Šiandien ji džiaugiasi jau penkiolika metų trunkančiu gyvenimu su gydytoju, Armėnijos garbės konsulu Lietuvoje Karapetu Babajanu (54 m.) ir dviem jųdviejų dukromis.
Bet tai dar ne visos priežastys, kodėl ji taip ilgai delsė. Pirma jai rūpėjo karjera. Savo profesijoje Gytė norėjo pasiekti aukštumų ir jų pasiekė, tai byloja daugybė sertifikatų ant jos kabineto sienų. Daugelį grožio procedūrų Lietuvoje ji atliko ir įdiegė pirmoji, tad šiandien gali skambiai pasakyti: „Aš nepaisau biologinio amžiaus“ ir linksmai nusikvatoti.
G.Grigonytės fotografija puošė 2002 m. birželio 7 d. „Stiliaus“ viršelį. Ji buvo pavadinta skulptore su skalpeliu, viena perspektyviausių plastinės chirurgijos specialistų Lietuvoje. Jauna, neseniai savarankiškai pradėjusi dirbti chirurgė tada pareiškė – pirma darbas, karjera, o motinystė palauks.
Nuo to laiko prabėgo daugiau nei 18 metų, pilnų įvairių įvykių, siekių ir laimėjimų. Su Gyte susitikome pokalbio jos vyro įkurtoje įvairias gydymo ir grožio paslaugas teikiančioje GK klinikoje. Čia dirba ir ji pati, nors, sakė, su vyru susitinka retai – prasilenkdami koridoriuje reikalus aptaria per dvi minutes.
– Ar pasiteisino planas „pirma darbas, karjera, o motinystė palauks“?
– Šimtu procentų! Savo gyvenime nieko nekeisčiau. Esu laimingas žmogus, nes turiu gerų draugių ir nuo pirmos klasės, ir nuo studijų laikų ne vieną, ne dvi, o dešimt – viena jų dirba anesteziologe Niujorke. Mudvi gimdėme panašiu metu.
Bet man buvo įdomu ir jos paklausiau: „Irute, jeigu atsuktum laiką atgal, ar ką nors keistum?“ – „Nieko.“ Viskas susiklostė idealiai – turi pagrindą po kojomis, turi darbą. Pamažu gyvenimas stabilizuojasi, ateina laikas, ir tu subręsti, nes turi subręsti šeimai ir vaikams. Vieni subręsta 26 metų, kiti – 39-erių.
Tai buvo labai protingas pasirinkimas. Keičiasi Lietuvos moterų gimdymo amžiaus vidurkis – vejasi užsienio. Dabar jau nieko nestebina, kad geriausias amžius gimdyti – 30 metų ar su trupučiu metų. Tai anais laikais buvo neįprasta.
– O kur surasti tą mygtuką – va, 30-ies ateis meilė, įvyks vestuvės, gims vaikas – ir jį paspausti? Jūsų vyras Karapetas anais laikais važiavo, važiavo, važiavo traukiniu iš Jerevano į Rygą – ir šast, išlipo Kaune. Nei iš šio, nei iš to, Rygos taip ir nepasiekęs. Gal jūs paspaudėte kokį nors slaptą mygtuką, kad jis išliptų Lietuvoje?
– Manau, kad kiekvienas žmogus sutinka savo antrąją pusę. Aš tuo tvirtai įsitikinusi. Bet ar tu tą žmogų atpažįsti kaip savo antrąją pusę ir neleidi jam praeiti pro šalį? Manau, labai daug žmonių gyvenime prasilenkia. Galbūt jie ir susitinka, ir pabendrauja, bet jie arba nesupranta, arba neįvertina, kad čia – antroji jo pusė. Gyvenime labai dažnai ta galimybė duota, tik reikia sugebėti tai įžvelgti.
Man pasisekė. Ir jeigu tu iš tikrųjų ją – tą antrąją pusę – sutinki ir tai supranti laiku, koks skirtumas, ar po metų, trejų ar penkerių įforminsi santuoką? Tai jau nieko nekeičia.
– Kodėl taip ilgai draugavote su būsimuoju vyru – net septynerius metus? Pasipykdavote, išsiskirdavote ir vėl susitikdavote?
– Taip. Kai susipažinome, aš buvau gydytoja rezidentė, intensyviai mokiausi. Rezidentūra chirurgijoje reiškia, kad tu ligoninėje miegi kas trečią ar ketvirtą naktį, būna daug budėjimų, tiesiog fiziškai neturi laiko pasimatymams.
Tada bendrosios chirurgijos rezidentūra trukdavo ketverius metus, visas chirurgijos specialybes perėjome. Po to dar pusantrų metų – plastinės ir rekonstrukcinės chirurgijos rezidentūra...
Mudu su Karapetu buvome brandžios asmenybės ir tai abu suvokėme labai aiškiai. Norint kurti šeimą, reikia suprasti ir prisiimti atsakomybę, kad turėsi jai skirti laiko. Negali matytis su šeima kas trečią ar kas ketvirtą naktį.
Daug kas šeimą sukūrė mokydamiesi rezidentūroje. Iš mano bendramokslių, kurie susituokė studijuodami ar rezidentūros metu, dėl didelio darbo krūvio, budėjimų, nemigos naktų, streso ir labai intensyvaus mokslo maždaug 80 proc. išsiskyrė. Tai – natūralu.
Kartais turi išlaukti, subręsti ir atsistoti ant kojų. Be to, labai svarbu pasitikrinti, ar tai tas žmogus, kuris skirtas tau. Mes tai pasitikrinome.
– Per tuos septynerius metus?
– Taip. Kurį laiką buvome ir išsiskyrę, bet pamatėme, kad vienas be kito negalime gyventi. Tada ir į santuoką žiūri visai kitaip. Nes supranti, kad ta santuoka bus vienintelė – tam tu subręsti. Iki to taško prieini sąmoningai, per ilgą laiką ir įsitikini – taip, tai yra tas žmogus.
Sakyčiau, mums net pasisekė. Jeigu greitai būtume susituokę, paskui išsiskyrę, kyla klausimas, ar būtume gyvenime vėl susitikę ir buvę kartu? Per daug viskas tada komplikuojasi. Kadangi mes buvome laisvi žmonės, susitikome vėl.
– Apie santuoką pasakojate lyg apie disertaciją. Bet juk meilė – tai emocijos, jausmai, audros.
– Taip, emocijos. Bet visą laiką jas patikrini. Tačiau tai priklauso nuo žmogaus. Viskas priklauso nuo žmogaus. Vieni tuokiasi spontaniškai, spontaniškai ir skiriasi. Po kelių mėnesių, po metų.
Kiti eina santuokos link po truputį, iš lėto, pasitikrina savo jausmus, viską įvertina, apgalvoja, pasveria ir supranta, kad jam skirtas būtent tas žmogus, o ne kitas. Kas geriau, nežinau. Skirtingi žmonės ir skirtingi variantai. Bet, manau, būtų geriau, jei skyrybų būtų mažiau.
– O kaip tuos vyro ir žmonos santykius, taip ilgai puoselėtus ir augintus iki vestuvių, išlaikyti romantiškus, įdomius, kad jie nevirstų rutina?
– Mane vyras įvairiai nustebina. Kad ir gėlių puokšte šiaip sau, be progos, skaniais saldainiais, dar kuo nors. Juk tai – pastanga, tai gražu. Tai atrodo smulkmenos, bet kai drauge gyveni 15 ar 20 metų, tos smulkmenos į gyvenimą įlieja žavesio.
Mes su vyru turime tradiciją kiekvienais metais savo vestuvių metines švęsti vis kitoje šalyje. Dabar jau ir su vaikais. Gaila, kad koronavirusas šiais metais sujaukė visus planus.
O aš jį tiesiog gražiai apkabinu, ir taip apkabinu netikėtai, kad vyras tiesiog tirpsta. Ne namuose, ne kokioje įprastoje vietoje, o kur nors kitur. „Na, tu čia mane nustebinai“, – sako. Pasirodo, čia ir yra visas žavesys, jei po tiek santuokos metų žmonės gali stebinti vienas kitą.
Jei tie, kurie dirba ypač intensyviai, turi verslą ar kelis verslus, į tarpusavio ir šeimos santykius įdėtų tiek jėgų, pastangų, kiek įdeda į savo verslą, manau, šeimos klestėtų. Paprastai visi mano, kad viskas turi vykti savaime ir tam nereikia jokių pastangų. Bet jų reikia. Ir kasdieniame gyvenime, ir tarpusavio santykiuose. Ir jie turi būti abipusiai.
– Karapetas yra pasakęs: jis – pietietis, jam nesvetimas pavydas, ir jeigu žmona reaguotų į jo pavydą, namuose skraidytų lėkštės. Gal jis jau ne toks pavydus?
– Nemanau. Vis tiek truputėlį pavydus. Lygiai taip pat ir aš. Tie jausmai išliko tokie pat – jie sveiki, neperžengia normos ribų. Lėkštėmis nesimėtome.
Truputį pavydėti visada sveika. Tai irgi pakursto tarpusavio santykius ir jausmus. Jeigu jau nebepavydi ir niekuo nebestebini, tada jau blogai.
– Dukteris gimdėte sulaukusi moteriškos brandos. Ar gimdymas vyresniame amžiuje pasiteisino? Kaip dukterys pakeitė jūsų gyvenimą?
– Pirmąją dukrą Melani gimdžiau 39-erių. Dabar jai 11 metų, Robertai – 9-eri. Tarp Melani ir Robertos pusantrų metų skirtumas.
Į tai ėjau sąmoningai, supratusi – taip, atėjo laikas, aš noriu vaikų. Tas jausmas man atėjo kokių 36 metų. Aš subrendau vėlai, kiti subręsta 23-ejų. Iki tol nebuvo kada apie tai galvoti – darbas, mokslai, namai, mokslinės konferencijos.
Manau, kad vaikus reikia gimdyti tada, kai supranti, kad iš tikrųjų jų nori. Jeigu iš tikrųjų supranti, kiek vaikams turi skirti laiko, jėgų, gyvenimas keičiasi kardinaliai. Mudu su Karapetu labai dažnai važinėdavome į mokslines konferencijas, taip pat ir dviese, be to, mėgome keliauti.
O kai atsiranda vaikai, jų nepalieki, norisi būti kartu su jais. Vadinasi, ir savo laiką turi planuoti kitaip, nes norisi ir dukroms jo skirti. Jei kur nors keliaujame, visada su vaikais.
Anksčiau operuodavau ir šeštadieniais. Tada sekmadienį turi važiuoti perrišti paciento. Dabar šeštadieniais nedirbu, noriu savaitgalį praleisti su vaikais.
– Su vyru dirbate drauge, abu esate gydytojai. Ar dėl to nekyla nesusipratimų – ir darbe esate kartu, ir namie? Ir darbe kalbos apie darbą, ir namie?
– Darbo tempas labai didelis. Nors dirbame vienoje klinikoje, labai mažai matomės, gal porą minučių koridoriuje. Labai gerai, gali pasitarti, juk visokių iškyla klausimų – kada, kur, kaip, kas? Kitaip iš viso nesusitiktume darbe, tik vėlai vakare namuose. Į darbą atvažiuojame ir iš jo grįžtame kiekvienas savo automobiliu.
– Karapeto mama, kuri buvo armėnų kalbos ir literatūros mokytoja, mokėjo burti iš kavos tirščių. Gal ir jus to išmokė?
– Ne. Tie burtai – didžiulis mokslas, bet tam, matyt, reikia turėti dar ir Dievo dovaną.
Ji man pasakojo, kad kai buvo maždaug 10–12 metų, į rankas pateko senovės persų knyga. Joje viskas buvo aprašyta apie burtus iš kavos tirščių. Tai buvo brangi antikvarinė knyga, šeima jos neįpirko.
Ji pasiskolino tą knygą iš antikvaro ir persirašė į sąsiuvinius. Ta stora knyga, tie šimtai puslapių – kaip vadovėlis. Ir vis tiek reikia turėti kažkokią Dievo dovaną, kad ją suprastum, mokėtum interpretuoti. Kiti ir mokėdami nesupras, kas matyti tame kavos puodelio dugne.
Iš to, kiek pas ją žmonių eidavo ir prašydavo paburti, o paskui sakydavo – viskas išsipildo, supratau, kad ir knyga buvo gera, ir Dievo dovana tikrai buvo duota.
– Gal jūsų vyras mėgsta ruošti valgį ir jus palepina įvairiais armėniškais patiekalais?
– Jis mėgsta vasarą kepti mėsą ir daržoves ant grotelių, šašlykus. Man armėnų virtuvė labai patinka, per ją atradau savo mėgstamas daržoves – baklažanus. Patiekalai su baklažanais – mano mėgstamiausi. Keista, bet Karapeto mėgstamiausi patiekalai – iš bulvių: cepelinai, bulviniai blynai, bulvių košė. Bet, išskyrus bulvių košę, retokai jų valgome, nes dukros bulvinių patiekalų nemėgsta.
– Ar yra dalykų, kurių vyrui neatleistumėte?
– Aišku, yra. Manau, jis tai puikiai žino. Nes kai kūrėme šeimą, jau buvome subrendę žmonės, daugiau gyvenime matę. Mes labai sąmoningai ėjome iki to.
Turbūt neatleistume vienas kitam neištikimybės. Mano ir Karapeto tėvai yra drauge nugyvenę daugybę metų ir auksines vestuves atšventę. Mūsų šeimos supratimas ir vertybės – tokios, kokios buvo mūsų tėvų. Tos vertybės – vienas kertinių šeimos akmenų. Jeigu tai suardytų, tokį dalyką būtų sunku atleisti.
– Kuo domisi jūsų dukros?
– Tokiame amžiuje jų norai ir svajonės dažnai keičiasi. Aš norėjau būti astrofizike, paskui – sapnų ir neurobiofizikos tyrinėtoja, mokslininke, dar vėliau – archeologe. Vaikams ilgai užtrunka, kol prieina prie to, ko iš tikrųjų gyvenime nori.
Vyresnioji dukra nori rinktis profesiją, kuri būtų susijusi su menu, dizainu. Mažesnioji sako – noriu mokytis Harvarde, ir viskas. Kodėl? Todėl, kad tai geriausias universitetas.
Jos domisi viskuo. Vaikai dabar visai kitokie, nei buvome mes. Mes labiau klausydavome tėvų, aplinkinių patarimų. Net tokiu paprastu klausimu kaip būreliai. Mūsų vaikams būrelių neįsiūlysi – o kodėl, aš nenoriu ten eiti.
Bet vieną dieną ateina ir sako: „Mes norime mokytis japonų kalbos.“ Tada turime joms surasti japonų kalbos mokytoją. Gerai, kad Karapetas, kaip Armėnijos garbės konsulas, gali kreiptis pagalbos į Japonijos ambasadorių. Iš tikrųjų Vilniuje sunku rasti japonų kalbos mokytoją.
Arba kitą kartą ateina ir sako: „Mes labai norime jodinėti.“ Ar iš tikrųjų norite jodinėti? Taip, iš tikrųjų labai norime jodinėti. Ir mes pabandome. Žiūrime, kaip joms patinka, kaip sekasi.
Nes anksčiau, kai ką nors siūlydavome, jos atsisakydavo: mes pavargstame, pamokos baigiasi tik 16 val., paskui namų darbus reikia ruošti. Bet, va, po kurio laiko pasakė – mes norime.
Manau, jei vaikas pats nori, ypač ko nors mokytis, tai labai svarbu. Reikia juos palaikyti, kai jie nori ką nors daryti, ypač kai jie renkasi profesiją.
– Ir kaip viskas baigėsi su japonų kalba? Ar dukterys dar lanko pamokas?
– Taip, lanko. Abi. Ir jodinėja. Taip pat abi. Joms labai patinka žirgai.
Aš žirgų nuo vaikystės bijau, o joms žirgai – kažkas nuostabaus.
– Gyte, atrodote nuostabiai – gerokai jaunesnė, nei esate. Tiesiog vizitinė savo darbo kortelė! Kokias grožio procedūras darotės? Juk žinote daugybę grožio paslapčių.
– (Juokiasi.) Taip, žinau, nes tai – mano specialybė. Jos padeda gerai atrodyti, nes žinau, ką kada reikia padaryti. Kai viską padarai laiku, procedūrų reikia labai mažai.
Kartą per metus lazeriu pasidarau veido, kaklo, rankų odos atnaujinimo procedūrą. Jei neturiu laiko, darausi mikroadatinę radijo dažnio procedūrą, nes po jos reabilitacija būna trumpa.
Tai procedūros, kurios stimuliuoja ląstelių gamybą ir neleidžia odai senti.
– O plastikos chirurgo paslaugomis ar naudojotės?
– Užkritusius akių vokus man pakėlė vienas kolega. Mano akių vokai visada buvo užkritę kaip Margaret Thatcher ir bendramoksliai, kai buvau studentė, juokdavosi, nes po budėjimų, nemigos rytais atrodydavau pavargusi kaip po gero baliaus. Ir vis klausdavo – na, Gyte, kada pagaliau pasidarysi tą operaciją? Akių vokus man pakėlė, kai buvau 36 metų.
Ar pasididinau krūtis? Ne. Jas didinu kitoms moterims.
– Nuo kiek metų moteris turėtų darytis veido odos atnaujinimo procedūras?
– Aš nepaisau biologinio amžiaus! Ateina 24 metų pacienčių, o atrodo kaip 40-ies. Kiekviena moteris turi paisyti ne amžiaus.
Pažiūrėjusi į veidrodį ji aiškiai mato, kada jos oda pradeda keistis. Ir jeigu pamatai, kad yra nedidelių raukšlelių, nereikia laukti 10 metų, kad jos pagilėtų.
Čia kaip su namais. Jeigu jų netvarkysi 15 metų, po to kapitalinį remontą iš karto reikės daryti.
Plastinė chirurgija, estetinė antisenėjimo sritis sukurta tam, kad žmogus jaustųsi geriau. Čia labai daug psichologinių niuansų.
Jeigu žmogus jaučiasi puikiai ir jam patinka, kaip jis atrodo, tai ir nereikia nieko daryti.
– Kaip, jūsų nuomone, turėtų atrodyti šiuolaikinė XXI a. trečiojo dešimtmečio moteris, kad jos išvaizda nebylotų apie jos amžių?
– Na, ir užpuolėte... Atsakymas visiškai kirsis su mano profesija. Man pirmiausia moteris turi būti išsilavinusi, protinga, intelektuali ir tik paskui – susitvarkiusi, pasitempusi, elegantiška.
Aš matau moters visumą. Kas iš to, jei moteris graži, o jos žvilgsnis lyg bėganti eilutė rodo, kad intelekto koeficientas labai žemas. Vadinasi, įvaizdžio visuma nebus tokia, kuri atitiktų bendrą tobulos moters vaizdą.
Grožis turi būti kompleksinis – tiek vidinis, tiek išorinis. Kad ir kaip dailintum išorinį grožį, vidus vis tiek svarbesnis, net vizualiai tai matyti.
– Ar savo vyrui esate dariusi plastinę operaciją ar grožio procedūrų?
– Taip, grožio procedūras dariau ne kartą.
