Nuosavą Julijos namą Vilniaus Užupyje supanti augalija dabar pakąsta šalnų, numetusi lapus, tik kieme siūruojančios pušys – amžinai žalios.
„Kadangi namas ant kalno, aš matau toli, ir tai man labai patinka – atsiveria didelės erdvės. Tie vaizdai ir įkvepia, ir ramina“, – džiaugėsi Julija.
Kadaise J.Janus turėjo šaltos ir tvirtos karjeros moters įvaizdį. Tikriausiai dėl to, kad beprotiškai daug dirbo. Ji buvo įkūrusi savo mados namus, galeriją „Aukso avis“, kurdavo ne tik drabužių kolekcijas, bet net ir baldus.
Julijos kūrybiškumui nebuvo ribų. Savo automobilį „Mini Cooper“ ji buvo dekoravusi tulpėmis, o šis įspūdingas piešinys buvo net apdraustas.
Ji visada garsėjo originaliais drabužių kolekcijų pristatymais, o gausybėje renginių, kuriuose lankydavosi, būdavo svečių dėmesio centre. Kaip visada, tvirta ir nepalūžtanti.
Bet kuris laikas Julija ne tokia. Pastaruoju metu jai kaip niekada reikia ramybės, nes patyrė daug stiprių sukrėtimų.
Daugiau kaip prieš dvejus metus dizainerė sustabdė savo verslą – nekuria ir nepristato naujų kolekcijų. Įvyko skyrybos su vyru aktoriumi, režisieriumi bei prodiuseriu Stasiu Baltakiu, dėl skyrybų pora kreipėsi į teismą.
O rengiant šį interviu mirė Julijos mama. „Man dėl to didžiulis skausmas, bet tikiu, kad mamai dabar bus lengviau, nes sirgdama ji labai kentėjo“, – sakė Julija.
Jau palaidojusi mamą ant nugaros Julija pasidarė tatuiruotę pagal pačios nupieštą eskizą. „Tai dar viena mano kūrybos išraiška. Aš noriu transformuoti save kaip dar vieną savo kūrinį“, – savo norą įvardijo dizainerė.
Ji turi nepasotinamą žinių alkį. Nors Dailės akademijoje yra baigusi mados dizainą, prieš kelerius metus ISM Vadybos ir ekonomikos universitete baigė ir ekonomikos mokslus.
„Įgijau naują specialybę – esu kvalifikuota vadovė ir galiu kalbėtis tiek meno, tiek ekonomikos kalba“, – naujų mokslų privalumus išvardijo J.Janus.
Šviesiaplaukė Julija (tada jos pavardė buvo Žilėnienė. – Red.) žvelgė nuo 2002 m. gegužės 24 d. „Stiliaus“ viršelio.
Gyvenimo ratas apsisuko – tada ji pradėjo savo karjerą kaip drabužių dizainerė, o prieš kelerius metus ją sustabdė.
– Julija, bėgdama per gyvenimą ir darbus nutarėte stabtelėti ir atsikvėpti. Esate sakiusi, kad jums vienas gyvenimo malonumų – ruošti patiekalus. Kokius?
– Aš moku gaminti labai gerai. Mane domina viso pasaulio virtuvės. Mėgstu ir valgau viską, tik vengiu valgyti daug gyvulinės kilmės produktų, renkuosi daugiau daržovių.
Nepaprastai mėgstu indų, japonų, tailandiečių virtuvę, ispanų ir italų, taip pat ir gimtąją – lietuvišką.
Daugelį receptų radau internete. Kulinarinių knygų irgi turiu be galo daug.
Bet kai baigėsi mano šeiminis gyvenimas, beveik negaminu, nes pakeičiau savo gyvenimo būdą.
– Daugiau dėmesio nutarėte skirti sau?
– Taip, aš labai mėgstu masažą, sportą, vandens ir veido procedūras.
Turiu šunį, su juo einu į ilgus pasivaikščiojimus. Taip pat individualiai dirbu su trenere triskart per savaitę.
Kadangi karantinas, su ja dirbame nuotoliniu būdu, o prieš karantiną ji atvažiuodavo pas mane į namus. Dar mokausi dainuoti – einu į dainavimo pamokas. Pradėjau prieš penkis mėnesius.
Mano dainavimo mokytoja – profesionali dainininkė Jomantė Šležaitė. Dainavimas man irgi yra kūno mankšta ir meditacija. Dainoms, kurias atlieku, aš kuriu žodžius ir melodiją. Noriu išmokti dainuoti ir atlikti savo dainas triphopo stiliumi.
– Galbūt tas noras – neišsipildžiusi jūsų vaikystės svajonė?
– Ne. Vaikystėje aš dainavau „Liepaitėse“ (mergaičių choras. – Red.). Ir dabar tiesiog tęsiu savo „karjerą“. Manau, tai dalykai, susiję su savirealizacija, dėmesiu sau, noru gyventi gyvenimą visavertiškai, pasinaudojant visomis galimybėmis, kokias tik jis suteikia.
– Negana to, jūs ir fotografuojate, tapote paveikslus. Tai jūsų pomėgiai?
– Tai meditatyvūs pomėgiai, kurie yra mano terapija, kurie mane gydo, kai turiu išgyvenimų arba tiesiog reikia kūrybinės mankštos.
– Kodėl sustabdėte savo verslą? Dėl bankroto?
– Tai atsitiko dėl kitų dalykų. Mokslai ISM davė platesnį supratimą apie tai, kas vyksta mados pramonėje pasaulyje.
Supratau, kad tokiam prekės ženklui kaip mano reikia labai didelių investicijų norint padaryti tarptautinę karjerą.
Nepaisant to, kad Lietuvoje jau turėjau šešias parduotuves, Ukrainoje – dvi ir buvau pasirašiusi sutartis su 18 agentų 18-oje šalių. Bet šito neužteko, apyvarta dar vis tiek netenkino, o Lietuvos rinka per maža tokio masto prekės ženklui, kokį aš kūriau.
Bebaigdama studijas supratau, kad pavargau. Pavargau nuo komercinio, finansinio spaudimo. Ir nuo milžiniškų pastangų išeiti į tarptautinę rinką.
Supratau, kad man tai kainuos labai daug energijos, sveikatos ir pastangų. Ir iš esmės tai netvaru. Ne tik finansine, ne tik ekologine, bet ir savo pačios sveikatos prasme.
– O gal koją pakišo jūsų šūkis „Stilius neturi amžiaus ir dydžio“, kuriuo išreiškėte tvirtą savo poziciją apie žmonių diskriminaciją dėl kūno sudėjimo, amžiaus, kitų mados pramonės primestų standartų?
Esate net pasakiusi, kad jūsų drabužiai skirti ne ant pakylos demonstruoti, o gyventi.
– Atvirkščiai – man tai padėjo, aš turėjau labai didelę Lietuvos vartotojų auditoriją. Tai kaip tik buvo variklis. Tai buvo ir, galima sakyti, tebėra mano misija. Ta misija mano prekės ženklą darė unikalų Lietuvoje ir aplinkinėse šalyse.
Aš kūriau ne tik drabužius, bet ir papuošalus, avalynę, interjero detales. Turėjau savo autorinę indų, stalo įrankių, žvakidžių kolekciją. Ji nesikeitė – būdavo išparduodama ir vėl gaminama. Tie mano gyvenimo stiliaus elementai išliko mano namuose ir aš jais naudojuosi.
Aprėpiu daug sričių ir save laikau ne tik drabužių dizainere, bet ir tarpdisciplinine menininke.
Po truputį grįžtu į mados pasaulį – bendradarbiauju kurdama kapsulines kolekcijas su kitais mados prekės ženklais.
Nepriklausomo dizainerio prekės ženklui išsilaikyti labai sunku, beveik neįmanoma tapti ryškiam ir sėkmingam tarptautiniu mastu. Reikalinga korporatyvinė pagalba.
Lietuvoje korporacijų nėra, o artimiausios – viena Estijoje, kelios Lenkijoje, Danijoje ir Švedijoje.
Man tiesiog pritrūko derybinės galios ir pasiekimų tarptautinėje rinkoje, kad tapčiau jiems įdomi su savo prekės ženklu. Laimei ar nelaimei, tiesiog nepavyko savo prekės ženklo inkorporuoti į kokią nors sistemą.
Aš sustojau norėdama pailsėti ir sugalvoti, jei grįžčiau į mados pasaulį, kaip tai padaryti tvariau. Sustojo organizacijos veikla, bet prekės ženklą „Julia Janus“ pasilikau kaip savo kūrybinį pseudonimą.
Kad ir ką dabar kurčiau – tapybą, instaliacijas, drabužius, vietokūros projektus – naudoju tą prekės ženklą.
– Ar negaila buvo viską sugriauti? Kas padėjo tai ištverti?
– Taip, tas periodas buvo labai sunkus. Turėjau atsisveikinti su savo ilgamete komanda, kuri buvo labai gerai patikrinta, su kuria ilgai dirbau kartu ir daug patyriau.
Buvo sunkiausia atsisveikinti su tais žmonėmis ir nustoti kurti kolekcijas.
Pagalbos kreipiausi į psichologę. Žinoma, kad ji man padėjo. Tokiais gyvenimo lūžiais aš kreipiuosi į psichologus. Ne vieną kartą esu tai dariusi, nes tai padeda lengviau pereiti per savo skausmą, išgyventi jį ir sudėlioti žingsnius į priekį.
– Tų lūžių buvo daug?
– Jų buvo ne vienas. Manau, kiekvieno žmogaus gyvenime atsitinka dalykų, kai turi paversti dabartį, kuri nuodija gyvenimą, praeitimi.
Yra buvę ir kūrybinių projektų, kurie skaudžiai nuvylė arba nepasisekė. Yra buvę santykių, kurie pasibaigė ne taip, kaip aš norėjau. Kiekvieną kartą, kai galų gale ryžtuosi tai užbaigti ir pereiti į kitą savo gyvenimo tarpsnį, paaiškėja, kad tai – į naudą.
Aš esu prisirišantis ir lojalus žmogus ir man visada atrodo, kad jeigu ką nors pradedu, turiu ir užbaigti. Daryti tai iki galo nepaisant nieko. Ne sugriauti, o bandyti pataisyti, jeigu kas nors ne taip. Kartais tai pakiša koją.
Aš atkakliai priešinuosi nesėkmei bandydama bet kokia kaina pasinaudoti visomis galimybėmis ir visais įmanomais būdais, kad pataisyčiau esamą situaciją nepriimdama drastiškų sprendimų. Yra paskutinė galimybė. Aš turiu suvokti, jog išnaudojau paskutinę galimybę, kad užversčiau tą gyvenimo puslapį.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnale „Stilius“!
