Labiausiai Jurga mėgsta ankstyvą rytą žvelgti pro didžiulius erdvaus lofto langus, už kurių atsiveria bundančio miesto panorama. Ji ilgai gurkšnoja kavą ramybės uostu tapusiuose naujuose namuose ir laukia nubundant 12-mečio sūnaus Ado, kaip pati sako, geriausio draugo ir įdomiausio gyvenimo projekto, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
„Šiuos metus skiriu jausmams“, – su šypsena tarė Jurga, po savaitės minėsianti 41-ąjį gimtadienį.
Už lango siaučiant pūgai, žemei pasiklojus puraus sniego paklodę su ja pradėjome jaukiai šnekučiuotis apie naują jos gyvenimo etapą, užpildžiusį kasdienybę naujomis kūrybos ir veiklos spalvomis.
– Karantinas pakeitė visų gyvenimą. Net ir tiems atlikėjams, kurie rinko sausakimšas arenas, teko susimąstyti, iš ko gyventi. Kokį būdą išlaikyti save ir sūnų radote jūs?
– Tas būdas mane pačią gana nustebino. Pasirodo, buvau išlaidi. O per karantiną išmokau taupyti. Pradėjau pirkti tik tuos dalykus, kurių man iš tiesų reikia, o tai, kas nebūtina, palikau ateičiai.
Tiesiog pasinaudojau situacija, kuri privertė pakeisti įpročius. Anksčiau mėgau pirkti drabužius, kai užklupdavo liūdesys, – tai jau buvo tapę įpročiu, kuris vis tiek norimos laimės neatnešdavo.
Dabar supratau, kad tokiu momentu reikia dirbti su savo vidine būsena ir tik tada įsigytas drabužis įtvirtins pasikeltą nuotaiką.
Nustojau svajoti apie kokias nors labai tolimas keliones, nes man pradėjo patikti tai, ką aš turiu dabar, – tiek savo kambaryje, tiek savo kieme.
Atradau savo bėgiojimo trasą ir džiaugiuosi kiekvieną kartą, kai įsispiriu į savo mėgstamus sportinius batus.
Pajutau, kad man nebėra blogų orų bėgioti, – nei šaltis, nei sniegas man nebėra riba. Bėgdama stebiu gamtos vaizdus, stebiu žmones ir stirnas, kurias sutinku pakeliui.
Įpratau prie karantino ir pastebėjau, kad visi tarsi ėmėme gyventi bendru tikslu. Kartais mane užplūsta nerimas, nors žinau, kad ką tik viskas buvo gerai. Toks jausmas, kad gal kaimynas ėmė nerimauti ir visa tai persidavė man.
Per karantiną, rodos, atsirado kažkoks bendrumo pojūtis – lyg ir visi drauge nerimaujame, norime, kad būtų kuo mažiau susirgimų, kad greičiau viskas atsidarytų ir baigtųsi.
Žinau, kad ne vieną žmogų šis periodas paveikė neigiamai – kankina nerimas ar nemiga. Palaikau bandymus tas problemas spręsti.
Teko pastebėti, kad socialiniuose tinkluose kuriasi grupės, kuriose žmonės kalbasi apie tai, pati esu keliose jų. Juk karantinas tapo ne tik emocine, bet ir finansine duobe, tačiau niekas nepaaiškino ir organizuotai nepatarė, kaip mums iš jų abiejų išlipti.
Aš pati rašau įrašus socialiniuose tinkluose, ieškau pozityvo, bendrauju su artimiausiais žmonėmis, koncentruojuosi į sportinę veiklą, discipliną. Tikiu, kad nieko nėra šiaip sau ir kad šioje situacijoje yra ne tik minusų, bet ir pliusų.
– Daugelis dainininkų per karantiną nėrė į naujas veiklas, kad užsidirbtų. Ar jūs bandėte ko nors imtis?
– Mano gyvenime niekas nepasikeitė. Visuomet buvau iš tų žmonių, kurie kenčia, kai tempiami į viešumą kažkur bendrauti, būti, o jiems patinka geriau savo urvelyje kurti, generuoti idėjas.
Man žmonių reikia tada, kai turiu kuo pasidalinti. Tada, kai viskas užsidarė, man užsidarė tik koncertinė veikla. Tačiau tai nepanaikino mano rašymo, kuris buvo jau gerokai pajudėjęs su viena ir su antra knyga.
Dabar dirbu prie animacinio filmo „Mora, Mora“, kuris netrukus išvys dienos šviesą. Jį kuriame kartu su puikia animatorių komanda jau porą metų.
Animacinis filmas pagrįstas mano sapnais ir pasakoja apie vidinio vaiko – mergaitės Moros kelionę per iššūkių ir atradimų pilną vidinį pasaulį. Kelionės pabaigoje ji prisijaukina savo baimę ir atgaivina pasaulį iš savaip perkurto muzikos instrumento sklindančia muzika.
– Ar pakako metų susidėlioti mintis, kad rastumėte visus atsakymus, kas gi nutiko dešimtmetį kurtiems ir puoselėtiems jūsų santykiams su buvusiu sutuoktiniu ir sūnaus Ado tėvu Vidu Bareikiu?
– Visi praėję metai buvo skirti tam, kad suprasčiau, ką dariau ne taip, kur buvau iniciatorė to, kas nesuveikė. Tai buvo mano didžiausias atradimas.
Jeigu žmonės išgyvena tokias pat santykių krizes, aš jiems linkiu išlaukti ir pereiti į tą būseną, kai ne kitame žmoguje mes matome savo problemų priežastį, bet įžvelgiame problemas ir savyje.
Kai atsiduri toje būsenoje ir pastebi, kad, pavyzdžiui, ką nors darai dėl to, jog bijai būti paliktas ar įžeistas, tarsi prabundi, pasidaro aiškiau, o ilgainiui, stebint ir analizuojant savo reakcijas ir jausmus, – kur kas įdomiau gyventi ir paprasčiau mylėti šalia esantį žmogų.
Juk visi esame unikalūs, augę skirtingomis sąlygomis ir, jei sugebame būti drauge – man tai yra mistika. Tad praėję metai ir baigėsi tuo, kad pradėjau suprasti, kodėl nesuveikė mano santykių modelis, kuo pati prie to prisidėjau. Tad santykių analizę ir palikau praėjusiuose metuose. Šie metai skirti jausti ir mėgautis gyvenimu.
– Esate prisipažinusi, kad pagalbos ranką sunkiu momentu jums ištiesė psichologai. Ar pamenate tą dieną, kai pravėrėte jų kabineto duris?
– Tai padaryti paprasčiau, nei daugeliui atrodo. Juk žmogus šiaip sau ten neina. Jis turi turėti supratimą, kad turi bėdą, kurią norėtų išspręsti. Mano pirmasis susidūrimas su psichologija, psichoterapija buvo tada, kai mano organizmas ėmė siųsti signalus. Pradėjau sirgti nežinomomis ligomis, o nuėjus pas gydytojus niekas niekur nieko nerado.
Kaip paaiškėjo vėliau, tai buvo pirmasis nervinio išsekimo ženklas. Kai esi tokios būsenos, iš savęs reikalauji per daug, bandai atitikti visus tau nepriimtinus standartus, sieki būti tobulesnis už patį tobulumą, o galų gale organizmas to neatlaiko ir ima siųsti signalus.
Tai parodo ir tai, jog savęs nepažįsti, nekontroliuoji ir nesupranti, kas tau darosi.
Man pirmosios psichologo sesijos padėjo kai ką išspręsti, tačiau labiausiai dėkinga esu psichologui Gintarui Šmatavičiui. Kognityvinė terapija man buvo priimtiniausia metodika.
Tai buvo paprastesnis priėjimas prie manęs nei psichoanalizėje, kai turėdavau šnekėti, o manęs tik klausydavosi.
Man svarbus buvo kontaktas su specialistu, supratimas, kas ir kodėl vyksta viduje, ir tą supratimą lydintis veiksmas.
– Ką jums davė vizitai pas psichologus?
– Tai man davė supratimą apie bėdas, kurias turiu. Suvokiau, kad net amžius nėra svarbiausias kriterijus kalbant apie savęs pažinimą.
Vaikystėje visko išsireikalaudavome, o paauglystėje svarbiausias dalykas buvo prisitaikyti prie bendruomenės ir tapti jos dalimi, pelnyti pagarbą. Bet kai išeiname į suaugusiųjų pasaulį, reikėtų prie viso to, ko išmokome, pridėti ir savęs pažinimą.
Augau keturių vaikų šeimoje, tėtis iškeliavo, kai buvau labai maža, tad turėjau savo istoriją, kurioje buvo tuščių vietų, kurias reikėjo užpildyti. Kartais patirtimi to užpildyti negalima, tačiau galima tai padaryti žiniomis.
Terapija yra pokalbis su neutraliu žmogumi, kuriam daug lengviau papasakoti tai, ko niekam, atrodo, negalėtum pasakyti.
– Ilgus metus Jurga Šeduikytė ir gerbėjams, ir žurnalistams atrodė tarsi šiek tiek pakilusi virš žemės. Tačiau akis į akį susidūrusi su išgyvenimais buvote priversta nusileisti ant žemės. Ar teko tyliai nubraukti ašarą?
– Šie metai man yra jausmo metai, tad leidžiu sau kartais paverkti ir bėgiojant pajausti, kokia yra graži šalia auganti pušis, ir nuo jos šakos nukratyti sniegą, o vėliau spygauti dėl sniego pojūčio ant kaklo.
Noriu padėkoti savo mamai, kuri yra stipri moteris ir turėjo tokia būti, nes reikėjo užauginti keturis vaikus. Matyt, mano genuose tas stiprumo elementas irgi yra ir aplinkiniams jis matyti.
Nesakyčiau, kad po skyrybų tapau silpnesnė ar subyrėjau, greičiau į gyvenimą ėmiau žvelgti iš šono, tarsi į žaidimą. Kai jo nebeįmanoma kontroliuoti, gali labai greit pasinerti į įvairias nerimo būsenas – skausmą ar užsidarymą. Tačiau sveikas humoro jausmas padeda prisiminti, kad vidinė būsena priklauso nuo požiūrio.
Visą laiką buvau gana atvira, tačiau daugelis mane pažino ir matė per mano muziką, kūrybą, scenoje. Yra toks nerašytas susitarimas: kai žmogų regi scenoje, atrodo, kad jis išties yra aukščiau žemės, toliau nuo tavęs.
Aš pati niekada taip nemaniau, bet scena turi tą šalutinį efektą, kurį bandžiau eliminuoti savo įrašais socialiniuose tinkluose, susitikimais su žmonėmis, pokalbiais, rašoma knyga, atviraudama per dainas. Man daug jaukiau gyventi žemėje ir žinoti, kad mus visus kas nors jungia, o ne skiria.
– Kai apimdavo liūdesys, kur išliedavote susikaupusias emocijas?
– Sunkiausiu momentu man padėjo psichologija. Tos sesijos man buvo būtinos. Kai tu gyvenime eini visuomet į vieną pusę, atrodo, kad žinai visas taisykles.
Tačiau kai jos visos ima neveikti ir byrėti, supranti, jog tau reikia pagalbos, tvirto peties, kad būtų į ką atsiremti. Taip pat man padėjo gamta – ten rasdavau ramybę stebėdama medžius ir mokydamasi iš jų stabilumo. Kai žmogus ima spręsti rimtas bėdas ir jam nepavyksta, jis pradeda saugotis ir užsidaro nuo savo jausmų – tampa šaltesnis, atšiauresnis aplinkiniams. Aš žinojau, kad nenoriu būti uždara, tad stengiausi išleisti visas susikaupusias emocijas.
Tai padaryti man labai padėjo šokis. Būdavo, kad pradedu šokti, imu verkti, išsiverkiu ir palengvėja. Džiaugiuosi, kad į gyvenimą atėjo judesys, nes visada jo laukiau. Norėjau judėti scenoje, bet nežinojau, nuo ko pradėti, o su jautrių mokytojų pagalba pradžioje, kai to labai reikėjo, dabar viskas tarsi išeina savaime.
Kartais privalai būti vienas, kad nuspręstum esminius dalykus, tačiau palaikymas ir tai, kad žmonės leidžia priimti sprendimus taip, kaip tau atrodo, o ne sako, kaip turėtum elgtis, – vienas svarbiausių dalykų žmogui, kuris išgyvena sunkią gyvenimo fazę. Man labai patiko būti atvirai ir stengsiuosi daugiau niekada nepapulti į tokias situacijas, kuriose užsidarau.
– Pastaraisiais metais pramogų pasaulį drebina vis daugiau skyrybų. Naujienų portalai mirga nuo skandalų, pykčių, viešo santykių aiškinimosi. Jūs su Vidu žinią apie santuokos pabaigą pranešėte ramiai. O kaip tai pateikėte sūnui Adui?
– Yra tokia paprasta taisyklė: niekada nesakyti to, kas dar neaišku. Aš manyčiau, kad tai tėvai instinktyviai jaučia, jei jų santykiai pakimba ant plauko. Kai jau priimtas sprendimas, tuomet paprasčiau apie viską pasakyti vaikui.
Kadangi esu labai jautri, man buvo sudėtingas momentas tai pasakyti Adui, nes prie artimiausio žmogaus patvirtini, kad tau nepavyko.
Keista, nes mes iš vaikų tikimės neigiamos reakcijas, bet jie juk viską jaučia. Jiems nebūtina žodžiais pasakyti, jie dalyvauja šeimos gyvenime.
Ypač svarbu to neslėpti ir užbėgti už akių, kad vaikas nepradėtų savęs dėl to kaltinti. Įvardyti jam priežastis, kad jis nepradėtų jaustis kaltas, kai kas nors nepavyksta. Juk klysti yra žmogiška.
Buvo sunku ryžtis, tačiau tai įvyko geriau, nei maniau, – Adas sureagavo gana ramiai ir mes dabar bandome išmokti gyventi kitaip. Atkreipiame dėmesį į vidinių būsenų bangavimą, kalbamės apie jausmus, apie įvairius dalykus, viską bandome atvirai aiškintis.
Mes nebepakeisime tos istorijos, tad bandome viską palengvinti kiek įmanoma būdami kartu, o ne po vieną atskirai.
– Kaip atrodo jūsų gyvenimas su sūnumi? Daugiau nei prieš metus įsikėlėte į svajonių namus. Ar naujas būstas ir ten su Adu pradėtas gyvenimas ir širdyje sukūrė naujo gyvenimo pojūtį?
– Aš nesu žmogus, kuris įsileidžia žurnalistus į namus ir fotografuojasi juose, tad neišsiplėsiu atsakydama. Tai mano intymi erdvė, kurią stengiuosi prižiūrėti ir saugoti tiek Adui, tiek ir savo pačios ramybei.
Reikėjo susidėlioti taisykles, rasti būdų, kaip visiems toliau elgtis, kad būtų įmanoma draugystė, tarpusavio pagalba, kad kuo mažiau jaustųsi, jog yra nebe vieni namai, o dveji.
Manau, kad žmogus, kuris moka įvardyti problemą ar kylančius sunkumus, gali rasti būdų, kaip tai išspręsti. Vis dėlto pridurčiau, kad namai man labiau yra jausmas, o ne vieta.
Mums su Vidu tai pavyko, nes esame labiau atsipalaidavę, atviresni ir sugebame draugiškai spręsti visus kylančius klausimus.
– Per šiuos metus jūsų buvęs sutuoktinis su nauja mylimąja Indre Stonkuviene tapo matomi kasdien, visur ir visiems – tarsi savotiško realybės šou socialiniuose tinkluose veikėjai. Kaip jautėtės tai matydama?
– Mes su Indre susikalbame ir susitinkame, bendraujame, ramiai šnekamės. Galbūt buvo ta tokia pirma keistoji susitikimo minutė, bet paskui mums pabendravus aš pamačiau, kad ji yra šiltas, nuoširdus žmogus. Tiesiog situacija pasikeitė ir mes bandome gyventi kitomis aplinkybėmis.
Tai, ko jūs klausiate, būtų mano nuomonė apie kitų žmonių gyvenimą. Aš stengiuosi to nedaryti. Lygiai taip pat turiu savo gyvenimą, jis yra gana uždaras – tai mano teritorija. Tik tada, kai jauti savo ribas, gali gerbti ir kito.
Tada kur kas nuoširdesnė ir sekundė, kai nuoširdžiai eini pasidalyti sukaupta patirtimi ar jausmu su kitais per kūrybą ar kitokias bendras veiklas.
– Kokie dabar yra jūsų ir Vido santykiai?
– Jie yra draugiški.
– Minėjote, kad šie metai jums yra jausmų metai. Ar tai reiškia, kad jūsų širdies žaizdos jau užgijusios ir esate pasiruošusi naujiems jausmams?
– Labai svarbus etapas buvo suprasti, kad neturiu vidinių jėgų, energijos, – po skyrybų turėjau labai stipriai padirbėti, kad susirinkčiau ir išmokčiau save mylėti, prikaupčiau tai, kas buvo prarasta bandant išspręsti tai, ką privalėjau, bet ko nebuvo įmanoma išspręsti.
Dabar jaučiu, kad mano viduje prisikaupė pilni energijos rezervuarai, kuriais man norisi dalytis.
Draugai pirmieji sulaukė iš manęs labai daug dėmesio ir pagalbos. Bendravimo, kaip tokio, esu pasiilgusi, tačiau manau, kad man kur kas svarbiau išmokti atsiverti žmonėms.
Artimų santykių kol kas tikrai neplanuoju. Neieškau naujų pažinčių su nepažįstamais žmonėmis.
Labai mėgstu savo ratą ir kai žmonės į jį ateina per bendras veiklas. Viską palieku likimui ir neplanuoju to, kas ne nuo manęs priklauso.
– Šiandien žemė apklota sniegu, visur balta. Kada prasidėjo naujas, kaip tas sniegas baltas jūsų gyvenimo etapas?
– Tada, kai ėmiau pradėti daryti tai, ką noriu. Kurį laiką buvau labai užsispaudusi, daug iš savęs reikalaudavau. Sakoma, kad kai per daug atsakomybės ant savęs žmogus užsikrauna, atsiranda pečių skausmas – man taip buvo.
Supratau, kad, nepaisant kitų žmonių požiūrio ar rodomo dėmesio, galiu jaustis laiminga, ir tai man davė naujos patirties.
Mums nuo vaikystės kalama į galvą, kad būtinai reikia susirasti antrą pusę, kad vidinius trūkumus turėtų užpildyti kitas žmogus... Manyčiau, tai klaidingas požiūris.
Tai ir buvo balto lapo atvertimas – suvokiau, jog reikės kaip nors praleisti laiką su savimi. Pradžioje nebuvo lengva, o dabar labai patinka.
– Pastaruoju metu daugelis pastebi ne tik švytinčias jūsų akis, bet ir nepriekaištingą išvaizdą. Kaip prižiūrite save?
– Labai daug tų atradimų šiais metais buvo, tačiau jei reikėtų trumpai įvardyti, esu labai dėkinga žmonėms, kurie mane paskatino bėgioti. Nuo vaikystės nubėgdavau kelias dešimtis metrų ir uždusdavau.
Nieko gero čia nemačiau. Labai padėjo knygos rašymas ir psichoterapija – atsipalaidavau, pajutau, kad galiu būti savimi, nors ir neatitinku tam tikrų standartų arba nežinau, kaip elgtis tam tikrose situacijose.
Nustojau save kritiškai vertinti ir kritikuoti kiekviename žingsnyje. Supratau, kad mano išankstiniai įsitikinimai tebuvo rėmai, į kuriuos netelpu. Prieš porą metų buvau vienokia, dabar stengiuosi ribų nebrėžti, priešingai, leidžiu joms plėstis.
Stengiuosi būti atvira: nesvarbu, ar nukentėsiu, ar ne. Patiko paaiškinimas vienoje knygoje – jei esame atviri ir žinome, kad mūsų gyvenime bus ne tik laimės, bet ir skausmo, skausmas, atėjęs į mūsų širdį, sukelia trumpalaikį efektą. Jei atvira širdis, jis išeina užleisdamas vietą geresnei būsenai.
Jeigu mes tuo metu, kai skausmas ateina, užsidarome, jis lieka mūsų viduje ir tada jau reikia spręsti problemą. Man patinka tas atvirų durelių principas. Stengiuosi pasitikėti savo jėgomis, būti su žmonėmis, kuriems galiu atsiverti ir pasakoti, kad gyvenime reikia užsiimti veikla, kuri tau patinka, ir ieškoti būdų, kaip susirasti savo kelią.
Tikiu, kad gerai jaustis ir gyventi visavertį gyvenimą gali kiekvienas mūsų. Tik reikia žengti tinkamus žingsnius ir apsvarstyti savo požiūrį į gyvenimą.
– Praėję metai jums prasidėjo dideliais asmeniniais išgyvenimais – skyrybomis. O kuo prasidėjo 2021-ieji?
– Nedėjau taško ir nepradėjau nuo nulio. Viskas, ką pradėjau pernai, tęsiama. Bet yra ir naujienų. Labai džiaugiuosi, kad pasirodė jubiliejinė vinilo plokštelė „Aukso pieva (Deluxe)“.
Joje sutilpo dvi dalys – senoji albumo versija, kuri buvo išleista prieš 15 metų, ir naujoji – atlikta gyvai. Tai unikalus koncertinis įrašas, kuriuo mes su grupe paminime albumo išleidimo gimimo dieną.
Visai netrukus pasirodys ir mano antroji knyga, kurią parašiau su psichologu G.Šmatavičiumi. Puslapiuose sugulė meniškos sielos moters ir žemiškai mąstančio vyro pasikalbėjimas.
Knygoje bus kalbama apie santykį su savimi, su kitu asmeniu ir pasauliu. Stengiausi psichologui užduoti klausimus, kurie mane pačią kankino nuo vaikystės. Tuomet man labai trūko pamokų apie santykius.
Norėjosi, kad kas nors paaiškintų, kaip turi atrodyti dviejų žmonių ryšys, pateiktų pavyzdžių ir įvardytų, į ką jį kuriant svarbu atkreipti dėmesį.
Knygoje, kurią pavadinome „Lipt stogais ir žiūrėt žemyn“, per garsiai pateikiamus klausimus pasakoju savo istoriją, o man atsako psichologas, atsakymus pagrįsdamas pavyzdžiais.
– Knygos pavadinimas išties simboliškas. Kodėl savo istoriją suguldėte į jos puslapius?
– Knyga atsirado per metus, bet jos idėją brandinau jau kurį laiką. Ne vienus metus mintyse kirbėjo noras parašyti storą grožinės literatūros knygą, tačiau nežinojau, nuo ko pradėti. Norėjosi, kad ji būtų įtraukianti. Kartą kilo idėja parašyti knygą tarsi pokalbį tarp vyro ir moters. Būtent tada mano viduje ėmė kilti begalė klausimų, į kuriuos atsakymų rasti negalėjau. Taip ir užsimezgė idėja parašyti tokio tipo knygą.
Tuomet pradėjau ieškoti vyro, rašytojo, su kuriuo galėčiau tai padaryti. Iš pradžių idėja pasidalijau su dabar jau iškeliavusiu rašytoju Kęstučiu Navaku. Deja, jis atsisakė, nes turėjo begalę savo paties nebaigtų darbų.
Bendraautorio paieškos sekėsi sunkiai, todėl vienos sesijos metu tai padaryti pasiūliau savo psichologui G.Šmatavičiui. Jis sutiko. Taip netikėtai mudu vos per kelias minutes susitarėme ir kibome į darbus.
Knygoje skaitytojas turės galimybę išvysti mane – joje pasakoju savo istoriją. Kalbu apie dalykus, kuriems neturėjau pakankamai erdvės interviu metu, nes tai – be galo asmeniški dalykai.
Pradžioje ir pati galvojau, kodėl knygoje leidžiuosi į tokius asmeniškumus ir esu tokia atvira. Tuomet supratau, kad jei knygoje bus nors vienas realus žmogaus išgyventas atvejis, jis galbūt įkvėps ir kitą drąsiau leistis į savęs pažinimo kelionę.
Galbūt tai leis žmonėms patikėti tuo, kad kiekvienas gali būti atviresnis. Tuomet mūsų su Gintaru, kaip rašytojų, tikslas bus pasiektas.
– Karantino metu išleidote tris albumus, esate nominuota M.A.M.A. apdovanojimuose kaip metų atlikėja. Taip pat rengėte koncertus be žiūrovų. Sunku net suskaičiuoti, kiek jų buvo. Džiuginote žmones daugiabučių kiemuose. Kas paskatino to imtis?
– Entuziazmas, noras dalytis ir baimė, kad to nebus galima daryti ilgą laiką. Mes buvome pasiruošę pristatyti albumą ir sužinojome, kad šalyje skelbiamas karantinas. Visas pasaulis jau bijojo, tad ir mes nežinojome, ką daryti.
Nemanėme, kad tų koncertų taip ilgai nebus. Jau buvo paruošta programa, viskas surepetuota.
Prieš karantiną mieste susitikau su Šv.Kotrynos bažnyčios direktore Birute ir sutarėme surengti bendrą projektą. Labai greitai surinkome kūrybinę ir techninę komandą – ir visi vedami idėjos ir noro karantino išvakarėse surengėme neoficialų naujo albumo pristatymą ir kartu pirmą koncertą be žiūrovų.
Kiek teko matyti, ši transliacija yra peržiūrėta keliasdešimt tūkstančių kartų. Kartu tai buvo medikų ir muzikantų bendruomenės palaikymas.
– Koks jausmas koncertuoti tuščioje erdvėje?
– Buvo labai keistas pojūtis. Pasirodė, kad esame įpratę prie plojimų, – kol nedingo žiūrovai iš salių, tol to nebuvo kaip patikrinti.
Kai sulaukiau tos vietos, kai turėtų skambėti plojimai, o buvo tiesiog tyla, pradėjau apskritai galvoti, kodėl aš scenoje, kodėl dainuoju ir groju būtent šią muziką, kokia yra mano muzikinės kelionės stadija šiuo metu, ko norėčiau iš publikos ir ką ji man reiškia.
Tai buvo tarsi patikrinimas to, ką esu pasirinkusi savo pagrindine veikla. Tai nuramino, nes supratau, jog nėra svarbu, kur tas žmogus, kuriam skleidžiu žinutę per savo dainas. Svarbiausia – nuoširdžiai ištransliuoti emociją.
Jei yra poreikis, kūrybos žinutė pasieks adresatą vienu ar kitu būdu.
– Koks bus pirmasis darbas, kurį padarysite vos pasibaigus karantinui?
– Susigrąžinsiu žmones į savo gyvenimą. Aš manau, kad pirmas dalykas, kurį gavome kaip didžiausią dovaną iš karantino, – tai supratimas, kaip daug reiškia ir kaip mažai vertiname tai, kad galime gyvai bendrauti su žmogumi.
Pažiūrėti jam į akis, liesti jo rankas, apkabinti ir pasakyti komplimentą. Dabar norėčiau pasakyti, kad aš jų labai pasiilgau.
