Šiandien Eglė nebesiriša jos vizitine kortele tapusių kasų, jos širdyje liepsnoja meilė, o galvoje sukasi mintys, kaip vėl užkariauti klausytojų širdis, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Vargu ar rastume žmogų, kuris dar ir šiandien nepaniūniuotų kadaise Eglės sukurtos dainos. Nuo trejų metų dainuojanti E.Jurgaitytė tikrai nesikrato vaikystės įvaizdžio.
„Žmonės mane prisimena. Vadinasi, kažką padariau gerai. Nors jau nebedainuoju apie laimingas dienas ar meškas, visada tokį žmonių prisiminimą priimu kaip komplimentą“, – šypsojosi Eglė.
– Ar šiandien taip pat nuoširdžiai galite pasakyti, kad jūsų dienos yra laimingos?
– Tikrai taip. Jaučiuosi labai laiminga, savo vietoje – ten, kur ir norėčiau būti. Esu pasinėrusi į muziką, pasiruošusi leisti savo kurtas dainas. Tai mano mėgstamiausia ir svarbiausia veikla.
– Kai atlikote dainą „Laiminga diena“, jums buvo 10 metų. Ką tuomet, dar būdama vaikas, galvojote kurdama šią dainą?
– Ta dešimtmetė taip pat buvo labai laiminga mergaitė, ji darė tai, ką mėgo labiausiai, – dainavo. Visos istorijos, susijusios su „Eurovizija“, pačios geriausios.
Džiaugiuosi, kad anuomet mano keliai susidūrė su prodiuseriu Raigardu Tautkumi, kuris ir įgyvendino visą šią dainą. Tuo metu ta mergaitė turėjo didelių svajonių, buvo užsispyrusi. Manau, kad niekas nepasikeitė.
– Lietuvoje yra daug atlikėjų, kuriems viena daina atnešė milžinišką sėkmę ir kartu rūpestį: reikia daug darbo, kad kitos dainos būtų dar populiaresnės. Pavyzdžiui, Marijonas Mikutavičius ne kartą sakė, kad jam nusibodo dainuoti „Tris milijonus“. Ar jūsų neerzina, kad iki šiol esate neatsiejama nuo buvusio įvaizdžio ir nuolat klausinėjama apie jau seniai praėjusį etapą?
– Manęs tai visiškai neerzina. Mano situacija skiriasi nuo Marijono. Tuomet buvau maža mergytė, kuri po sceną šokinėjo su dviem kasytėmis, o dabar užaugau ir esu visiškai kitokia. Džiaugiuosi, kad žmonės po tiek metų vis dar mane prisimena ir gali atpažinti.
Vadinasi, kai kas buvo padaryta gerai. Man tai pagyrimas. Visada nusišypsau. Aišku, tos dainos vos paprašius tikrai nedainuoju, nes tai yra mažos mergaitės daina.
– Nors po vaikų „Eurovizijos“ atrodė, kad tai buvo didelis šuolis į sceną, vis dėlto greitai nuo jos pasitraukėte. Kodėl?
– Po vaikų „Eurovizijos“ išleidau dar keletą kitų dainų. Tačiau tada buvau maža, linksma mergaitė, kuri dainuoja apie laimingą dieną, meškas ir panašiai. Po to buvo paauglystė, toks momentas, kai nebesinorėjo apie tai dainuoti. Kilo klausimų: kas aš esu – dar vaikas ar jau panelė? Nutolau nuo televizijos ir didesnių projektų, bet kartu uoliai mokiausi dainavimo, išbandžiau įvairius muzikinius stilius.
Per tą laiką baigiau muzikos mokyklą – kur tik galėjau, save išbandžiau ir tobulėjau. Tėvai visada skatindavo mane būti tokią, kokia esu, tikėti savimi, jie mane palaikė.
– Prieš trejus metus projekte „Lietuvos balsas“ užėmėte antrąją vietą. Ar nesinorėjo jėgų išmėginti suaugusiųjų „Eurovizijoje“?
– Galvojau. Kažkada juokavau, kad jei grįšiu į suaugusiųjų „Euroviziją“, tai daina turės vadintis „Happy Day“ („Laiminga diena“). O jei rimtai, žinau, kad kada nors ten tikrai dalyvausiu. Man pačiai būtų graži sąsaja su vaikų „Eurovizija“. Kol kas noriu labiau surasti savo muziką, o kai atrasiu savo auditoriją, komandą, tikrai pamatysite mane toje scenoje.
– Užsiminėte, kad prieš grįžimą į viešumą baiminotės, kaip žmonės jus priims. Ar pati jaučiatės jau suaugusi?
– Man 23 metai. Galbūt tėvai mane teisingai auklėjo ir sudėliojo prioritetus. Dar vaikystėje supratau, kad be sunkaus darbo nieko nebus, nes konkurencija didelė ne tik muzikos pasaulyje, bet ir visur kitur. O jei nori būti geriausias, savo veiklai turi skirti daug laiko, širdies ir darbo.
Dainavimą lyginu su sportu. Sportininkai turi nuolat tobulėti, turėti trenerį ir rengtis kiekvienoms varžyboms. Lygiai taip pat yra ir dainuojant. Balsas – raumuo, kurį reikia nuolat lavinti ir stiprinti. Viskas priklauso nuo žmogaus. Dainavimo, mano nuomone, reikia mokytis visą gyvenimą. Todėl iki dabar lankau dainavimo pamokas ir stengiuosi judėti pirmyn, nustebinti net save – išmokti vis sudėtingesnių dainų.
– Sakoma, kad kūryba neatsiejama nuo liūdesio.
– Esu jauna kūrėja, tad neturiu daug patirties. Bet atsisėdu prie pianino ir tuo metu visi jausmai tiesiog iškrinta. Pati nesuprantu, iš kur tai ateina. Visi turime sukaupę įvairių jausmų ir emocijų. Džiaugiuosi paprastais dalykais, vertinu gyvenimą ir visus jo momentus. Liūdnos emocijos irgi reikalingos.
– Šiemet tapote rytinės ZIP FM radijo laidos vedėja. Ar darbas tiesioginiame eteryje buvo jūsų svajonė?
– Visada slapta svajojau patekti į radiją, todėl buvau labai laiminga, kad mane pasiūlė ten dirbantis Paulius Mikolaitis-Paul de Miko. Prieš startą buvo jaudulio, bet labai džiaugiuosi, kad atsidūriau tarp žmonių, kurie visada mane palaikys ir iš visų situacijų išsuks. Galiu mokytis iš profesionalų.
– Sausį baigėte tarptautinio verslo ir komunikacijos studijas. Kodėl pasukote į verslo pažinimą?
– Tik atrodo, kad šios studijos toli nuo muzikos. Būdama dvyliktoje klasėje nežinojau, ko norėčiau, svarsčiau, ar važiuoti į užsienį mokytis muzikos, ar stoti į mediciną, nes jaučiau jai pašaukimą. Muzika išliko mano prioritetas, tad šias studijas pasirinkau, kad į visą muzikinį pasaulį galėčiau pažvelgti šiek tiek iš kitos pusės – išmokčiau vadybos, viešųjų ryšių. Muzika yra verslas, kuriame reikia mokėti save parduoti, pristatyti, tinkamai iškomunikuoti. Universitetą baigiau tikrai neblogai.
– Dar viena jūsų aistra – slidinėjimas. Ar per karantiną randate kur pašliuožti su slidėmis?
– Tikriausiai šiais metais išvykti slidinėti nepavyks. Slidinėjimas mane jau du kartus nubaudė. Prieš dvejus metus kalnuose susižalojau koją, turėjau iškęsti kelio operaciją, o po metų teko ją pakartoti, nes vėl patyriau traumą.
Slidinėjimas kandžiojasi, bet aš tikriausiai per mažai apie pavojus galvoju ir esu dėl slidžių pametusi galvą. Tai panašius jausmus kaip muzika kelianti veikla.
Nors dabar mano viena koja yra silpnesnė, šis sportas visą gyvenimą liks mėgstamiausias. Ir savo vaikus ant slidžių statysiu, ir pati pasenusi slidinėsiu. O šią žiemą išbandžiau rogutes. Jas išsitraukiau po ilgos pertraukos – labai patiko.
– Ar karantinas labai sugriovė jūsų planus?
– Pirmą kartą buvau parengusi muzikinę programą su grupe. Viskas nuplaukė.
Bet į dabartinę situaciją žiūriu kaip į naudą sau – galimybę pabūti su savimi. Visada gyvenau dideliu tempu, nes norėdavau viską spėti padaryti. Draugai, muzika, studijos...
Antrasis karantinas gyvenimą pristabdė, bet padėjo kūrybai.
Kol kas mėgaujuosi šiuo etapu, nes manau, kad vėl viskas grįš į savo vėžes ir akimirksniu užsisuksime darbuose, pamiršime, kaip buvo tada, kai turėjome laiko sau.
Gaila, kad nusikėlė koncertai, projektai, bet galvoju, kad reikia ir iš šios situacijos pasiimti tai, kas geriausia. O kai grįšiu, tai grįšiu su trenksmu.
– Atrodo, kad esate pozityvus žmogus, kuris aplink save neleidžia kauptis neigiamoms emocijoms.
– Stengiuosi į gyvenimą žiūrėti pozityviai, bet, aišku, būna ir liūdnų akimirkų. Kartais užvaldo per didelis jautrumas, o siekiant tikslų tai kiša koją. Esu natūrali ir nuoširdi, dėl atvirumo net teko nukentėti.
Viešumoje tikrai neverksiu, bet jei įsėsiu į automobilį ar grįšiu namo, tikrai gali būti visko. Kartais ašaros padeda ir jų man pačiai reikia.
– Būdama 15 metų beveik tris mėnesius dirbote modeliu Milane. Kodėl netęsėte manekenės karjeros?
– Supratau, kad tai ne man, nes pirmiausia aš labai mėgstu skaniai valgyti.
Ačiū Dievui, dabar modelių tendencijos keičiasi ir nereikia būti šakaliuku, tačiau kai modelio duonos ragavau aš, buvo kiti standartai, turėjau būti dar lieknesnė – teko save alinti, pabadauti.
Turiu raumeningas kojas, o tuo metu tai buvo didelė problema. Išvažiuoti į Milaną buvo smagi patirtis – nauja atsakomybė.
Tačiau buvau nusilpusi, pavargusi ir atsigavau tik grįžusi prie normalios mitybos. Aš geriau orientuosiuosi į svarbią veiklą, o modelio darbą paliksiu merginoms, kurios tam tinkamos. Noriu skaniai valgyti, būti sveika ir laiminga.
– Užsiminėte apie skanų maistą. Ko galima visada rasti jūsų šaldytuve?
– Visada rasite produktų picai, įvairaus sūrio. Esu sūrumą mėgstantis žmogus, galiu nevalgyti saldumynų. Riešutai, bulviniai traškučiai ir kiti užkandžiai – mano silpnybė.
Esu dėkinga genams, savo kūno linijomis nesiskundžiu, bet šiuo metu į modelius tikriausiai niekas jau neimtų.
– Be kokių grožio procedūrų neįsivaizduojate savo dienos?
– Be veido odos priežiūros. Mama nuo vaikystės įskiepijo po visų koncertų nusivalyti makiažą. Kasdien darausi veido kaukes, drėkinu odą, lepinu kremais – tam skiriu nemažai laiko.
– Ar į jūsų gyvenimą jau pasibeldė meilė, ar jai siekiant karjeros aukštumų laiko dar nebuvo?
– Taip, mano širdis užimta. Kas man yra meilė? Tai didelis ir gražus klausimas. Ji man yra žinojimas, kad turi žmogų, kuris yra šalia, kuris beprotiškai tavimi tiki, palaiko, kai reikia – apkabina, kai reikia – spiria į užpakalį ir visada žino, kaip padėti.
Mūsų jausmai užsimezgė šiems laikams gana nepopuliariai. Studijuodami susitikome bibliotekoje ir iš to išsirutuliojo graži draugystė. Kartu esame pusantrų metų. Esu laiminga ir dėkinga gyvenimui, kad turiu tokį žmogų.
