Įvairiuose pasaulio teatruose dainuojantis tenoras, iš Londono ar kitų Europos miestų atskridęs į Vilnių, jau negyvena viešbutyje ar nuomojamame bute – Vilniaus centre esančiame senoviniame, prieš Pirmąjį pasaulinį karą statytame name aukštomis lubomis jis įsigijo itin erdvų butą.
Kiek E.Montvidui teko girdėti, kadaise šiame name gyveno bankininkai, nes netoliese yra Lietuvos bankas.
Naująjį būstą Edgaras dar jaukinasi: „Kartais jaučiuosi taip, lyg būčiau pas ką nors svečiuose ar šį butą nuomočiausi. Dar reikia pačiam priprasti, kad čia – mano namai.
Gyvenamoji erdvė, kurią pats kuri, nori nenori yra persismelkusi tavo DNR. Susikuri tam tikrą teritoriją, kurioje jautiesi gerai. Ir, aišku, tada atsiranda tų namų trauka.
Man svarbi buvo sąsaja su Vilniumi ir Lietuva. Fiziškai nebūdamas Lietuvoje, dvasiškai būdavau joje netgi labiau nei dažnas lietuvis joje gyvendamas.“
E.Montvido būstas – daugiau nei 100 kvadratinių metrų. Į vieną erdvę sujungti virtuvė ir valgomasis, yra didžiulė svetainė ir du ne itin dideli miegamieji. O tas erdves skiria siena, kurioje įmontuotas židinys.
„Virtuvė dar laukia savo eilės, kad ją atnaujinčiau“, – sakė Edgaras.
Užsukus draugams jam smagu, kai jie keliese prie salos gamina valgį, kiti sėdi prie stalo, šnekučiuojasi, paskui ragauja patiekalus.
Paskanavusi valgių draugija pereina į svetainę. O svetainė, į kurią patenki net pro dvejas senoviškas dvivėres duris, tiesiog pribloškia savo dydžiu – beveik 50 kvadratinių metrų!
Svetainėje rusena židinys, namams suteikiantis ir šilumos, ir jaukumo.
Tačiau Edgaras neslėpė, kad pastaruoju metu nuotaika gana slogi, jam skaudu, kad negali pasikviesti draugų, kartu su jais pabūti.
„Šis butas neturėtų būti kaip aukso narvelis. Jis turėtų tarnauti man ir artimiems mano bičiuliams. Čia norėčiau atgaivinti prarastą saloninę kultūrą.
Tarp mano draugų daugiausia, aišku, menininkų, bet norisi, kad tie menininkai nebūtų įstrigę tiktai savo baruose. Kad visi maišytųsi kaip senais laikais – kad skambėtų poezija, muzika, kokios nors rašytojų mintys. Kad galėtume ir vyno išgerti, ir praturtinti vienas kitą“, – savo namų viziją dėstė E.Montvidas.
Svetainėje esančiu pianinu skambino ne tik Petras Geniušas, bet ir daugelis kitų muzikantų.
Ant svetainės lubų Edgaras parodė iš gipso nulipdytą apskritimą.
„Būnant svetainėje iš tikrųjų justi to apskritimo įtaka – jis sujungia čia esančius žmones, ir visiems pasidaro labai gera. Bet gal taip yra dėl to, kad čia lankėsi labai įdomių, kūrybingų žmonių – asmenybių. Ir prieš mane, ir man jau atsikrausčius“, – pasakojo E.Montvidas.
Pro vieno miegamojo langą atsiveria pats Vilniaus grožis – Arkikatedra, varpinė, Trijų Kryžių kalnas, Šv.Jonų bažnyčios bokštai. Edgaras mėgsta sėdėti krėsle ir grožėtis šia panorama.
„Džiaugiuosi šiuo išskirtiniu vaizdu. Žiemą, kai nukritę medžių lapai, matyti ir Gedimino pilis. Iš viso matau kokių penkių bažnyčių bokštus.
Negana to, girdžiu, kaip varpinėje skamba varpai. Tai šiam butui suteikia žavesio ir romantikos.
Perkant butą vienas mano kriterijų ir buvo, kad matyčiau gražius vaizdus pro langą. Taip ir yra – matau pagrindinius Vilniaus akcentus“, – džiaugėsi E.Montvidas.
Jo namus puošia nemažai meno kūrinių, kuriuos paliko buvusi šio būsto šeimininkė. Juk būna daug įvairių asociacijų. Galbūt jai tos istorijos nesinorėjo temptis su savimi į naujus namus, o Edgarui smagu, kad tie meno kūriniai tarsi priklauso šiam butui, yra jo dalis.
Palmę, kurią įkurtuvių proga padovanojo mama, jis užkėlė ant palangės. Jam pasirodė, kad pasienyje augalui trūksta šviesos. „Dabar Lietuvoje iš tikrųjų labai tamsu“, – juokėsi Edgaras.
Buto Vilniuje E.Montvidas ieškojo spontaniškai.
„Namų sąvoka man visuomet buvo sudėtinga, nes mano gyvenimo būdas nėra sėslus. Nors jau seniai esu išvažiavęs iš Lietuvos ir pagrindiniais savo namais jau 20 metų laikau Londoną, visą laiką jutau didžiulį norą turėti butą Vilniuje ir, kaip čia pasakyti, bambagyslę su Vilniumi.
Praėjusių metų rudenį, dirbdamas su Lietuvos muzikos ir teatro akademijos studentais, nusprendžiau čia apsižvalgyti. Matyt, pasitvirtino taisyklė, kad jeigu labai intensyviai ieškai, labai daug įdedi jėgų, nieko nerasi, nes, matyt, tau dar neskirta. Aš ieškojau spontaniškai – šitas butas pats mane surado“, – pasakojo E.Montvidas.
Jam norisi kai ką paremontuoti, pertvarkyti, įdėti savo rankų darbo – palikti savo pėdsaką, įlieti savo asmenybės, nes dar daug kas alsuoja buvusios šeimininkės dvasia. Tačiau daug ką pakoregavo pandemija, ir jis ne viską spėjo sutvarkyti taip, kaip planavo.
„Buto sienos – kaip žmogaus oda. Buvusiai šeimininkei labiau patiko pastelinės spalvos, ornamentai. O aš sienas perdažiau baltai. Mano manymu, tada labiau išryškėja detalės, meno kūriniai, gėlės“, – dėstė Edgaras.
Tačiau svetainės sienų neperdažė – nuplėšė nuo jų tapetus ir paliko taip, kaip yra.
„Radau įdomias sienas. Jos baltos, bet kažkas nuo jų atsiknoję, atplyšę, tarsi matyti kažkokios dėmės, kažkokie nutrupėjimai virš durų ir man kol kas nesinori nieko su jomis daryti. Todėl, kad jos primena Provanso stilių.
Toks jausmas, lyg tai būtų seno dvaro menė. Nes kai viskas gražiai nudažyta, suremontuota, butas tampa sterilus.
Keliaujant po Italiją į akis krito interjerai. Italai viską remontuoja taip, kad atrodytų nauja, bet kartu ir sena“, – pasakojo Edgaras.
Butas Vilniuje – trečias operos solisto E.Montvido būstas. Jis dar turi butą Londone ir vasarnamį Prancūzijos kaime.
„Turiu priprasti prie Vilniaus klasikos“, – juokėsi Edgaras. Klasikiniame Vilniaus bute jis norėtų laikytis minimalizmo, neperkrauti jo daiktais.
Jo butas Londone taip pat minimalistinis, tačiau visai kitoks – industrinio stiliaus, įrengtas buvusiame rašalo fabrike, su vamzdžiais, cementinėmis lubomis.
Pro didžiulius jo langus Edgaras mato labai daug dangaus. „Londonas man labai svarbus miestas, jis man asocijuojasi su darbu“, – sakė dainininkas.
Londone butą jam teko ilgai nuomotis, kol vieną dieną atėjo suvokimas, kad nuoma – pinigų išmetimas pavėjui.
„Todėl apsimokėjo paimti iš banko paskolą ir įsigyti butą, kuris bus investicija į ateitį. Tuo labiau kad jis yra Londono centre. Nekilnojamojo turto kainos Londone nemažėja netgi įvykus tokioms pasaulinėms katastrofoms kaip ši pandemija.
Aš esu laisvai samdomas operos solistas, pats turiu susikurti socialines garantijas“, – neslėpė E.Montvidas.
Prancūzijos pietvakariuose, kaime, esantis jo vasarnamis vėl kitoks – kaimiško stiliaus, su medinėmis sijomis, židiniu. Tame kaime iš viso tik aštuoni namai, o nusileidus nuo kalno yra miestelis.
Edgaras Prancūzijai jaučia daug sentimentų nuo paauglystės. Turėjo ten nemažai draugų, pas kuriuos dažnai važinėdavo: „Galima sakyti, esu frankofonas.“
„Mano darbai – didžiuosiuose Europos ir Amerikos miestuose, tad norėjosi ramios vietos, tokios priebėgos, į kurią galėčiau pabėgti. Tai irgi buvo spontaniškas pirkinys.
Nesitikėjau, kad ten tiek savo rankų darbo, jėgų teks įdėti. Ten dvasiniai, apmąstymų namai“, – taip Edgaras apibūdino šį būstą.
Jau keli mėnesiai E.Montvidas Lietuvoje yra todėl, kad turėjo repetuoti Alfredo vaidmenį Giuseppe’s Verdi operoje „Traviata“, skirtoje Lietuvos operos 100-mečiui. Tačiau numatyti spektakliai dėl koronaviruso pandemijos atšaukti.
„Tas laikas palietė mus visus. Nežinau nė vieno iš savo kolegų, kuris dėl pandemijos nebūtų nukentėjęs. Buvo planuota, jog sausio–vasario mėnesiais debiutuosiu Milano „La Scala“ teatre, bet jau aišku, kad spektakliai neįvyks. Jeigu būtų vykę spektakliai visame pasaulyje, namuose Vilniuje net nebūčiau galėjęs pagyventi“, – sakė Edgaras.
Tai šioks toks karantino privalumas? „Taip. Vis dėlto aš savo namuose“, – nusijuokė E.Montvidas, kuriam artimiausiu metu teks keliauti į Londoną ir imtis naujo vaidmens.
