Jaunystėje A.Tautkus dėstė vokiečių kalbą profesinėje technikos mokykloje Raseiniuose ir tame provincijos mieste drauge su broliu Gintautu įkūrė per visą Lietuvą plačiai nuskambėjusią popgrupę „Rondo“.
Gūdžiu sovietmečiu ji sutraukdavo minias lankytojų miestuose ir miesteliuose bei didžiosiose koncertų salėse. Jos šlagerius „Laukų gėlė“, „Pelenė“, „Margarita“ tada dainavo visa Lietuva. Tačiau visa tai – praeitis, šiemet „Rondo“ mini jau 45 metų sukaktį.
Alvidas su žmona Stase (67 m.) seniai iš Raseinių išsikraustė į Kauną. Po kiek laiko iš nedidelio buto – į erdvų namą. Užaugino dukterį ir sūnų, susilaukė keturių anūkų.
„Dabar – toks vegetavimo periodas. Manau, kaip ir viskas gyvenime, ta pandemija turi praeiti. Sėdėti namie ir ruošti valgį jau atsibodo. Džiugu, kad niekas iš mano šeimos, bendradarbių neužsikrėtė koronavirusu ir nesusirgo“, – sakė A.Tautkus.
Jo veikla – koncertų organizavimas, kaip pats pripažino, dabar lygi nuliui. Tačiau Alvidas nenuleidžia rankų: „Atsargiai planuojame šios vasaros koncertus Palangoje, taip pat Kaune.“
– Kaip jums pavyko su žmona Stase daugybę metų nugyventi kartu? Negi per gyvenimą nebuvo didelių kivirčų, audrų?
– Vakar paklausiau žmonos, kiek metų drauge gyvename. Atsakė – 45-erius. Nesiskundžiame vienas kitu. Kiekvienas esame įvaldę savo filosofiją. Ir bandėme, ir bandome tas filosofijas sujungti į visumą. Optimistiškai žmogus stengiesi gyventi.
Mūsų sūnus Raigardas (39 m.) – kompozitorius, dainininkas, muzikos prodiuseris – Londone įsikūręs jau treti metai.
Ten su savo partnere Žaneta užsiima muzikos verslu, turi du vaikus. Dukra Indrė (44 m.), rinkodaros specialistė, su vyru Arūnu ir dviem dukrelėmis gyvena pas mus, bet statosi namą Kaune ir tuoj išsikraustys. Ir mes su žmona savo trobytėje liksime dviese.
– Ar dažnai mintimis grįžtate į jaunystę? Broliai Tautkai – tai ištisa „Rondo“ istorija. Mokėtės Raseinių rajono Šiluvos miestelio vidurinėje mokykloje. Nemažai vyrukų muzikos grupes yra įkūrę dar mokykloje. Ar taip atsirado ir „Rondo“?
– Ne, ten buvo dar ne „Rondo“. Gal dešimtoje klasėje subūriau tokią moksleivių grupę, su kuria muzikavome, – tais laikais mokyklose tai buvo retenybė. Vadinomės mokyklos estradiniu ansambliu. Tame ansamblyje bosine gitara grojo ir jau amžinatilsį režisierius Eimuntas Nekrošius. Kadangi gitarų tada nebuvo, tėvas jam išdrožė tą gitarą iš medžio.
– Ir nekilo jokių skandalų dėl tais laikais madingų, bet draustų ilgų plaukų, platėjančių kelnių? Taip atrodydavo „supuvusio“ kapitalizmo hipiai, roko muzikantai, o sovietiniam jaunimui į juos nebuvo galima lygiuotis.
– Buvo tokių skandalų. Mes, bendraklasiai, nusižiūrėję nuo kažkokio žurnalo, pasisiūdinome geltonas kelnes. Platėjančias, hipiškas! Užteko visiems su tomis kelnėmis pereiti per miestelį, kai vyko pats milicininkų vajus.
Šiluva – ypatingas miestelis. Prieš 400 metų joje apsireiškė Švč.Mergelė Marija. Per Šilinės atlaidus, į kuriuos ir sovietmečiu rugsėjį plaukdavo minios tikinčiųjų, milicininkai prigalvodavo visokių dalykų – siaučia kiaulių maras, todėl įvažiuoti į miestelį negalima.
Tada į Šiluvą suvažiuodavo daug milicininkų, saugumiečių iš visos Lietuvos, juos kažkur apgyvendindavo ir visą savaitę, kol vykdavo atlaidai, jie maldininkus stebėdavo, sekdavo. Kliudydavo tiems atlaidams normaliai vykti – juk antitarybinis renginys, ne komunistų partijos sugalvotas.
Taigi jie mus tik capt – kas čia dabar, kažkokia organizacija, kad visi mūvite geltonomis kelnėmis? Mane su vienu klasės draugu nusivedė į apylinkę (dabar seniūnija. – Red.) pasiaiškinti. Kas jūs tokie, į ką jūs panašūs? Aš turėjau įžūlumo atsakyti, kad man žmonės sako, jog aš panašus į tėvą. Milicininkai labai supyko, bet mus paleido.
– Į kokius mokslus pasukote po vidurinės?
– Į Vilniaus universitetą studijuoti vokiečių kalbos. Ketveriais metais už mane jaunesnis brolis Gintautas mokėsi Panevėžio sporto mokykloje. Kartą pakalbėjome su juo ir nusprendėme, kad mums reikia drauge pagroti. Ir atvažiuodavome į Šiluvą pagroti kultūros namuose savaitgaliais, kituose miesteliuose.
Raseiniuose pradėjome groti restorane „Rasa“, pasiūlė pati restorano direktorė. Ir dabar tas pastatas, toks didelis, sovietinis, stovi miesto centre. Tas muzikavimas buvo paremtas kažkokia alga, tai jokia paslaptis. Taigi gavome pagrindą. Ir ant to pagrindo jau sąmoningai pradėjome lipdyti kolektyvą.
Gintas iš Panevėžio pasikvietė savo klasioką Antaną Morkevičių, kuris grojo bosine gitara. Iš raseiniškių prisitraukėme Romą Užusienį, kuris mušė būgnus, Arūną Armoną, kuris grojo gitara ir saksofonu. Aš grojau klavišiniais, vadinamaisiais vargonėliais, ir dainavau.
Va, taip ir atsirado Raseiniuose mūsų grupė, bet jos dar nevadinome „Rondo“. Tada turėjo būti vadinama taip: vokalinis-instrumentinis ansamblis, vadovaujamas to ir to. Mūsų atveju – vadovaujamas brolių Tautkų.
Mes manome, kad „Rondo“ įkūrimo data – 1976 m. Pagrindinis ansamblio vokalistas, legendinis „Rondo“ balsas – mano brolis Gintautas. Jis buvo muzikinis grupės lyderis, o aš buvau, kaip sakoma, – ūkis ir bitės. Tas, kuris rūpinosi vadybine ansamblio puse.
– Ir staiga jus užklupo šlovė – tapote viena populiariausių grupių Lietuvoje.
Sovietmečiu, kai dar iki Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio buvo toli ir nuo scenos niekas nedrįso kalbėti apie Lietuvą, jūsų dainose „Egle, mano sese“, „Nuo Dubysos“, „Lietuva“ buvo jaučiama stipri lietuviškumo dvasia. Ar šeimoje buvo puoselėjamos nacionalinės vertybės, tautinė savimonė?
– Be abejo. Mes – šiluviškiai, tarp šilų, miškų augę, pas mus nacionalinės temos buvo išlikusios, ir pas amžinatilsį senelius, tėvus. Mūsų mikroklimatas buvo tautinis. Tai ir dainos būdavo tokios. Prie dainų tekstų daug prisidėdavo poetas Balys Sriubas, kuris suprato mūsų tendencijas.
Su „Rondo“ visoje Lietuvoje koncertavome daugybę kartų. Dalyvavome daugelyje konkursų, gavome nemažai muzikinių apdovanojimų.
1983 m. rudenį įsimintiną koncertą surengėme Vilniuje, Vingio parke.
Į jį atėjo nė kiek ne mažiau žmonių nei į 1988-ųjų vasarą Vingio parke surengtą Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio mitingą. Iš mūsų koncerto minia išėjo dainuodama „Ant kalno mūrai“. Reikia įsivaizduoti, kaip darbavosi Vilniaus saugumas. Gavome žinių, kad nemažai studentų buvo išmesta iš aukštųjų mokyklų.
Savaitgaliais turėdavome vidutiniškai po penkis koncertus. O Vilkaviškyje 1984 m. pavasarį buvo neįtikėtinas nuotykis. Šeštadienį ir sekmadienį sugrojome penkis koncertus. Kaip tik tuo metu kultūros namuose turėjo vykti išvažiuojamasis Kultūros ministerijos posėdis.
Vilniškiams krito į akis, kad kažkokia grupė su didžiausiu pasisekimu koncertuoja kultūros namuose, visas miestas ūžia. Ministrui Jonui Bieliniui kilo klausimas, kas tai per grupė. Ir jis pasirašė įsakymą uždrausti mums rengti viešus mokamus koncertus. Manau, tai įvyko ne tik dėl didelio grupės populiarumo, bet ir dėl mūsų dainų apie Lietuvą, nes sovietinei valdžiai jos neįtiko.
Tačiau viskas susiklostė taip, kad 1985 m. mus priglaudė valstybinė Filharmonija. Tapome jos kolektyvu ir pradėjome jai uždirbti pinigus.
Tai pačiais metais ansambliui parinkau „Rondo“ pavadinimą, jį Kultūros ministerija patvirtino.
Ir kai šiandien koncertuoja „Rondo“, kurio kita sudėtis, tos dainos man taip keistai skamba. „Rondo“ ne tas tikslas buvo. „Rondo“ – tai tautiškumo, lietuviškumo idėja, o ne muzikinis vakarėlių kolektyvas. Ta idėja ir laimėjo. Tuo metu populiariausios mūsų dainos buvo „Laukų gėlė“, „Margarita“, „Egle, mano sese“, „Nuo Dubysos“, „Lietuva“, „Pelenė“. Jos ir liko.
– Kur vaikinų ansamblis, ten ir merginos. Dailiosios lyties gerbėjų turbūt nestokojote?
– Aš jau buvau vedęs, kai įsibėgėjome su koncertais.
Dar viena įdomybė – prie mūsų kolektyvo Raseiniuose sugalvojo prisijungti merginos, Laima Liubeckaitė sumąstė įkurti merginų šokių kolektyvą prie mūsų, muzikantų. Tame kolektyve buvo šešios merginos, tarp jų ir mano žmona ten šoko. Be šokėjų, buvo ir pučiamųjų grupė – dūdas pūtė keturi vyrukai.
Tai ten tos pažintys ir draugystės rutuliodavosi, nes mes važiuodavome koncertuoti po visą Lietuvą su nakvynėmis. Turėjome ir autobusiuką, kurį davė Kilnojamosios mechanizuotosios kolonos direktorius. Tada nebuvo taip, kad nuvažiuoji ir parvažiuoji. Važiuojame į Šilalę ir ten viešbutyje nakvojame po koncerto. Kitą dieną važiuojame į Šilutę ir ten vėl nakvojame.
Vaikinai – jauni, laisvi, po koncertų, būdavo, ir į svečius pakviečiami, ir patys sugalvodavo kur nors apsilankyti, kalbos nėra.
– Su būsimąja žmona susipažinote studijuodami Vilniaus universitete. Kur iš universiteto gavote paskyrimą dirbti?
– Aš universitete studijavau vokiečių kalbą, Stasė – prancūzų. Būdami studentai ir susituokėme. Paskyrimą aš gavau į Raseinius. Raseinių profesinėje technikos mokykloje dėsčiau vokiečių kalbą. Toje mokykloje įkūriau estradinį ansamblį, su kuriuo profesinių mokyklų konkurse dvejus metus iš eilės gavome pirmąją vietą.
Žmona dar vienus metus vargo – iš Vilniaus atvažiuodavo pas mane savaitgaliais, kai baigdavosi paskaitos. Suorganizavau jai paskyrimą irgi į Raseinius, į pionierių namus, nes prancūzų kalba Raseinių mokykloje nebuvo dėstoma.
Profesinės mokyklos direktorius man suteikė dviejų kambarių butą ir mes ten puikiai įsikūrėme. Į tą butą po koncertų suvažiuodavo visi: ir ansamblis, ir merginų šokėjų grupė, ir vaikinų pūtikų grupė. Vakarieniaudavome, atšvęsdavome visas šventes, jubiliejus. Tame bute buvo mūsų bazė.
Kartą rengėme naujametį koncertą Raseinių restorane. Sukalėme sceną, pritaisėme lempučių. Viską savo jėgomis padarėme vos ne kaip Sopoto festivaliui.
Tame vakarėlyje, pasirodo, dalyvavo Kauno teritorinio statybos tresto generalinis direktorius kartu su Raseinių padalinio – Kilnojamosios mechanizuotosios kolonos – direktoriumi. Ir pamatė tą mūsų kolektyvą, tas merginas, tuos pūtikus, tą mūsų sceną. Ir kauniškis pasakė savo pavaldiniui raseiniškiui: „Klausyk, kad visa chebra būtų Kaune.“
Ir mes stebuklingai persikraustėme iš Raseinių į Kauną, ten mums davė butus. Buvo 1983-ieji.
– Jūsų brolio ir bendražygio Gintauto gyvenimas iš esmės pasikeitė. Jis yra prisipažinęs, kad 1989-ųjų gruodį mėgino nusižudyti. Tačiau liko gyvas ir po to atsigręžė į Dievą ir krikščioniškąją muziką. Ar po tos traumos jūsų keliai išsiskyrė? Kokie jūsų santykiai dabar?
– Gintas – „Rondo“ vėliava. Niekas jo nei pakeis, nei pakartos. Daugiausia „Rondo“ dainų sukurta jo, jis buvo labai produktyvus. Bet jo trauma nesusijusi su „Rondo“. Tada jis grupėje jau negrojo. Jis jau buvo pakeitęs gyvenimo vertybes, domėjosi filosofija, teologija, pradėjo pirkti tokias knygas ir jas skaityti.
Metai, branda – ir žmonės keičiasi. Ir jis pradėjo keistis į tą pusę. Bet nepavadinčiau to susipykimu. Tiesiog išsiskyrė mudviejų pozicijos. Daug metų vis dėlto grojome, daug metų buvome scenoje kartu.
Tą Kūčių vakarą šventėme ir mano gimtadienį. Po to jis išvažiavo namo su žmona taksi ir tą naktį įvyko nelaimė. Nežinau, kas ten tiksliai buvo, bet jis iškrito per langą iš savo buto kažkelintame aukšte ir susižalojo stuburą.
Ar buvo girtas? Ne, jis – abstinentas. Iki dabar. Tą naktį visi ieškojome chirurgų. Dabar neprisimenu pavardės, bet dėkui tam chirurgui, jis tą pačią naktį padarė Gintui sudėtingą operaciją.
Gintas su šeima gyvena Airijoje, Dubline, turi penkis vaikus. Seniai jis ten, 20 metų tai tikrai. Dubline jis įkūrė lietuvių krikščionių bažnyčią ir yra jos pastorius.
Mes susimatome, susitinkame, pasišnekame. Bet religijos srityje mudu – visiškos priešingybės. Nei aš į bažnyčią vaikštau, nei aš ateistas. Man taip jau išėjo. Kai susitinkame, jis pradeda aiškinti apie Viešpatį, o aš nuo tokių kalbų einu truputį į šoną.
– Gintautas išėjo iš grupės, jūs tapote jos vadybininku. Dar po kiek laiko „Rondo“ pradėjo dominuoti Aleksandras Ivanauskas-Fara. Kodėl, kas atsitiko?
– Kai į kolektyvą įsiliejo naujų narių, pasigirdo kalbų, kad reikia perimti vadovavimą. Aš, savyje išnešiojęs visą „Rondo“ kūrimosi, veiklos, virsmo istoriją, pasijutau nesuprantantis, kas vyksta, kodėl kai kurie sprendimai priimami man už nugaros.
Todėl nusprendžiau pasitraukti iš kolektyvo narių ir pasilikau „Rondo“ vadybines funkcijas. 1989 m. įkūriau koncertinę organizaciją – POP centrą.
„Rondo“ kurį laiką tylėjo. Ir Fara pareiškė norą tęsti muzikavimą. Pas mane POP centre dirbo jo žmona Rima ir ji pradėjo kalbėti, esą Fara norėtų tęsti muzikinę veiklą su „Rondo“ vardu, kaip tai padaryti? Sakau – gerai, tegul tęsia. Mūsų žmogus, aš jį priėmiau į kolektyvą 1983 m. groti bosine gitara, nes mūsiškis A.Armonas išėjo į kariuomenę.
Bet Fara slapta nuėjo į patentų biurą ir užpatentavo „Rondo“ veiklą kaip savo. Šito jis su manimi nederino. Aš tai sužinojau, kai norėjau „Rondo“ jubiliejaus proga išleisti albumą. Maniau, išleisiu albumą su senomis dainomis ir padovanosiu visai chebrai.
Bet LATGA man atrašė laišką – „Rondo“ ne tavo, „Rondo“ yra Faros. Kaip tai, nuo kada Faros? Taigi tą pavadinimą – „Rondo“ – mums suteikė Kultūros ministerija 1985 m., tačiau LATGA pareiškė, kad kažkada po 2000-ųjų „Rondo“ pavadinimą Fara įformino kaip savo. Žodžiu, paėmė pavadinimą, kuris jau buvo patvirtintas.
Kas yra pavadinimo turėjimas? Tai – komercinė vertė. Tie, kurie samdo grupę, samdo dėl pavadinimo – ai, kviečiame juos, žinomas pavadinimas. Faros kompanija ir bando tuo pavadinimu prisidengti.
Tie muzikantai dabar pasakoja, kad jie – „Rondo“ įkūrėjai, „Rondo“ istorija. Jau kuris laikas jie nekoncertuodavo salėse, juos kviesdavo groti vakarėliuose.
– Gal kreipėtės į teismą ieškoti teisybės?
– Įteikiau ieškinį teismui, bet ten pasakė, kad per vėlai ieškau teisybės.
Gintui sakiau – gal susirenkame, kokį turą padarome. O kam reikia, atsakė, publika žino, kas yra kas. Žmonės, su kuriais dabar bendrauju, nelabai suprastų mano grįžimo atgal į sceną.
– Ar tie jaunystės laikai buvo laimingiausi jūsų gyvenime?
– Būsiu atviras – ne. Džiaugiuosi tuo, ką dabar veikiu. Koncertų organizavimas – ir mano gyvenimas, ir mano darbas. Kartais leidžiu sau pasakyti – e, čia tie visi pensininkai. Ir tik paskui susizgrimbu – pala, pala, taigi aš pats jau pensininkas. Bet aš to nejaučiu, apie tai negalvoju.
– Įkūręs koncertų organizavimo įmonę atvežėte į Lietuvą daugelį savo jaunystės dievukų, kuriais žavėjotės dar Šiluvoje.
– Galima sakyti, taip. Iš tikrųjų vežei tą, ką galėjai atvežti, kokios buvo galimybės. Nebuvo taip, kad užsimaniau atvežti škotų roko grupę „Nazareth“ ir atvežiau. Viskas priklausė nuo honorarų, kokių grupės užsiprašydavo, ir mūsų galimybių.
Aišku, „Nazareth“ man patiko. Įdomiausia, kad su jais susiorganizavome vakarienę suomiškoje pirtyje Kaune. Kaip jie gražiai dainavo prie stalo visi keturi pritariant gitarai! Net gražiau negu koncerte.
„Nazareth“ septyni koncertai Kauno sporto halėje vyko septynias dienas iš eilės, „Smokie“ – aštuonias dienas iš eilės. Koncertavo ir „Boney M“, „Sweet“, Chrisas Normanas, Kim Wilde, Samanta Fox, Ianas Gillanas, „Slade“.
Dar visokių darbų mano gyvenime buvo. Tačiau 2008 m. nusprendžiau nesiblaškyti ir grįžau į pramogų verslą. Įkūriau koncertinę organizaciją ATM kompaniją, kuriai vadovauju iki šiol.
Vieną dieną nuvažiavome į Berlyną, išsinuomojome Filharmonijos salę, sumokėjome kelis tūkstančius eurų už tai, išsinuomojome dalį instrumentų, susiradome reklamos įmonę, kuri padėjo išreklamuoti koncertą, pakabinome afišas ant miesto sienų ir metro stotyse, išplatinome bilietus ir surengėme Kauno miesto simfoninio orkestro koncertą su Merūnu Vitulskiu.
Tuo koncertu, įvykusiu beveik prieš trejus metus, norėjome atsidėkoti Vokietijos užsienio reikalų ministerijos diplomatinio archyvo darbuotojams už Vasario 16-osios – Lietuvos Nepriklausomybės Akto išsaugojimą. Tame archyve prof. Liudas Mažylis jį ir surado. Aš nuėjau į tą archyvą ir pakviečiau jo vadovę profesorę Elke von Boeselager ir visą kolektyvą į mūsų koncertą. Mes jį surengėme savo malonumui ir Lietuvos garbei.
