Nuosavą Julijos namą Vilniaus Užupyje supanti augalija dabar pakąsta šalnų, numetusi lapus, tik kieme siūruojančios pušys – amžinai žalios.
„Kadangi namas ant kalno, aš matau toli, ir tai man labai patinka – atsiveria didelės erdvės. Tie vaizdai ir įkvepia, ir ramina“, – džiaugėsi Julija.
Kadaise J.Janus turėjo šaltos ir tvirtos karjeros moters įvaizdį. Tikriausiai dėl to, kad beprotiškai daug dirbo. Ji buvo įkūrusi savo mados namus, galeriją „Aukso avis“, kurdavo ne tik drabužių kolekcijas, bet net ir baldus.
Julijos kūrybiškumui nebuvo ribų. Savo automobilį „Mini Cooper“ ji buvo dekoravusi tulpėmis, o šis įspūdingas piešinys buvo net apdraustas.
Ji visada garsėjo originaliais drabužių kolekcijų pristatymais, o gausybėje renginių, kuriuose lankydavosi, būdavo svečių dėmesio centre. Kaip visada, tvirta ir nepalūžtanti.
Bet kuris laikas Julija ne tokia. Pastaruoju metu jai kaip niekada reikia ramybės, nes patyrė daug stiprių sukrėtimų.
Daugiau kaip prieš dvejus metus dizainerė sustabdė savo verslą – nekuria ir nepristato naujų kolekcijų. Vyksta skyrybos su vyru aktoriumi, režisieriumi bei prodiuseriu Stasiu Baltakiu, dėl skyrybų pora kreipėsi į teismą.
O rengiant šį interviu mirė Julijos mama. „Man dėl to didžiulis skausmas, bet tikiu, kad mamai dabar bus lengviau, nes sirgdama ji labai kentėjo“, – sakė Julija.
Jau palaidojusi mamą ant nugaros Julija pasidarė tatuiruotę pagal pačios nupieštą eskizą. „Tai dar viena mano kūrybos išraiška. Aš noriu transformuoti save kaip dar vieną savo kūrinį“, – savo norą įvardijo dizainerė.
Ji turi nepasotinamą žinių alkį. Nors Dailės akademijoje yra baigusi mados dizainą, prieš kelerius metus ISM Vadybos ir ekonomikos universitete baigė ir ekonomikos mokslus.
„Įgijau naują specialybę – esu kvalifikuota vadovė ir galiu kalbėtis tiek meno, tiek ekonomikos kalba“, – naujų mokslų privalumus išvardijo J.Janus.
Šviesiaplaukė Julija (tada jos pavardė buvo Žilėnienė. – Red.) žvelgė nuo 2002 m. gegužės 24 d. „Stiliaus“ viršelio.
Gyvenimo ratas apsisuko – tada ji pradėjo savo karjerą kaip drabužių dizainerė, o prieš kelerius metus ją sustabdė.
– Julija, bėgdama per gyvenimą ir darbus nutarėte stabtelėti ir atsikvėpti. Esate sakiusi, kad jums vienas gyvenimo malonumų – ruošti patiekalus. Kokius?
– Aš moku gaminti labai gerai. Mane domina viso pasaulio virtuvės. Mėgstu ir valgau viską, tik vengiu valgyti daug gyvulinės kilmės produktų, renkuosi daugiau daržovių.
Nepaprastai mėgstu indų, japonų, tailandiečių virtuvę, ispanų ir italų, taip pat ir gimtąją – lietuvišką.
Daugelį receptų radau internete. Kulinarinių knygų irgi turiu be galo daug.
Bet kai baigėsi mano šeiminis gyvenimas, beveik negaminu, nes pakeičiau savo gyvenimo būdą.
– Daugiau dėmesio nutarėte skirti sau?
– Taip, aš labai mėgstu masažą, sportą, vandens ir veido procedūras.
Turiu šunį, su juo einu į ilgus pasivaikščiojimus. Taip pat individualiai dirbu su trenere triskart per savaitę.
Kadangi karantinas, su ja dirbame nuotoliniu būdu, o prieš karantiną ji atvažiuodavo pas mane į namus. Dar mokausi dainuoti – einu į dainavimo pamokas. Pradėjau prieš penkis mėnesius.
Mano dainavimo mokytoja – profesionali dainininkė Jomantė Šležaitė. Dainavimas man irgi yra kūno mankšta ir meditacija. Dainoms, kurias atlieku, aš kuriu žodžius ir melodiją. Noriu išmokti dainuoti ir atlikti savo dainas triphopo stiliumi.
– Galbūt tas noras – neišsipildžiusi jūsų vaikystės svajonė?
– Ne. Vaikystėje aš dainavau „Liepaitėse“ (mergaičių choras. – Red.). Ir dabar tiesiog tęsiu savo „karjerą“. Manau, tai dalykai, susiję su savirealizacija, dėmesiu sau, noru gyventi gyvenimą visavertiškai, pasinaudojant visomis galimybėmis, kokias tik jis suteikia.
– Negana to, jūs ir fotografuojate, tapote paveikslus. Tai jūsų pomėgiai?
– Tai meditatyvūs pomėgiai, kurie yra mano terapija, kurie mane gydo, kai turiu išgyvenimų arba tiesiog reikia kūrybinės mankštos.
– Kodėl sustabdėte savo verslą? Dėl bankroto?
– Tai atsitiko dėl kitų dalykų. Mokslai ISM davė platesnį supratimą apie tai, kas vyksta mados pramonėje pasaulyje.
Supratau, kad tokiam prekės ženklui kaip mano reikia labai didelių investicijų norint padaryti tarptautinę karjerą.
Nepaisant to, kad Lietuvoje jau turėjau šešias parduotuves, Ukrainoje – dvi ir buvau pasirašiusi sutartis su 18 agentų 18-oje šalių. Bet šito neužteko, apyvarta dar vis tiek netenkino, o Lietuvos rinka per maža tokio masto prekės ženklui, kokį aš kūriau.
Bebaigdama studijas supratau, kad pavargau. Pavargau nuo komercinio, finansinio spaudimo. Ir nuo milžiniškų pastangų išeiti į tarptautinę rinką.
Supratau, kad man tai kainuos labai daug energijos, sveikatos ir pastangų. Ir iš esmės tai netvaru. Ne tik finansine, ne tik ekologine, bet ir savo pačios sveikatos prasme.
– O gal koją pakišo jūsų šūkis „Stilius neturi amžiaus ir dydžio“, kuriuo išreiškėte tvirtą savo poziciją apie žmonių diskriminaciją dėl kūno sudėjimo, amžiaus, kitų mados pramonės primestų standartų? Esate net pasakiusi, kad jūsų drabužiai skirti ne ant pakylos demonstruoti, o gyventi.
– Atvirkščiai – man tai padėjo, aš turėjau labai didelę Lietuvos vartotojų auditoriją. Tai kaip tik buvo variklis. Tai buvo ir, galima sakyti, tebėra mano misija. Ta misija mano prekės ženklą darė unikalų Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse.
Aš kūriau ne tik drabužius, bet ir papuošalus, avalynę, interjero detales. Turėjau savo autorinę indų, stalo įrankių, žvakidžių kolekciją. Ji nesikeitė – būdavo išparduodama ir vėl gaminama. Tie mano gyvenimo stiliaus elementai išliko mano namuose ir aš jais naudojuosi.
Aprėpiu daug sričių ir save laikau ne tik drabužių dizainere, bet ir tarpdisciplinine menininke.
Po truputį grįžtu į mados pasaulį – bendradarbiauju kurdama kapsulines kolekcijas su kitais mados prekės ženklais.
Nepriklausomo dizainerio prekės ženklui išsilaikyti labai sunku, beveik neįmanoma tapti ryškiam ir sėkmingam tarptautiniu mastu. Reikalinga korporatyvinė pagalba.
Lietuvoje korporacijų nėra, o artimiausios – viena Estijoje, kelios Lenkijoje, Danijoje ir Švedijoje.
Man tiesiog pritrūko derybinės galios ir pasiekimų tarptautinėje rinkoje, kad tapčiau jiems įdomi su savo prekės ženklu. Laimei ar nelaimei, tiesiog nepavyko savo prekės ženklo inkorporuoti į kokią nors sistemą.
Aš sustojau norėdama pailsėti ir sugalvoti, jei grįžčiau į mados pasaulį, kaip tai padaryti tvariau. Sustojo organizacijos veikla, bet prekės ženklą „Julia Janus“ pasilikau kaip savo kūrybinį pseudonimą.
Kad ir ką dabar kurčiau – tapybą, instaliacijas, drabužius, vietokūros projektus – naudoju tą prekės ženklą.
– Ar negaila buvo viską sugriauti? Kas padėjo tai ištverti?
– Taip, tas periodas buvo labai sunkus. Turėjau atsisveikinti su savo ilgamete komanda, kuri buvo labai gerai patikrinta, su kuria ilgai dirbau kartu ir daug patyriau.
Buvo sunkiausia atsisveikinti su tais žmonėmis ir nustoti kurti kolekcijas.
Pagalbos kreipiausi į psichologę. Žinoma, kad ji man padėjo. Tokiais gyvenimo lūžiais aš kreipiuosi į psichologus. Ne vieną kartą esu tai dariusi, nes tai padeda lengviau pereiti per savo skausmą, išgyventi jį ir sudėlioti žingsnius į priekį.
– Tų lūžių buvo daug?
– Jų buvo ne vienas. Manau, kiekvieno žmogaus gyvenime atsitinka dalykų, kai turi paversti dabartį, kuri nuodija gyvenimą, praeitimi.
Yra buvę ir kūrybinių projektų, kurie skaudžiai nuvylė arba nepasisekė. Yra buvę santykių, kurie pasibaigė ne taip, kaip aš norėjau. Kiekvieną kartą, kai galų gale ryžtuosi tai užbaigti ir pereiti į kitą savo gyvenimo tarpsnį, paaiškėja, kad tai – į naudą.
Aš esu prisirišantis ir lojalus žmogus ir man visada atrodo, kad jeigu ką nors pradedu, turiu ir užbaigti. Daryti tai iki galo nepaisant nieko. Ne sugriauti, o bandyti pataisyti, jeigu kas nors ne taip. Kartais tai pakiša koją.
Aš atkakliai priešinuosi nesėkmei bandydama bet kokia kaina pasinaudoti visomis galimybėmis ir visais įmanomais būdais, kad pataisyčiau esamą situaciją nepriimdama drastiškų sprendimų. Yra paskutinė galimybė. Aš turiu suvokti, jog išnaudojau paskutinę galimybę, kad užversčiau tą gyvenimo puslapį.
– Neseniai užvertėte bendro gyvenimo puslapį su vyru Stasiu Baltakiu. Turbūt stipriai slegia šis išsiskyrimas?
– Taip, priimtas toks sprendimas. Su laiku mes keičiamės ir būna, kad žmonės pasijunta esantys ne savo vietoje – irgi netvariai. Ir tada, jeigu nepavyksta suklijuoti tų trūkių, kurie atsiranda, priimamas bendras sprendimas.
Mes su Stasiu esame draugai ir labai palaikome vienas kitą. Bet mūsų vedybinis gyvenimas tiesiog pasibaigė. Ne, trečias asmuo čia nėra įsimaišęs. Aš viena gyvenu savo name.
– Ar negaila tos gyvenimo atkarpos, kurią praleidote su Stasiu? Juk kiek gražių prisiminimų... Jis specialiai iš Kanados, kur gyveno apie du dešimtmečius, grįžo dėl jūsų į Vilnių.
– Kai jau užverti puslapį, gailestis dingsta, jeigu nori gyventi toliau ir kurti savo asmeninę laimę.
Tad man nieko negaila, kas atsitiko, džiaugiuosi viskuo, net ir tomis pamokomis, tais skaudžiais dalykais, be kurių neįvertinčiau viso to gražumo, kuris atsiranda kuriant ką nors naujo.
– Bet čia ne pirmosios jūsų skyrybos. Po 10 santuokos metų jūs palikote ir pirmąjį savo vyrą verslininką Andrių Žilėną, ir draugą, taip pat verslininką Eugenijų Kovalevskį, su kuriuo gyvenote apie 8 metus. Šiais laikais moterys dūsauja, kad neturi vyrų, o jūs juos palikti nusprendžiate labai principingai, griežtai. Kodėl?
– Negaliu sakyti, kad aš palikau. Todėl, kad bendrame gyvenime yra dvi pusės, ne viena. Priimant kokius nors sprendimus dalyvauja du žmonės, ir, matyt, kiekvieną kartą tai buvo sprendimai, sukelti situacijos ir tam tikrų bendrų susitarimų.
– Vadinasi, tuose vyruose neradote kažko svarbaus, ko jums reikėjo? Iš pradžių – aistra, romantiški santykiai, o paskui – rutina?
– Visus žmones, su kuriais gyvenau, su kuriais kūriau gyvenimą, labai gerbiu ir sakyti, kad juose neradau atramos, būtų nesąžininga jų atžvilgiu.
O dėl to, kodėl mūsų keliai išsiskyrė, – kiekviena istorija yra skirtinga. Matyt, mano gyvenime yra taip, kad turbūt aš pati kažko nepadariau.
– Kad išlaikytumėte ryšius su jais?
– Kad išlaikyčiau ryšius, dariau viską. Matyt, kažko nepadariau, kad santykiai su tais žmonėmis susiklostytų sėkmingai.
– Ne paslaptis – jūs darboholikė. Gal per daug savęs atidavėte darbui?
– Gali būti.
– Ko reikia, kad šeiminis gyvenimas susiklostytų sėkmingai, įdomiai, kad jis nebūtų pernelyg buitiškas arba, atvirkščiai, paremtas vien intymiais ryšiais? Kad būtų pusiausvyra, aukso vidurys?
– Iš dabarties žvelgiant į praeitį man atrodo, kad reikalingas besąlygiškas atvirumas. Žmonės turi kalbėtis. Ir tiktai kalbantis ir abiem norint galima įveikti visas kliūtis ir krizes. Reikalingas skaidrumas.
O mes esame savo sistemos aukos, atsinešame programas, kurias gauname iš aplinkos, tėvų, kurios giliai įdiegtos, ir kartojame jų modelius patys to nesuprasdami.
Mes nesuprantame, kad mus valdo programos, ir nebandome jų pakeisti. Sakyčiau, tai yra didžiausia kliūtis ne tik mano, bet ir daugelio žmonių santykiuose.
– Jeigu atsuktumėte laiką atgal, ko nedarytumėte arba ką darytumėte kitaip?
– Esu iš tų žmonių, kurie nesigaili nieko, kas vyko, nesigilina į praeitį, o kuria ateitį pasimokę iš savo klaidų.
Mano ateities vizija būtų tokia: aš norėčiau, kad tarp žmonių, su kuriais artimai bendrauju, ir manęs būtų maksimaliai sąžiningi ir atviri santykiai.
– Ar kalbatės apie tuos nutrūkusius santykius su savo dukra Vilte?
– Aš visiškai atvira su savo dukra. Turbūt ji žino apie mane viską. Viltė – brandi, graži asmenybė, ji yra juvelyrė, kuria labai įdomaus stiliaus papuošalus, sukūrė ir ne vienai mano drabužių kolekcijai.
Esu labai dėkinga likimui ir Kūrėjui, kad turiu dukrą, ir tokią dukrą... Labai ja džiaugiuosi ir didžiuojuosi.
– Kadaise jus buvo paviliojęs Marokas, trejus metus į jį važinėjote dirbti, ieškoti įkvėpimo. Marokas – gražus ir spalvingas dar vienas jūsų gyvenimo lapas?
– Taip. Į Maroką važinėjau darbo reikalais. Maroke gimusio, Kanadoje užaugusio verslininko drabužių kompanijai „Desert Design“ kūriau lininių drabužių kolekcijas.
Marakeše gyvendavau, kai reikėdavo prižiūrėti drabužių siuvimą. Tie žmonės jau išėję į pensiją ir „Desert Design“ prekės ženklas nebeegzistuoja.
Maroke man labai patiko. Tiesa, nebuvau ten jau 10 metų. Norėčiau vėl kada nors nuvažiuoti.
– Net savo prabangų butą, įkvėpta Maroko spalvų, buvote įrengusi arabišku stiliumi. Jo fotografijos puošė ne vieną lietuvišką interjero leidinį, o kai jį pardavinėjote, buvo aprašytas net „New York Times“ nekilnojamojo turto skiltyje. Ar nesigailite, kad jį pardavėte?
– Man jo negaila, nes tas butas pastatė man šitą namą. Labai džiaugiuosi, nes rezultatas – nuostabus.
– Esate Vilniaus Stiklo kvartalo koncepcijos autorė. Ką konkrečiai pavyko nuveikti?
– Stiklo kvartalas – tai nedidelis Vilniaus senamiesčio kvartalas tarp Rotušės aikštės ir Dominikonų gatvės.
Vasarą baigiau kurti maršrutą, vedantį Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės meilės istorijos takais po Vilnių, ir patalpinau jį mobiliojo judumo programėlėje „Walk 15“.
Nusipirkus šią audiotrasą ir sekant žemėlapiu galima eiti per Vilnių nuo vieno taško iki kito ir klausytis pasakojimo, įkalbėto Barboros Radvilaitės asmeniu, išgirsti ir pajusti, kaip tos vietos susijusios su to meto Europoje pačia garsiausia, romantiškiausia ir dramatiškiausia meilės istorija.
