Eglės ir jos partnerio Pablo (35 m.) gyvenimas Meilės sostinėje – lyg jaunų žmonių dienoraštis su įrašais apie darbą, filmus, knygas. Aišku, ir apie prancūzų etiketą, nerašytas elgesio taisykles, kurias perprasti sudėtinga.
Prancūzijoje E.Čepaitė gyvena nuo 2010-ųjų, Paryžiuje – šešerius metus. Galima sakyti, pastaruoju metu ji gyvena ir Paryžiuje, ir Marselyje, nes neseniai gavo kitą darbą, kurio biuras įsikūręs šiame mieste.
Eglė yra prancūziškų filmų festivalio „Žiemos ekranai“, kuris Lietuvoje vyksta antroje vasario pusėje, programos sudarytoja. Šiemet festivalis dėl karantino perkeltas į internetą.
– Egle, dabar sustingusi ne tik Lietuva, ne tik Europa – sustingęs visas pasaulis. Žmonės nežino, kas bus. Kokia padėtis Prancūzijoje, Paryžiuje?
– Prancūzijoje nėra karantino, bet nuo 18 val. iki 6 val. įvesta komendanto valanda, visi turi būti namuose, negali išeiti net pasivaikščioti, nebent jei turi augintinį. Su leidimais išeina tie, kurie važiuoja į darbą ar turi labai svarbių reikalų. Yra tik kelios priežastys, dėl kurių galima išeiti iš namų. Tad miestai vakare nutilę, viskas uždaryta. Bet dieną galime judėti po visą šalį.
Paryžiuje, Prancūzijos pietuose labai daug susirgimų COVID-19. Situacija kontroliuojama, bet ji negerėja. Tačiau mokyklos atidarytos. Tai dabar didžiausias klausimas – palikti jas ar uždaryti? Nuo to labai daug kas priklauso.
– Ar sunkiai su savo mylimuoju Pablo ištveriate tuos komendanto valandos ribojimus?
– Nesunkiai. Jis – mokytojas, dėsto ispanų kalbą, tad beveik kas rytą išeina į mokyklą, o aš dirbu iš namų. Kai reikia, važiuoju greituoju traukiniu į Marselį kelioms dienoms. Į darbą. Atstumas – apie 650 kilometrų, kelionė trunka 3 valandas su puse.
Dabar kitoks gyvenimo ritmas nei per pavasarinį karantiną. Tada visą pirmąjį mėnesį nebuvau kojos iškėlusi iš namų.
– Ar planuojate abu su Pablo kraustytis į Marselį?
– Jis nemes savo darbo dėl mano karjeros posūkių. Todėl mano gyvenimas bus ir Paryžiuje, ir Marselyje. Jis nedirba visą savaitę, tai dalį laiko leis Marselyje su manimi ir aš dalį laiko leisiu su juo Paryžiuje. Aišku, dabar viską sunku numatyti – pandemija, bet į Marselį planuojame išsikraustyti po metų.
Mudu jau 12 metų kartu. Pablo – pusiau ispanas, pusiau italas, o gyvena Prancūzijoje. Susipažinome studijuodami Paryžiaus X universitete pagal studentų mainų programą. Po to ilgą laiką bendravome per atstumą, nes baigti bakalauro studijų jis grįžo į Madridą, o aš – į Vilnių. Matydavomės per atostogas Lietuvoje, Madride, Venecijoje arba kur nors kitur Europoje. Be abejo, viskas priklausydavo nuo pigių lėktuvų bilietų.
Kai baigėme universitetą, pradėjome galvoti – o kas toliau, ką darome? Nenorėjau kraustytis nei į Italiją, nei į Ispaniją. Jis nenorėjo kraustytis į Lietuvą. Norėjome išlaikyti pusiausvyrą, kad nebūtų taip, jog aš atsikraustau pas tave arba tu pas mane.
Ir tada nusprendėme – Prancūzijoje susitikome, tai grįžtame ten. Taip ir padarėme.
– Apie Paryžių sukurta tiek legendų, tiek nemarių posakių, kaip Ernesto Hemingway, kad Paryžius – tai šventė, kuri visada su tavimi. Ar jums nebus gaila palikti šio miesto?
– Daug galvojau apie tai. Paryžius man tikrai labai brangus miestas. Bet nebuvo sunku priimti tą sprendimą, nes jį priėmiau vasarą per karantiną, kai apie miestą turėjau tik nostalgiškus prisiminimus, kai negalėjau iš namų išeiti. Gal dėl to buvo lengviau nuspręsti – juk tada negyvenau tuo Paryžiumi, kurį mėgstu.
Buvo ir kita priežastis – dėl automobilių spūsčių, paryžiečių gyvenimo būdo mieste patiri nemažai streso. Daugelis žmonių, kurie turi įprotį lankytis teatruose, kino teatruose, vakarieniauti restoranuose, negyvena pačiame Paryžiuje, o priemiesčiuose. Grįždami namo jie sukelia daugybę transporto spūsčių. Būna, kartais ir metro įstringa, susidaro didelės viešojo transporto spūstys.
Nors Paryžius – didmiestis, jis nėra didelis, bet kur gali dviračiu nuvažiuoti. Aš po miestą važinėju dviračiu, beveik metai nesinaudoju viešuoju transportu. Mes gyvename Paryžiaus pietuose, o miesto šiaurėje turiu labai daug draugų. Pervažiuoti Paryžių dviračiu iš pietų į šiaurę užtrunka 50 minučių.
Paryžiuje viską reikia planuoti iš anksto. (Kalbu apie normalius laikus, dabar – komendanto valanda.) Tarkime, esame trys draugės, gyvename ir dirbame skirtingose miesto vietose. Kad susitiktume pavakarieniauti, dažniausiai reikia derintis netgi visą mėnesį, ir Paryžiuje tai visiškai normalu.
Neturėjau įpročio prieš atvažiuodama į Prancūziją nešiotis tokią užrašų knygutę-kalendorių, kuriame pasižymėtum, pavyzdžiui, susitinku su tuo vyno taurės šią dieną, t.y. po dviejų savaičių. Susitinku su kitu po mėnesio aptarti to ir to. Susitinku... Kad kas nors įvyktų, reikia suplanuoti. Tai, va, yra tokių dalykų, kurių nepasiilgsi iš Paryžiaus.
– Gal mokydamasi mokykloje svajojote, kad kada nors atsidursite Paryžiuje?
– Iš kur žinote? Viskas man nuo vidurinės ir prasidėjo. Paryžius, Prancūzija buvo pirmoji užsienio šalis, kurią aplankiau būdama paauglė su savo mokyklos moksleiviais. Šeduvos miestelyje, kuriame gimiau ir mokiausi, buvo dėstoma prancūzų kalba. Ir Paryžiuje nusmelkė mintis – oi, kaip būtų nuostabu čia sugrįžti. Čia gyventi. Tai ir liko – ne kaip gyvenimo tikslas, o kaip svajonė.
Tačiau baigusi mokyklą išvažiavau į Vilnių, Vilniaus universitete studijavau filosofiją. Po antro kurso atvažiavau į Paryžių – pagal studentų mainų programą Paryžiaus X universitete filosofiją studijavau penkis mėnesius.
Vilniaus universitete baigusi bakalauro studijas ne iš karto grįžau į Paryžių, dar šiek tiek pasiblaškiau po Prancūziją. Pirmiausia nuvažiavau į Bretanę, kur drauge su Pablo apsigyvenome Reno mieste. Ten lankiau prancūzų kalbos kursus, dirbau restorane. Norėjau įgauti pasitikėjimo savimi, kad nebūtų streso, kai studijuosiu kinotyrą.
Po metų pradėjau magistro studijas pietuose, Monpeljė universitete. Ten mokiausi trejus metus: dvejus – kinotyros, metus – kultūros vadybos. Taigi turiu du magistro diplomus. Ir tada su Pablo išvažiavome į Paryžių.
– Ar sunkiai atsikrausčiusi į Paryžių įsiliejote į šio didmiesčio gyvenimą? Ar sunku buvo perprasti prancūzų elgesio ir bendravimo taisykles?
– Į Paryžių grįžau, kai jau turėjau pirmąjį savo darbą kino industrijoje. Tą kompaniją įkūrė sutuoktinių pora. Ta moteris ir buvo mano vedlė po Paryžių. Ji tikrai man davė labai daug suvokimo, kas yra Paryžius, kas yra geros manieros, kokios yra nerašytos taisyklės.
Nelygu, iš kokios šeimos paryžietis kilęs, bet jis laikosi tų taisyklių. Net ir 30 metų neturintis, jeigu jis kilęs iš buržuazinės šeimos, elgiasi taip, kaip ir daugiau nei 70 metų sulaukusi jo močiutė.
Yra tam tikrų įpročių, kurie šeimose seniai susiformavę. Jų laikosi ir menininkai, kurie bendrauja laisviau. Tarkime, vakarienės eiga. Pirmiausia turi būti patiekiamas aperityvas – tai vakarienės įžanga. Tai gali būti taurė vyno arba šampano su maža užkandėle. Tu negersi šampano valgydamas arba po valgio.
Sūrio niekada nevalgysi prieš pagrindinį patiekalą. Joks prancūzas tavęs nesupras, jei sūrį pasiūlysi kaip užkandį. Sūris visuomet patiekiamas vakarienės pabaigoje. Tada – desertas, tačiau jo gali būti ir gali nebūti. Arba kruasanai, kurie valgomi tik rytą. Tai nėra užkandis prieš pietus. Ir kava su pienu geriama tik rytą.
Vakarienės ašis – pokalbis. Labai svarbu, kaip tu bendrauji. Su bet kokio išsilavinimo žmogumi turi rasti bendrą kalbą: klausytis, klausti, mokėti šiek tiek laviruoti.
Prancūzijoje labai svarbu pokalbio palaikymo menas.
– Apie ką nekalba prancūzai?
– Apie pinigus. Ne tik per vakarienę. Apskritai. Yra susiformavęs visuomenės įprotis niekada nekalbėti apie tai, kiek tu uždirbi, kiek išleidi, kiek tau tas kainavo, kiek – anas. Tai – nerašyta taisyklė, kad nemandagu kalbėti apie pinigus.
– Ar Paryžiuje jauniems žmonėms vakarienė restorane – didelė prabanga?
– Restoranų Paryžiuje yra visokių – nuo užkandinių iki aukštos klasės. Vakarieniauti mieste po darbo – aišku, iki karantino, pandemijos – mums būdavo įprasta. Būdavo, 19–20 val. vakarieniaujame, paskui einame į kiną.
Namo parsibelsdavome jau po 23 val. Maždaug du tris kartus per savaitę būdavo taip.
Vakarienes po darbo mieste planuodavome dėl to, kad galėtume susitikti su draugais ne savaitgalį. Paskui visi traukdavome į kiną. „Paskutinės minutės“ planas – eiti dviese, kai su niekuo nesusitari.
Kadangi po darbo muziejai, galerijos būna uždarytos, paryžiečiai į parodas traukia savaitgaliais. Sekmadienis Paryžiuje – šeimos diena. Bet jo scenarijus panašus – žmonės pietauja namuose arba mieste su šeima, paskui eina į parodą, teatrą.
Ir staiga – karantinas, komendanto valanda privertė visus užsidaryti namuose. Ir nejauti, kad ką nors praleidi, ko nors nematai. Visi nurimo. Viskas uždaryta. Gali ramiai sėdėti namie, nes niekas nevyksta, ir dirbti nuotoliniu būdu. Ir, aišku, skaityti knygas.
– Kokios knygos šiuo metu Paryžiuje populiariausios?
– Dabar Paryžiuje ant bangos – #MeToo judėjimas. Ir kine, ir literatūroje. Dėl to, kad kilo ir kasdien išlenda lyg yla iš maišo daugybė skandalų.
Labai plačiai nuskambėjo Vanessos Springoros memuarai „Abipusiu sutikimu“ (jie jau išversti į lietuvių kalbą. – Red.), sukėlę didžiulę audrą ir tarp skaitytojų, ir tarp leidėjų, ir tarp teisėsaugos.
Autorė rašo, kaip daugiau nei prieš tris dešimtmečius ji, tuomet 13–15 metų paauglė, seksualiai buvo išnaudojama žinomo, tuomet 50 metų rašytojo, intelektualo Gabrielio Matzneffo.
Rašytojas, kurio polinkis į pedofiliją buvo vieša paslaptis, kuris yra suviliojęs ne vieną paauglį ir tarp kurio draugų tada buvo daugybė Prancūzijos intelektualų, tik pastaruoju metu įvardytas kaip pedofilas, jam inicijuojamas teismo procesas.
Camille Kouchner knygoje „Didelė šeima“ („La familia grande“) paviešinta jos šeimos istorija – patėvio seksualiai išnaudojamas jos brolis dvynys – sukėlė daugybę viešų diskusijų, socialiniuose tinkluose pasirodė daugybė pasakojimų apie panašias traumas, įvairių peticijų.
Siekiama pralaužti visuomenėje vyraujančią tylą apie šią rimtą problemą. Taip pat labai išpopuliarėjo grotažymė #MeTooInceste.
– Ar prancūzai puikuojasi savo buržuazine kilme, ar buržuazijos sluoksnis Paryžiuje ryškiai pastebimas?
– Buržuazija pastebima iš manierų, labai gero išsilavinimo, mandagumo. Savo kilme jos atstovai niekada nesididžiuos. Jie žino savo vertę ir niekada nesipuikuos etiketėmis. Čia panašiai kaip kad niekas nekalba apie pinigus – buržuazijos atstovai niekada nedemonstruos savo kilmės, nes ji ir taip aiški.
Mudu su Pablo ir iš to sluoksnio turime draugų. Pokalbiai sukasi ne apie tai, kiek pinigų, pilių jie turi, bet kokias knygas skaito, koks jų akiratis, kiek pasaulio matė. Dėl to ir randame bendrą kalbą su jais.
– Kodėl magistrantūros studijoms rinkotės kinotyrą? Kuo kino pasaulis jums įdomus, kuo jis traukia?
– Aš užaugau mažame miestelyje, kur kinas buvo vienintelė prieinama meno rūšis. Aišku, dar ir labai daug skaičiau. Man vis norėjosi tų filmų pamatyti kuo daugiau, suvokti, kas ir kaip.
Paauglystėje susižavėjau prancūzų „Naujosios bangos“ kinu, labai patiko režisierių Jeano Luco Godard’o, Agnes Vardos, Alaino Resnais, Erico Rohmerio, Maurice’o Pialat, Claude’o Chabrolio filmai. Jų filmai man padarė didžiausią įspūdį.
Labai patiko aktorė Catherine Deneuve. Taip pat Jeanas Pierre’as Leaud, Anna Karina, Jean Seberg, Delphine Seyrig, Anouk Aimee.
Atvažiavus į Prancūziją atsivėrė ištisas kino pasaulis. O jis – magiškas. Kino industrija – didelė, plati ir įdomi sritis. Prancūzijoje per metus sukuriama apie 300 filmų. Šiemet dėl pandemijos – kur kas mažiau, nes filmų gamyba buvo sustabdyta kelis mėnesius.
C.Deneuve žaviuosi iki šiol. Prieš gerus metus ji patyrė insultą, buvo atsidūrusi ligoninėje. Bet ji vis dar kuria labai gerus vaidmenis, daug dirba su labai jaunais režisieriais.
– Papasakokite apie savo darbą. Ką darote, už ką esate atsakinga?
– Paryžiuje šešerius metus dirbau tarptautinėje kino industrijos kompanijoje, kuri buvo skirta kino profesionalams. Todėl dažnai tekdavo dirbti ir kino festivaliuose Kanuose, Toronte, San Sebastiane, Berlyne. Juose vyksta ir kino mugės, kuriose derėdavausi dėl prancūziškų filmų platinimo įvairiose šalyse.
Marselyje nedaug kino industrijos. Bet taip susiklostė aplinkybės, kad mane pakvietė dirbti filmų gamybos ir platinimo kompanija „Shellac“. Šios kompanijos darbai labiau skirti ne profesionalams, o kino mėgėjams, aistruoliams.
Ši kompanija prodiusuoja ir platina filmus Prancūzijoje, turi du kino teatrus Marselyje, leidžia filmus DVD formatu. Kompanija turi ir daugiau darbų pačioje Prancūzijoje. Ji veikia jau 20 metų, yra žinomas prekės ženklas. Kai pasakai pažįstamiems – aš pakeičiau darbą, dabar dirbu „Shellac“ kompanijoje, išgirsti – o!
Aš toje kompanijoje esu atsakinga už filmų platinimą pasaulyje. Tačiau naujajame darbe dar neteko keliauti po kino festivalius, nes viskas dėl pandemijos uždaryta.
– Kiek filmų per dieną turite pažiūrėti dėl savo darbo?
– Žiūriu ne kasdien. Bet kai reikia važiuoti į festivalį, pažiūriu ir du, ir tris, ir keturis per dieną. Pavyzdžiui, rengdama „Žiemos ekranų“ programą peržiūrėjau beveik 100 filmų. Iš jų festivaliui atrinkau aštuonis.
– Kuris kino festivalis jums labiausiai patinka?
– Kanų. Prancūzijos kino industrijai Kanų kino festivalis – labai svarbus. Tai lyg kino metų pradžia, viskas skaičiuojama nuo vieno festivalio iki kito. Nuostabu, kad jis vyksta gegužės pabaigoje, prie jūros.
Kas man labiausiai įsiminė Kanuose ir kodėl juos taip mėgstu? Todėl, kad 8 val. ryto tu jau sėdi pagrindinėje kino teatro salėje, kur 2300 žmonių žiūri tą patį filmą. Pirmą kartą gyvenime visi mato tą patį filmą. Iki tol jo niekas nebuvo matęs, nieko negirdėjęs apie jį. Ir ta pirmoji reakcija po filmo – lyg bendra komunija. Kažkas nuostabaus, kuo pasidaliji su tais 2300 žmonių.
– Ar šampanas liejasi laisvai vakarėliuose po filmų pristatymų?
– Be abejo. Bet man festivalis, vakarėlis po filmo yra darbas, tu turi žinoti, su kuo pakalbėti, su kuo susitikti, kam pasišypsoti. Net ir su kuo linksmintis.
Po oficialaus vakarėlio vyksta jo pratęsimai. Jau įprasta, kad kino žvaigždės puotauja privačiai. Vilose rengia uždarus vakarėlius su svečiais, kuriais pasitiki, su kuriais gali svaigintis net ir narkotikais ir žino, kad paparacai to nenufotografuos.
