Tvirta, pasitikinti savimi, neabejinga grožiui, prabangai ir kartu labai jautri, nuoširdi, atvira. Tokie žodžiai labiausiai tinka Kaune įsikūrusiai medikei, buvusiai garsaus dainininko žmonai A.Dambrauskienei apibūdinti.
Optimizmo nestokojanti moteris pokalbio metu pasakojo, kad turi daugybę neįgyvendintų svajonių, profesinių, namų erdvės puoselėjimo ir kelionių planų.
Tačiau prakalbusi apie savo ligą ji susigraudino, o skruostais nuriedėjo ašaros, kurių moteris nė nebandė slėpti.
„Stengiuosi mintis nukreipti kitur, planuoju darbus, domiuosi odontologijos naujovėmis, daug skaitau, jau svarstau, kaip pavasariui įsibėgėjus užsiimsiu sielos atgaiva vadinamu sodu prie namų, pasvajoju ir apie naujas keliones.
Bet visiškai nustoti galvoti apie ligą neįmanoma“, – kalbėjo pašnekovė ir drąsiai pasakė, kad nėra iš tų, kurie bijo mirti.
„Išeiti nebijau, tačiau širdį drasko vien mintis apie atsisveikinimą su artimiausiais žmonėmis – dukra, taip pat odontologe Vaiva (32 m.), kuri kartu yra ir geriausia draugė, ir vaikaičiu Jonu (4 m.). Mes labai artimi“, – sakė A.Dambrauskienė.
– Prieš kurį laiką atvirai prisipažinote, kad jums buvo diagnozuotas krūties vėžys, tačiau po ilgo gydymo vėl džiaugėtės gyvenimu. Atrodė, liga galutinai atsitraukė. Žinia, kad ji vėl grįžo, trenkė lyg perkūnas iš giedro dangaus?
– Prieš 20 metų man buvo diagnozuota pirmoji onkologinė liga. Tuomet žiūrėjau mirčiai į akis, bet išėjusi ilgą ir labai sudėtingą gydymą atsigavau. 16 metų lyg ir ramiai gyvenau, tačiau liga vėl smogė iš pasalų. Taip, žinia apie tai buvo sunkus sukrėtimas.
– Kokie simptomai išdavė, kad liga atsinaujino?
– Vieną dieną sportuodama baseine pajutau, kad skauda krūtinkaulį. Esu susidūrusi su sunkia onkologine liga, tad žinau, kad bet ką stipriau suskaudus reikia nedelsiant skubėti pas gydytojus. Vizito neatidėliojau, nors galvoje ir kirbėjo mintis, kad galėjau persistengti mankštindamasi.
Deja, tai nepasitvirtino. Atliktų tyrimų rezultatai buvo gąsdinantys – kauluose metastazės. Biopsija patvirtino diagnozę.
– Antrąkart išgirdus siaubingą diagnozę užplūdo niūrios mintys? O gal priešingai – iš karto nusiteikėte kovingai, kad įveiktumėte vėžį?
– Pirmąjį mėnesį gyvenau tarsi košmare. Daug verkiau, buvo daug apmąstymų, svarstymų, klausimų. Išgyvenimus dar paaštrino bendraklasės ir geriausios draugės, kuri sirgo ta pačia liga, mirtis. Iš kaulų metastazės persimetė į kepenis, ir ji staiga užgeso. Mes apie savo sveikatą daug kalbėdavomės, viena kitą ramindavome, guosdavome, sakydavome, kad viskas bus gerai. Tačiau vėžys klastingas. Draugės neliko. Sergu tokia pat liga, tad kartais atrodo, kad ir mano situacija be išeities.
– Po daugybės metų jums vėl dažnai tenka varstyti onkologų kabinetų duris. Gydymas sunkus ir alinantis?
– Šįkart gydytojai atsisakė mane operuoti. Jeigu būtų atlikta operacija, greičiausiai likčiau neįgali, nevaldyčiau dešinės rankos, o tai reiškia, kad negalėčiau dirbti. O gal visai neatsikelčiau.
Gyvenu ant bet kada užsidegti galinčios parako statinės. Man taikoma biologinė ir hormonų terapija. Esu nuolat stebima medikų.
Kiekvienąkart laukdama tyrimų rezultatų išgyvenu nerimą: ar nėra metastazių vidaus organuose, ar liga neišplito visuose kauluose?
– Ar kovodama už savo gyvybę atsiduodate tik į medikų rankas? Gal slapta mėginate rasti kitų alternatyvių būdų pasveikti?
– Ne. Kai pirmą kartą susirgau, blaškiausi, skambinau ekstrasensams, bet vis tiek operavausi. Žinau, kad yra moterų, kurios kreipėsi į žinomus ekstrasensus, sumokėjo krūvą pinigų, bet galiausiai vis tiek mirė. Esu gydytoja, išmanau žmogaus anatomiją, todėl pasitikiu medicina.
– O kas jums įkvepia tikėjimo gyventi, padeda kovoti su neigiamomis emocijomis?
– Aukščiausiajam dėkoju už kiekvieną dieną ir prašau visko, kas įmanoma, geriausio.
Žinote, kol buvau sveika, kaip ir visi mes, per gyvenimą ir darbus tiesiog bėgau, o šis gyvenimo etapas privertė stabtelėti, permąstyti daugybę dalykų. Įvertinau tai, kad mane džiugina namų aplinka, ramybė, knygos, kurių skaitau labai daug.
Pavasarį ir vasarą daug laiko leidžiu savo sode. Jį labai puoselėju, o jis man dovanoja žalumą ir žydinčias gėles.
Vertinu buvimą su šeima. Mane labai palaiko dukra, su ja daug kalbamės, paliečiame įvairiausias temas, nuolat aptariame profesinius dalykus. Darbo temos mūsų pokalbiuose labai dažnos.
– Visą gyvenimą buvote ir išliekate komunikabili, atvira. Ar daug turite draugų?
– Bičiulių mano gyvenime tikrai netrūksta. Ir net tokių, kurie patikrinti laiko ir išbandymų.
– Drįstu paklausti ir apie tą vienintelį.
– Turbūt nuvilsiu atsakydama – vienintelio draugo nėra.
– Bet juk nepaneigsite, kad vyriškas petys, į kurį būtų gera atsiremti, reikalingas?
– Aišku, kiekvienai moteriai reikia vyriško peties. Visos galime apgaudinėti save, kad jo nereikia, bet iš tiesų dar ir kaip reikia.
Kita vertus, mane gyvenimas taip užgrūdino, kad pripratau būti stipri. Nuo vyro niekada nepriklausiau ir nelaukiau, kol kas nors atneš man atlyginimą ar pėdkelnėms duos dešimt eurų. Savo poreikiams visada pati užsidirbau ir nieko iš vyrų nelaukiau.
Jeigu kalbėtume apie ūkio darbus, šiais laikais apsieiti be vyro nėra sudėtinga, galima pasisamdyti įvairių sričių darbininkų. Man daug padeda globotinis Vladas (39 m.). Jis – našlaitis, turi negalią, o mane mamyte vadina. Globoju šį vyrą jau devintus metus. Taip gyvenime susiklostė, kad jį už skolas metė iš buto. Ištiesiau jam pagalbos ranką, padengiau skolas. O jis apželdinimo specialybę baigęs, daugiausia gelbėja tvarkant aplinką, prižiūrint sodą.
– Tačiau vis tiek, kaip sakoma, smagu būtų turėti kam sielą atverti, meile dalytis?
– Sutinku. Bet jei nėra gero vyro, bet kokio nereikia. Yra posakis: kopūstų sriuba nusideginęs žmogus eidamas pro kopūstų lauką jau pučia Ir aš esu gyvenime patyrusi ne pačių geriausių dalykų, todėl šiuo metu man labiausiai rūpi ramybė.
Be to, suprantu ir tai, kad kiekvienas žmogus nori šalia savęs matyti sveiką partnerį. Kai sergi, šansų meilei susirasti lieka ne tiek ir daug.
– Apie buvusias santuokas ir vyrus viso interviu metu neprasitarėte nė žodeliu. Tuos santykius nugramzdinote į giliausias užmaršties kerteles?
– Išgyvenimus, patirtį, pamokas pasilieku sau. Apie tai garsiai nekalbu.
– Šiuo metu populiarios įvairios organizacijos, vienijančios bendraminčius ar likimo negandų ištiktus žmones. Čia galima išsikalbėti, pasiguosti, galbūt net išsiverkti. Ar dalyvaujate kokioje nors sergančiųjų onkologinėmis ligomis draugijoje?
– Ne. Man pakanka bendravimo su artimaisiais, bet šalia dukros niekada neverkiu. Ji ir vaikaitis nori matyti mane besišypsančią.
Jeigu mano kalba pasisuka apie tai, kaip jie gyvens, kai manęs nebus, esu stabdoma. Dukra neleidžia virkauti, skatina nenuleisti rankų, kabintis į gyvenimą.
– Sunkių ligų kamuojami žmonės neretai imasi mitybos pokyčių, atsisako tam tikrų produktų. Ar šiuo metu pasikeitė jūsų mityba? Gal ieškote kokių nors stebuklingų dietų?
– Labai smarkiai nepasikeitė. Saldumynų atsisakiau daugiau nei prieš 20 metų. Vengiu konservuotų, miltinių, pieno produktų. Nedaug valgau vaisių.
Kai antrąsyk išgirdau, kad sergu vėžiu, medikų teiravausi, gal atsisakyti mėsos ir tapti žaliavalge.
Tačiau jie nepatarė, klausė, kur salotų ar daržovių pirksiu, jeigu beveik visos jos ant nitratų užaugintos.
– Nepaisant bauginančios ligos diagnozės, esate pasitempusi, pasipuošusi, susitvarkiusi. Daug dėmesio skiriate grožiui ir madai? Mėgstate masažą, mankštą, grožio salonus, lankotės pas dizainerius?
– Labai gaila, tačiau masažo man atlikti negalima, ir sudėtingesnė mankšta netinka. Tempimo pratimus darau savarankiškai. Buvau pradėjusi lankyti sportinius šokius, bet medikai patikino, kad iškėlusi ranką negaliu ilgai būti, teko juos nutraukti.
Visavertį moters gyvenimą įsivaizduoju tokį, kai ji gali sau leisti nueiti į grožio saloną, apsilankyti pas dizainerį.
Man svarbu sveika oda, tvarkingi nagai ir plaukai. Per karantiną grožiu rūpinausi pati, pagelbėjo Vaiva.
Labai stengiuosi neatsilikti nuo mados. Šiuo klausimu taip pat daug diskutuojame su dukra – ji yra ir mano kritikė, ir konsultantė. Abi renkamės dizainerius, kurių kūrybą vertiname. Nemažai drabužių įsigyjame internetu, daugiausia parsisiunčiame iš užsienio. Iki karantino nemažai keliavome. Svečiose šalyse ne tik ilsėdavomės, bet ir apsipirkdavome.
– Esate daug šalių aplankiusi? Kokie kraštai jus vilioja?
– Metus niekur neskridau, nors iki karantino daug keliavau. Paskutinė kelionė mane nuvedė į Jungtines Amerikos Valstijas, Kaliforniją, kurioje jau seniai buvau buvusi. Ten gyvena mano bičiuliai. Skridau į Niujorką, po to aplankiau Las Vegasą, Holivudą.
Mėgstu šiltuosius kraštus – Graikiją, Turkiją, Egiptą, Italiją, Ispaniją. Mano kelionės palydovai – šeima ir draugai. Tikiu, kad dar teks patirti kelionių džiugesį ir malonumą jose atrasti ką nors naujo.
