Ką tik gimtadienį atšventusi atlikėja neslėpė, kad jos gyvenimas dabar nuspalvintas pačiomis ryškiausiomis spalvomis. Būtent tokia – energinga ir spinduliuojanti teigiamas emocijas, dvelkianti pavasariu buvo ir „Stiliaus“ viršelio fotosesija. „Dabar aš tokia“, – nusišypsojo Rasa, šįsyk atsisakiusi ugningos viliokės įvaizdžio ir pasidavusi lengvumui.
Vis dėlto ji – lyg dvi skirtingos to paties medalio pusės. Ryški, ekspresyvi, garsiai besijuokianti. Jautri, pažeidžiama, po gyvenimo lūžių užsisklendžianti.
Paradoksalu, jog rausvaplaukė dainininkė, neįsivaizduojanti savo garderobo bei namų aplinkos be akį džiuginančių vaivorykštės paletės spalvų, anksčiau neretai matė tik juodą ir baltą spalvas.
Savo gyvenimo ant harmonijos svarstyklių ji nededa ir garsiai nesvarsto, ko jame būta daugiau – džiaugsmo, svaigių skrydžių ar nusivylimų bei išgyvenimų.
Tačiau atviraudama apie prabėgusius metus Rasa neužsimeta apgaulės skraistės ir atvirai kalba tiek apie svaigius skrydžius, tiek apie staigius nusileidimus.
R.Kaušiūtės kūryba, muzikinė veikla irgi su kalnais bei nuokalnėmis. Vienu etapu atlikėja būna labai produktyvi, matoma koncertuose, kitu – ryžtasi ilgokai pertraukai ir neria į pogrindį. Rasos repertuare – savos kūrybos dainos, užsienio perdirbiniai.
Jos dainose, kaip ir kasdienybėje, vyrauja įvairios spalvos. Ji puikiai atlieka tiek pasaulinių žvaigždžių šlagerius, tiek savo kūrybos dainas, iš kurių vienos persmelktos lyrinio romantizmo, kitos alsuoja seksualumu trykštančiu įvaizdžiu, trečios temperamentinga energija drebina namų sienas.
Dainininkę drąsiai galima vadinti senbuve lietuviškoje scenoje. Ji – įvairių konkursų bei festivalių nugalėtoja ir dalyvė. Lietuvoje Rasa plačiau tapo žinoma 2004 m., kai pasirodė nacionalinėje „Eurovizijos“ atrankoje ir Kauno muzikiniame teatre atliko pagrindinį vaidmenį miuzikle „Cabaret“.
Pasaulį sukausčius pandemijai, kai daugelis žmonių priversti užsidaryti, atsiriboti nuo bendravimo, nutolti nuo įprastos veiklos, R.Kaušiūtė nesėdi rankų sudėjusi. Keturis kartus per savaitę nuotoliniu būdu ji moko vaikus ir jaunimą dainavimo paslapčių, kurį laiką internete vedė karantino dienoraštį, kuriame nuotaikingai pasakojo apie savo kūrybą bei neseniai pristatyto dainos „Gal...“ videoklipo „Karantinas“ atsiradimą.
Beje, šį projektą Rasai sukurti padėjo italų operatorius Stefano Ruffini. O vos pasirodžiusi radijo stočių grojaraščiuose naujoji R.Kaušiūtės daina jau spėjo įsitvirtinti tarp populiariausių. „Po dvidešimties metų pertraukos mano muzika vėl palietė klausytojų širdis“, – džiugesio neslėpė dainininkė.
– Karantino metu nepasidavėte negatyvioms mintims, net atsiribojote nuo draugių, kurios dalydavosi gąsdinančia informacija apie koronavirusą. Kodėl taip saugote save nuo aplinkos dirgiklių?
– Prieš trejus metus po tėvo mirties mane lyg lavina užgriuvo visokios negandos – prireikė operacijos, teko gultis į ligoninę, patyriau finansinių sunkumų, nutrūko santykiai su mylimu žmogumi. Jaučiausi išsisėmusi, trūko energijos. Kol atsigavau, netekau koncertų, o kartu ir finansinio stabilumo.
Labai gerai žinau, kas nutinka, kai pasiduodi blogai tėkmei ir ji tave pagauna. Žinau, kas yra dugnas.
– Kur ieškojote išeities?
– Nutariau vasarą padirbėti Kipre dainuodama klubuose Lady Gagos dainas. Tiesą sakant, ten dar labiau finansiškai nudegiau. Iš anksto pasirašiau sutartį, tačiau darbdaviai to nepadarė, o aš kaip naivuolė vis tiek išvažiavau ir patekau į baisią mėsmalę, kur buvo nelabai skaitomasi su artistais. Galų gale sąlygos tapo visai nepakeliamos.
Prasidėjo sveikatos problemos. Nuo įtampos, streso atsirado nuolatinis spengimas ausyse. Atlikėjams tai baisus dalykas. Aukšti dažniai mane ir taip labai nervina, o tada kankino ištisinis spengimas. Maniau, išprotėsiu, nemiegojau gal du mėnesius. Kreipiausi į gydytojus, man pasakė, kad padėti gali netradicinė medicina, nes sutrikimas psichosomatinės kilmės.
– Gal ieškojote psichologinės pagalbos?
– Ne, prieš kokius dešimt metų kreipiausi į psichologus, bet negavau norimo rezultato. Vėliau kažkur skaičiau, kad menininkams reikia ypatingo psichologo, kuris ypač jaustų jų vidinius viražus. Tad kad man gali padėti psichologai, šiandien nebetikiu.
Internete radau įvairių meditacijų, praktikų, teigiamai programuojančių sąmonę. Labai susidomėjau lektoriaus Dmitrijaus Trockio paskaitomis, M.S.Norbekovo kursais, kurie man padarė didžiulę įtaką, kaip ir dvasinės mokytojos Leonoros Be You meditacijos.
Pajutau norą įsigilinti į save, apsivalyti, dvasiškai sustiprėti. Socialiniuose tinkluose susiradau vieną masažo meistrą iš Ukrainos. Jo padedama sulieknėjau, pagražėjau.
Esu tos nuomonės, kad jei tavo vidus kaip purvinas indas, reikia ten tol pilti švarų vandenį, kol bus išstumtos visos drumzlės. Man tai pavyko.
Drąsiai galėčiau pasakyti, jog 2017 m. prasidėjo vidinių vertybių perkainojimas, savo tapatybės išgryninimas ir suvokimas, jog svarbiausia – rasti tokią aplinką, kurioje pritaptų tavo esminis „aš“, o ne patogus linksmas blizgutis. O kad rastum savo žmones, savo terpę, pirmiausia turi labai gerai suvokti, kas iš tikrųjų esi ir kas nesi. Pastaruoju metu jaučiu didesnę harmoniją su savimi nei anksčiau, nes ta tema daug dirbau.
Tad kai karantinas prasidėjo, man nebuvo baisu, nes buvau išgyvenusi baisesnių ir skaudesnių dalykų. Dabar manau, kad už viską, ką patyriau, turiu būti dėkinga, nes dėl to galiu palyginti lengvai ištverti šį laikotarpį.
Stengiuosi išlaikyti pozityvumą. Gyvenu viena, bet nesijaučiu vieniša. Daug bendrauju su mokiniais nuotoliniu būdu, atiduodu daug energijos. Atrodo, lyg per savaitę turėčiau kelis renginius. Po to noriu pailsėti. Galvojant apie save, kad ir kokia būčiau ekscentriška, veržli, iš dalies esu introvertiška natūra.
Man reikia laiko pabūti vienai tyloje. Neslėpsiu, žinoma, būtų smagiau, jei šalia būtų artimas širdžiai žmogus, bet dėl to, kad jo nėra, nesiraunu plaukų.
– Meilę iš pirmo žvilgsnio esate patyrusi ne kartą. Kartais ji užaugindavo sparnus, kartais sužeisdavo širdį, tačiau niekada nepalikdavo bejausmės ir abejingos. Kaip gydėte išsiskyrimų žaizdas?
– Vienas toks išsilaisvinimas įvyko praėjusį rudenį pasirodžius dainai ir vaizdo klipui „Viena“. Ją sukūriau po nutrūkusių santykių su draugu ir gyjant žaizdoms paleidau į eterį.
Tai – kūrinys moterims, jau patyrusioms gyvenimo išbandymų: vienatvę, netektį. Vyliausi, kad ji ne vienai suteiks paguodą bei katarsį.
Visos mano dainos, kaip sakoma, parašytos krauju. Tokia esu: tikros emocijos, tikri išgyvenimai. Ir turiu stiprybės neišsižadėti jų, nenuplaukti paviršiumi.
– Išsiskiriate ryškiu įvaizdžiu, neįsivaizduoju, kad galėtumėte pavirsti pilka būtybe. Gal ryški spalva – tarsi išorinis kiautas, teikiantis vidinį saugumą, paslepiantis vidinius sopulius?
– Gal anksčiau reikėjo kokios nors apsaugos. Dabar jaučiuosi savo rogėse. Be to, man tiesiog tinka ryškios spalvos. Kažkada po televizijos šou „Iššūkis žvaigždėms“ norėjau pailsėti nuo dėmesio ir pagalvojau, kad vertėtų atgauti natūralią plaukų spalvą – medaus, saulėje žvilgančią kaip auksas.
Kai grožio salone man ją sugrąžino, visą dieną išgyvenau šoką, širdis daužėsi lyg pašėlusi. Vėliau atsitiko neįtikėtinas dalykas – metus iš aplinkos girdėjau sakant, kad esu labai panaši į Kaušiūtę.
Kartą po trijų valandų koncerto, kai net prakaitas žliaugė veidu ir kūnu, priėjo vienas renginio personalo atstovas ir sako: „Jūs labai panaši į Kaušiūtę, bet, žinokite, ji yra ryškesnė, tiesiog moteris ugnis“, tarsi leisdamas suprasti, kad man iki jo mėgstamos atlikėjos toli. Taigi kurį laiką pailsėjau būdama pilkesnės išorės, vėliau persidažiau plaukus ir pasijutau savimi. Man norisi šviesti, norisi ryškaus gyvenimo.
Bet, žinoma, saugau save nuo neigiamų emocijų. Pradėjau rinktis, su kuo bendrauti, daugiau koncentruojuosi į savo poreikius. Anksčiau labiau tarnaudavau kitiems. Kas nors skambina – ir keliu telefoną, galiu ar negaliu. Kai tapau šlagerių karaliene, teko nemažai važinėti po Lietuvą su koncertais, grįždavau namo pavargusi, norėdama miego, tačiau, nepaisant to, visada atsiliepdavau į skambučius ir kalbėdavau su kitais apie jų reikalus, kartais ir niekinius. Kol visiškai nusialindavau. Manydavau, jei žmogus skambina, tai jam svarbu. Nes aš pati prašau pagalbos tik tada, kai iš tiesų to labai reikia.
Dabar daug ką pasveriu, pagalvoju, ar reikia man išklausyti bičiulės aimanų, ar nereikia. Nes kartais slegiantis bendravimas mane nusodina savaitei. Dabar nebijau pasirodyti bloga aplinkiniams.
Būdavo visokių situacijų, kai dėl kitų užmiršdavau save. Dažnai išsitaškydavau iki paskutinio lašo. Jei dingdavau iš visuomeninio gyvenimo, tai dėl to, kad būdavau įsimylėjusi ir tuo metu man nerūpėjo nei muzika, nei kūryba.
Paradoksalu, bet kūrybinės mintys užplūsdavo, kai kas nors būdavo negerai, kai vykdavo dramos ar kai santykiai nutrūkdavo. Išimtis buvo pernai. Kaip tik per pirmą karantiną buvo užsimezgę jausmai ir aš parašiau keturias dainas.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnale „Stilius“!
