žaisti, supranti, kad jaudinaisi dėl svarų vardą turinčio priešininko, bet nematei aikštelėje žaidėjo. O taip neturi būti, negali pralošti vardui.
– Turbūt kiekvieno sportininko, net garsiausių žvaigždžių, košmariškas sapnas – traumos. Kai be galo svarbi kiekviena treniruočių valanda, kartais tenka nežaisti net pusmetį. Jums pažįstamos tos nevilties dienos?
– Taip. Anksčiau traumų patirdavau dažniau, dabar – rečiau ir jos mažesnės. Savaitė, kita ir vėl galiu žaisti. 2012 ir 2016 m. turėjau dvi rimtas klubų operacijas
– Dabar jūs ruošiatės Tokijo olimpinėms žaidynėms. Ar jau aišku – dalyvausite jose?
– Atranka baigiasi birželio pradžioje, iki tol turiu pasiekti tam tikrą reitingą. Jei prieš mėnesį reitingavimas būtų pasibaigęs, būčiau patekęs.
Šiuo metu aš – 86-as pasaulyje, bet reitingai keičiasi kas savaitę.
– Prieš keletą metų esate buvęs ir 50-as pasaulyje. Bet Rio de Žaneiro olimpiadoje 2016 m. jums labai nepasisekė. Visaip buvo spėliojama, kas jums nutiko. Nualino traumos ar perdegėte dėl daugybės turnyrų prieš olimpiadą?
– Taip, viskas kartu. Prieš olimpiadą reikėjo labai spurtuoti, kad pririnkčiau taškų. Buvo labai ilgų kelionių, nesėkmingi grunto ir žolės sezonai.
Dar surado bronchinę astmą. Aikštelėje labai greitai uždusdavau, niekas negalėjo paaiškinti, kodėl. Tyrimai parodė ligą. Jos nelabai buvo galima išgydyti, reikėjo suvaldyti. Suvaldėme, turėjau išmokti kvėpuoti, kitų technikų. Tenka su ta problema ir gyventi, ir sportuoti.
– Ričardai, ar turite kokių nors savų ritualų išėjęs į aikštyną? Rafaelis Nadalis, matome, savotiškai „žegnojasi“, kai kas vandens buteliuką pasistato tik taip, o ne kitaip. O jūs? Pastebėjau, kad beveik visada žaidžiate su kepuraite nuo saulės, nusukęs snapelį atgal.
– Bet aš ją tikrai užsidedu nuo saulės. Arba trukdo plaukai. Kaip tik stengiuosi vengti kepurių, nes jų nemėgstu. Bet kuo toliau, tuo labiau akys tampa jautresnės, tad pradėjau žaisti su akiniais, nors jų dukart daugiau vengiu.
O dėl ritualų... Keičiantis pusėmis būtinai turiu persirišti batų raištelius, nes jie atsipalaiduoja. Ir tas įprotis tapo lyg ir prietaru, ritualu.
Yra toks prietaras, jį turi nemažai žaidėjų – jei prieš mačą kur nors vakarieniavai ir kitą dieną laimėjai mačą, ten vakarieniausi ir kitą dieną. Bet tokios taisyklės neturiu.
– Anksčiau dažnai būdavote klausinėjamas – o kodėl jūs vienas? Kodėl šalia nėra merginos? Juk vienas geriausių pasaulio tenisininkų – turbūt daugelio merginų svajonė. Esate atsakęs, esą mergina jums trukdytų susikoncentruoti į sportą, varžybas. Bet jau išgirdome – pagaliau šalia jūsų simpatiška mergina.
– Nesu sakęs, kad man trukdys, bet bijau, kad netrukdytų. Nes tada atsiranda didžiulė trauka namo. Ypač jei tavo mergina yra dirbanti, negali keliauti su tavimi. Ir daugelis sportininkų yra tai patyrę. Nuskrendi į turnyrą ir dar jam neprasidėjus imi ilgėtis, tik ir galvoji, kada grįši namo.
Negaliu sakyti, kad vengiau turėti antrąją pusę, bet, prisipažinsiu, tikrai jos neieškojau.
Matyt, likimas pats turi savo planus. Su Ineta (Dubenčiukaite. – Aut.) mes buvome ir anksčiau pažįstami, ir susitikę. Ji dirbo vienoje teniso įstaigoje, bet pati teniso nežaidžia. Anuomet apsikeitėme telefonais, bet nebendravome. Ir tik po daugelio metų susirašėme, susitikome Vilniuje ir tapome pora.
– Norėjau jau klausti – Ričardai, o kur jūsų namai? Jūs – lyg skrajojantis olandas, kurio kelius net sunku nuspėti. Jūsų namai – svetimų šalių teniso aikštynai, lėktuvai, viešbučiai... Namai be namų šilumos. Ir taip juk nuo vaikystės?
– Mano namai – Vilniuje ir nesvarbu, kad aš juose per metus būnu gal 30–40 dienų.
– Stebėdami tenisininkų kovas matome ir tribūnose juos palaikančias žmonas, drauges. Ar penkeriais metais vyresnė mylimoji Ineta skraido kartu su jumis?
– Keletą metų skraidė. Ir jos palaikymas man labai svarbus. Turnyruose mes dabar gyvename vadinamajame burbule. Tik teniso aikštynas ir viešbutis, niekur kitur negali išeiti, vaikštai su apsauga.
Tad Inetai skristi kartu kaip ir nėra tikslo, todėl nuo pandemijos pradžios ir nebekeliauja.
„Australian Open“ turnyre, pavyzdžiui, nė žingsnio negalėjome žengti be apsaugos, net ir kambario durų negalėjome atidaryti.
– Ar neištinka tuomet panika? Atrodytų, juk su kiekviena valanda nukenčia meistriškumas.
– Taip, mūsų gyvenime panikos pakanka. Niekas negimsta jau išsiugdęs jai atsparumą. Tikrai reikia nemažai dirbti, kad ją įveiktum, dirbti su psichologais.
Turi suprasti, kas tau vyksta tą akimirką, ir kaip savo būseną pakeisti.
– Bet į teniso aikštyną jau ateini toks, koks esi?
– Taip. Čia viskas vyksta žaibiškai.
– Ar išduosite savo silpnąsias ir stipriąsias puses?
– Viena silpnesnių – mano padavimas, gal trūksta stabilumo. Yra ir daugiau, bet joks tenisininkas jų neatskleis.
O iš stipresnių? Na, ir savo kozirių nenorėčiau išduoti. Kartais sudėtingose situacijose galiu išlikti ramesnis nei priešininkas.
– Ričardai, pabaikime mūsų pokalbį nuo to, kaip pradėjome. Nuo vaikystės. Šiandien nesigailite, kad jos neturėjote?
– Tikrai ne. Aš visada atkakliai siekiau savo tikslo. Tam tikslui paaukojau ir savo vaikystę.
