Garsi mados kūrėja neslepia – vieną dieną nuotaika dėl pandemijos ir įvesto karantino geresnė, kitą – slogesnė, banguojanti. Pirmas karantinas praėjusių metų pavasarį Lilijai praėjo kiek lengviau nei dabar. Ji įsitikinusi – ne viena jaučiasi taip, daugeliui žmonių dėl pandemijos teko pereiti visas psichologines stadijas – baimę, nerimą, priėmimą, galiausiai – susitaikymą.
„Svarbiausia, manau, buvo suvokti, kad nieko šiuo metu negalime pakeisti, turime kaip nors prisitaikyti. Gyvename kaip ir daugelis šeimų – namai, buitis, vaikai. Bandome susikurti gyvenimą ten, kur esame, stengiamės laiką leisti įdomiai ir stipriai nenusiminti“, – sakė L.Larionova.
Dizainerė neslepia – anksčiau, net būdama namuose, ji jautėsi kur kas geriau, nes turėjo pasirinkimą gyventi taip, kaip nori. Dabar jokio pasirinkimo nebėra. Būtent to laisvės pojūčio, galimybių spręsti, kaip leisti dienas ir ką veikti, moteriai ir trūksta.
Labiausiai Lilijai norisi išvysti seniai matytus artimuosius, susėsti, jaukiai pabendrauti, tiesiog būti šalia. Visas gražiausias metų šventes su savo šeima atšventusi izoliacijoje ji trokšta, kad seneliai kuo greičiau galėtų išvysti anūkus, o šie – vėl džiaugtis didele šeima.
„Žinoma, kasdien susiskambiname, bet turbūt jau visi suprato skirtumą tarp gyvo bendravimo ir nuotolinio skambučio, spektaklio teatre ar gyvo koncerto ir per „YouTube“ platformą, filmų kino salėje ir serialų žiūrėjimo namuose, į namus pristatomų patiekalų ir valgymo kavinėje ar restorane...
Prėskas tas gyvenimas be laisvės. Prie to neįmanoma priprasti, lieka tik sukandus dantis kentėti ir tikėtis, kad tai kada nors pasibaigs“, – kalbėjo garsi dizainerė.
Lilija prisipažįsta – per pavasario karantiną buvo nusiteikusi kur kas optimistiškiau. Be to, nauja jos drabužių kolekcija jau buvo sukurta – liko tik sugalvoti, kaip ją karantino metu pristatyti visuomenei.
Buvo aišku, kad spindinčio kolekcijos pristatymo renginio su daugybe žiūrovų ir šviesomis nutvieksta pakyla nebus.
– Pavasarį per karantiną pristatėte naują žiemą sukurtą kolekciją, turėjote ir kūrybinės veiklos. Kodėl dabar būnant namuose nekyla rankos kurti? Atsirastų sakančių, kad laikas kaip tik palankus kūrybai.
– Naują kolekciją pristačiau pavasarį tuščioje meno galerijoje ir praėjusį rudenį padarėme fotosesiją ant lieptelio į ežerą Trakuose.
Tikrai iki paskutinės akimirkos maniau, kad mūsų sugalvota fotosesija neįvyks, – orų prognozės buvo siaubingos! Galiausiai su visa komanda nutarėme rizikuoti – prie to liepto atvažiavome anksti rytą, vos vos lijo, pasistatėme didelę pavėsinę, ant galvų užsimaukšlinome maišus ir nieko nelaukdami ėmėmės darbo.
Didžiulė liūtis, lyg demonstruodama palankumą mums, prasidėjo tik tada, kai viską krovėmės į automobilius. Džiaugiuosi, kad neišsigandome, nusprendėme vis tiek bandyti.
Tai buvo gaivaus oro gūsis man ir, tikiu, mano kūrybos gerbėjams. Kol kas dėl karantino savo, kaip dizainerės, grafikui nenusižengiau.
Ar turiu kūrybinių minčių dabar? Žinoma, jų mano galvoje knibžda visada. Tik nežinau, kada bus galimybių pristatyti tą naują 2021-ųjų kolekciją, – ar balandį, ar gegužę, o gal tik rudenį.
Kurti nelaisvėje labai nelengva, tai pajutau savo kailiu. Nepritariu minčiai, kad įspūdingiausius savo kūrinius menininkas sukuria tuomet, kai yra alkanas ir uždarytas tarp keturių sienų. Šie žodžiai – ne apie mane. Man reikia laisvės.
Praėjusio pavasario kolekciją sukūriau iki karantino, rudens kolekcijai paskyriau vasarą, kai apribojimų taip pat beveik nebuvo. Nuotaika abu kartus buvo kur kas pakilesnė nei dabar.
Negaliu kurti, nes nedarau to viena. Kolekcija – ne tik lape pabraižyti eskizai. Juolab kad nesu dizainerė, kuri pradeda nuo eskizų popieriuje. Turiu iškart matyti visumą.
Yra ne tik komanda ir audiniai, bet galiausiai – ir siuvimo priedai: užtrauktukai, spaudės, sagos... Turime bendrauti su gamintojais, turime turėti galimybę judėti. Dabar šis procesas visiškai sustojęs. Pagaliau reikia ir įkvėpimo. Kol kas tikrai nemoku jo semtis vien iš buities...
Jau pripažįstu tai ir nebelaužau savęs, nesistengiu padaryti to, kas šiandien neįmanoma. Kūrybinių minčių, žinoma, nuolat ateina į galvą, bet tos, kurios kirba šiuo metu, man netinkamos, netobulos.
– Kartu su jumis dirba ir jūsų vyras Rokas Klimavičius. Sunku, matyt, ne tik morališkai, bet ir finansiškai – pajamų netekote abu. Kaip sukatės?
– Taip, dirbame kartu su vyru, esame atsakingi už skirtingus dalykus. Kol kas gyvename kaip daugelis – iš santaupų. Vasarą buvome šiek tiek atsigavę, dirbome. Kol kas nebadaujame ir turime iš ko susimokėti mokesčius. Skaičiuojame į priekį, planuojame, bandome išlaikyti tai, ką turėjome, – namus, studiją, palaikyti žmones, su kuriais dirbame.
Man labai svarbu, kad šiomis sudėtingomis aplinkybėmis palaikytume vieni kitus, jaustume, kad visi esame reikalingi. Ši pandemija, tikiu, nesitęs amžinai – reikės iš jos išeiti pakelta galva ir, svarbiausia, nesutrypus draugysčių ir žmoniškumo.
Neverkiu, nedaužau galvos į sieną – tik džiaugiuosi, kad tų santaupų mes turėjome. Neįsivaizduoju, ką daro kitos šeimos, netekusios darbų...
Vis dėlto manau, kad ir pradėjus dirbti įveikti šią finansinę situaciją nebus lengva. Ir kalbu ne tik apie mūsų šeimą. Juo labiau kad nauja kolekcija – irgi didžiulės išlaidos. Planuojame ilgai, tai nėra vien taškymasis idėjomis.
Tad kol kas viskas kontroliuojama, bet viskam yra ribos. Jei tokia situacija, kuri trunka jau metus, dar užsibus... Ne visi planavo, mes irgi savo pinigus ketinome išleisti kitaip, ne vien pragyvenimui. Kita vertus, ačiū Dievui, vaikai pamaitinti, šiltai aprengti, švariai užmigdyti – šiandien tai ir yra svarbiausi dalykai.
– Ar turite internetinę parduotuvę? Siūlote pirkėjams nuolaidų, siuvate apsaugines kaukes, kaip kad darė ne vienas dizaineris jau pavasarį?
– Taip, ne vienas kūrėjas jau pavasarį prisitaikė prie situacijos, ir aš tikrai nesu prieš tai. Galiu tik pasveikinti, kad jie taip galėjo ir gali. Pandemijos pradžioje buvau pagalvojusi apie apsaugines kaukes. Tačiau tuo metu man nekilo ranka to daryti – nenorėjau pelnytis iš žmonių baimės... Pardavinėti kaukes man buvo nepriimtina.
Savo klientėms, kurios paprašė, pasiuvau kaukių ir padovanojau. O vėliau ir tų medicininių kaukių greitai sulaukėme, visiems jų užteko. Pati nešioju ir labai džiaugiuosi bičiulio, kolegos Egidijaus Rainio dovanotomis kaukėmis, be to, nuostabių pasiuvo ir Roko mama – ji yra tekstilininkė. Esame visiškai aprūpinti.
Ėjimas į internetą šiais laikais būtinas. Neigti tai būtų kvaila ir labai trumparegiška. Karantinas mums tai dar ryškiau parodė, gal daugeliui net įspyrė į užpakalį – dabar!
Šiandien galiu prisipažinti – kadangi iki karantino internetinė prekyba nebuvo mano pagrindinė duona, su klientais visada dirbau gyvai, jai aš nebuvau stipriai pasiruošusi.
Dabar, kai visi staigiai puolė į tą platformą, man tos informacijos kiekis pasirodė nežmoniškai didelis. Pati besisukdama mados srityje kartais jau nebeatseku, kur, kas ir kieno. Toje gausybėje atsitiko informacinis triukšmas, supanašėjęs srautas, kuriame, tiesą sakant, nenorėjau tuo metu būti. Sąmoningai nusprendžiau bent jau kuri laiką nebandyti įsiterpti į tai. Laukiu, kol viskas aprims.
Kita vertus, manęs neišgelbės kelių drabužių pardavimas internetu. Drabužių pardavimas internetu drastiškai krito. Nesakau, kad apie tai negalvoju, – dirbu, kad žmonėms galėčiau pasiūlyti galbūt atskirą asortimentą.
Negaliu savo kūrinių atsikratyti kaip šiukšlių. Labai mažų kainų, didžiulių išpardavimų daryti neketinau, niekada jų nedariau. Minus 75 procentai, agresyvi rinkodara – ne mano istorija. Nesu greitosios mados atstovė.
Neturiu nežmoniško kiekio pasiūtų drabužių, kad man reikėtų galvoti apie sandėlio išvalymą. O ir jokio sandėlio neturiu! Tik kūrybinę studiją.
Kas nori rasti mane, mano kolekcijų drabužius, randa – viskas yra socialiniuose tinkluose, žmonės pamato, kreipiasi.
Šiais laikais vyksta pigesnių dalykų didieji pirkimai. Juk dizaineris dabar interneto platybėse kovoja ne tik su tokiais pat savo srities profesionalais kūrėjais, bet ir su įprastomis parduotuvėmis, ką jau kalbėti apie Kinijos rinką. Į kokybišką infrastruktūrą darbo ir lėšų įdėtume labai daug, o rezultatas vis tiek būtų panašus į adatą šieno kupetoje.
Bet tikrai nesakau, jog negalvoju, kaip ateityje protingai pasinaudoti interneto galimybėmis, kad tai nebūtų darymas vien dėl darymo. Nuo masiškumo kenčia kokybė – nenoriu, kad taip nutiktų mano kuriamiems drabužiams. Užsisakyti iš Kinijos džemperių pusgaminių, atspausti ant jų piešinį ar logotipą ir tai pardavinėti man niekaip nekyla rankos.
Esu dabar, karantino metu, sukūrusi mažą laisvalaikio drabužių kolekciją. Žinau, kad pati ją sukūriau, sugalvojau, kur kokia kišenėlė, kur koks kirpimas, ilgis ir gobtuvo gylis. Gal mąstau senamadiškai, bet man labai svarbu eiti savo keliu. Tebūnie dabar tai tik pomėgis, o ne darbas.
– Pomėgis? Žinoma, puiku, jei iš jo ir uždirbame. Juk visi jų turime, širdžiai mielų, bet lygiai taip pat visi norime valgyti ir turime susimokėti už šiltus namus bei kitus būtinus dalykus, malonumus. Nes kam tada gyvename?
– Vis pasvarstau, o kas bus, jeigu bus... Galiu dirbti, nebijau ir nesikratau jokių darbų, galiu dirbti bet ką, jei bus tokia būtinybė. Jei tai bus geras cementas, galiu ir jį pardavinėti.
Kadaise, bene prieš dvidešimt metų, siuvykloje dirbau dizainerės asistente: didžiulius audinių ritinius tampiau, grindis valiau. Turime rankas, kojas, galvą ant pečių – ką nors sugalvosime. Nieko nebijau. Svarbu, kad būtų sveikatos.
Koks svarbus ir trapus tai dalykas, parodė pandemija – nieko nenustebinsime šiandien sveikatos linkėdami ne tik vyresniems, bet ir jauniems žmonėms.
Jei dizainerių, jų kuriamų drabužių niekam nebereikės, priimsiu tai ir nesiplėšysiu. Esu išmokyta, kad drabužių dizainas, mada yra ne vizualusis, o taikomasis menas.
Kol jis bus reikalingas žmogui, pritaikomas, tol mes, dizaineriai, ir egzistuosime, būsime laimingi galėdami kurti ir pragyventi iš savo mėgstamos veiklos.
Tokios filosofinės, egzistencinės mintys ir ateina tada, kai kas nors nutinka. Dabar nutiko pandemija, todėl, manau, apie tai ir pagalvoju. Juk mūsų kartos žmonėms dar niekada nebuvo tokio laiko, kad visai nežinotume, kaip gyvenimas ar pasaulis pasisuks po kelių mėnesių ar pusmečio...
Ir šiandien tai visiškai realu, o ne kadras iš apokaliptinio fantastikos filmo.
– Prieš kelerius metus įsigijote jaukius namus – apartamentus netoli Romos, ant kalvos Lepinio kalnuose įsikūrusiame Senjo (Segni) mieste Italijoje. Matyt, kelionių ribojimas taip pat neprideda tos kasdienės laimės?
– O taip, čia yra mūsų didis praradimas šiuo metu. Keliauti mūsų šeimai visada buvo labai svarbu ir, žinoma, smagu.
Atimtos kelionės ir yra mūsų atimta laisvė, kurios jaučiamės netekę ir labai dėl to liūdime. Kaip mūsų tėvai kas pavasarį kelia sparnus į sodus, taip mes jau ketveri metai keturis ar penkis kartus per metus skridome į Italiją.
Mūsų apartamentai sename XIV amžiaus autentiškame akmens masyvo name. Ten būdami darėmės remontą, po truputį tvarkėmės taip, kad mums toje erdvėje būtų jauku ir patogu. Norisi palikti kiek įmanoma daugiau autentiškų dalykų. Pastarąjį kartą ten buvome lygiai prieš metus – dabar nuskridę ant grindų rastume tą patį paliktą cemento maišą...
Per tiek laiko Italijoje užmezgėme naudingų ir smagių ryšių, atsirado ir darbo užuomazgų – bendravome su italais audinių pardavėjais, kitais gamintojais. Turėjau ten keletą rimtų pasiūlymų, juos svarsčiau.
Norėčiau nutiesti tiltą tarp Lietuvos ir Italijos, stiprinti kultūrinius ryšius. Tai buvo (nebedrąsu sakyti „yra“) mūsų svajonė ir tikslas. Norime gyventi tarp šių dviejų nuostabių šalių. Radome sąlyčio taškų, bet juos reikia plėtoti. Dabar viskas sustojo. Žmogus planuoja, o Dievas juokiasi.
Atsargiai, bet vis tiek galvojame apie ateitį. Dar nuo jaunystės laikų su Roku pasvajodavome, kad šildytis senų kaulų norėtųsi važiuoti ten, kur šilta. Tad kol kas šis mūsų planas nežlugęs, tik pristabdytas. Italijos labai ilgiuosi – ir orų, ir maisto, energetikos.
Man Italija – atsipalaidavimas, poilsis, šeima kiek kitoje aplinkoje, kuri per šį laiką jau tapo labai sava ir mylima. Ten galiu kurti.
– Kai situacija aprims, kai lėktuvai vėl kils, nedelsdami kelsite sparnus į savo Romos priemiestį? Ar vis dėlto pulsite į darbus čia, bandysite susigrąžinti prarastą laiką ir pajamas?
– Jau liovėmės labai toli planuoti. Gyvenu taip, kaip liepia širdis. Jei pajusime, kad norime būti ten, skrisime.
Neabejoju, kad būtent taip ir jausimės, kai jau bus galima keliauti. Labai ilgimės tų namų. Be to, namai jau metus užrakinti – reikia žiūrėti, kaip ten kas. Gal į palėpę jau balandžiai įsisukę!
– Laukiate pavasario, nekantraujate, kada baigsis karantinas, kada situacija pagerės, tačiau ir iki tol reikia gyventi. Kaip atrodo jūsų dienos šiandien? Mėgaujatės buvimu su vaikais, šeima?
– Ne kartą girdėjau kitas mamas sakant, kad pagaliau jos turi kokybiško laiko pabūti su vaikais, išgirsti juos ir visavertiškai pajusti. Bet girdėjau ir besiskundžiančių, kad kasdien būti su vaikais ir dar dirbti iš namų – neįmanoma, be proto sunku.
Nesu nė vienoje barikadų pusėje, nors suprantu ir vienas, ir kitas. Nesijaučiu taip, nes visada, ir iki karantino, su vaikais, šeima buvau kokybiškai. Per pavasario karantiną su vyru kalbėjome, kad mums beveik niekas nepasikeitė.
Vaikai nedideli, jiems nuolat reikėjo ir reikia skirti daug laiko. Su Roku ir dabar dalijamės buities rūpesčius, kitaip būtų sunku. Visa kita susitariame.
Žinoma, dabar turime skirti jiems dar daugiau dėmesio, nes dukra neina į darželį. Septynmetei trūksta ne tik draugų, bet ir ugdymo – Meda ir rašo, ir skaito. Norime nepaleisti šių įgūdžių, juos stiprinti kiek įmanoma. Be to, rudenį ji buvo pradėjusi lankyti fortepijono pamokas, šiek tiek spėjo pramokti – dabar ir tai mūsų su vyru rūpestis.
Nesame fanatiški, bet Medai tokia veikla patinka, tad beveik kasdien žaidimo forma stengiamės rasti laisvo laiko su ja skaityti, rašyti, piešti ar pagroti. Kita vertus, nesame pedagogai ir niekada jais nebūsime. Viską darau kaip mama, kaip liepia mano – mamos – širdis. Tikiu, kad neužsimirš, kad formuojame įprotį be spaudimo. Man atrodo, kad tai svarbu.
Trimetis Dominykas – labai gyvas, greitas, linksmas vaikas. Mus vis juokina. Jam puikiai sekasi vaidinti. Ką nors vis prisigalvoja. Žiūrėti ir sekti jį reikia nuolat, negalime paleisti iš akių. Sesė jam – didelis autoritetas, labai daug ko išmoksta iš jos.
Jis toks mūsų trejų metų linksmuolis. Labai mėgsta bendrauti su vaikais, tad būtų labai gerai ir jam jau keliauti į darželį, kurio lankymą nutraukėme dėl pandemijos.
Kasdien matau, kad mūsų vaikai – smagūs, protingi, guvūs. Manau, kad visko reikia – ir pasipešti, ir ant kalniuko pačiuožinėti. Leidžiame jiems gyventi savo nerūpestingą vaikystę, nematau juose savo neišsipildžiusių svajonių.
Stengiuosi jų nelaužyti, padėti ir palaikyti, padrąsinti. Žinoma, tokia žiema, kokia mus džiugina šiemet, tikrai prideda geros nuotaikos, ypač vaikams.
Mes tiesiog gyvename – be griežtų grafikų, be jokių rėmų, taip, kaip mums tuo metu norisi.
Ši situacija – puikiausias pavyzdys, kad gyvenimo nesuplanuosi. Jis tiesiog atsitinka.
