„Kiekvienam žmogui kuri nors sritis sudėtingesnė nei kitos. Man sunkiausiai išnarpliojamas rebusas – meilė ir jausmai. Bet jaučiu, kad po visų išbandymų pavyks sutikti ir savo antrąją pusę“, – kalbėjo ji.
Ką tik gimtadienį atšventusi atlikėja neslėpė, kad jos gyvenimas dabar nuspalvintas pačiomis ryškiausiomis spalvomis.
Būtent tokia – energinga ir spinduliuojanti teigiamas emocijas, dvelkianti pavasariu buvo ir „Stiliaus“ viršelio fotosesija.
„Dabar aš tokia“, – nusišypsojo Rasa, šįsyk atsisakiusi ugningos viliokės įvaizdžio ir pasidavusi lengvumui.
Vis dėlto ji – lyg dvi skirtingos to paties medalio pusės. Ryški, ekspresyvi, garsiai besijuokianti. Jautri, pažeidžiama, po gyvenimo lūžių užsisklendžianti.
Paradoksalu, jog rausvaplaukė dainininkė, neįsivaizduojanti savo garderobo bei namų aplinkos be akį džiuginančių vaivorykštės paletės spalvų, anksčiau neretai matė tik juodą ir baltą spalvas.
Savo gyvenimo ant harmonijos svarstyklių ji nededa ir garsiai nesvarsto, ko jame būta daugiau – džiaugsmo, svaigių skrydžių ar nusivylimų bei išgyvenimų.
Tačiau atviraudama apie prabėgusius metus Rasa neužsimeta apgaulės skraistės ir atvirai kalba tiek apie svaigius skrydžius, tiek apie staigius nusileidimus.
R.Kaušiūtės kūryba, muzikinė veikla irgi su kalnais bei nuokalnėmis. Vienu etapu atlikėja būna labai produktyvi, matoma koncertuose, kitu – ryžtasi ilgokai pertraukai ir neria į pogrindį. Rasos repertuare – savos kūrybos dainos, užsienio perdirbiniai.
Jos dainose, kaip ir kasdienybėje, vyrauja įvairios spalvos. Ji puikiai atlieka tiek pasaulinių žvaigždžių šlagerius, tiek savo kūrybos dainas, iš kurių vienos persmelktos lyrinio romantizmo, kitos alsuoja seksualumu trykštančiu įvaizdžiu, trečios temperamentinga energija drebina namų sienas.
Dainininkę drąsiai galima vadinti senbuve lietuviškoje scenoje. Ji – įvairių konkursų bei festivalių nugalėtoja ir dalyvė. Lietuvoje Rasa plačiau tapo žinoma 2004 m., kai pasirodė nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje ir Kauno muzikiniame teatre atliko pagrindinį vaidmenį miuzikle „Cabaret“.
Pasaulį sukausčius pandemijai, kai daugelis žmonių priversti užsidaryti, atsiriboti nuo bendravimo, nutolti nuo įprastos veiklos, R.Kaušiūtė nesėdi rankų sudėjusi. Keturis kartus per savaitę nuotoliniu būdu ji moko vaikus ir jaunimą dainavimo paslapčių, kurį laiką internete vedė karantino dienoraštį, kuriame nuotaikingai pasakojo apie savo kūrybą bei neseniai pristatyto dainos „Gal...“ videoklipo „Karantinas“ atsiradimą. Beje, šį projektą Rasai sukurti padėjo italų operatorius Stefano Ruffini. O vos pasirodžiusi radijo stočių grojaraščiuose naujoji R.Kaušiūtės daina jau spėjo įsitvirtinti tarp populiariausių. „Po dvidešimties metų pertraukos mano muzika vėl palietė klausytojų širdis“, – džiugesio neslėpė dainininkė.
– Karantino metu nepasidavėte negatyvioms mintims, net atsiribojote nuo draugių, kurios dalydavosi gąsdinančia informacija apie koronavirusą. Kodėl taip saugote save nuo aplinkos dirgiklių?
– Prieš trejus metus po tėvo mirties mane lyg lavina užgriuvo visokios negandos – prireikė operacijos, teko gultis į ligoninę, patyriau finansinių sunkumų, nutrūko santykiai su mylimu žmogumi. Jaučiausi išsisėmusi, trūko energijos. Kol atsigavau, netekau koncertų, o kartu ir finansinio stabilumo.
Labai gerai žinau, kas nutinka, kai pasiduodi blogai tėkmei ir ji tave pagauna. Žinau, kas yra dugnas.
– Kur ieškojote išeities?
– Nutariau vasarą padirbėti Kipre dainuodama klubuose Lady Gagos dainas. Tiesą sakant, ten dar labiau finansiškai nudegiau. Iš anksto pasirašiau sutartį, tačiau darbdaviai to nepadarė, o aš kaip naivuolė vis tiek išvažiavau ir patekau į baisią mėsmalę, kur buvo nelabai skaitomasi su artistais. Galų gale sąlygos tapo visai nepakeliamos.
Prasidėjo sveikatos problemos. Nuo įtampos, streso atsirado nuolatinis spengimas ausyse. Atlikėjams tai baisus dalykas. Aukšti dažniai mane ir taip labai nervina, o tada kankino ištisinis spengimas. Maniau, išprotėsiu, nemiegojau gal du mėnesius. Kreipiausi į gydytojus, man pasakė, kad padėti gali netradicinė medicina, nes sutrikimas psichosomatinės kilmės.
– Gal ieškojote psichologinės pagalbos?
– Ne, prieš kokius dešimt metų kreipiausi į psichologus, bet negavau norimo rezultato. Vėliau kažkur skaičiau, kad menininkams reikia ypatingo psichologo, kuris ypač jaustų jų vidinius viražus. Tad kad man gali padėti psichologai, šiandien nebetikiu.
Internete radau įvairių meditacijų, praktikų, teigiamai programuojančių sąmonę. Labai susidomėjau lektoriaus Dmitrijaus Trockio paskaitomis, M.S.Norbekovo kursais, kurie man padarė didžiulę įtaką, kaip ir dvasinės mokytojos Leonoros Be You meditacijos.
Pajutau norą įsigilinti į save, apsivalyti, dvasiškai sustiprėti. Socialiniuose tinkluose susiradau vieną masažo meistrą iš Ukrainos. Jo padedama sulieknėjau, pagražėjau.
Esu tos nuomonės, kad jei tavo vidus kaip purvinas indas, reikia ten tol pilti švarų vandenį, kol bus išstumtos visos drumzlės. Man tai pavyko.
Drąsiai galėčiau pasakyti, jog 2017 m. prasidėjo vidinių vertybių perkainojimas, savo tapatybės išgryninimas ir suvokimas, jog svarbiausia – rasti tokią aplinką, kurioje pritaptų tavo esminis „aš“, o ne patogus linksmas blizgutis. O kad rastum savo žmones, savo terpę, pirmiausia turi labai gerai suvokti, kas iš tikrųjų esi ir kas nesi. Pastaruoju metu jaučiu didesnę harmoniją su savimi nei anksčiau, nes ta tema daug dirbau.
Tad kai karantinas prasidėjo, man nebuvo baisu, nes buvau išgyvenusi baisesnių ir skaudesnių dalykų. Dabar manau, kad už viską, ką patyriau, turiu būti dėkinga, nes dėl to galiu palyginti lengvai ištverti šį laikotarpį.
Stengiuosi išlaikyti pozityvumą. Gyvenu viena, bet nesijaučiu vieniša. Daug bendrauju su mokiniais nuotoliniu būdu, atiduodu daug energijos. Atrodo, lyg per savaitę turėčiau kelis renginius. Po to noriu pailsėti. Galvojant apie save, kad ir kokia būčiau ekscentriška, veržli, iš dalies esu introvertiška natūra.
Man reikia laiko pabūti vienai tyloje. Neslėpsiu, žinoma, būtų smagiau, jei šalia būtų artimas širdžiai žmogus, bet dėl to, kad jo nėra, nesiraunu plaukų.
– Meilę iš pirmo žvilgsnio esate patyrusi ne kartą. Kartais ji užaugindavo sparnus, kartais sužeisdavo širdį, tačiau niekada nepalikdavo bejausmės ir abejingos. Kaip gydėte išsiskyrimų žaizdas?
– Vienas toks išsilaisvinimas įvyko praėjusį rudenį pasirodžius dainai ir vaizdo klipui „Viena“. Ją sukūriau po nutrūkusių santykių su draugu ir gyjant žaizdoms paleidau į eterį.
Tai – kūrinys moterims, jau patyrusioms gyvenimo išbandymų: vienatvę, netektį. Vyliausi, kad ji ne vienai suteiks paguodą bei katarsį.
Visos mano dainos, kaip sakoma, parašytos krauju. Tokia esu: tikros emocijos, tikri išgyvenimai. Ir turiu stiprybės neišsižadėti jų, nenuplaukti paviršiumi.
– Išsiskiriate ryškiu įvaizdžiu, neįsivaizduoju, kad galėtumėte pavirsti pilka būtybe. Gal ryški spalva – tarsi išorinis kiautas, teikiantis vidinį saugumą, paslepiantis vidinius sopulius?
– Gal anksčiau reikėjo kokios nors apsaugos. Dabar jaučiuosi savo rogėse. Be to, man tiesiog tinka ryškios spalvos. Kažkada po televizijos šou „Iššūkis žvaigždėms“ norėjau pailsėti nuo dėmesio ir pagalvojau, kad vertėtų atgauti natūralią plaukų spalvą – medaus, saulėje žvilgančią kaip auksas.
Kai grožio salone man ją sugrąžino, visą dieną išgyvenau šoką, širdis daužėsi lyg pašėlusi. Vėliau atsitiko neįtikėtinas dalykas – metus iš aplinkos girdėjau sakant, kad esu labai panaši į Kaušiūtę.
Kartą po trijų valandų koncerto, kai net prakaitas žliaugė veidu ir kūnu, priėjo vienas renginio personalo atstovas ir sako: „Jūs labai panaši į Kaušiūtę, bet, žinokite, ji yra ryškesnė, tiesiog moteris ugnis“, tarsi leisdamas suprasti, kad man iki jo mėgstamos atlikėjos toli. Taigi kurį laiką pailsėjau būdama pilkesnės išorės, vėliau persidažiau plaukus ir pasijutau savimi. Man norisi šviesti, norisi ryškaus gyvenimo.
Bet, žinoma, saugau save nuo neigiamų emocijų. Pradėjau rinktis, su kuo bendrauti, daugiau koncentruojuosi į savo poreikius. Anksčiau labiau tarnaudavau kitiems. Kas nors skambina – ir keliu telefoną, galiu ar negaliu. Kai tapau šlagerių karaliene, teko nemažai važinėti po Lietuvą su koncertais, grįždavau namo pavargusi, norėdama miego, tačiau, nepaisant to, visada atsiliepdavau į skambučius ir kalbėdavau su kitais apie jų reikalus, kartais ir niekinius. Kol visiškai nusialindavau. Manydavau, jei žmogus skambina, tai jam svarbu. Nes aš pati prašau pagalbos tik tada, kai iš tiesų to labai reikia.
Dabar daug ką pasveriu, pagalvoju, ar reikia man išklausyti bičiulės aimanų, ar nereikia. Nes kartais slegiantis bendravimas mane nusodina savaitei. Dabar nebijau pasirodyti bloga aplinkiniams.
Būdavo visokių situacijų, kai dėl kitų užmiršdavau save. Dažnai išsitaškydavau iki paskutinio lašo. Jei dingdavau iš visuomeninio gyvenimo, tai dėl to, kad būdavau įsimylėjusi ir tuo metu man nerūpėjo nei muzika, nei kūryba.
Paradoksalu, bet kūrybinės mintys užplūsdavo, kai kas nors būdavo negerai, kai vykdavo dramos ar kai santykiai nutrūkdavo. Išimtis buvo pernai. Kaip tik per pirmą karantiną buvo užsimezgę jausmai ir aš parašiau keturias dainas.
– Esate graži, komunikabili, turite puikų balsą, bet kažkodėl jums nesiseka meilės reikalai. Ar vis ant to paties grėblio užlipate?
– Negaliu pasakyti, kad man nesiseka, – gal labiau mano gyvenimas pripildytas įvairių patirčių. O jei klausiate, kodėl vis dar esu neištekėjusi, tada, taip, lipu ant to paties grėblio, darau tas pačias klaidas, bet jas jau baigiu išsiaiškinti. Manau, kad kalbant apie ankstesnius santykius didesnė problema buvo ne vyrai, o aš. Esu įsitikinusi, kad mes pritraukiame tokius vyrus, kokių esame vertos, tad jei turime neišgydytų žaizdų ar traumų, pritraukiame lygiai tokius pat. Vyrai tik parodo moters augimo etapą, nes yra jos atspindys.
Na, stengdavausi, kad jie mane visuomet matytų ryškią, drąsią, aistringą, linksmą. Bet juk laikui bėgant ne visada pavyksta išlaikyti gražų paveiksliuką. Kita vertus, gal pasirinkdavau ne tuos, su kuriais santykiai būtų mezgami ilgam. Nes svarbiausia būdavo aistra, emocijos, smagiai ir įdomiai leisti laiką.
Tačiau giliai širdyje esu atsidavusi, galiu būti šeimyniška, naminė, mėgstu ruošti valgį.
Aš visada labai įsijausdavau į santykius, per daug jiems atsiduodama. Tikriausiai kai partneriui per daug savęs atiduodi, prarandi paslaptį, tampi nebeįdomi. Tiesiog prarasdavau save ir pradėdavau per daug priklausyti nuo tų santykių.
Gal tai net nebūdavo meilė, o tik priklausomybė – kartais stipresnė, kartais silpnesnė.
Šiandien galiu pasidžiaugti, kad pasirinkimas gerėja ir vyrai vis žavesni, tad su nekantrumu laukiu, kas bus toliau. Pastaruoju metu viskas, ko užsinoriu, pildosi. Manau, kad šie metai kažkokie lemtingi, geri.
– Gal meilės nesėkmes lėmė ir menkavertiškumas?
– Greičiausiai. Per didelis noras būti kitų mylimai atsiranda tada, kai savęs turbūt nelabai myli.
– Ar bėgant laikui meilės sau jausmas stiprėja?
– Tikrai, yra gerokai sustiprėjęs. O jei kiek nors save pamirštu, iš karto imuosi meditacijos. Yra priemonių priminti sau, jog reikia kuo daugiau save mylėti. Aplinkiniai pastebėjo, kad esu pasikeitusi į gera, skleidžiu daugiau ramybės, šviesos.
Mano energija yra labai stipri, tad ją reikia mokėti valdyti. Būdavo, jei supykstu, galiu išsiveržti kaip ugnikalnis, tada geriau man niekur neiti iš namų, nesirodyti žmonėms, nes galiu sugadinti vakarėlį ir man bus nesvarbios pasekmės. O jei yra gera nuotaika, visą stadioną įaudrinsiu.
– O ar pati esate atstūmusi dėmesį rodančių vyrų?
– Žinoma, kad esu atstūmusi. Žinojau, kad po santuokos būsiu suvaržyta, negalėsiu dainuoti scenoje. Ištekėti yra viena, bet ką tu paskui su tuo darysi, – kitas klausimas.
– Sakykime, ateinate į vakarėlį ir ten pamatote jums patinkantį vyrą. Koks būtų jūsų elgesys: ar stengtumėtės jį užkalbinti, ar per kitus asmenis bandytumėte sužinoti, koks tai žmogus, ar paliktumėte viską likimui: jei jus užkalbins, gerai, o jei ne, tai tiek to?
– Nežinau, kokia būsiu ir kaip elgsiuosi po mėnesio, nes keičiasi mano nuotaikos, požiūris, bet šiaip akivaizdžiai matyti, jei man kas nors patinka.
– Kokiomis savybėmis turėtų pasižymėti vyras, kad užkariautų jūsų širdį?
– Išorinis žavesys, trauka labai svarbu, tačiau turi sutapti gyvenimo vertybės, pomėgiai, interesai, tikslai. Pavyzdžiui, domiuosi asmeniniu augimu, tad norėčiau, kad ir antrajai pusei būtų svarbus dvasinis tobulėjimas.
Metus nevartoju alkoholio. Vyksta vidinis švarinimasis. Reikėtų, kad ir vyras nepiktnaudžiautų svaigalais. Norėčiau, kad bendravimo neslėgtų per didelis ribotumas, kad būtų galima išeiti iš standartinio mąstymo ribų. Esu kūrybos žmogus ir man stereotipinis bendravimas netinka. Būna koncertai iki išnaktų, tenka ir paryčiais namo grįžti. Kai daugelis savaitgaliais ilsisi, aš dirbu. Norėčiau, kad mano antroji pusė suprastų artisto darbo specifiką. O geriausia – jei mano širdies draugas būtų ir mano prodiuseris. Tada daug naštos man nuo pečių nuimtų. (Juokiasi.)
– Ko negalėtumėte atleisti mylimam žmogui?
– Išdavystės. Taip pat man labai nepatinka, kai žmonės – vyrai ar moterys – netesi pažadų. Bet šiaip manau, kad norint atleisti galima viską. Nešiotis nuoskaudas nesveika, nes po jomis slypi visa puokštė negatyvių jausmų. Jie išsunkia energiją, atima džiaugsmą, užkrauna nesaugumo naštą.
– Kokia vaga tekėjo jūsų vaikystė, paauglystė? Ar buvote judrus vaikas, o gal jūsų ugningas temperamentas atsiskleidė vėlesniame amžiuje?
– Tėtis sakydavo, kad mūsų giminėje visiems viskas ateina vėliau negu įprastai daugeliui žmonių. Jis tikino, jog viskas man dar prieš akis. Tai mane ramindavo.
Paauglystėje buvau įsikalusi į galvą, kad esu labai negraži. Iki kokių aštuonerių metų atrodžiau kaip albinosė – blyški oda, balti plaukai, tokie pat antakiai ir blakstienos. Paskui pradėjau auksėti.
Vaikystėje buvau labai rami, be galo mėgau skaityti knygas. Perskaitydavau ir savo brolio privalomą mokyklinę literatūrą. Atsimenu, paauglystėje man labiausiai patiko skaityti prie skalbimo mašinos įsirausus tarp plauti paruoštų drabužių. Taip man niekas netrukdydavo. Mama net buvo sunerimusi, kad visi vaikai kaip vaikai, laksto kieme, o aš vien prie knygų prilipusi.
Sulaukusi keturiolikos pamačiau, kad visiškai neturiu ryšio su pasauliu, tada sąmoningai nusprendžiau palikti skaitymą ir išmokti bendrauti su aplinkiniais.
Šiaip mano klasė buvo labai draugiška, su kai kuriomis mergaitėmis buvome priskiriamos prie guvesnių, veržlesnių. Bet, kaip ir sakiau, manyje vaidmenys labai kaitaliodavosi, nelygu, kokie žmonės supdavo, – galėdavau būti linksma, bendraujanti, bet jei man kompanija nepatikdavo, nuo visko atsiribodavau.
Mokykloje sekėsi rašyti rašinėlius, rašydavau taip jausmingai, kad klasė verkdavo. Baigusią devynias klases tėtis nutarė išsiųsti mokytis į Panevėžio konservatoriją. O tuo metu mano vidurinei mokyklai buvo suteiktas Juozo Miltinio vardas ir joje atsirado teatro būrelis. Kaip aš tuomet pavydėjau savo bendraamžiams, kurie galėjo vaidinti po pamokų. Kasdien praeidama pro buvusią mokyklą verkdavau išgyvendama, kodėl ten manęs nėra.
Panevėžio konservatorijoje sunkiai rasdavau kalbą su bendrakursiais. Kompensuodama vidinį nepasitenkinimą pradėjau groti pianinu kasdien po kelias valandas užsidariusi klasėje. Mane pradėjo vadinti moksliuke, nebendraujančia. Gilinausi į muzikos kūrinius ir per paskaitas sėkmingai juos analizuodavau. Dėstytojas žadėjo man muzikologės kelią. Taip ieškojau harmonijos su savimi ir aplinka stengdamasi atsitraukti nuo to, kas nemiela.
– Ar kaip nors bandote stabdyti bėgančius metus? Gal naudojate kokias nors grožio ar medicinos procedūras?
– Tikiu teorija, kad kūnas girdi tavo išsakytą informaciją ir atitinkamai reaguoja. Jei atsistojęs prieš veidrodį kartosi: „Oi, kokia raukšlė, kaip baisiai atrodau“, kūnas informaciją priims kaip norimą reakciją ir pradės senti. Jei žmogus kartoja, kad yra jaunas, gražus, jo išvaizda laipsniškai gerėja.
Žinoma, tai neatleidžia nuo privalomo rūpinimosi savimi – kokybiško miego, gero maisto, sporto. Renkuosi gerą kosmetiką, lankau baseiną, pirtis, darausi masažus. Prie geros savijautos prisideda ir sodyboje praleidžiamas laikas su gyvūnais.
Atlikau trisdešimties dienų eksperimentą – visą laiką save vertinau pozityviai. Netrukus žmonės pradėjo klausti, ką darau, nes tiesiog švyčiu.
Man kvailai skamba mitas, kad jei moteriai per 40 metų, nieko gero iš gyvenimo ji jau negali tikėtis. Socialiniuose tinkluose paskelbiau nuotrauką, kuri daryta prieš kokius septynerius metus, bet aš sau labiau patinku, kaip atrodau dabar. Ir taip yra gal todėl, kad save teigiamai programuoju ir tikiu, kad viskas bus tik geriau. Naujausiame vaizdo klipe šoksiu, o anksčiau gal nebūčiau išdrįsusi. Dabar darau viską, ko anksčiau bijojau.
– Neslepiate, kad turite įvairių baimių ir stengiatės kasdien padaryti bent ką nors, ko anksčiau nedrįsdavote ar bijodavote. Taip elgtis socialiniuose tinkluose agituojate ir kitus.
– Dėl to ir pradėjau kurti karantino dienoraštį. Man tai buvo iššūkis. Supratau, kad prieš kamerą dažnai susikaustau, o reikėjo pasiruošti klipo filmavimui. Pajutau, kad man reikia viešai ir atvirai kalbėti prieš publiką. Seniau taip nebūčiau elgusis, nes būčiau maniusi, kad gal nepakankamai gerai atrodau, kad galiu pasakyti ką nors ne taip.
Išdrįsau save filmuoti visais rakursais ir visokiose situacijose. Net pakirdusi iš lovos galiu pasirodyti ekrane ir pasakoti, kaip jaučiuosi. Tai išlaisvina.
Ir jei vis tiek aptinku, kad ima kirbėti kažkokia baimė, bandau susirasti veiklos, kuri padėtų jos atsikratyti. Pasinėrimas į kūrybą irgi puikiai pasiteisina – ji yra puikiausias įrankis imunitetui stiprinti.
– Pastaruoju metu nuotoliniu būdu nemažai laiko praleidžiate su savo jaunaisiais mokiniais, mokote juos ne tik dainavimo, bet ir pasitikėjimo savimi, pasikalbate apie jų rūpesčius. Pati savo vaikų neturite. Ar manote, kad nebuvo lemta tapti mama, o gal kaip menininkei užtenka, jog pilnatvę teiktų tik muzikinė veikla?
– Protarpiais pagaudavau save, kad norėčiau turėti vaiką, bet tikrai niekada to nesiekiau desperatiškai. Iš kai kurių draugių pavyzdžio matau, kad jos bet kokia kaina trokšta vaiko ir nesvarbu, kad gal augins jį vienos. Aš pirmiausia galvoju apie tvirtą sąjungą. Manau, kad vaikas turi augti visavertėje šeimoje.
Neslėpsiu: kol dar turiu šiek laiko, norėčiau pajusti, ką reiškia motinystė. Bet ir vėl keliu klausimą, ar čia toks proto išmąstymas, ar jausmų išraiška. Dar neradau atsakymo.
Nesiryžčiau vaiko pasiimti iš vaikų namų. Esu labai atsakinga. Per karantiną buvau užsimaniusi įsigyti kačiuką ar šuniuką, bet atsisakiau tos minties, nes nesu tikra, ar spėsiu gyvūnui skirti pakankamai dėmesio. Be to, manau, kad vienišai moteriai, kuri nori susirasti gyvenimo draugą, dar ne laikas įsitaisyti gyvūną.
Vėlgi netikiu lemtimi, tik paties žmogaus apsisprendimais, atsakomybės už savo gyvenimą priėmimu. Manau, kad visada gauname tai, ko prašome. Tereikia mokėti tinkamai prašyti.
– Iš jūsų netikėtumų tikėtis galima ir profesiniame kelyje. Prieš kelerius metus profesinėje mokykloje mokėtės siuvėjos amato. Kaip jums sekėsi ir kam to reikėjo?
– Taip, įgijau siuvėjos profesiją. Tokiu žingsniu labai nustebinau draugus. Po tėvo laidotuvių įvairiais būdais ieškojau ramybės ir prisiminiau, kad kažkada buvau nuėjusi į siuvimo kursus. Siuvimas mane ramindavo, aš tarsi virsdavau paprasta moterimi. Tad pagalvojau, kad gal vėl atsiribosiu nuo slogių minčių. Bet kai įstojau mokytis siuvimo amato, pasirodė, kad ten nėra taip ir lengva. Bet mokydamasi pasisiuvau paltą, suknelę, odinį sijoną, prijuostę.
– Apie jus vos ne knygą galima rašyti. Esate žmogus – marga spalvų paletė.
– Turiu seną svajonę parašyti knygą. Kažkas man išbūrė, kad ją parašysiu perkopusi 40-metį. Tik dabar neapsisprendžiu, kokia tai galėtų būti knyga – romanas ar pamokoma istorija, kaip tapti dainininku ir ką su tuo daryti. Galbūt vieną dieną savo gyvenimą suguldysiu į knygos puslapius. Nors... gal tam ir nesiryšiu.
– Kokia esate buityje?
– Visokia. Pedantizmas buityje mano charakteriui netinka. Nors grožiuosi, kaip parduotuvėje sulankstyti megztiniai, man taip nepavyksta. Dabar esu visa galva pasinėrusi į kūrybą, tad šiek tiek nukenčia tvarka. Kartą per savaitę apsitvarkau, kad nebūtų išmėtytų daiktų, bet indus mėgstu kasdien išsiplauti.
– Kokią vietą jūsų gyvenime užima tikėjimas, malda?
– Vaikystė prabėgo sovietiniais laikais, tėvai tada mane į bažnyčią vesdavo retai. Močiutė daugiau rūpinosi mano sielos išganymu, jos dėka priėjau prie Pirmosios Komunijos, gavau Sutvirtinimo sakramentą.
Mano suvokimu, visatoje egzistuoja aukštesnis protas ir gyvenimo tėkmėje yra tam tikra tvarka. Nors kiti sako, jog likimas baudžia, aš tuo netikiu. Manau, kad kiekvienas turi savo užduotį ir kiekvienam duodama tai, ko jis prašo. Jei žmogus visada skųsis, kad nėra vieno ar kito, kas nors negerai, jis negerovių gaus dar tiek pat, o laimės būsena vys kaip nelaistomas augalas.
Jei džiaugsiesi ir dėkosi, gėrio aplink daugės. Aš tuo tikiu. Kaip ir tuo, kad jei duodi naudos žmonėms ir sau, esi sveikas ir laimingas. Patyriau, kad nuo asmeninių minčių labai daug kas priklauso, tad jas labai stengiuosi švarinti ir neprisileisti negatyvo.
– Kaip įsivaizduojate tolesnį kūrybinį kelią?
– Vasarą supratau, kad man nebeįdomu dainuoti perdirbinių. Aš noru dainuoti savo dainas. Noriu įrašyti albumą, kuriame tiesiog skambėtų balsas ir būtų minimaliai instrumentų – gal užtektų kontraboso. Akustinis stilius neužgožtų skleidžiamos muzikinės žinios esmės.
Planuoju paruošti išskirtinę programą muzikos gurmanams. Dabar tikiu, kad pagavau reikiamą bangą žinomumo, populiarumo ir meilės prasme.
