Koronaviruso sukelta pandemija Lietuvoje jau pasiekė neregėtas aukštumas, stacionaruose trūksta lovų ir medikų, neretai trūksta realaus palaikymo ir sveiko proto iš visuomenės ar valdžios institucijų.
Daugybė valandų darbe, pervargę gydytojai, kuriems reikia rasti paguodos ir paskatinimo žodį, išsigandę, noru pasveikti ir gyventi trykštantys pacientai, skafandrus primenantys apsaugos kostiumai, kaukės, naikinančios asmens tapatybę ir slepiančios emocijas, negalvojimas apie maistą ir miegą, atsiribojimas nuo šeimų, pramogų, svajonių. Tokią realybę kasdien mato L.Jančorienė. Infekcinių ligų centro vadovės kabineto durys niekada nebūna užvertos, o telefonas visą parą įjungtas.
Gydytoja Ligita sakė, jog šiuo metu darbo tiek, kad nelieka laiko bijoti koronaviruso. Juolab infekcinės ligos jau beveik trisdešimt metų yra jos kasdienybė.
Infekcinių ligų centro vadovė darbo valandų neskaičiuoja. Dieną ji pradeda ankstyvą rytą, o baiga vėlyvą vakarą. Medikė dirba net nebūdama klinikose, kai per virtualius susirinkimus su kolegomis aptaria koronaviruso infekcijos gydymo aktualijas.
L.Jančorienė ne tik atsidavusi savo srities specialistė, universiteto dėstytoja, konferencijų dalyvė ir pranešėja, mokslinių straipsnių autorė. Pirmiausia ji laiminga moteris santuokoje, suaugusių dukterų mama, dviejų anūkų močiutė ir draugų būrelio siela. Jai, kaip ir daugeliui šiuo nelengvu etapu, teko iš esmės pakeisti įpročius, poreikius, bendravimą su artimaisiais.
Ši moteris mane sužavėjo ne tik dvasios stiprybe, mokėjimu stojiškai atlaikyti sunkumus, įveikti nenumatytas kliūtis, bet ir gebėjimu mėgautis mažais džiaugsmais, kiekviename žingsnyje ieškoti įkvėpimo. Tiesa ta, kad norint nuveikti didelius darbus reikia įkvėpimo. Ir jis nebūtinai turi būti susijęs vien tik su atsidavimu profesijai.
Profesorei tai gali būti ilgas pasivaikščiojimas, kai galima ramiai kvėpuoti, stebėti metų laikus ir kalbėtis su mylimu vyru apie tai, kas guli ant širdies, tai gali būti dviračių žygis su draugais, filmų žiūrėjimas, šeštadieninės jogos pratybos ar svajonės apie tolimas keliones, kurios šioje realybės paletėje atrodo neįmanomos, bet, Ligitos įsitikinimu, jų tikrai dar bus ne viena.
Kai paklausiau, kaip ji reagavo, kad tapo Metų moterimi, medikė tikino, jog žinia jai buvo visiškai netikėta.
„Nesijaučiu labai nusipelniusi. Gyvenu įprastą gyvenimą, dirbu pasirinktoje srityje. Manau, kad yra ir kitų moterų, vertų laimėti. Gal lėmė tai, kad šie metai išskirtiniai, man tekęs išskirtinis vaidmuo. Kita vertus, gal dabar yra tas laikas, kai profesinės pastangos turi būti kaip nors vainikuotos.
Man nėra lengva. Turiu dėti daug pastangų, kad galėčiau gyventi taip, kaip dabar gyvenu. Tačiau niekada nesu pajutusi, kad pavargau nuo ligonių ar bendradarbių. Gal kiek labiau pavargstu nuo organizacinio darbo, nes tenka spręsti daug įvairių reikalų, bet išsimiegu ir vėl jėgos sugrįžta“, – kalbėjo L.Jančorienė.
Kai šiek tiek anksčiau, dar prieš šį interviu, kalbėjomės su Infekcinių ligų centro vadove, užsikrėtusių COVID-19 infekcija skaičius šalyje per dieną siekė apie 200. Tada laisvų lovų Infekcinių ligų centre sergantiesiems buvo pakankamai. Aš jos lyg iš fantastikos srities, netikėdama, kad įvykiai gali taip pasisukti, paklausiau, kas nutiks, jei užsikrėtusiųjų bus tūkstantis, du ar net daugiau.
Profesorė sakė, kad valstybė tam turi ruoštis: „Jei mūsų organizuojančios ligoninės stacionare pacientams neužteks lovų, turės būti atidaryti kiti stacionarai atraminėse ligoninėse. Niekas papildomų darbuotojų neduos, lovų daugiau neatsiras.“
Praėjo vos pora savaičių, ir blogiausios prognozės ėmė pildytis.
„Užsikrėtusieji COVID-19 infekcija į ligoninės priimamąjį važiuoja nuolatos, tai procesas, kuris nesustoja. Santaros klinikų Infekcinių ligų centre laisvų lovų nebeliko. Tad nemažą pacientų skaičių iš priėmimo nukreipiame į kitas ligonines. Situacija labai įtempta. Ne vienam medikui teko ir pačiam patirti pandeminio viruso sukeltos ligos požymius, dauguma iš jų su infekcija susidūrė būtent darbe“, – kalbėjo profesorė.
– Šie metai neabejotinai giliai įsirėš į atmintį.
– Ilgą laiką dirbome šimtametėje Infekcinių ligų ligoninėje Žvėryne. Į naujas patalpas Santaros klinikose persikraustėme pernai gruodžio pabaigoje. Galima sakyti, iki pandemijos likus pustrečio mėnesio. Viso kolektyvo kartu su pacientais perkraustymas iš vienų patalpų į kitas buvo tikras iššūkis ir didžiulis stresas. Mes su kolegomis stengėmės, kad žmonės patirtų kuo mažiau įtampos, bet visiškai to išvengti neįmanoma.
Įsikėlus į naują pastatą buvo iškilę daug buitinių problemų, kai kur trūko baldų, kompiuterių. Pirmas kelias savaites dirbome slaugytojų postuose turėdami vos vieną kompiuterį, prie kurio pretendavo prieiti tiek gydytojas, tiek slaugytoja, tiek rezidentai. Pamažu viskas sustojo į įprastas vėžes.
Infektologo specialybės neprestižiškumas pasireiškė ne tik tuo, kad ilgai Lietuvoje infektologai neturėjo padorių darbo sąlygų, bet ir buvo menkai vertinamas infekcinių ligų gydytojo darbas. Atrodė, kad tokių specialistų niekam nereikia. Geriausi medicinos studentai netroško rinktis infekcinių ligų rezidentūros. Neviliojo mažas atlyginimas, prastos darbo sąlygos, neaiškumas, kaip bus su šia specialybe ateityje.
Kai prieš septynetą metų buvo pradėtas projektuoti naujasis Infekcinių ligų korpusas Santaros klinikose, kažkoks valdininkas nusprendė, jog Infekcinių ligų centrui nereikia reanimacijos padalinio, kad šiuolaikinis infekcinių ligų priėmimo skyrius gali tilpti vos keliuose nedideliuose izoliaciniuose boksuose. Kai vos tik spėjus įsikurti naujame pastate mus užklupo koronaviruso pandemija, niekam nebeliko abejonių dėl tų dalykų, kuriuos mes regėjome iš anksto, bet pakeisti jau nieko nebegalėjome.
Kai pradėjo augti sergamumas koronavirusine infekcija Europoje, metas buvo nepalankus – vasaris, kovas, kai žmonės gali dažniau sirgti gripu arba kitomis virusinėmis kvėpavimo takų infekcijomis. Kai paaiškėjo, kad siaučiantis virusas gali būti ne gripas, o kažkas kitas, ko mes dar nepažįstame ir kas gali sukelti sunkią ligą, išsigandę žmonės pradėjo plūsti dėl galimybės išsitirti.
Kiekvienas žmogus, kuris tuomet kreipėsi dėl kvėpavimo takų infekcijos, buvo vertinamas kaip potencialiai užsikrėtęs koronavirusu. Tad kol nesulaukdavome tyrimų rezultatų, negalėjome žmogaus išleisti į namus. Atsakymas ateidavo per 8–12 valandų. Būdavo, einu vidurnaktį koridoriumi, o jis visas nusėtas žmonėmis – kas sėdi ant kėdžių, kas ant grindų ar ramsto sienas.
Galiausiai Santaros ligoninėje buvo sustabdytas planinių paslaugų teikimas. Tokiu būdu atsilaisvino dalis medikų, jie galėjo ateiti į pagalbą infektologams. Ne visi medikai sutiko eiti dirbti su šia nauja ir nežinoma infekcija sergančiais ligoniais, buvo prašoma centrų vadovų, kad jie deleguotų savanorius. Pasiryždavo jaunesni medikai, rezidentai. Pamažu susiformavo darnios gydytojų ir slaugytojų komandos, jos įgavo žinių, patirties ir sėkmingai dirba iki šiol.
Geranoriškai nuotoliniu būdu prisijungė skirtingų specialybių konsultantai, žinomi profesoriai, jie padėjo spręsti įvairias su pacientų diagnostika ar gydymu susijusias problemas, visi drauge dalijomės naujausios literatūros šaltiniais, kūrėme diagnostikos ir gydymo algoritmus.
Visą dieną dirbti su specialiu kostiumu tikrai sunku, trūksta oro, dėl deguonies trūkumo jaučiasi mieguistumas. Pradžioje gaudavome įvairiausių rūšių kostiumų, dalis jų buvo gaunami kaip labdara. Būdavo, kad kostiumų dydžiai ne visai tinkami ar medžiaga nelaidi orui.
Supratę, kad su tokiais kostiumais išdirbti 7–8 valandas sudėtinga tiesiog fiziologiškai, nusprendėme, jog po 4–5 valandų medikai turi turėti galimybę išeiti iš vadinamosios raudonosios zonos, pailsėti žaliojoje zonoje tik su veido kauke ir ten tęsti darbą pildydami būtinus medicininius pacientų dokumentus.
Kai COVID-19 infekcija jau nebuvo siejama tik su įvežtiniais atvejais, Sveikatos apsaugos ministerija priėmė sprendimą atidaryti mobiliuosius patikros punktus, vėliau – karščiavimo klinikas, tokiu būdu kur kas pagerėjo tyrimų prieinamumas, o asmenų, norinčių išsitirti, antplūdis sumažėjo.
– Vadovas net ir sunkiausiose situacijose neturi rodyti panikos, nerimo, kuo nors skųstis. Reikia mobilizuoti komandą, kelti darbinę dvasią.
– Nebuvo kada galvoti apie riziką. Buvo mažai miego, daug ilgų darbo valandų. Kovo mėnesį pasitaikė tokių parų, kai neparėjau namo, tiesiog likdavau su budinčiais gydytojais, nes, kaip sakiau, dėl testavimo kreipėsi šimtai žmonių. Negalėčiau užsidėti pasaulio gelbėtojos karūnos, bet tai buvo periodas, kai diena maišėsi su naktimi. Dabar šie dalykai jau sustyguoti.
Įsivaizduojama, kad vadovas ateina į susitikimą su bendradarbiais ir sėdasi į boso vietą. Esu ne tokio charakterio. Man tai nepriimtina, nesivadovauju hierarchiniu principu. Visi sėdime prie bendro stalo ir visi esame komandos nariai. Tik man tenka dažniau priimti sprendimus. Kategoriškai juos priimti, kelti balso neišeitų. Kartais daugiau padarau pati negu prašau kitų.
– Iki šiol, nors skaičiai iškalbingi, dalis žmonių netiki naujojo koronaviruso egzistavimu, kiti, net užsikrėtę virusu, nemato rimtos grėsmės nei sau, nei aplinkiniams. Ar dažnai tenka įtikinėti sunkiau sergančius asmenis gultis į ligoninę? Pavyzdžiui, operos solistas Vaidas Vyšniauskas duodamas interviu prisipažino, kad net rimtai susirgęs netikėjo, jog gali grėsti liūdnos pasekmės.
– Su skeptikais ir sąmokslo teorijomis mažai susidūrėme, nes visą laiką buvome šalia ligonių. O dėl Vaido, man iš tikrųjų teko jį įkalbinėti, kad atvyktų į ligoninę, žinant tam tikrus jo rizikos veiksnius ir matant, kaip jo liga progresuoja. Kai galų gale jis sutiko tai padaryti, buvo vakaras, prieš akis laukė savaitgalis. Po poros parų jis atsidūrė reanimacijoje.
– Vasarą atrodė, kad situacija normalizavosi, tačiau dabar skaičiai šoktelėjo į neregėtas aukštumas.
– Vasarą sąlygos virusinėms infekcijoms plisti blogesnės. Rudeniop visi grįžo į auditorijas, repeticijas, mokyklas. Vienareikšmiškai susirgimų daugėja ir daugės. Pandemija neatsitrauks tol, kol neįgysime kolektyvinio imuniteto. Dauguma šaltinių teigia, kad kolektyvinis imunitetas akivaizdžiai matomas tada, kai jį įgyja 70 procentų populiacijos. Žmogus jį gali įgyti arba persirgęs liga, arba pasiskiepijęs.
Žmonėms, persirgusiems koronaviruso infekcija, siūlome tapti imunizuotos plazmos donorais. V.Vyšniauskas ne taip seniai man skambino ir pasidžiaugė, kad grįžta namo po plazmos donorystės. Jis didžiuojasi, kad jo gyvenime įvyko didelė metamorfozė: nuo to momento, kai atrodė, jog infekcija – menka problema, vėliau, kai suprato, kad rimtai serga, ir neišvengė reanimacijos, iki to, kad tapo plazmos donoru, trokšdamas padėti kitiems.
– Teko paaukoti daug savaitgalių, atostogas, reikėjo atidėti gyvus susitikimus su artimaisiais, draugais.
– Pagal charakterį esu linkusi daug dirbti. Man tėvai įskiepijo stiprų pareigos ir atsakomybės jausmą. Bet žinodama, kad poilsiui turiu labai mažai laiko, stengiuosi neiššvaistyti tų kelių atgaivai skirtų valandų. Laisvalaikį stengiuosi iš anksto kruopščiai suplanuoti: ar eiti į teatrą, ar susitikti su draugais, ar pasivažinėti dviračiais, plaukti baidarėmis, ar pasilikti laiko miegui.
Darbo dienomis dažniausiai miegu penkias valandas. Septintą jau turiu būti darbe, tad iki to dažnai kiek mažiau nei valandą praleidžiu prie kompiuterio, tenka atsakyti į svarbius elektroninius laiškus, pildyti ataskaitas apie naujai hospitalizuotus pacientus.
Darbo metu esu ne tik vadovė, bet ir gydanti gydytoja. Kasdien konsultuoju ambulatorinius pacientus, dažniausiai tai virusiniais hepatitais, erkių pernešamomis ligomis ar ŽIV infekcija sergantys asmenys. Dar dėstau studentams, o kadangi esu Vilniaus universiteto profesorė, privalau užsiimti ir moksline veikla, skaityti pranešimus, rašyti straipsnius, dirbti su rezidentais ir doktorantais.
– Sakėte, kad infektologo profesija nelabai prestižinė. Kodėl ją pasirinkote? Esate trečios kartos gydytoja, jūsų vyresnioji duktė Evelina (31 m.) – ketvirtos kartos gydytoja. Ar dėl to, kad augote medikų aplinkoje, neįsivaizdavote, jog galėtumėte rinktis kitą kelią?
– Kad būsiu gydytoja, žinojau nuo mažens. Trumpą laikotarpį žavėjausi anglų kalba, patiko mano anglų kalbos mokytoja, nepaprastai inteligentiška moteris. Bet sulaukiau nemažai skeptiškų replikų, kur panaudosiu tą anglų kalbą, juk buvo dar gilus sovietmetis.
Tad kai rinkausi studijas, gyvenimo kompasas man aiškiai rodė medicinos kelią. Lygiai taip pat ir vyresnioji dukra, kai baigė mokyklą ir galėjo rinktis kelias atsargines studijų kryptis, nurodė tik mediciną. Evelina pasakė, kad ten stos tol, kol įstos. Bet įstojo iš pirmo karto.
Kai baigiau mediciną, buvo pirmieji metai, kai Vilniaus universitete atsirado rezidentūra. Tai buvo visai nežinomas, naujas reiškinys, tačiau nusprendžiau, kad man reikia į ją stoti. Buvome pirmieji septyni rezidentai Lietuvoje. Baigiau gastroenterologijos rezidentūros studijų programą.
Pradėjus dirbti po kiek laiko mano buvęs vadovas profesorius Arvydas Ambrozaitis pakvietė į Infekcinių ligų ligoninę dirbti su virusiniais hepatitais. Tuo metu Lietuvoje tai buvo didžiulė kylanti, dar gerai nepažįstama problema. O kaip tik šiais metais už hepatito C viruso atradimą skirta Nobelio premija.
– Kai žmonės karta iš kartos pasirenka tą pačią specialybę, kyla grėsmė vadintis ne savo vardu, o tiesiog būti siejamam su seneliais ar tėvais.
– Mano artimųjų medicinos sritys labai skirtingos. Senelis buvo terapeutas, Šakių ligoninės vyriausiasis gydytojas. Jis žuvo per karą 1944 m., kai vyko pas ligonį ir pakeliui užvažiavo ant minos. Mano močiutė odontologė, jauna liko našlė su dviem mažomis dukterimis.
Jai buvo nelengva vaikus pastatyti ant kojų. Bet jos požiūris į mokslą buvo labai įžvalgus ir supratingas. Močiutė užaugo devynių vaikų šeimoje ir lengviau buvo likti prie ūkio, tačiau ji labai norėjo mokytis ir išvyko į Kauną. Studijuodama susipažino ir su mano seneliu. Kiek žinau, senelį kvietė atvažiuoti dėstyti į Vilniaus universitetą, bet jis tiesiog nespėjo. Mačiau senelio knygas, labai gražią rašyseną, iki karo jis buvo spėjęs šiek tiek pakeliauti po pasaulį, yra likę keletas relikvijų, parvežtų iš kelionių.
Močiutė faktiškai visą laiką dirbo Suvalkijoje. Mano mama, baigusi medicinos studijas Vilniaus universitete, gavo paskyrimą į Psichiatrijos ligoninę, ten ir dirbo psichiatre visą gyvenimą. Mano vyresnioji dukra, baigusi studijas Vilniaus universitete, pasirinko radiologijos rezidentūrą. Jaunesnioji Austėja (26 m.) baigė architektūrą, dirba architektų biure.
Gal ne specialybės romantika lėmė mano susižavėjimą medicina. Aš tiesiog toje aplinkoje gyvenau. Kartais su mama važiuodavau į jos darbą, į budėjimus. Psichiatrijos ligoninė nebuvo labai jauki, durys be rankenų. Mama nešiodavosi metalinį raktą, tokiu būdu galėdavo visur patekti. Mane kur nors pasodindavo ir aš laukdavau, kol ji budėjimo metu apeis vieno ar kito skyriaus pacientus. Jausdavausi šiek tiek nejaukiai, nes psichikos ligomis sergantys žmonės keistai elgdavosi, duris paklebendavo.
Daugelis tėvų draugų buvo medikai, nors mano tėtis buvo baigęs Kauno technologijos universitetą.
Mano dukterys taip pat augo medikų aplinkoje. Dauguma draugų iš medikų rato, tad dažnai visi mūsų pokalbiai sukdavosi apie mediciną. Šeimos pramogas tekdavo derinti pagal mano budėjimo ligoninėje grafiką. Dukros matė mano disertacijos rašymą. Būdavo, užmigdau vaikus ir tame pačiame nedideliame kambaryje, užsidegusi stalinę lempą, ilgus vakarus ir naktis dirbu prie senoviško kompiuterio ekrano. Ant žemės šalia manęs būdavo paskleista krūva straipsnių, knygų, segtuvų.
– O kaip lygiagrečiai su jūsų medicinos karjera klostėsi santuokinis gyvenimas?
– Pirmą kartą ištekėjau baigdama studijas, gimė dukterys. Santuokoje pragyvenau daugiau kaip dvidešimt metų, tačiau taip susiklostė, kad pirmoji santuoka bendru sutarimu nutrūko. Paskutiniai metai šeimoje buvo sunkūs, pilni išgyvenimų. Su dabartiniu vyru Žilvinu mes kartu beveik trylika metų. Kai susituokėme, mūsų dukros buvo dar paauglės, tad kartu jas ir užauginome.
– Ar nesibaiminote, kad ir antroji santuoka gali nenusisekti?
– Su Žilvinu susipažinome atsitiktinai. Mes užaugę labai panašioje aplinkoje, mano klasės draugas buvo vienas jo artimiausių draugų. Kaip ir jo tėvelis, įgijęs fiziko specialybę Žilvinas tuo metu dirbo keliuose projektuose, dėstė studentams. Jis buvo našlys, prieš keletą metų palaidojęs žmoną, sirgusią vėžiu, vienas augino paauglę dukterį Austėją.
Susipažinę išsiaiškinome, kad mūsų gimtadieniai skiriasi tik viena diena. Tačiau labiausiai mus suartino ir įžiebė abipusę simpatiją požiūrio į daugelį dalykų ir vertybių sutapimas. Būdavo, kad kalbantis aš tik pagalvoju apie vieną ar kitą dalyką, o Žilvinas tai jau pasako, lyg skaitytų mano mintis.
Būdamas keturiasdešimties jau įsivaizduoji, kaip matai savo ateitį, kas tau svarbu, esi gerokai brandesnė asmenybė. Mums su Žilvinu vertybinių pasaulių sutapimas buvo viską lemiantis. Per visą santuokos laikotarpį nė karto nebuvome susipykę.
Kai susituokėme, šeimoje auginome jau tris dukteris, stengėmės, kad visko užtektų visoms mergaitėms, dažnai namuose svečiuodavosi daug jaunimo, nes pas visas mėgdavo ateiti draugų. Dabar Žilvino Austėja jau savarankiška 27 metų mergina, gyvena Kaune. Iš pradžių buvo pasirinkusi studijuoti veterinariją, bet vėliau keitė profesiją, pasuko į meno pusę, šiuo metu darbuojasi renginių apipavidalinimo srityje.
Likimo ironija, kad šeimoje atsirado dvi Austėjos. Bandėme rasti būdą, kaip jas vadinti, kartais tikdavo jaunesniosios ir vyresniosios šaukinys, nes mano Austėja buvo jaunesnė vienais metais ir viena diena. Dabar visos gyvena atskirai, tad painiavos dėl vardų nebeliko.
– Tikriausiai buvo nelengva atlaikyti didelį krūvį darbe ir namuose auginant tris vaikus?
– Mes gana lengvai įsiliejome į vieną šeimą, nebuvo kada galvoti. Tuomet labai sunkiai sirgo mano tėvelis, jį reikėjo slaugyti, ir Žilvinas bei mergaitės labai man padėjo. Žinoma, tuo metu visos trys dukterys buvo paauglės, tad tų paaugliškų problemų pasitaikydavo, bet gyvenome labai darniai.
Mano ryšys su tėveliu buvo ypač stiprus. Tėčio, kuriam buvo tik 71-i, netektis man buvo labai skausminga. Jis mirė mums su Žilvinu ir mergaitėmis ant rankų. Tėtis visą gyvenimą buvo labai aktyvus, veiklus žmogus, labai mylimas bendradarbių ir draugų. Iki ligos dar į pensiją nebuvo spėjęs išeiti.
Mama tėtį pragyveno dešimt metų. Ji buvo labai atsidavusi savo profesijai, ją labai mylėjo pacientai, po mirties radome begalę pacientų rašytų padėkos laiškų. Mama buvo meniškos prigimties, mėgo piešti, rašyti eiles. Kadaise minėjo, kad norėjo tapti literate.
Gyvenimas kai ką atima, kai ką duoda. Nutiko taip, kad netekau tėčio, bet tuo pat metu į mano gyvenimą atėjo mylimas vyras.
– Ar dėl paauglių mergaičių sutelkimo nebuvo kilę sunkumų?
– Visi laikėmės išvien ir buvome atsakingi. Mane su dukromis labai šiltai priėmė Žilvino tėveliai, labai darbštūs ir svetingi žmonės. Tapę pensininkais jie ėmė ūkininkauti, augina daržoves, laiko vištas ir triušius. Iki šiol gauname lauktuvių iš kaimo.
Be to, buvo atsiradęs toks lyg ritualas – sekmadienio pietūs pas senelius. Kol visi kartu gyvenome po vienu stogu, nė vienas vaikas neatsisakydavo važiuoti sekmadienį pasisvečiuoti pas Žilvino tėvelius, nors gal atrodytų, kad jaunimas galėjo atrasti kitokios įdomios veiklos.
Tai būdavo labai gera proga visiems susirinkus aptarti, kas įvyko per savaitę, kokių turime rūpesčių, pasidžiaugti pasiekimais. COVID-19 pandemijai pasiekus Lietuvą sekmadienio pietus teko atšaukti vien dėl rizikos atvežti infekciją į tėvų namus.
Vaikai užaugo, jau gyvena atskirai. Vyresnioji duktė Evelina prieš penkerius metus ištekėjo, augina ketverių metų sūnų Gustą ir pusantrų metų dukrą Urtę.
– Per karantiną tikriausiai liūdėjote, kad negalite pamatyti anūkų?
– Pirmojo karantino laikotarpiu pavasarį nebuvau susitikusi nei su vaikais ir anūkais, nei su vyro tėvais. Supratome, kad turime brangiausius žmones apsaugoti. Tas pat atsitiko ir su draugais – visi izoliavomės, bet pradėjome daryti savaitgalio vakaro konferencijas – bent jau ekrane, nuotoliniu būdu, susitikdavome, pasikalbėdavome, pajuokaudavome, net ir vyno taurę drauge pakeldavome.
Evelina su šeima gyvena Santariškėse, netoli ligoninės. Kartais ji atvažiuodavo su vaikais prie mano darbo lango ir mes galėjome pasimojuoti. Tačiau net ištisos valandos, praleistos kalbant telefonu, neatstoja realių susitikimų, apsikabinimų. Su anūkėliais karantino metu pasimatydavau tik ekrane. Taigi juokaudama sakydavau, kad per karantiną tapau virtualia močiute.
– Kaip vyras jums padėjo ir padeda siaučiant koronavirusui?
– Jam teko persiorientuoti ir dirbti iš namų. Pradžia buvo psichologiškai sunkesnė, nes niekas nežinojo, kaip virusas plinta, ar tikrai yra didelė rizika užsikrėsti. Ne kartą svarstėme, ar saugu būti kartu.
Bet vyras pasakė: kad ir kas būtų, liks kartu. Jis ir maistą ruošė, ir rūpinosi namais. Sykį atvažiavo į ligoninę manęs pasiimti. Buvo naktis, jis pasakė, kad neišvažiuos, kol manęs neišsiveš, nes man reikia bent kelias valandas pailsėti.
– Žinau, kad esate veikli ne tik darbe, bet ir aktyvaus laisvalaikio mėgėja. Ar lieka laiko pomėgiams?
– Prieš koronaviruso pandemiją labai mėgome keliones dviračiais. Penkerius metus iš eilės vasaromis su draugais išvažiuodavome į savaitės žygius Vokietijoje, Austrijoje, Italijoje.
Dviračiai iš namų į suplanuotą vietą buvo nuvežami specialiu mikroautobusu. Mes nuskrisdavome lėktuvu ir visa komanda sėsdavome ant dviračių. Maršrutą iš anksto apgalvodavome.
Dažniausiai per savaitę dviračių takais numindavome apie 400–500 km, per dieną – apie 80 km. Užsienyje puikiai išplėtotas dviračių takų tinklas su visais žymėjimais, kita infrastruktūra. Ten ilgais maršrutais keliauja įvairaus amžiaus žmonės iš įvairių Europos kampelių. Pandemija privertė šį pomėgį atidėti.
Dabar su vyru turime kitą pomėgį – vaikščiojimą. Kelis kartus per savaitę stengiamės nueiti 10 tūkstančių žingsnių. Jei oro sąlygos leidžia, stengiamės vaikščioti iš ryto arba vakare, ypač savaitgaliais.
Turime savo maršrutą. Kadangi esu miesto vaikas, man labiau patinka eiti miesto gatvėmis, ne miškais ar parkais. Dirbu Vilniaus pakraštyje ir į miesto centrą šiaip sau nenueičiau, o ši aktyvaus laisvalaikio forma tai leidžia padaryti.
– Ar turite laiko paskaityti knygą, pasižiūrėti filmą?
– Televizorių žiūriu retai. Mudu su vyru labai mėgstame kiną. Nemėgstu filmų žiūrėti internetu. Man filmų žiūrėjimas asocijuojasi su erdviomis salėmis, dideliu ekranu ir visišku įsijautimu į tai, kas vyksta ekrane. Namuose yra per daug blaškančių veiksnių: tai telefonas suskamba, tai susigalvoji pasiimti ką nors atsigerti ar valgyti ir visa tai išblaško susikaupimą.
Kalbant apie knygas, man tenka daug skaityti medicininės literatūros, tad grožinei šiuo metu nebelieka laiko. Turiu knygų, kurias noriu perskaityti, bet šiuo metu to padaryti negaliu. Tad filmo žiūrėjimas kine kartais savotiškai atstoja knygos perskaitymą.
– Ar buvote griežta mama vaikams?
– Vaikystėje išgyvenau, kad esu vienturtė. Kartais vienturčiams buvo primetamas savanaudiškumas, negebėjimas dalytis. Visuomet svajojau šeimoje auginti ne vieną vaiką, kad tokių išgyvenimų nepatirtų mano vaikai. Tėtis, kuris buvo mano didžiausias draugas ir su kuriuo mus siejo labai stiprus ryšys, manimi besąlygiškai pasitikėjo. Turėjau elgtis taip, kad neprarasčiau jo pasitikėjimo. Žinoma, jaučiau jo begalinę meilę, globą, šiltą glėbį.
Todėl auginant vaikus man atrodė, kad pasitikėjimas yra vienintelis kelias užauginti harmoningą asmenybę.
Mūsų mergaitės buvo geros, su jomis nebuvo didelių rūpesčių, atsakomybę kažkaip savaime išsiugdė. Visos darbščios, įgijo specialybes.
Mano vyresnėlė – labai rūpestinga mama, jai teko įdėti daug pastangų vienu metu mokantis, dirbant ir auginant du mažus vaikus. Aišku, Evelinai labai padeda jos vyras Vytenis, rūpestingas vyras bei tėtis.
– Ar mergaitės drąsiai prašydavo patarimų?
– Ryšį su dukromis palaikome nuolatos. Poreikį domėtis, kaip laikosi artimas žmogus, išugdė tėvelis. Net kai buvo laidiniai telefonai, tėtis man skambindavo kiekvieną dieną. Arba aš jam. Dažniau – jis man. Kiekvieną dieną bent trumpam pasitikrindavome tą mus vienijantį ryšį. Taip įpratau skambinti ir savo vaikams.
– Esate disciplinuota, tikslų siekianti moteris, bet nugalėti kalnų aukščio baimę jums prireikė kelerių metų.
– Kai pirmą kartą išsiruošėme su šeima žiemos atostogų į Austrijos Alpes, mergaitės buvo nedidelės. Bet jos greitai atsistojo ant kalnų slidžių, o man nebuvo taip paprasta. Sunkiai kovojau su kalnų aukščio baime, nepasitikėjau savo šliuožimo technika, neturėjau tinkamų įgūdžių.
Išvyka slidinėti savaime labai smagi pramoga, juk važiuoji su puikių senų draugų kompanija, kartu šliuoži nuo kalnų, po to kartu smagiai vakaroji.
Tačiau prisijaukinti slidinėjimą pavyko ne iš karto. Per kelias išvykas niekaip negalėjau pasiryžti važiuoti į statesnes trasas. Nors keldavausi su visais anksti ryte, kartu išsiruošdavau į trasą, pasiryžti šliuožti nežinomomis trasomis neužtekdavo drąsos.
Bet vieną dieną įvyko kažkoks psichologinis lūžis. Tiesiog supratau, kad galiu leistis, kad baimė ir susikaustymas atsitraukė. Juodųjų trasų nesirenku, nes adrenalino pakanka kasdieniame gyvenime. Dabar visi laukiame dienos, kada galėsime išsiruošti į kalnus.
– Ar vyras sako komplimentus?
– Nuo jaunystės jaučiau nepasitikėjimą savo išvaizda, o vyras nuo pirmos pažinties dienos sakė nesuprantąs, kaip galiu savimi nepasitikėti. Jis nuolat tvirtina, kad esu graži, kad neturiu dėl savo išvaizdos ar laikysenos išgyventi. Žilvinas ir dabar kiekvieną dieną sako komplimentus.
Tėvelis, kaip ir vyras, visą laiką mane palaikydavo, padrąsindavo ir stengėsi įskiepyti pasitikėjimą savimi. Džiaugiuosi, kad jis spėjo susipažinti su Žilvinu.
Tikriausiai pamatęs nusiramino, kad atiduoda dukterį į geras rankas, ir netrukus mes jo netekome.
– Kokių turite moteriškų silpnybių?
– Iki pandemijos dažnai tekdavo išvykti į užsienį, todėl pagrindiniai apsipirkimai būdavo ne Lietuvoje. Po paskaitų ar kitokios veiklos vakare likusias keletą valandų laisvo laiko galėdavau skirti parduotuvėms, tad visuomet stengdavausi pasirūpinti drabužiais ar kitais reikalingais daiktais visai šeimai. Aklai sezoninės mados neseku, žinau, kas man tinka, patinka, tad drabužių stilius nusistovėjęs per daugelį metų.
Dažniausiai dėviu tamsių spalvų drabužius, nors turbūt reikėtų įsidrąsinti ir spalvas paįvairinti.
Kalbant apie papuošalus, jie turi būti kuo nors ypatingi. Po mamos mirties tvarkydami tėvelių butą radome mamos papuošalų ir iš senų laikų močiutės odontologės išsaugotus aukso gabalėlius, kuriuos prieš daugelį metų naudodavo gydant dantis.
Kilo mintis iš močiutės ir mamos aukso sukurti papuošalų. Kreipėmės į juvelyrę, ji man ir dukroms sukūrė originalių papuošalų, kurie dabar primena mamą ir močiutę. Patinka vyro dovanoti papuošalai, išskirtinai man sukurti juvelyro.
Papuošaluose man labai svarbus dvasinis momentas – tu ne šiaip juos nešioji, bet gauni su artimų žmonių prisilietimais, mintimis.
Kadangi mūsų su vyru gimtadienius skiria vos viena diena, dažniausiai vienas kitam dovanų nedovanojame, geriau suorganizuojame šventę draugams.
Kai mums buvo po penkiasdešimt, labai linksmai atšventėme savo bendrą šimtmetį.
Pastarąjį gimtadienį, kuris buvo lapkričio pradžioje, paminėjome ramiai, šį kartą mums draugai surengė nedidelę šventę.
– Kaip nugalite stresą?
– Kasdienybėje streso patiriu pakankamai, nes turiu daug įsipareigojimų ir dėl to jaučiu didelę atsakomybę. Tačiau jau seniai supratau – kad koks būtų stresas darbe, jis neprilygsta netektims namie, šeimoje.
Jei tikrai kas nors labai slegia, man labiausiai padeda išsikalbėjimas, tas skausmas lyg pūlinys turi išpūliuoti. Šeimoje mes gyvename darniai ir draugiškai.
Jei jaučiu stresą dėl darbo reikalų, padeda pokalbis su kolegomis, poilsis, miegas ar ilgas pasivaikščiojimas. Mes visi dabar jautrūs, ir geras žodis gydo kur kas geriau nei bet koks vaistas.
