Jos gyvenime neliko triukšmo, arba, kaip ji pati parenka tikslesnį žodį, nereikalingo dėmesio ir smalsumo.
Bet švęsti gyvenimo šventę su visais jos prieskoniais... smagu.
Nors į praeitį Asta atsigręžia retai – labiau ją žavi jauki kasdienybė – sutarėme kartu pereiti per archyvą, kuris surinktas per keliolika metų jai, kaip stilistei, būnant viešumoje.
– Kovo 15-ąją šventėte 40-ąjį gimtadienį, o šiais metais jis, turbūt galima taip pavadinti, ypatingas – jubiliejinis. Kokie jums buvo šie pastarieji metai?
– 2020-aisiais mano gimtadienis beveik sutapo su pandemijos pradžia, kai pasaulį sukaustė baimė ir nežinomybė.
Praėjus metams labiausiai džiaugiuosi, kad aš ir mano artimieji esame sveiki – tai didžiausia vertybė.
Praėjusius metus pavadinčiau ramybės metais: daugiau laiko praleidome drauge su Glenu, dar labiau išmokome džiaugtis mažais dalykais, kai karantinas gyvenimą sutalpina namuose ir imi vertinti smulkmenas, kurios paprastą kasdienybę padaro gražesne.
– Mėgstate švęsti, minėti gimimo progą? O gal atsitraukiate ir tą dieną paliekate mintims su savimi?
– Žinoma, mėgstu paminėti savo gimtadienį. Prieš šią dieną, turbūt, visi pasidarome kiek jautresni, mintyse peržvelgiame praėjusius įvykius, susimąstome apie naują skaičių, kurį rašysime kaip savo amžių ir atrodo kad triukšmingai švęsti gimtadienio kaip ir nebesinori.
Tačiau aš kiekvienais metais surengdavau kad ir nedidelį susibūrimą su artimiausiais draugais, kas galiausiai visada pradžiugindavo ir pakraudavo geromis emocijomis.
Turbūt, keisčiausiai savo gimtadienį minėjau 2020-aisiais – tai sutapo su karantino paskelbimu Jungtinėje Karalystėje, kai vyravo nežinomybė, o pasaulis regis sustingo iš baimės.
– Ar pasaulį sukausčiusi koronaviruso pandemija pakoregavo planus kaip norėjote sutikti naują gyvenimo dešimtmetį?
– Šiemet mano sukaktį planavome paminėti dviese kelionėje su Glenu, tačiau karantinas vis dar tęsiasi, todėl išvyką teko atidėti, tikiuosi, iki gegužės (šypteli).
Na, o gimtadienio dieną paminėjome dviese namuose, nes nepaisant karantino, šventės namuose gali būti smagios ir gražios.
– Apmąstymus prieš didesnę, ar mažesnę sukaktį kiekvienas mūsų dažniau pasiliekame sau. Už kokias gyvenimo siųstas pamokas padėkojote, ko sau palinkėjote?
– Matyt, visi esame linkę atsigręžti atgal ir pažiūrėti, kokia trajektorija praėjo dar vieneri metai. Man patinka, kad galiu džiaugtis ramybe, pirmiausia, savo viduje ir santykiais, kurie man leidžia tokia jaustis. Linkiu sau to ir ateityje.
– Atsiverčiau archyvą su jūsų turimomis nuotraukomis. Vienas pirmųjų kadrų – iš 2006-ųjų vasario. Tuomet jums buvo 24-eri, žingsniavote podiumu dizainerės Ramunės Piekautaitės pavasario-vasaros kolekcijos pristatyme. Modeliu, tiesa, jums teko pabūti jau 18-os. Jeigu galėtumėte, grįžtumėte į tuos laikus, kai Milano gatvėmis keliaudavote į atrankas?
– Užsienyje mano modelio karjera nebuvo ilga, nes į Milaną skrisdavau vasaromis, per atostogas Vilniaus dailės akademijoje, todėl įkaitusios Milano gatvės, tvankus metro ir lėkimas iš vieno miesto galo į kitą – man labai ryškiai įsirėžė į atmintį ir to pakartoti tikrai nenorėčiau.
Be to, aš visada puikiai jaučiausi Lietuvoje, todėl svetur dirbti modeliu ir nesiveržiau. Visada mielai dirbdavau pakviesta Lietuvos kūrėjų.
Maloniai prisimenu, kai mane, Vilniaus dailės akademijos studentę, savo kūrybos kelią pradėję dizaineriai Egidijus Rainys ir Lilija Larionova pakvietė būti jų modeliu. Labai paprasti dalykai, bet tai yra malonūs prisiminimai.
Džiaugiuosi ir darbais su tuomet dar pradedančiu fotografu Gediminu Žilinsku, su mados fotografu Pauliumi Gasiūnu ir tais žmonėmis, kurie vysto skonį, stilių, turi savo srities braižą. Man visada norėjosi kokybės, siekiau tobulumo darbuose – tas atsispindi iki šiol.
– Ant lietuviškosios mados pakylos jus galima pamatyti ir dabar, nors ir retai. Drąsiais žingsniais pristatote dizainerio Juozo Statkevičiaus kūrinius. Tai – kūrėjo įvertinimas, pasitikėjimo išraiška, o gal čia svarbus ir draugystės faktorius?
– Viskas, ką paminėjote. Man pačiai labai artima J.Statkevičiaus estetika, be to, tos kelios dienos Vilniuje, ruošiantis šou, būdavo tiesiog nuostabios: atmosfera, nuotaika, repeticijos, susitikimai tiek su pačiu Juozu, tiek su seniai matytomis bičiulėmis – modeliais.
Tikiuosi, suvaldžius pandemiją, dar bus progų šią patirtį pakartoti.
– Ruošdamasi bakalauro darbo gynimui pasirinkote „fatališkos moters įvaizdžio“ temą. Tąkart 2005-aisiais, paklausta, ar galėtumėte save pavadinti fatališka moterimi, atsakėte, kad nežinote – tokio apibūdinimo, jūsų nuomone, nusipelno daugiau gyvenime patyrusios ir brandesnės moterys. Kaip šiandieną atsakytumėte į šį klausimą?
– Tuo metu Vilniaus dailės akademijoje ruošdama diplominį darbą su šešių modelių kolekcija, buvau visiškai pasinėrus į nagrinėjamą temą, mintimis persikėlus į 1920-1940 metų laikotarpį ir bandžiau atskleisti, kas slypi už „fatališkos moters“ įvaizdžio, kurį įkūnijo garsiausios to meto kino aktorės.
Savo darbe kaip tik bandžiau pažvelgti į taip apibūdinamos moters vidų.
Juk pasakymą „fatališka“ dažniausiai visi suprantame kaip komplimentą, o kartais kitų matoma kaip fatališka, pasitikėjimą ir žavesį skleidžianti, moteris, viduje jaučiasi nedrąsi ar drovi.
Grįžtant prie jūsų klausimo – taip, šiandien galiu pasakyti, kad kai kurių fatališkos moters savybių tikrai turiu (šypteli).
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Stilius plius“ numeryje.
