Pandemija gerokai pakoregavo garsios poros gyvenimą bei įpročius, nors neslepia, kad į jį sugrąžino daug tikrumo, nes privertė atsigręžti į tikrus dalykus, žmones ir vertybes.
Juodu mėgsta gražų gyvenimą, nes tvirtai tiki, kad tik ryškios spalvos jam suteikia prasmės. Kelionės, puošnūs dizainerių drabužiai, gurmaniškos vakarienės, staigmenos draugams – taip jau gerą dešimtmetį atrodė lietuvės ir katalono kasdienybė. Tačiau dabar ji gerokai kitokia – ryškias spalvas pakeitė pilki pandemijos atspalviai. Ispanijoje, kur netoli Barselonos juodu gyvena, koronavirusas kelia gerokai didesnį siaubą nei Lietuvoje.
Gal dėl to, kad ispanai dar per pirmąjį karantiną patyrė, kas yra tikrieji suvaržymai, komendanto valanda ar pro langus matomos laikinosios lauko ligoninės.
Net ir karštakošiai ispanai tuomet puikiai suprato, kad juokauti su naujuoju virusu nevalia, matė, kaip stipriai jis sužalojo jų mylimą šalį. Joje neliko šeimos, kuri nebūtų išgyvenusi COVID-19 paženklintos netekties.
Tačiau per antrąją viruso bangą, kai vėl reikėjo susivienyti, sunkiai pajėgė tai padaryti – gal pietiečiai tiesiog pavargo nuo jų saulę aptemdžiusio viruso nasrų, todėl verčiau puola į juos, nei atsisako jiems įprasto gyvenimo būdo.
„Nuotraukos mano gyvenime visada užėmė išskirtinę vietą, todėl jų turime įvairių ir daug“, – pokalbį Danguolė pradėjo žvelgdama į naujausias jųdviejų su sutuoktiniu Xavier fotografijas.
Priešingai nei iki šiol, jos nėra blizgios, nealsuoja poros pamėgta prabanga, netgi priešingai – sutuoktiniai įsiamžino tiesiog liūdnoje žiemos pilkumoje. Taip norėjo pabrėžti dabartinį sunkmetį, bet kartu palikti šiek tiek vilties, kad spalvos vieną dieną grįš ne tik į jų, bet ir į visų mūsų gyvenimą.
Originali fotosesijos mintis kilo garsiai ispanų fotografei Georgiai Porredon.
„Šiuo visai žmonijai sudėtingu laikotarpiu, kai tiek daug netekčių, nusivylimo ir baimės, būtų net įžūliai nepadoru demonstruoti prabangų gyvenimo būdą, – įsitikinusi lietuvė. – Mūsų tikslas buvo atskleisti žmogaus vidinės energijos švytėjimą, kad ir kokia niūriai pilka aplinka jį dabar suptų. Nes didesnės šviesos už meilės skleidžiamą šviesą pasaulyje nėra ir negali būti.“
G.Porredon – katalonų fotografė, prisilietusi prie pasaulinio garso žvaigždžių portretų ir sustabdžiusi ne vieną jų gyvenimo akimirką, dirbusi su įtakingiausiais mados ir gyvenimo būdo leidiniais.
Danguolę ir Xavier su ja supažindino vyro pusbrolis Carlesas Fontas Jimenezas – šalyje gerai žinomas virtuvės šefas.
„Jis taip pat yra visos Katalonijos pasaulinės brolijos principu veikiančios masonų organizacijos prezidentas, pažįstantis tiek daug įdomių žmonių, kad jei tik ko nors norime paklausti, pasiteirauti ar sužinoti, visada gausime atsakymą, patarimą, rekomendaciją.
Taip nutiko ir su šia fotografe. Jos tėvai ir seneliai – garsios fotografų dinastijos atstovai – labai gerbiami ir mylimi mieste“, – pažinties su žymiąja fotografe subtilybes atskleidė Danguolė.
– Visada buvote pora, mėgstanti semti gyvenimą pilnais šaukštais. Tačiau jau gerus metus gyvenimas net ir saulės lepinamoje Ispanijoje visai kitoks. Kas šiandien judviejų kasdienybei suteikia spalvų?
– Beveik prieš metus ne tik Ispanijai, bet ir daugeliui šalių teko pradėti mokytis gyventi ne iš naujo, bet kitaip. Kitaip, nei ištisus šimtmečius buvome įpratę. Pokyčiai, geri ar blogi, visada sukelia stresą. Vieniems tai gali būti pasaulio pabaiga, kitiems – naujų galimybių pradžia.
Mudu su vyru – pozityvumo nestokojanti pora. Iš 365 dienų metuose sutuoktinio nematydavau pusę tiek – darbo kelionės, susitikimai, parodos...
Dabar negaliu atsidžiaugti, kad ne tik jo nereikia kantriai laukti grįžtančio, bet ir ilgėtis karštais ispaniškais vakarais. Juokauju, kad Lietuva visada mano širdyje, o vyras – visada namuose. Kad gyvenimas būtų spalvotas, man nedaug reikia – mano gimtinės ir mano meilės!
– Iki pandemijos mėgote keliones, šurmulį, draugų susiėjimus, smagius vakarėlius. Kaip pastaraisiais metais atrodo jūsų kasdienybė?
– Su kiekvienais metais visko reikia vis mažiau. Keliones mėgome, bet ne tiek, kad dabar be jų gyventi negalėtume, kaip kiti šaukia, verkia: „sugrąžinkite mums gyvenimą.“ Tarsi jie tik tose kelionėse ir gyveno.
Šurmulio būta tiek, kad dabar ramybė – vienas vertingiausių egzistencijos dalykų.
Per nemažą gyvenimo kelią draugai išsigrynino taip, kad dabar daugelio buvusių susitikimų ir neorganizuočiau. O tuos grynuolius, kurie liko, dar į ne vieną ispanišką fiestą sukviesime. Kas jau kas, bet Ispanija švęsti tikrai moka.
Jei kalbėtume apie Lietuvos grietinėlės vakarėlius, tokių elegantiškų, prasmingų ir išskirtinių jų ir taip jau senokai nebeliko.
Žinoma, kad pasiilgstu gražių žmonių, dailių ponių, blizgančių apdarų...
Kai užklumpa ilgesys, pavartau senus žurnalus, nuotraukas. Jas visada spausdindavau, kad į rankas būtų galima paimti, jų skleidžiamą šilumą pajusti, – šaltame kompiuterio ekrane praeities momentų prisiminti niekada nemėgau.
Turiu išsaugojusi visus kvietimus į renginius. Tai tarsi maža tų vakarų kolekcija. Kokie jie gražūs, spalvingi, įdomūs, keisti, unikalūs... Tokie kaip ir mūsų gyvenimai – telpantys mažose detalėse, bet dideliuose prisiminimuose.
Mūsų pastarųjų metų gyvenimas labai ramus, sėslus ir egoistiškai kokybiškas – visas laikas priklauso tik mums vieniems! Tai didžiausia šių dienų prabanga – niekur neskubėti.
– Per pirmąją koronaviruso bangą dalijotės vaizdais iš Ispanijos: lauko ligoninės, palapinės mirusiųjų kūnams laikyti, komendanto valanda, kariuomenė gatvėse... Tačiau dabar ispanai atsipalaidavo. Jie lanko restoranus, vaikštinėja gatvėse, eina vieni pas kitus į svečius. Kas nutiko? Kur dingo saugumo jausmas?
– Žmonėms sunkiausia suprasti, kad viskas, kas vyksta, yra ne šiaip sau. Kad visada viskas turi kokią nors logišką prasmę. Bet žmonija tokia akla savo egoistiniame prade, kad iš jo kylantis amžinas maištavimas dar ilgai neleis atmerkti akių.
Visada atsiras tokių, kurie girdės tik savo ego, visada bus nesąmoningų, viskam prieštaraujančių ir viską paskui save naikinančių. Tokių yra visur, ne tik Ispanijoje. Didžiulį chaosą matau ir Lietuvoje.
Bet būtent pietų šalyse, kur atsipalaidavimas bei amžinas gyvenimo šventimas ir buvo pats gyvenimas, suvokimas, kad reikia keistis, ir labai sparčiai, ateis dar negreitai.
Geriau sirgs, geriau mirs, bet pavalgyti neatsisakys: ilgiausios eilės gatvėse įeiti į restoraną, eilės prie duonos, prie pyragų...
Dažna lietuvaitė ir duonos išsikeps, ir skaniausią pyragą pagamins, bet ne ispanė.
Nežinau, gal pavargo žmonės, gal nustojo bijoti, gal tiesiog atsidavė likimui.
O aš jau pavargau ant jų visų – nesąmoningų žmonių – pykti.
– Šį rudenį trumpam grįžote į Lietuvą. Neslėpėte širdgėlos, kad to nepavyko padaryti per mamos mirties metines. Pabuvote trumpiau, nei planavote. Ką išvydote gimtinėje?
– Lietuvoje radau sumaištį. Sumaištį šalyje, žmonių širdyse ir mintyse. Pirmą kartą gyvenime norėjau iš savo gimtinės kuo greičiau pabėgti. Ir pabėgau! Aplankiau tik tėvų kapus, sūnų, seserį ir geriausią draugę.
Aplinka bijojo manęs – iš Ispanijos grįžusios, o ir aš bijojau sergančios Lietuvos. Ta būsena tarp žemės ir dangaus džiaugsmo tikrai nesuteikia.
– Kai po dešimtmetį trukusios santuokos su Xavier pagaliau išdrįsote palikti Lietuvą ir jau užaugusį sūnų Edgarą, į Kataloniją išvykote šiek tiek drebančia širdimi – ką gi ten veiksiu? Juk Lietuvoje jūsų buvo visur.
– Jaudinausi ne dėl savo veiklos Katalonijoje, kuo užsiimsiu ir ką veiksiu, bet labiausiai bijojau, kaip gyvensiu ir išgyvensiu be artimų žmonių, ypač be sūnaus.
Matyt, ir aš kažką ispaniško savo genuose turiu, kad kaip tos ispanės galiu laiminga šalia savo sūnaus ir pensijos sulaukti, skanias paelijas bei jūrų gėrybes jam gamindama.
Visą interviu skaitykite antradienio „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
