Koronavirusas magijos teatro „DiArchy“ įkūrėjo neišgąsdino, visuotinio sąstingio metu vyras aistringai atsidėjęs tapybai. Jis tapo ne tik savo malonumui ar neturėdamas ką veikti. Arvydo paveikslais, anot jo paties, itin domisi užsienio meno mėgėjai. Kūrybiniu slapyvardžiu Retne prisistatantis druskininkietis norėtų, kad jo kūrybą labiau įvertintų ir Lietuvos publika, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
„Tai laikas, kai gali įsigilinti į savo vidinį pasaulį, tapyti, kurti, generuoti naujas idėjas ir neleisti įvykiams užvaldyti tavo emocijų“, – sakė A.Gaičiūnas, mene atradęs psichoterapinį metodą, kaip nepaskęsti liūdesio ir nerimo jūroje.
Maždaug trisdešimt metų Arvydas ir jo sesuo Diana Gaičiūnaitė-Dirmė (44 m.) yra puikiai pažįstami vietos ir užsienio magijos gerbėjų gretoms. Brolio ir sesers iliuzijos meno pasiekimų kraityje – daugybė garbingų apdovanojimų, savo triukais jie užbūrė tūkstančius žiūrovų beveik 40 pasaulio šalių.
A.Gaičiūnas garsėjo ir tuo, kad rinkdavosi itin sudėtingus triukus, taip tarsi bandydamas perkopti dar vieną žmogaus galimybių ribą.
Kadaise jis buvo užsišaldęs didžiuliame ledo luite – išbuvo jame beveik tris paras, taip pagerindamas pasaulio rekordą. Surakintas ir pririštas grandinėmis jis išsilaikė po vandeniu be oro ilgiau nei 15 minučių ir liko gyvas. Arvydas užrištomis akimis yra vairavęs automobilį Vilniaus ir Maskvos gatvėmis, vaikščiojo Palangos tilto turėklais. 2017 m. su seserimi vyras rengėsi eksperimentui „Palaidoti gyvi“ ir prie šiurpaus triuko pratinosi kartkartėmis realiai miegodamas karste.
– Suprantama, jog šis laikas netinkamas pasirodymams scenoje, tačiau vis tiek neįtikėtina, kad populiarus artistas iš spindinčių viešumo rampų šviesų nėrė į savianalizės, tylos, vienatvės ir susikaupimo reikalaujančią meno sritį. Kokia šiuo metu yra jūsų kasdienybė?
– Karantinas puikiai tinka, nes piešimu užsiimti galiu kada noriu. To nevadinu darbu, nes tai mano didžiausias pomėgis. Tapyba mane traukia net labiau nei magijos pasirodymai, kurių metu reikia visą savo energiją atiduoti žiūrovams ir negali suklysti.
Aš esu introvertas. Visą gyvenimą praleidau kelionėse, kituose miestuose, kitose šalyse. Kartais pats stebiuosi, kaip atsiradau tame pramogų versle. Scenoje man teko nemažai per save peržengti. Publika, dėmesys, įvairūs interviu. Tai neteikė daug pasitenkinimo. Dabar džiaugiuosi, kaip gyvenu. Man su savimi neliūdna.
Nuo vaikystės mėgau piešti, bet nuolat su tėvais gastroliuodavome, todėl nebuvo kada tuo užsiimti profesionaliai. Rimtą žingsnį tapyboje padariau prieš penkerius metus. Gal nulėmė ir kažkokie ženklai iš viršaus, kai susapnavau krintančias kortas. Pirmieji paveikslai buvo su pavaizduotomis kortomis – ilgamete mano darbo priemone. Vėliau tapybos maniera išsigrynino – artimiausiu žanru tapo abstraktus ekspresionizmas.
Mano kūriniais ėmė domėtis aplinkiniai, juos pirkti. Pristačiau savo darbus socialiniuose tinkluose. Kūrybinio slapyvardžio Retne esmė – jeigu tą žodį skaitysi iš galo, jis skambės kaip „Enter“. Įėjimai man gyvenime labiau patinka negu išėjimai.
Iš pradžių nežinojau, kokia galėtų būti darbų kaina. Pradėjau domėtis internete, vaikščiojau po parodas, perskaičiau ne vieną straipsnį, kaip žmogus turi vertinti savo kūrybą. Yra skaičiavimai: kiek laiko skyrei paveikslui tapyti, kiek įdėjai sąnaudų – drobė, dažai, kiek esi populiarus ir geidžiamas. Meno rinkoje kaip pramogų versle – jei turi vardą, gali kelti ir kainą. Lietuvos rinkos aš nelabai pažįstu, man pasisekė, kad iškart įšokau į tarptautinę areną.
– Jūsų paveikslai nėra pigūs – tūkstantis, du tūkstančiai eurų ir daugiau. Pavyzdžiui, vienas internete eksponuojamas darbas (80x100) kainuoja 2600 eurų. Neretai sakoma, kad paveikslai yra prabangos prekė, bet minėjote, jog jūsų kūrybos gerbėjų kainos per daug negąsdina.
– Mano kūrinius internetu daugiausia perka užsieniečiai. Po kažkiek laiko nutariau užmegzti atgalinį ryšį, pradėjau prašyti, kad žmonės, įsigiję mano darbų, atsiųstų nuotraukas, parodytų, kaip paveikslai įsikomponavo jų interjeruose.
Neseniai gavau nuotrauką iš Ciuricho. Paaiškėjo, kad mano paveikslas atsidūrė ant sienos mediko darbo kabinete. Taip pat sužinojau, kad vienas verslininkas iš Austrijos iškart nupirko daugiau kaip dešimt mano paveikslų ir iškabino juos savo didžiuliame name. Pastebėjau, kad juos perka turtingi žmonės. Vienas vyras iš Anglijos per laiką įsigijo daugiau kaip dvidešimt darbų. Mano kūrinius perka žmonės iš Vokietijos, Austrijos, Prancūzijos, Italijos, Vengrijos.
– Kur slypi paslaptis, kad jūsų darbai vertinami ir perkami, nors neturite akademinio dailės srities išsilavinimo?
– Man atrodo, kad tie žmonės, kurie perka mano darbus, labiau mėgsta šiuolaikinį meną. Esu savamokslis tapytojas, bet žmonėms patinka mano stilius. Galima baigti Dailės akademiją, bet būti nuobodžiam, neoriginaliam, piešti taip, kaip išmokė dėstytojai. O aš kuriu taip, kaip man patinka.
– Kaip prasideda kūrybinis procesas? Ne vienas tapytojas yra sakęs, kad akistata su balta drobe dažnai nelengva, kai reikia padėti pirmąjį brūkšnį ar tašką.
– Iš pradžių pradėjęs tapyti darydavau eskizus. Mane kažkaip vargino tas išankstinis kūrybinis planavimas, bet peržengiau baltos drobės baimės slenkstį. Dirbu savo kabinete ar garaže įrengtoje studijoje. Neretai iškart pasistatau dvi tris drobes ir vis pakeisdamas ant jų tapau. Ranka pati kyla, maišo dažus ir tepa linijas. Paleidžiu kūrybinį procesą kaip improvizaciją laisvai tėkmei. O jei kas nors nepavyksta, visada galima perdaryti.
– Kokius formatus mėgstate?
– Formatai didėja. Būna ir dviejų metrų. Ritiniais perku gruntuotą drobę ir pats aptraukiu rėmus.
– Kiek laiko vienu metu praleidžiate tapydamas?
– Neturiu įpročio ilgoms valandoms užsidaryti nuo pasaulio. Galiu padirbėti, po to nueiti pakalbėti su sūnumi Arvydu, paklausyti jo kuriamos muzikos. Bet kūrybinis veiksmas vyksta nuolat, man nereikia kaip nors tam nusiteikti, medituoti. Galiu naktį ateiti į kabinetą ir piešti.
– Kokią įtaką jūsų kūrybai daro gyvenimiški išbandymai – skyrybos, vienišo tėvo dalia, stuburo skausmai, operacija?
– Stuburo susidėvėjimui ir skausmams įtakos padarė ilgametė sudėtinga, neretai pavojinga iliuzijos meno veikla.
Pernai spalį suplanavau kelionę į užsienį, kur parodose turėjau pristatyti savo paveikslus.
Kelionė prasidėjo Paryžiuje, ten aplankiau meno muziejus ir galerijas. Paskui atvykau į Belgiją, Antverpeno miestą, vėliau dalyvavau kasmetėje Olandijos pasaulio mados centre Amsterdame vykstančioje meno mugėje „Annual Dutch Art Fair“. Po to nukeliavau į Nicą, ten nutariau nutapyti keletą paveikslų. Pirkau drobės, dažų ir staiga suvokiau, kad negaliu pakelti teptuko. Rankos tiesiog neklausė, o skausmas kaklo srityje didėjo.
Kai nuo išvykimo iš Lietuvos praėjo beveik mėnuo, COVID-19 vėl užpuolė pasaulį – prasidėjo antroji banga.
Keletą paskutinių dienų prieš skrydį namo turėjau pralaukti Paryžiuje. Atsidūriau toli nuo namų, neturėdamas šalia draugų, artimų žmonių, o diskomfortas kaklo srityje virto ūmiu nepakenčiamu skausmu. Padėjo vietinis Paryžiaus menininkas, jis mane nuvedė pas gydytoją. Už konsultaciją sumokėjęs 85 eurus gavau vaistų receptą. Bet tabletės negelbėjo. Negalėjau sėdėti, gulėti, turėjau tik vieną svajonę – užmigti. Bet miegoti buvo neįmanoma.
Kai grįžau, jaučiausi siaubingai. Negalėdamas užmigti eidavau piešti, kad kaip nors atitraukčiau dėmesį nuo skausmo. Dabar žiūriu į tuos paveikslus, kuriuos kūriau veikiamas skausmo, ir galiu patikinti, kad juose neatsirado juodų spalvų, kurios keltų depresiją, priešingai – justi dar daugiau ekspresijos.
Galiausiai magnetinio rezonanso tyrimas parodė kaklinės stuburo dalies tarpslankstelinio disko išvaržą, ją man patarė operuoti. Atvykęs į kliniką skaičiavau valandas, minutes iki operacijos. Ji praėjo sklandžiai, išvarža buvo pašalinta, o į stuburą integruotas metalinis implantas.
– O kokios kūrybinės mintys vyravo po skyrybų su žmona, sūnaus mama?
– Nuo to laiko praėjo daugiau nei dešimt metų. Tada dar nebuvau pasinėręs į tapybą. Bet po skyrybų buvo nelengva, mes daug koncertavome. Išeiti į sceną, šypsotis publikai – nemenkas iššūkis.
– Po skyrybų dešimtmetis sūnus Arvydas liko gyventi su jumis. Ne kartą esate sakęs, kad motinos ir sūnaus santykiai yra šalti, kontaktas nesimezga. Gal dabar jūsų buvusi žmona labiau rūpinasi sūnumi?
– Aš su ja nebendrauju, nelendu į tą sumaištį. Motina nejaučia poreikio bendrauti su vaiku. Dabar sūnus jau ramiai priima esamą situaciją. Porą metų po skyrybų jautėsi prislėgtas, dabar viskas normaliai.
– Keista, visi gyvenate tame pačiame mieste – Druskininkuose. Juk tikriausiai neišvengiamai susitinkate?
– Per visą tą laiką aš ją vieną kartą mačiau parduotuvėje iš tolo. Nepriėjau. Jei sūnus norėtų matytis su motina, nekiltų jokių problemų. Arvydo draugė gyvena tame pačiame name ir toje pačioje laiptinėje kaip ir jo motina. Jis porą kartų ją buvo laiptinėje sutikęs, bet praėjo pro šalį, ir viskas.
– Bet jums vienam rūpintis sūnumi tikriausiai buvo nelengva?
– Mano sūnus – labai geras žmogus, su juo visada randu bendrą kalbą. Aišku, paauglystėje jam sunkiau sekėsi mokslai, nenorėjo paklusti disciplinai, tad teko daug kalbėti ir aiškinti, kad mokslai reikalingi. Mūsų šeimoje visi glaudžiai bendraujame. Arvydas ir su Diana, ir su mano mama gražiai sutaria. Mano šeimos moterys Arvydui padėjo kompensuoti motiniškąją pusę.
– Ar šiuo metu turite širdies draugę?
– Neturiu. Galvoju, jei turėsiu, į meno pusę neįsileisiu. Bet tai tik kalbos, juk jausmuose verslo plano nesukursi. Nesu bendravimu su moterimis nusivylęs žmogus, žinau, kad gyvenime visko būna.
– Manau, kad atskleisdamas savo introvertiškąją pusę daug ką nustebinate?
– Taip, būdavo, sėdžiu su kompanija, ir kas nors pasako, kad aš ne toks, kokį mane mato ant scenos. Bet scenoje viršų paima profesionalumas, o ne charakterio ypatybės. Nuo vaikystės mačiau, kaip artistai dirba, gerbėjai neturi matyti jų emocijų, baimių.
– Kai karantinas baigsis, gal jau nebegrįšite prie magijos?
– Taip gali būti. Nors, kai viskas atsigaus, šiek tiek pakoncertuosime, bet iliuzijos menas manęs nebetraukia kaip anksčiau. Kita vertus, laikas neišvengiamai bėga, o scena mėgsta jaunus žmones. Cirko akademijoje Maskvoje mums sakydavo, kad žiūrovas, atėjęs į pasirodymą, turi matyti gražų ir energingą artistą.
– Jūsų sūnus Arvydas irgi turi meno gyslelę. Gal dėl jūsų tapybos turi patarimų, pastabų?
– Dabar jis labiau domisi muzika, kuria dainas, vaizdo klipus. Praėjusį rudenį įstojo į Vilniaus socialinių mokslų kolegiją, studijuoja kūrybines pramogų industrijas.
Sūnaus draugė kartu su juo baigė meno mokyklą Druskininkuose. Neretai visi nuvažiuojame į studiją, pažongliruojame spalvomis. Su jaunimu kalbuosi, jis vertina, kritikuoja, giria. Bendraujame kaip lygūs.
– Ar esate linkęs savo darbus dovanoti artimiesiems, draugams, pažįstamiems?
– Savo nuožiūra paveikslų niekam nedovanoju. Bet visada sakau: ateikite, pažiūrėkite, jei patiks, imkite ir kabinkite pas save ant sienos. Diana namuose turi daug mano paveikslų.
Ar yra tokių, kurių neparduočiau ar neatiduočiau? Gal ko nors iš pirmųjų darbų. Kai gimė Arvydėlis, nutapiau jo portretą. Tikrai niekam neatiduočiau. Bet šiaip su savo kūriniais atsisveikinu lengvai. Džiaugiuosi, kad jie ne pas mane ramsto sienas, o puošia žmonių interjerus.
– Tai iš esmės dabar gyvenate iš tapybos?
– Taip, dabar iš to ir gyvenu. Džiaugiuosi, jog viskas susiklostė būtent taip, nes kai kurie mano bendrakursiai iš Maskvos laikų, kad pragyventų, verčiasi eiliniais darbais.
– Gal pasibaigus karantinui norėtumėte surengti didesnę parodą?
– Esu surengęs keletą nedidelių parodų Lietuvoje, sulaukiau daug gerų atsiliepimų. Ir į užsienį esu kviečiamas. Tačiau parodos man nėra kas nors esminio ir gyvybiškai svarbaus. Manau, jei žmonėms esi įdomus, jie tave ir taip susiras. Internete mano kūrybą galima matyti kasdien.
