Dabar scenos primadonos dienos atrodo kaip daugumos mūsų – jos bėga tarp keturių sienų, o kartais išmainomos į kelias valandas gamtoje. Tačiau dainininkė dėl to nekeikia karantino, o pasaulį sukausčiusioje situacijoje ieško teigiamų patirčių.
Jų atranda kad ir tokiuose paprastuose dalykuose kaip seni, pamėgti komedijų serialai „Draugai“, „Vilas ir Greisė“ ar „Trečias luitas už Saulės“. Kaip sako Džordana, svarbu tik viena – kad juos būtų įgarsinęs jos mėgstamiausias balsas – aktorius Džiugas Siaurusaitis.
Kol į muzikos pasaulį įsisukęs štilis, ji leidžia sau ilgiau pamiegoti ir pasivaikščioti neskaičiuojant laiko. Tvarkosi naujus namus, o ypač mėgsta viską iš vienos vietos į kitą perdėlioti erdvioje drabužinėje.
Gamtos apsuptyje Kaune stovintis Džordanos ir jos vyro prodiuserio Elegijaus Strasevičiaus (52 m.) namas didelis, tad veiklos tvarkant jį netrūksta.
Kartais patiria ir smagių netikėtumų – aptinka naujų drabužių dar su etiketėmis ar stiliaus priedų.
„Žiūri ir galvoji – na, ir kam viso to reikėjo, juk vis vien jau metus namuose sėdžiu...Tiesa, išpuola televiziniai filmavimai, interviu. Vasarą buvo šiek tiek koncertų.
Išleidau albumą „Labirintas“, su profesionalia kino komanda jį įamžinome filmu. – su šypsena prisiminė Dž.Butkutė. – Šias emocijas norisi išsaugoti kuo ilgiau, nes nežinai, kada vėl su grupe galėsi groti.“
– Kokios naujos veiklos per karantiną ėmėtės, o gal seniems pomėgiams radote laiko?
– Vienu metu labai daug skaičiau. O per karantiną, atvirkščiai, – kažkas atsitiko, visai negalėjau skaityti. Tik dabar pasiėmiau knygą ir prisiverčiau ją atsiversti, nors dar pavasarį, skrisdama koncertuoti į Vokietiją, ją buvau įsidėjusi į rankinę.
Kartais tvinkteli kūrybinis impulsas: rašau dainas, žuveles užmetinėju – dainų rėmus susidėlioju. Ar į telefoną įdainuoju, ar prie klepo pasėdžiu. Kartais ką nors sau pamodeliuoju.
– Prisiminėte ir seną savo aistrą – mezgimą.
– Nesu iš tų, kurios tik mikrofoną rankose gali laikyti – virbalus irgi galiu! Bėda tik ta, kad vos nusimezgu kokį nors daiktą, jis man kaipmat nusibosta.
Elegijus taip pat į tai įtrauktas – paprašytas ne kartą yra nupirkęs gražių siūlų. Už tą gerą širdį ir vyrą apmezgu. Jis turi mano rankų darbo, ryškiais raštais puoštą megztinį su vidinėje pusėje įsiūtu kailiu. Matau, kaip jį mėgsta, – visada apsivelka, jei vėsesnę dieną einame pasivaikščioti.
Kitiems žmonėms negalėčiau megzti dėl to, kad visi mano darbai yra kreizi. Jau procese sugalvoju, kad mezginio nugara ar rankovės bus platesnės. Darau taip, kaip noriu, leidžiu sau eksperimentuoti.
Apie pardavimus negali būti net kalbos, nors mano mezginiai geresni nei parduotuvėje – neretai prekės iš jos būna tinkamos naudoti tik iki pirmojo skalbimo.
Kita vertus, megztinį pirkti man būtų nuodėmė, bet jei pamatau gražų, vis tiek nusiperku.
– Kada pradėjote megzti?
– Mano mamytė mezgė. Ji mane pamokė, kaip užmesti akis. Mokykloje mane vadino močiute, nes mezgiau nuo septintos klasės.
Vėliau visą „Nerijos“ ansamblį apmezgiau. Muzikantų žmonos pirkdavo siūlus ir perduodavo man. Jie pakoncertavę baliavodavo, o aš megzdavau. Ką gi ten dar tuose gastrolių viešbučiuose veikti.
Vienu metu mėgau specializuotus žurnalus, bet dažnai užtenka nuotraukoje pamatyti modelį ir kaipmat perpranti, kaip norimą drabužį nusimegzti. Prieš savo vestuves važiavau suknelės pas dizainerę Ramunę Piekautaitę. Jos kūryba man nepaprastai patinka, nes Ramunės modeliai, kaip ir ji pati, labai moteriški, bet kartu turi tokio gero pasiutimo.
O aš iš tų, kurioms rūbas gali būti pats gražiausias, bet jei jis be kišenių – nepirksiu! Na, o tuomet, važiuodama pas Ramunę, vilkėjau savo darbo megztinį. Ji mano mezginį labai išgyrė. Net negalėjo patikėti, kad pati nusimezgiau.
Tik kurgi tuos savo susikurtus rūbus dabar demonstruosi? Nebent socialiniuose tinkluose. Į vakarėlius nevaikštau – niekas nemato, ką tu apsivilkusi. Tad lieka tik sekėjai ir vyras.
– Namuose kone ištisas paras dabar leidžiate dviese su Elegijumi. Kaip pasikeitė jūsų santykiai karantino metu?
– Tiesą sakant, mūsų santykių šis laikas niekaip nepakeitė. Esame laimingi kartu, bet namuose turime ir savo kampelius, tad, kai reikia, galime ir nesusitikti.
Elegijaus motociklas yra mano konkurentas, todėl labai džiaugiuosi, kad išpuolė tokia tikra žiema ir jis niekur nevažiuoja. Kol kas visiškai laimiu, lyderiauju!
Nors žinau, kad vyras jau laukia nesulaukia pavasario. Jis – keliauninkas.
Išvažiuojame už miesto, sustojame. Aplink – balta, o jis, nors mane ir apsikabinęs, ilgesingai žvelgia į tolį ir pro visą tą sniegą mato savo gražuoles Suomijos pelkes. Toliaregis.
– Valentino dieną pasidalijote jautria žinute, skirta savo vyrui Elegijui. Joje dėkojate už prieš dešimtmetį jo dėka atrastą kelią iš alkoholizmo. Koks buvo dešimtmetis be svaigalų?
– Tą dieną visi kaip išprotėję ieško gėlių savo širdelėms. O aš sau gėlytę norėjau pasidovanoti už tai, kad dešimt metų iš naujo sugebėjau save pamilti.
Sprendimas, kurį tada priėmiau, buvo pats teisingiausias. Kitas panašiai teisingas buvo ištekėti už Elegijaus. Bet šitie abu dalykai susiję, nes jei nebūtų jo, gal ir nebūčiau metusi alkoholio. Bet prieš dešimt metų tai padariau. Turėjau padaryti, nes mano žmogus vieną sykį tyliai prisėdo ant lovos krašto ir pasakė: „Prie visos mano begalinės meilės tau, aš taip ilgiau nebegaliu.“
Jeigu mylite save – padarykite tai! Jeigu dar nemylite – įsimylėkite. Ką norisi tokiomis akimirkomis daryti? Sakyti: nu ir varyk! Labai čia man... Bet puikiai žinojau, kad jei mano geležinės kantrybės Elegijus išeis, tai ne dėl to, kad norėtų mane paauklėti. O todėl, kad jau tikrai ragas.
Apsispręsti mesti gerti, tai yra visiškai atsisakyti alkoholio, galėjau tik pati. Už rankos gali laikyti kitas stiprus žmogus, bet nuspręsti reikia pačiam.
Tą žodį „reikia“ pasąmonėje supranti, bet jei norėsi, rasi milijoną priežasčių, kad „dar ne dabar“. Ne šiandien, jūs ką, turėkite sąžinės, man gi toks sunkus laikas, man bloga, man liūdna, man į sceną, man nervas, man tas, man anas...
Bet aš jums iš savo jau 10 metų patirties pasakysiu: kiekviena diena, kurią galima laimėti nustojus gerti, yra verta to, kad jūs išdrįstumėte. Nes mums pavaldus vienintelis laikas – dabar!
Vakar dienos nepakeisime, kas bus rytoj – nežinome. O šiandien galime padėti tašką savo raganėjimuose. Todėl jei matote, kad gyvenimas ritasi velniop, kad jums gerti visiškai negalima, išgirskite mane: visas pasaulis nėra nusiteikęs prieš jus, galima kardinaliai pakeisti viską, kas netenkina. Bet nieko nebus, jei nebus ryžto žengti pirmą žingsnį.
Paskui reikės antro, trečio, reikės ir kopėtėlėmis palypėti iš tos kanalizacijos, ir nagais kabintis į sieną, bet pamatysite – išlipsite iš duobės. Jei tik labai norėsite.
Jeigu mylite save – padarykite tai! Jeigu dar nemylite – įsimylėkite. Tiesiog kvaila negyventi savo gyvenimo taip, kad patiktų. O man šitie 10 metų patinka tūkstantį kartų labiau.
– Daugelis žmonių pandemijos laikotarpiu didžiąją laisvo laiko dalį praleidžia gamtoje. Koks jūsų ryšys su gamta, ar dažnai mėgstate išeiti pasivaikščioti?
– Kiti be gamtos negali nė dienos. Nors tai tikrai pagirtina, bet nesu iš tokių žmonių – nesu nei bėgikė, nei ruonė, kuri į eketę per stingdantį šaltį lįstų. Neturiu tokio ryšio su gamta kaip Elegijus.
Man smagu, kai prie balkono paukščiukai atskrenda, aš jiems išnešu vaišių. Žiūrėk, ir voverės atliuoksi. Apsnigti medžiai už lango kartais sukelia įspūdį, kad sapną matai, iliuziją.
– Minėjote, jog ši žiema yra pirmoji, kai galite pasidžiaugti šaltuku lauke, nes iki šiol saugodavote savo sveikatą, ypač balsą. Koks jausmas tai daryti po daugelio metų?
– Aš niekada nebuvau „laukinė“. Visą gyvenimą saugojausi blogesnio oro, skersvėjų. Atsisakydavau slidinėjimo žiemą, bet net ir vasarą sugebėdavau peršalti.
Ir Reikjavike puikių vietų nemačiau, nes vakare – koncertas, teko saugoti balsą. Ir pirtelių, ir SPA bijojau, nes nežinia, kaip sureaguos sveikata. Nebuvau uždaryta, bet tiesiog sąmoningai daug ko vengiau.
Nesakau, kad dabar atlapotu paltu į pusnį krintu, tiesiog kur kas laisviau jaučiuosi. Bet šaliku vis dar apsimuturiuoju.
– Esate aktyvi socialiniuose tinkluose, sulaukiate daug dėmesio. Kartais būna ir neigiamų komentarų. Kaip į juos reaguojate?
– Jeigu šlykščios nesąmonės – ignoruoju, trinu, metu ir blokuoju. Visiškai nesuvokiama, kaip svetimas gali dergtis įžengęs į mano erdvę. Tegul internete, bet vis tiek – asmeninę.
Ilgai neturėjau instagramo, todėl dabar ten įkeliu ir ankstesnius savo archyvus, senas, net istorines nuotraukas, kurios liks ir tada, kai manęs nebebus. Tai – lyg gyvenimo dienoraštis su brangiais man žmonėmis, kolegomis, šeima, dainininkais, sportininkais. Žiūriu į nuotrauką su Saboniu – ji man vertinga, smagi.
Yra buvę ir nuostabių renginių, apdovanojimų, žmonių, su kuriais bendravau, asmeninių sukakčių, kitų mielų akimirkų. Tai gera prisiminti ir tuo noriu pasidalinti.
Tačiau neketinu toleruoti, kad ten nerštų tie, kurių nei nuomonė man rūpi, nei jie turi ką pasakyti. Į akis juk nieko drąsaus nepasakytų. Bet kaip šauksi, taip atsilieps. Jei žmonės bendrauja mandagiai, tai ir į klausimus atsakau, ir pasikalbu.
– Koks jausmas jums, kaip atlikėjai, kai nežinote, nei kada pasimatysite su gerbėjais, nei kada galėsite vėl užlipti ant scenos?
– Žiaurus. Tikriausia to žodžio prasme. Sunku. Skauda. Negerai. Aš juk visą save dėl to atidaviau, pati visą savo gyvenimą susikūriau, ne per lovas prasimušiau – Dievas mane pabučiavo. Kvietė, dariau, ėjau, kūriau, ir viskas – nieko nėra. Laikas eina, o situacija negerėja... Koks gi kitoks gali būti jausmas?
– Ką pirmiausia padarysite pasibaigus karantinui?
– Gyvensiu toliau. Kažkas baigsis, kažkas prasidės. Aplankysiu artimuosius, savo šeimą. O į kurią pusę pulsi? Negi į studiją iškart bėgsi ar į „Akropolį“? Matysime, kaip gyvenimas klostysis. Kai planuoji – Dievą juokini.
– Nors ir negalite koncertuoti, kūrybos neužleidžiate. Po šešerių metų pertraukos išleidote albumą „Labirintas“. Kaip jį apibūdintumėte?
– Labai pavykęs!
– Albumą kūrėte drauge su jus gerai pažįstančiu žmogumi. Koks jausmas atlikti dainas, rašytas ne pačios?
– Įrašinėjome Daliaus Pletniovo studijoje. O jis puikiai mane pažįsta, gerai žino mano gyvenimą. Todėl jei dainas kuria Dalius, jos būna parašytos tiksliai man, dėl manęs ir apie mane.
Jas man lengva dainuoti. Tavęs nepažįstantis žmogus niekada tau neparašys geros dainos arba tu jos nesugebėsi gerai atlikti.
– Kokių dainose sutilpusių išgyvenimų ten ras jūsų gerbėjai?
– Kiekvienas ras tai, ko ieškos.
Tai gali būti ir praradimas, ir atradimas. Kiek klausytojų – tiek asmeninių prisiminimų, iškeliančių visiems savas lygiagretes. Bet kiekvienas gali rasti savo mėgstamą dainą.
– Kur semiatės įkvėpimo?
– Muzika tiesiog ateina. Ar naktį, ar dieną – bet kada. Būna, kad tai nutinka staiga. Taip nutiko visai neseniai: kilo priedainio idėja, iškart pašokau ir užsirašiau.
Reikėjo uždainio – atsirado ir jis. Savaime šovė! Gali būti, kad šis kūrinys virs hitu.
Nėra standartinio proceso, kaip tas dainas išmylėti ir į pasaulį paleisti. Tikrai niekas man neliepia ir juo labiau pati sau neliepiu: „Sėsk dabar ir parašyk dainą!“ Bet gali nutikti taip, kad pašoksiu žiūrėdama filmą, gulėdama vonioje ar su kąsniu burnoje per vakarienę.
Būna, kūryba tarsi apsėda. Užsidarai nuo visų aplinkui, nenori nieko kito, tik rašyti. Nes bet kas gali išblaškyti, pavyzdžiui, skambutis su bloga žinia. O aš visuomet viską imu giliai į širdį.
Bet man kūryba nėra panaši į relaksaciją ar meditaciją. Klausydamasi galiu relaksuoti, kurdama – ne. Net atrodo, kad ima skaudėti galvą, kai užgriūva per daug kūrybinių minčių.
– Per pirmąjį karantiną prisipažinote, kad jo labai išsigandote, antrasis liūdina dėl nežinios, kada pandemija baigsis. O kaip raminate save ir artimuosius?
– Laukiu šviesos šito ilgo tunelio gale. Kol kas ramybės viduje, pakantumo, gerumo, meilės, laimės, sveikatos ir tikėjimo dar pakanka.
O kai pagaliau visi pasimatysime, tai bus šventė su trenksmu! Ir ne „online“!
