Juodu mėgsta gražų gyvenimą, nes tvirtai tiki, kad tik ryškios spalvos jam suteikia prasmės. Kelionės, puošnūs dizainerių drabužiai, gurmaniškos vakarienės, staigmenos draugams – taip jau gerą dešimtmetį atrodė lietuvės ir katalono kasdienybė, rašoma žurnale „Stilius“.
Tačiau dabar ji gerokai kitokia – ryškias spalvas pakeitė pilki pandemijos atspalviai. Ispanijoje, kur netoli Barselonos juodu gyvena, koronavirusas kelia gerokai didesnį siaubą nei Lietuvoje.
Gal dėl to, kad ispanai dar per pirmąjį karantiną patyrė, kas yra tikrieji suvaržymai, komendanto valanda ar pro langus matomos laikinosios lauko ligoninės.
Net ir karštakošiai ispanai tuomet puikiai suprato, kad juokauti su naujuoju virusu nevalia, matė, kaip stipriai jis sužalojo jų mylimą šalį. Joje neliko šeimos, kuri nebūtų išgyvenusi COVID-19 paženklintos netekties.
Tačiau per antrąją viruso bangą, kai vėl reikėjo susivienyti, sunkiai pajėgė tai padaryti – gal pietiečiai tiesiog pavargo nuo jų saulę aptemdžiusio viruso nasrų, todėl verčiau puola į juos, nei atsisako jiems įprasto gyvenimo būdo.
„Nuotraukos mano gyvenime visada užėmė išskirtinę vietą, todėl jų turime įvairių ir daug“, – pokalbį Danguolė pradėjo žvelgdama į naujausias jųdviejų su sutuoktiniu Xavier fotografijas.
Priešingai nei iki šiol, jos nėra blizgios, nealsuoja poros pamėgta prabanga, netgi priešingai – sutuoktiniai įsiamžino tiesiog liūdnoje žiemos pilkumoje. Taip norėjo pabrėžti dabartinį sunkmetį, bet kartu palikti šiek tiek vilties, kad spalvos vieną dieną grįš ne tik į jų, bet ir į visų mūsų gyvenimą.
Originali fotosesijos mintis kilo garsiai ispanų fotografei Georgiai Porredon.
„Šiuo visai žmonijai sudėtingu laikotarpiu, kai tiek daug netekčių, nusivylimo ir baimės, būtų net įžūliai nepadoru demonstruoti prabangų gyvenimo būdą, – įsitikinusi lietuvė. – Mūsų tikslas buvo atskleisti žmogaus vidinės energijos švytėjimą, kad ir kokia niūriai pilka aplinka jį dabar suptų. Nes didesnės šviesos už meilės skleidžiamą šviesą pasaulyje nėra ir negali būti.“
G.Porredon – katalonų fotografė, prisilietusi prie pasaulinio garso žvaigždžių portretų ir sustabdžiusi ne vieną jų gyvenimo akimirką, dirbusi su įtakingiausiais mados ir gyvenimo būdo leidiniais.
Danguolę ir Xavier su ja supažindino vyro pusbrolis Carlesas Fontas Jimenezas – šalyje gerai žinomas virtuvės šefas.
„Jis taip pat yra visos Katalonijos pasaulinės brolijos principu veikiančios masonų organizacijos prezidentas, pažįstantis tiek daug įdomių žmonių, kad jei tik ko nors norime paklausti, pasiteirauti ar sužinoti, visada gausime atsakymą, patarimą, rekomendaciją.
Taip nutiko ir su šia fotografe. Jos tėvai ir seneliai – garsios fotografų dinastijos atstovai – labai gerbiami ir mylimi mieste“, – pažinties su žymiąja fotografe subtilybes atskleidė Danguolė.
– Visada buvote pora, mėgstanti semti gyvenimą pilnais šaukštais. Tačiau jau gerus metus gyvenimas net ir saulės lepinamoje Ispanijoje visai kitoks. Kas šiandien judviejų kasdienybei suteikia spalvų?
– Beveik prieš metus ne tik Ispanijai, bet ir daugeliui šalių teko pradėti mokytis gyventi ne iš naujo, bet kitaip. Kitaip, nei ištisus šimtmečius buvome įpratę. Pokyčiai, geri ar blogi, visada sukelia stresą. Vieniems tai gali būti pasaulio pabaiga, kitiems – naujų galimybių pradžia. Mudu su vyru – pozityvumo nestokojanti pora. Iš 365 dienų metuose sutuoktinio nematydavau pusę tiek – darbo kelionės, susitikimai, parodos...
Dabar negaliu atsidžiaugti, kad ne tik jo nereikia kantriai laukti grįžtančio, bet ir ilgėtis karštais ispaniškais vakarais. Juokauju, kad Lietuva visada mano širdyje, o vyras – visada namuose.
Kad gyvenimas būtų spalvotas, man nedaug reikia – mano gimtinės ir mano meilės!
– Iki pandemijos mėgote keliones, šurmulį, draugų susiėjimus, smagius vakarėlius. Kaip pastaraisiais metais atrodo jūsų kasdienybė?
– Su kiekvienais metais visko reikia vis mažiau. Keliones mėgome, bet ne tiek, kad dabar be jų gyventi negalėtume, kaip kiti šaukia, verkia: „sugrąžinkite mums gyvenimą.“ Tarsi jie tik tose kelionėse ir gyveno.
Šurmulio būta tiek, kad dabar ramybė – vienas vertingiausių egzistencijos dalykų.
Per nemažą gyvenimo kelią draugai išsigrynino taip, kad dabar daugelio buvusių susitikimų ir neorganizuočiau. O tuos grynuolius, kurie liko, dar į ne vieną ispanišką fiestą sukviesime. Kas jau kas, bet Ispanija švęsti tikrai moka.
Jei kalbėtume apie Lietuvos grietinėlės vakarėlius, tokių elegantiškų, prasmingų ir išskirtinių jų ir taip jau senokai nebeliko. Žinoma, kad pasiilgstu gražių žmonių, dailių ponių, blizgančių apdarų...
Kai užklumpa ilgesys, pavartau senus žurnalus, nuotraukas. Jas visada spausdindavau, kad į rankas būtų galima paimti, jų skleidžiamą šilumą pajusti, – šaltame kompiuterio ekrane praeities momentų prisiminti niekada nemėgau.
Turiu išsaugojusi visus kvietimus į renginius. Tai tarsi maža tų vakarų kolekcija. Kokie jie gražūs, spalvingi, įdomūs, keisti, unikalūs... Tokie kaip ir mūsų gyvenimai – telpantys mažose detalėse, bet dideliuose prisiminimuose.
Mūsų pastarųjų metų gyvenimas labai ramus, sėslus ir egoistiškai kokybiškas – visas laikas priklauso tik mums vieniems! Tai didžiausia šių dienų prabanga – niekur neskubėti.
– Per pirmąją koronaviruso bangą dalijotės vaizdais iš Ispanijos: lauko ligoninės, palapinės mirusiųjų kūnams laikyti, komendanto valanda, kariuomenė gatvėse... Tačiau dabar ispanai atsipalaidavo. Jie lanko restoranus, vaikštinėja gatvėse, eina vieni pas kitus į svečius. Kas nutiko? Kur dingo saugumo jausmas?
– Žmonėms sunkiausia suprasti, kad viskas, kas vyksta, yra ne šiaip sau. Kad visada viskas turi kokią nors logišką prasmę. Bet žmonija tokia akla savo egoistiniame prade, kad iš jo kylantis amžinas maištavimas dar ilgai neleis atmerkti akių.
Visada atsiras tokių, kurie girdės tik savo ego, visada bus nesąmoningų, viskam prieštaraujančių ir viską paskui save naikinančių. Tokių yra visur, ne tik Ispanijoje. Didžiulį chaosą matau ir Lietuvoje.
Bet būtent pietų šalyse, kur atsipalaidavimas bei amžinas gyvenimo šventimas ir buvo pats gyvenimas, suvokimas, kad reikia keistis, ir labai sparčiai, ateis dar negreitai.
Geriau sirgs, geriau mirs, bet pavalgyti neatsisakys: ilgiausios eilės gatvėse įeiti į restoraną, eilės prie duonos, prie pyragų...
Dažna lietuvaitė ir duonos išsikeps, ir skaniausią pyragą pagamins, bet ne ispanė.
Nežinau, gal pavargo žmonės, gal nustojo bijoti, gal tiesiog atsidavė likimui.
O aš jau pavargau ant jų visų – nesąmoningų žmonių – pykti.
– Šį rudenį trumpam grįžote į Lietuvą. Neslėpėte širdgėlos, kad to nepavyko padaryti per mamos mirties metines. Pabuvote trumpiau, nei planavote. Ką išvydote gimtinėje?
– Lietuvoje radau sumaištį. Sumaištį šalyje, žmonių širdyse ir mintyse. Pirmą kartą gyvenime norėjau iš savo gimtinės kuo greičiau pabėgti. Ir pabėgau! Aplankiau tik tėvų kapus, sūnų, seserį ir geriausią draugę.
Aplinka bijojo manęs – iš Ispanijos grįžusios, o ir aš bijojau sergančios Lietuvos. Ta būsena tarp žemės ir dangaus džiaugsmo tikrai nesuteikia.
– Kai po dešimtmetį trukusios santuokos su Xavier pagaliau išdrįsote palikti Lietuvą ir jau užaugusį sūnų Edgarą, į Kataloniją išvykote šiek tiek drebančia širdimi – ką gi ten veiksiu? Juk Lietuvoje jūsų buvo visur.
– Jaudinausi ne dėl savo veiklos Katalonijoje, kuo užsiimsiu ir ką veiksiu, bet labiausiai bijojau, kaip gyvensiu ir išgyvensiu be artimų žmonių, ypač be sūnaus. Matyt, ir aš kažką ispaniško savo genuose turiu, kad kaip tos ispanės galiu laiminga šalia savo sūnaus ir pensijos sulaukti, skanias paelijas bei jūrų gėrybes jam gamindama.
– Ne kartą sakėte, kad ispanės moterys nė iš tolo neprilygsta lietuvėms, kurios mėgsta puoštis, rūpinasi savimi. Kokių gyvenimo skirtumų per tą laiką dar atradote?
– Ispanėms visiškai nerūpi įtikti ir patikti vyrams. Jos atrodo taip, kaip nori, kaip joms patogu. Maistas čia – svarbiausia kultūros dalis. Valgymas ne namuose, o restoranuose ir kavinėse, taip pat tai daliai priklauso.
Todėl ispanės tiek daug laiko kaip lietuvės virtuvėje nepraleidžia – nėra prasmės, kai daugiau nei pusę metų trunkanti vasara lepina šiltomis naktimis, cikadų melodijomis ir bugenvilijų aromatu. Kas norėtų vakarieniauti namuose?
– O kaip pasikeitė judviejų su Xavier santykiai, kai jau įsikūrėte šeimos namuose, kuriuose gyvena ir jo jau suaugęs sūnus iš pirmosios santuokos bei sutuoktinio tėvai?
– Kai pirmą kartą pamačiau vyro sūnų, jam buvo aštuoneri. Dabar jam dvidešimt vieni. Auginti ir auklėti svetimą vaiką nelengva. Oi, kaip nelengva. Ispanijoje mamos ištisus dešimtmečius gali kloti už vaikus lovas, ruošti maistą, valyti batus.
Čia perdėtai liberalus auklėjimas vaikų visiškai neparuošia savarankiškam gyvenimui.
Palepintas vyro sūnus maištavo ilgai – niekaip nesuprato, kodėl jam pačiam viską reikia daryti. Mano ilgas pedagoginio darbo stažas Lietuvoje įgavo tęstinumą Katalonijoje – puikiai pagelbėjo mažo žmogaus ugdymo ir auklėjimo procesui.
Esu labai dėkinga Xavier, kad jis buvo toks išmintingas vyras, leido man mano pačios būdais rasti kelią į svetimo vaiko širdį.
Dabar Jordanas – antrasis mano sūnus, ne svetimas, o savas. Jis – jaunas, gražus, mandagus jaunuolis, studijuojantis viename geriausių privačių Barselonos koledžų. Jaudinuosi dėl jo taip pat, kaip jaudindavausi dėl savo vienturčio Edgaro.
Turime savo namų taisykles ir jas visi gerbiame.
Mūsų santykiai su Xavier, apsigyvenus drauge, visai nepasikeitė. Pasikeitė tik patys namai: atsirado trispalvė, lietuviškų patiekalų meniu ir knygos, padaugėjo švenčių.
– Ar nesijautėte vieniša Katalonijoje? Pavyko rasti tikrų draugų arba bent jau bendraminčių, su kuriais drauge leistumėte laiką?
– Katalonijos prisijaukinti man dar nepavyko. Visiškai svetima kultūra mano širdies neužkariavo, neištirpdė. Tačiau vilties neprarandu – gal ateis laikas ir be jos, kaip ir be Lietuvos, kada nors gyventi nebegalėsiu.
Katalonai – labai šilti ir draugiški žmonės, kaip pats Viduržemio jūros klimatas. Tačiau naujai sutiktam bičiuliui savo namų durų atverti neskubės, į svečius nekvies. Man pasisekė. Vyro giminė – plati, graži. Jiems nesunku buvo mane pamilti.
Vienišai jaustis jie neleidžia! Aš juos taip pat palepinu ir dėmesiu, ir lietuviškais pyragais. Draugių ratas, nors mažas, bet irgi susiformavo. Tiesa, jos – nevietinės. Ukrainietės. Nuostabios.
Deja, savo mieste nesutikau nė vienos lietuvės. Daug čia yra moterų, geresnio gyvenimo ieškoti suvažiavusių. Ne visoms pasisekė kaip man. Kartais, kai pagalvoju, kokie žmonių likimai sudėtingi, nepaprasti, visų skirtingi...
– Pamenu jūsų frazę: „Leiskite man įsikurti Ispanijoje ir aš kiekvienai lietuvei ten rasiu vyrą.“ Ar naujojoje jūsų šalyje tikrai tiek daug svajonių jaunikių?
– Čia vyrai truputį kitokie. Ne tokie reiklūs moterims kaip lietuviai. Užtenka būti protingai, išmintingai ir gražiai vidumi bei išore. Kam toks derinys nepatiktų?
Lietuvės moka mylėti! Dažniausiai išsiskyręs ispanas antrą kartą vietinės moters neveda! Rytų europietės – geriausios žmonos. Gaila, kad jas labiau vertina svetimi, o ne savos šalies vyrai.
– Nuo pat judviejų su Xavier draugystės pradžios Lietuvoje sulaukėte daug pavydo: na, ir pasisekė tai moteriškei suvilioti milijonierių nebebūnant dvidešimties. Ar vis dar jaučiate tą pavydą?
– Truputį pataisysiu – sutikau ne milijonierių. Tiesiog gerai dirbantį ir puikiai išmanantį savo darbą nuostabų žmogų. Nė vienam mirtingajam nesvetimas pavydo jausmas. Tik vieni pavydi tyliai, kiti – garsiai. Vieni gali labiau kontroliuoti tą būseną, kiti su ja visai nesusitvarko. Tuomet ir pasipila neadekvatūs komentarai ir apkalbos.
Pavydas – didelė nuodėmė. Jei tik žmonės galėtų suvokti ir atsikratyti šio jausmo, pasaulį dabar matytume visai kitokį. Gal net ir be jokių pandemijų.
Kai Xavier sutikau, man buvo trisdešimt septyneri. Tada, manau, visiems prasideda pats gražiausias gyvenimo laikas – brandos suvokimas, kuris yra didelis dalykas.
Žinojimas, ko nori, ir tikslus žinojimas, ko visai jau nebenori, ateina ne dvidešimties. O laimės ir idilės paslapčių neegzistuoja. Tiesiog jei visi mylėtume savo artimą taip, kaip mylime patys save, skyrybų tikrai nebūtų.
O aš savo vyrą myliu net labiau nei pačią save. Xavier kiekvieną rytą sau primena niekada nepamiršti man pasakyti: „Today I love you more than yesterday and less than tomorrow.“ („Šiandien aš tave myliu labiau nei vakar ir mažiau, nei mylėsiu rytoj.“)
– Kaip kurstyti šeimos židinį, kai vyras verslo reikalais nuolat keliauja po pasaulį? Ar vis dar einate į pasimatymus – regis, tokia buvo viena jūsų ilgamečių tradicijų?
– Ta tradicija niekur nedingo ir per pandemiją. Ir naujausia fotosesija buvo tarsi savotiškas pasimatymas.
Dar vasarą planavome, kaip gruodžio 5-ąją švęsime savo 5 metų – mažą, bet mums labai svarbią – oficialių vestuvių sukaktį.
Mano mylimas dizaineris Egidijus Rainys sukūrė nuostabų įvaizdį. Ne nuotakos, bet tarsi meilės fėjos, delnuose nešančios meilės šviesą.
Šį įvaizdį pamačiusi fotografė tikrąja to žodžio prasme neteko žado. Katalonijoje žmonės taip niekada nesipuošia, net per vestuves.
Prancūziškas nėrinys, puoštas šimtais perliukų, turėjo būti staigmena mano vyrui. Juk jis apie kokybę tikrai nusimano ir ją vertina.
Xavier, kviesdamas į pasimatymą, visada kruopščiai apgalvodavo detales iki mažiausių smulkmenų.
Šįsyk – pirmą kartą – į pasimatymą pakviečiau aš. Taip ir kurstome šeimos židinį, savo delnuose nešdami mūsų meilės pasaką.
– Ar pastebite, kaip greitai bėga metai? Skyrybos su sūnaus tėvu, santuoka su Xavier, vieną jubiliejų keitė kitas, o šiemet, žiūrėk, jau ir sūnaus santuoka artėja.
– Laikas – didžiausias žmogaus priešas. Neatsiklausdamas, neperspėdamas atima viską: grožį, mylimus žmones, sveikatą, kartais ir atmintį su visais gražiais prisiminimais.
Kovos su laiku dar niekas nelaimėjo. Nors bandome maištauti, jį gudriai apgauti, bet veltui. Ar man liūdna? Labai! Čia, žiūrėk, tik 37-eri buvo, o jau šį rudenį tas pats vienintelis priešas dovanos ir 50-metį.
Apskritai tokią sąvoką kaip laikas suvokti labai sudėtinga.
– O bijote bėgančio laiko? Bandote kaip nors stabdyti jo paliekamas žymes savo išvaizdoje?
– Bijau! Labai! Dar nebandžiau, bet tikrai bandysiu – proto ribose, estetiškai. Būtinai!
– Kai baigsis pandemija ir visi vėl galėsime susigrąžinti gyvenimą, galbūt kitokį, nei jis buvo anksčiau, ką nuveiksite pirmiausia? Ko pasiilgote labiausiai?
– Kol kas, ačiū Dievui, iš manęs gyvenimo dar niekas neatėmė. Pokyčiai ir ribojimai sukelia diskomfortą, širdyje pasėja baimę ir sumaištį, bet neatima paties gyvenimo.
Rasti ir matyti šviesą tamsoje gali tik laimingas žmogus. O man daugiau nieko ir nereikia.
Noriu pavasarį atšvęsti sūnaus vestuves, sulaukti anūkų ir niekada iš savo delnų nepaleisti nuostabių vyro rankų. Tokie tie trys didžiausi mano norai.
– Ar šiandien vis dar esate tokia pat įsimylėjusi savo vyrą, bet kartu lygiai taip pat mylinti savo gimtinę kaip iki šiol?
– Meilė žmogui negali mažėti arba didėti. Ji arba yra, arba ne. Taip ir su tėvyne.
Jei nemylime jos, nemylime nieko!
Man pasaulyje nėra gražesnio miesto už Vilnių ir brangesnės šalies už Lietuvą. Ispanija liks tik kaip gražus, įspūdingas gyvenimo etapas, įrašytas į kuklią mano, kaip žmogaus, istoriją.
