Kauno klinikų kapelionas Benas Audrius Martusevičius (34 m.), prisistatantis ir Beno Lyrio vardu, jau seniai žino – jei gyvenimo siųstus sunkumus priimame atvira širdimi, jie tampa vertingomis pamokomis.
Daugelį metų su medikais ir sunkiai sergančiais ligoniais bendraujantis kunigas pašaukimo neapleido ir pandemijos akivaizdoje – aukojo mišias už Lietuvos sveikatos mokslų universiteto klinikų bendruomenę, pacientus ir jų artimuosius konsultavo nuotoliniu būdu.
Nors pandemija Lietuvoje prasidėjo kovą, jau tada kunigas aplinkiniams dalijo džiaugsmą, skleidė ramybę.
– Kaip manote, ar šie metai privers žmones į tikrąsias vertybes pažvelgti kitomis akimis?
– Sunkiose situacijose atsiskleidžia tikrasis mūsų paveikslas. Dabar esame pažeidžiami, išsekinti įvairiausių baimių, karantino, bet kartu ir vienas kitam labai reikalingi.
Seniau tokie menki, komfortą sukeliantys dalykai kaip darbas, karjera, kelionės buvo tarsi mūsų gyvenimo varikliai.
Atrodė, kad esame nesustabdomi! Būdavo, pakviesdavau savo bičiulius į kelias dienas trunkančias piligrimines keliones ir dauguma jų atsisakydavo. Žmonės tiesiog neturėjo laiko gyventi.
O dabartinė situacija yra dvipusė. Turime riboti savo kontaktus su kitais, bet kartu galime pagaliau atkreipti dėmesį į arčiausiai esančiuosius, skirti jiems savo dėmesį.
Šiandien galime visai kitaip pažvelgti ir į įvairiausių profesijų atstovus – medikus, pardavėjus.
Manau, jog pagaliau supratome, kad mums reikia ne dovanų, o žmonių ir vidinės ramybės.
– Ar per pandemiją žmonės labiau priartėjo prie tikėjimo?
– Juos į priekį veda ne problemos, ligos, virusai, o pirmiausia mylinčio Dievo rankos. Turbūt didžiausia dovana yra žinojimas, kad Dievas turi galią ateiti ten, kur mes iš tiesų norime, nepaisant mūsų nuodėmių.
Mes, žmonės, dažnai esame nepatogūs, ne visada geri, kvepiantys, tačiau Dievas žvelgia į mūsų širdį ir priima mus tokius, kokie esame. Jis auga kartu su mumis.
Prisimenu savo mokyklą, matematikos mokytoją, kuri net nedeklaravo, kad yra tikinti. Tačiau advento ir gavėnios penktadieniais ji savo pinigus, kuriuos turėdavo išleisti pietums, atiduodavo neturtingų šeimų vaikams. Man tai gyvas įsikūnijusios meilės pavyzdys.
Šiandien gyvename izoliacijos sąlygomis ir puikiai matome, kad dažnai didžiausia dovana, ypač pagyvenusiems žmonėms, yra ekskursija į balkoną.
Atkreipkime dėmesį į pažeidžiamiausius. Pakvieskime juos pokalbio, kad ir per balkono kraštą. Pavyzdžiui, kai žmonės, kuriems sunku, labai nori su manimi pasikalbėti, mes vaikštome aplink bažnyčią... Trumpai tariant, geros visos dvasinės praktikos, kurios atveda arčiau Dievo.
XXI amžiuje turime daug įvairiausių mokyklų, kurios nori padaryti žmogų tobulą, bet be Dievo. O tokio žmogaus nėra!
Dabar mes labai greitai pasiekiame savo atleidimo ribas, galime atleisti tik iki tam tikros ribos. Kai mus pradeda skaudinti, prisimename ne tik tai, ką atleidome, bet ir tai, kas buvo pasakyta prieš dvidešimt metų. Tikrasis žmogaus pasikeitimas įvyksta tada, kai jis savo širdyje atranda vietos Dievo meilės šaltiniui, kai turi galią ne tik pažvelgti į žmonių padarytas klaidas, bet ir apmąstyti, kodėl jie tas klaidas padarė.
Naujuosius metus turėtume pradėti su atgaila ir be kaltinimų kitiems.
– Arčiau Dievo raginate būti kiekvieną dieną, bet kaip su juo pasikalbėti? Kuo šiuo pandemijos laikotarpiu malda yra kitokia? Juk lankymasis bažnyčioje dabar ribotas.
– Ten, kur tavo atvira širdis, ten Dievas 24 valandas per parą, jis kartu valgo ir skausmo, ir džiaugsmo duoną. Tikrai nepatartina žmonėms į bažnyčią eiti vien tam, kad ten savotiškai užsiregistruotų.
Žinote, žmonės, buvę mišiose, tarkime, šeštadienio vakare, dažnai manęs klausia: „Ar čia man užsiskaito?“ Tada jų paklausiu: „O kas čia ką užskaitinėja?“
Dabar labiau nei bet kada anksčiau turime suvokti, kad Dievo į bažnyčią neįmanoma uždaryti.
Nėra jokios prasmės lankytis mišiose, jeigu išėjęs iš jų kiekvienas eina savo keliu: žmogus – sau, o Dievas – sau. Arba kai Dievą kviečiamės tik tada, kai mums sunku.
Krikščionybė vienintelė iš visų religijų nėra vien religija. Tai – gyvenimo būdas. Ir maldos Dievui yra girdimos visur.
