Koncertuodamas su „B’Avarija“ Jonas buvo ryški žvaigždė. Tačiau pastaruosius 20 metų iš didžiosios scenos jis buvo dingęs. Sugrįžimui kaip lieptelį pasirinkęs TV muzikos projektą „Lietuvos balsas“ jis nesijaučia nei geresnis, nei vertesnis už kitus dalyvius – dažnai dar jaunus ir patirties neturinčius dainininkus.
„Nesilygiuoju į kitus, neinu konkuruoti, nenoriu kam nors įtikti. Kad gražiai dainuoju ir nieko nedarau, kad jau laikas pasirodyti, girdėjau nuolat. O ir mane patį jau seniai užvaldžiusios mintys, kad noriu visa koja grįžti į muziką. Dainas rašiau visuomet, jas kaupiau – galbūt ateis laikas jas paleisti į platųjį pasaulį“, – pasakojo atlikėjas.
Tai, kad Jono dainavimą vertinanti komisija – kur kas jaunesni, dar su lėlėmis ar mašinėlėmis žaidę atlikėjai, kai jis jau buvo garsus visoje Lietuvoje, Jono visiškai netrikdo.
O kodėl turėtų? „Suvokiu, kad praėjo 20 metų. Bet stebuklų nėra, muzika nesikeičia – nesvarbu, kiek tau metų. Keičiasi tik balsas, požiūris į pasaulį.
Man smagu iš tų jaunų žmonių, mokytojų, išgirsti, kaip teisingai ir protingai jie kalba. Moku vertinti kitų patirtį, mokytis iš kitų klaidų“, – sakė J.Jonušas.
Blogas tas karys, kuris nenori tapti generolu, – sako patarlė. Vis dėlto J.Jonušas nedrąsiai kalba apie galimybę laimėti muzikinį šou ir mano, kad ten iškrinta iš bendro konteksto.
Be to, jaunimas, pasak jo, turi gausybę sekėjų ir milžinišką palaikymą socialiniuose tinkluose, kurių jis vis dar neprisijaukino, – nemėgsta tuščio turinio.
– Jonai, ar per visą tą laiką nepasigailėjote palikęs „B’Avariją“?
– Buvo įvairių minčių. Bet to jausmo turbūt nereikėtų vadinti žodžiu „gaila“. Nejaučiau jokio pavydo, džiaugiausi, kad neturiu dainuoti to, ką vaikinai vėliau dainavo.
Kita vertus, visai neseniai perklausiau šios grupės albumus – ten tikrai yra gerų dalykų! Albumas „Arti“ yra puikus!
Kai kurias dainas net norėčiau sudainuoti iš naujo ir paleisti per radijo stotis. Taip, mes ten jauni, balsai dreba, bet bandome džiazuoti, aš groju gitara, Vilius Tarasovas – saksofonu. Tai buvo kryptis, kuri man patiko, bet galiausiai „B’Avarija“ nuėjo kitu keliu.
Tarsi ir žinojau, kad mes – pramogų verslas, bet nemokėjau į tai žiūrėti kaip į verslą. Jau mokykloje protestavau prieš nusistovėjusias normas, maištavau. Iš to protesto ir atsiranda įdomių dalykų.
Dabar, jei kas nors pakviestų koncertuoti į vestuves, būčiau labai patenkintas ir mielai važiuočiau, o tada nesuvokiau, kaip galima taip nusiristi. Žinau, kad kai kurios mano dainos, kurias noriu dainuoti, nebus skirtos masėms, bet yra ir tokių, kurios tiks daugeliui.
Pavyzdžiui, gal būtų įdomu moderniai perdainuoti keletą liaudies ar užstalės dainų. Grįžtu prie šaknų, noriu dainuoti ir žemaitiškai. Pasaulyje dabar yra vietos viskam.
– Ar jaučiate, kad gerbėjai, kuriuos turėjote „B’Avarijos“ laikais, vis dar jus palaiko? Tik ir patys jau yra kiek vyresni.
– Sulaukiau labai daug paskatinimo. „Tu gali“, „Galų gale, Jonai“, „Seniai reikėjo“ – tokio palaikymo tikrai jaučiu daug ir tikro. Man pačiam, kad mane parodė per televiziją, nėra stebuklas.
Esu labai paprastas, o ne kokia žvaigždė – žmonės, kurie mane pažįsta, tai žino. O tai, kad dainuoju (beje, tai darau nuo dvejų metų) ir mane parodo, priimu kaip smagią progą dar labiau pasitempti.
Noriu įvertinimo, konstruktyvios kritikos ir tai vertinu.
– Kad ir kaip baigsis projektas, būsite priminęs save. Kas po to? Koks jūsų planas? Juk 2013-aisiais dalyvavote „Žvaigždžių duetuose“ – lyg ir galėjo būti startas, bet nebuvo.
– Kol kas turiu sutartį, kuri mane šiek tiek riboja. Jau dabar kalbamės su vienu prodiuseriu, ieškome skambesio, šiek tiek įrašinėju studijoje. Bandausi, renkuosi grojaraštį, traukiu savo muziką iš visų stalčių – prirašęs esu nemažai.
Noriu išleisti albumą. Kai atsiriš rankos, kalbėsiu su radijais, dainuosiu – darysiu tai, ką daro muzikantai.
Eidamas į „Žvaigždžių duetus“ plano likti muzikos imperijoje neturėjau. Man tai buvo pramoga. Tuo metu mano gyvenime vyko pokyčiai, norėjau pasižmonėti ir tai buvo labai smagu.
– Kartą apie save esate pasakęs: „Niekada nebūsiu normalus.“ Ką turėjote mintyje?
– Kai išgirstu, kad esu keistas, visada padėkoju už komplimentą. Man patinka būti kosmonautu, bet specialiai nieko nedarau, kad toks būčiau. Matyt, toks jau esu.
Nuo vaikystės buvau kažkoks keistesnis, mane dažnai kviesdavo pasiaiškinti pas direktorių dėl kokio nors nestandartinio poelgio. Nemėgstu to, kas žavi mases. Nesiekiu išsiskirti, bet jei ko nors noriu ar man kas nors patinka, darysiu – nesvarbu, kad visuomenei tai per anksti, nepriimtina ar panašiai.
Su šypsena prisimenu vieną verslo kelionę. Su didžiuliu būriu žmonių, verslininkų, Barselonoje laukėme eilėje prie registracijos į renginį. Mano kolega sako: „Matai, Jonai, verslo spalva yra juoda.“ Didžiulėje eilėje priešais mane ir už manęs rikiavosi juodų pingvinų eilė. Joje aš vienas buvau su baltu lininiu kostiumu. Neplanavau nei išsiskirti, nei pritapti – tiesiog buvo karšta, tad pasiėmiau tokį drabužį. Kolegos reakcija tada mane labai pradžiugino.
Arba kita situacija – užsimaniau šokti hausą. Vyresniųjų grupėse – jaunuoliai nuo 16 iki 21 metų. Ir aš, jau gerokai perkopęs tą amžių. Man patiko, sekėsi, tai buvo sportas ir malonumas. Galiausiai net dukra pasakė: „Gal tu nešok, kodėl negali būti normalus kaip kiti.“ Tada ir pasigavau tą mintį, kad esu nenormalus.
Žmogus, mano nuomone, neturi būti plyta sienoje. Visada ieškau išskirtinumo, unikalumo, kaip prieskonių maiste. Gal dar nesuaugau? O gal niekada ir nesuaugsiu? Bet man jau seniai nebeįdomu, ką pamanys kiti ar ką jie man pasakys. Nenoriu būti savo amžiaus nuobodyla ar elgtis taip, kaip priimtina mano amžiaus žmonėms.
Kodėl to reikia, kam? Man nereikia. Noriu gyventi taip, kaip noriu, kad ir iki 80-ies, jei sveikata leis, čiuožti snieglente, vandenlente, šokti hausą ir būti savimi. Kad ir vis dar nesubrendusiu. Per karantiną pradėjau mokytis graikų kalbos, kartais papaišau japoniškų hieroglifų, šokam bačatą, nufilmavau savo pirmą trumpametražį mini dokumentinį filmuką apie Vilnių – įdomios veiklos netrūksta.
– Turite tris vaikus – 25-erių sūnų Joną ir dvi dukras – penkiolikos Miją bei devynerių metų Umą. Kokie jie, ką tėvystė davė jums pačiam?
– Sūnus jau suaugęs, gyvena Jungtinėse Amerikos Valstijose. Labai džiaugiuosi, kad mudu atkūrėme ryšį. Jis labai įdomus, unikalus žmogus. Ieško savęs, dirba ir su maistu, ir šiek tiek su muzika. Už Atlanto jis išvyko gana seniai, man labai gera matyti ir stebėti, kaip jis auga dvasiškai. Bendrauti per nuotolį nėra paprasta, bet stengiuosi ir labai noriu to mūsų – tėvo ir sūnaus – kontakto neprarasti.
Dukros – nuostabios panelės, abi labai skirtingos. Jos Vilniuje. Su vyresnėle kartu čiuožinėjame snieglentėmis, kalbamės pačiomis įvairiausiomis temomis, man džiugu girdėti, kaip ji domisi ir menu, ir kalbomis. Matau, kaip ji bręsta, auga, ir man be galo gera būti jos gyvenime.
Mažoji visai kitokia, kalba itin protingai, jos mintys tokios gilios. Abi dukros puikiai kalba angliškai, domisi kitomis kalbomis – tai mane džiugina, mat ir pats save vadinu pasaulio piliečiu.
Ilgai galvojau, kokį ryšį, santykį reikia puoselėti su vaiku. Ir šiandien dar neturiu atsakymo, kuriuo keliu eiti. Iki šiol nesuprantu, kodėl mano tėvai liepė man mokytis groti birbyne, nors visai to nenorėjau, – svajojau apie gitarą, tad net nebaigiau muzikos mokyklos ir išmokau groti pats. Vaikai yra unikalūs, ir tėvai nelabai gali lemti jų charakterių ar asmenybių.
Noriu jiems padėti siekti jų pačių svajonių. Noriu leisti su jais laiką, būti šalia ir matyti tas jų svajones. Noriu juos pažinti ir palaikyti, o ne auklėti draudimais. Noriu bendrauti visomis temomis, kad nebūtų tabu, kaip kad buvo mano vaikystėje.
Domiuosi psichologija, skaitau straipsnius, kaip bendrauti su vaikais, – manau, kad nesu tradicinis tėvas. Esu tikras, kad pasaulį reikia pažinti – religijas, meną, kultūras, o tada daryti savo išvadas ir savo sprendimus. Noriu, kad vaikai patys rinktųsi gyvenimo kelią.
– Patyrėte ne vienas šeimos skyrybas. Kokias pamokas išmokote iš šių santykių? O gal sau nesijaučiate kaltas?
– Kai būnu kaltas, moku tai pripažinti. Dabar jau, tikiu, pamokos išmoktos – žiūriu į kitą žmogų, įsiklausau ir visada ieškau pusiausvyros. Svarbiausia – kalbėtis, tada išsprendžiama bet kokia problema. Labai ilgą laiką buvau užgniaužęs emocijas ir maniau, kad manęs aplinkiniai nesupranta. Sau buvau toks nerealus, fainas, bet niekas į mane neįsigilino. Šiandien man tai – katino kniaukimas. Man to nebereikia.
Žmonės labai daug netenka tiesiog nepasakydami, ko jie nori, ko tikisi, kaip jaučiasi, kas netinka. Santykiai yra tango, kuris šokamas dviese, – abu jiems gali suteikti ką nors gero.
Aš prisitaikau prie žmonių, man tai nėra sunku. Taip, kaip kažkam tinka, nesigilindamas ir važiuoju. Dabar pradėjau sakyti sau „Stop“ – ne, turiu nepamesti savęs. Nebenoriu paleisti savo svajonių, idėjų, aukoti jų. Kitas žmogus man negali garantuoti laimės. Jos negali garantuoti ir pinigai ar daiktai – jie dingsta, baigiasi, praeina.
Kad tai suprasčiau, kurį laiką mokiausi būti vienas. Kai išmokau, labai greitai viskas pasikeitė.
– Suvokimas, kad laimė – tik mūsų pačių reikalas, neateina savaime, užsisukus buityje. Vieniems užtenka suaugti ir rasti laiko iš esmės pergalvoti savo siekius ir gyvenimą. Kiti imasi meditacijų, psichoterapijų.
– Taip, absoliučiai pritariu. Niekas negali tau padėti, tik pats sau. Esu be galo dėkingas tėvams, keletui artimiausių draugų, kurie man tikrai padėjo, palaikė, kai buvo sunku. Tai neįkainojamas dalykas, man padėjęs kur kas labiau nei psichologai.
Bet iš esmės tu vis tiek esi vienas. Pats turi išgyventi savo skausmą, sprendimus ir jų padarinius. Žmogus nedaro to, ko nenori. Esi pats savo draugas arba nedraugas. Ir viskas. Kartais ir aš sau nepatinku, smerkiu save dėl kokio nors elgesio. Tobulų nėra.
Pagalba sau, gilinimasis į save dabar labai madinga. Formų tam yra įvairių, vieni eina į religiją, kiti pasirenka kitus sau priimtinus kelius. Neskaitau rekomenduotų, kam nors padėjusių knygų, netikiu seminarais ar mokymais, neturiu guru ar mokytojų – noriu pats rasti savo kelią. Manau, kad kiekvieno žmogaus sprendimas yra unikalus.
Kas man pagelbėjo? Meditacija, budistinės idėjos, susikaupimas, tyla. Priimi, kad taip yra, kad taip bus, ir susitaikai. Palengvėja, kai išmoksti paleisti.
Didžiulis lūžis galvoje įvyko, kai prieš kokius septynerius metus atsisakiau alkoholio. Tai irgi buvo mano paties sprendimas pabudus vieną rytą, be pagalbos. Buvo sunku, bet dabar be galo gera.
– Jau ne vienus metus šalia jūsų yra mylima moteris Agnė. Tačiau nesate linkęs atvirauti apie savo santykius. O juk meilė – gyvenimo variklis, visos dainos apie ją.
– Savo mylimos moters tikrai neslepiu nei nuo draugų, nei nuo pasaulio. Gyvename ramiai, be intrigų ar skandalų, tad nesame kam nors labai įdomūs.
Kai supratau, kad galiu gyventi vienas, ta meilė ir atsirado. Kol man dar atrodė, kad būtinai reikia ieškoti savo antrosios pusės, pats buvau nepilnas. Kai prisipildai, ateina ir kita panaši siela. Tuomet gerai abiem, atsiranda man labai daug reiškianti pusiausvyra.
Meilė – amžina tema. Žmonės dažnai tapatina laimę ir meilę. Meilė – kasdienis darbas, partnerystė, vienam kitą daryti geresnį. Tokie lyg ir pragmatiški dalykai realybėje yra be galo svarbūs.
Esu labai jausmingas žmogus, apie jausmus gera ir dainuoti. Tačiau ir į skausmą reaguoju stipriai. Dėl to ir gera viską paleisti. Suprantu, kad gyvenime gali būti visaip. O kas, jei visko neteksiu, vėl verksiu? Stengiuosi, kad ir toliau būtų taip gerai, kaip yra dabar.
– Ar vyrai neverkia?
– Jei neverki, viską laikai savyje. Vyrai vis dar bijo pasirodyti silpni. Kodėl? Mūsų visuomenėje dar yra tos stigmos, kad vyrai neverkia, kad berniukai rengiami mėlynai, mergaitės – rausvai. Aš ir čia protestuoju – suknelės nesivelku, bet rožinius marškinius turiu seniai (pirkau prieš kokius 20 metų Stokholme) ir labai juos mėgstu.
Tai yra auklėjimo dalykas – berniukai turi žvejoti, bėgioti su šautuvais ir žaisti su mašinomis, o mergaitės – su lėlėmis. Ne. Tikiu, kad gali būti ir kitaip. Žmonių nereikia dėti į dėžutes. Tie, kurie nebijo laužyti visuomenės normų, yra laimingesni.
Esu vyras, bet man nerūpi žaisti futbolą, žiūrėti „Formulės 1“ varžybų ar žvejoti. Man labai patinka bendrauti su protingais žmonėmis, sužinoti ką nors naujo, diskutuoti. Bet tos vyriškos supermačo kompanijos su nešvankiais anekdotais ir blevyzgomis – visiškai ne man. Žiūrėkime į pasaulį atviriau, mes gyvename nebe archajiškais laikais.
Dėl to ir manau, kad vyrai neturi bijoti savo silpnybių ir apnuoginti savo širdies, parodyti emocijų ir jausmų. Mano emocijos kitus trikdo? Taip, esu jautrios sielos žmogus ir nuo savęs nebėgu.
O kiti ir bėga – su taurele, su lošimais ar kitokiais dalykais, kurie prie gero neveda. Ta „stipraus“ vyro auka niekam jau nereikalinga.
Aš verkiu. Galiu ašarą nubraukti net žiūrėdamas filmą ar klausydamasis gražios dainos. Pagalvoju apie vaikus – susigraudinu. Man nebe gėda. Ir nereikia manęs guosti – visos emocijos yra reikalingos ir teisingos, jas visas reikia išgyventi, o ne numarinti.
– Emocijos, jausmų įvardijimas irgi labiau šių laikų siekiamybė ar realybė. Ar būdamas vaikas dažnai iš tėvų girdėjote žodžius „myliu tave, sūnau“?
– Mes – žemaičiai. Skalsūs kalbos. Vaikystėje tą meilę matydavau ne žodžiais, o darbais. Apie jausmus tikrai šeimoje niekada nekalbėdavome. Buvau labai artimas su seneliais.
Dabar viskas smarkiai pasikeitė – su tėvais atkūriau puikų ir stiprų ryšį, labai šiltai ir daug bendraujame. Niekada ne vėlu. Jaučiu be galo didelį dėkingumą ir tėvų namuose vis dar esu vaikas.
Mano vaikystė buvo labai smagi, daug laiko praleidau gamtoje. Buvo fainų, gerų mokytojų, bet nekenčiau mokyklos, man tai buvo didžiausias košmaras. Buvau ir skaitovas, ir chore dainavau, mokykloje jau turėjome savo grupę – buvau matomas, manęs visur buvo pilna.
Jau tada kovojau už save – norėjau būti originalus, turėti auskarus, kaselę, segėti mėgstamos grupės ženkliuką.
O man neleido, už tai bausdavo. „Tu kaip ne žmogus. Ar gali pagaliau būti kaip visi?“ – man sakydavo ir mokytojai, ir tėvai.
O dabar – kosmosas. Mano vaikas be jokių panikų gali paskambinti mokytojai ir pasakyti, kad šiandien neatliko namų darbų, padarys tai rytoj. Kaip viskas pasikeitė! Pasaulis jau kitoks ir labai dėl to džiaugiuosi. O kaip būdavo mums?
Vienas baisiausių mano vaikystės prisiminimų – kai mus, darželio vaikus, suvedė į tamsų rūsį, uždarė ir pasakė, kad dabar ateis žiurkės. Mes, vaikai, klykėme iš siaubo. Paskui, jei neklausydavome, mus gąsdindavo, kad vėl ten nuves. Kažkuris vaikas nusispjovė, tai kitiems liepė prispjaudyti į jo puodelį. Siaubas. Tokie buvo metodai.
Manau, kad daugelis mano amžiaus žmonių yra patyrę tokių ar panašių traumų. Nesureikšminu to, būtent visa tai ir padarė mus tokius, kokie esame dabar, – šiek tiek sužaloti, šiek tiek problemiški.
Dabartinis jaunimas turi kitų problemų, didžiulė trauma – kad neturi naujausio išmaniojo modelio.
– Kas jums yra vyriškumas?
– Kai išgirstu posakį „tikras vyras“, visada paklausiu – o kas yra tikra kėdė? Tikras stalas? Vyriškumu nevadinu pinigų, sporto ir, tarkime, humoro jausmo – to, kas visuomenėje suponuojama kaip tikro vyro atributai.
Šiais laikais vyrai praradę savo platformą, mes nebeturime dėl ko kovoti. Anksčiau kovodavome dėl moterų, dėl turto, dėl valdžios. Dabar visur lygybė. Net labiau kovoja moterys – dėl lygybės, savo teisių jos kovoja iki šiol.
Vyrai dabar metroseksualūs, suskystėję. Yra net vyrų palaikymo grupės, prieš vyrus irgi smurtaujama, galbūt dažniau ne fiziškai, o psichologiškai. Ir mes nežinome, kaip su tuo tvarkytis. Mano supratimu, vyriškumas dabar pasiekęs tokią stadiją, kad bandoma perkainoti savo vertybes. Duokite mums dar šiek tiek laiko.
Norėčiau, kad vyrai gebėtų atsiskleisti ne tik stiprybėmis, bet ir silpnybėmis, apnuoginti save. Kad mokėtų paprašyti pagalbos, kai jiems reikia. Kad nemanytų, jog daugiau uždirbanti moteris šeimoje jį nužemina iki grindjuostės. Skandinavija čia jau toli pažengusi, ir man patinka tas modelis.
Gyvenu be jokios diskriminacijos – man svarbu, koks yra žmogus, o ne kuo jis tiki, kokios jo politinės pažiūros ar su kuo miega. Man svarbu, ką tas žmogus daro, kad pasaulis būtų geresnis ir gražesnis.
– Ar vyras turi rūpintis savo išvaizda?
– Būtinai. Ir išvaizda, ir stiliumi, ir mintimis. Mano stilius labai paprastas – tamsūs džinsai ir balti marškinėliai. Daugiau drabužių man gali nebūti.
Vartoju vitaminus, turiu kosmetikos ir ją naudoju, žinau, kas yra hialuronas.
Turiu ir tatuiruočių. Labai ilgai jų norėjau, o pasidariau tik neseniai. Buvau visiškoje euforijoje, kai išėjau iš salono su pirmu piešiniu, nerealus jausmas. Ir jų tikrai bus daugiau.
Tatuiruotėmis mes save paženkliname. Tai ir grožio, ir mados dalykas, bet man kiekviena tatuiruotė turi reikšmę. Man tai ženklai, kuriais save įdegu. Ant kūno turiu dukterų vardus, kitų žmonių, kurie man daug reiškia, simbolius. Tvirtai žinau, kad niekada nenorėsiu jų panaikinti.
– Kitos jūsų veiklos – vaizdo reklamų kūrimas ir kulinarija. Koks patiekalas jums pakelia nuotaiką, kai būna liūdna? Ko niekada nereklamuotumėte?
– Šiuos darbus irgi vadinu kūryba. Nauji patiekalai, restoranų meniu sudarymas – mano veikla, kuri iš pomėgio jau virsta malonia profesine veikla. Noriu edukuoti žmones, įpūsti naujų vėjų ir manau, kad man visai neblogai sekasi.
Savo kuriamo maisto nenoriu sprausti į jokius šalių ar kultūrų rėmus – mano patiekalai yra pasaulio, kelionių virtuvė. Man pačiam skaniausi Viduržemio jūros regiono patiekalai. Šiuo metu – makaronai „puttanesca“: makaronai su ančiuviais, pomidorais, česnakais.
Gaminu visada, man tai patinka. Stengiuosi pradžiuginti žmones, gaunu grįžtamąjį ryšį. Vieni pliusai – dovanoji džiaugsmą kitiems ir pats dar skaniai pavalgai.
Mano mama ilgą laiką dirbo su restoranais, jų meniu – ne gamino, labiau vadovavo. Juokiuosi, kad kai su mama einame kur nors pavalgyti, pirmiausia abu patiekalus pauostome, įvertiname jų šviežumą. Man labai skanu ir mamos gamintas maistas (ji be galo skaniai ruošia žvėrieną), bet kai nuvažiuoju pas tėvus, džiaugiuosi ir tuo, kad man leidžiama suktis virtuvėje.
Per karantiną pradėjau mokytis naujų dalykų – animacijos, tad ir dirbant su vaizdo reklama bus labai įdomu tai pritaikyti. Ko nereklamuočiau? Kol ta reklama legali, gali viską reklamuoti. Esu ir kulšelių reklamas prekybos centrams kūręs, ir meniu sudarinėjęs restoranams, į kuriuos niekada neisiu.
Galbūt nedaryčiau politinės reklamos tam, kuo visiškai netikiu, kas prasilenkia su mano pasaulio suvokimu, kas yra melas ar nebūti pažadai, man svetima ideologija. Nesakau, kad nesugebėčiau, – tiesiog nenorėčiau tame dalyvauti.
