„Stovėjau apkabinęs Irmą ir Saulę, o mintyse dėkojau Dievui už jo didžiausias dovanas: gyvenimą, meilę, tikėjimą, viltį, žmoną, dukrą, humorą, talentą, muziką, mėgstamą veiklą ir naujos gyvybės atėjimą“, – kalbėdamas apie tai, kad su žmona laukiasi antrojo vaikelio, sakė Linas.
Žinia, kad juodu turės dar vieną kūdikį, Linui buvo visiškai netikėta.
Jie su žmona dažnai pagalvodavo, kad dukrai Saulei reikėtų sielos draugo, tačiau kad jų šeimą netrukus aplankys toks didelis džiaugsmas, nenumanė, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
„Tą akimirką suvokiau, kad begalinė laimė vėl pasibeldė į mūsų širdis. Pamenu tą rytmetį, kai Irma tyliai man pasakė: „Linai, tu antrą kartą tapsi tėčiu.“ Tuomet atrodė, kad galiu pakelti Irmą ir Saulę ant rankų su visu namu ir nusinešti į saugiausią pasaulio vietą.
Vaiski šviesa ir šiluma užplūdo mintis. Tiesą sakant, šią naujieną Irma pirmiausia pasakė Saulei. Dukra – pirmas žmogus, sužinojęs apie užsimezgusią gyvybę.
Iš karto po to džiugi žinia pasiekė mano širdį. Vėliau pranešėme mūsų gydytojai. O sulaukę to saugaus trijų mėnesių laiko iš karto pasakėme ir savo tėvams bei artimiausiems draugams.
Jau kitą dieną norėjosi šaukti visam pasauliui, tad džiugia žinia pasidalijome instagrame. Sulaukėme didžiulės gerumo bangos skaitydami žmonių komentarus“, – pasakojo L.Adomaitis.
Pasaulį sukausčius pandemijai Linas su Irma stengiasi nepasiduoti niūrioms mintims ir pandemijos kuriamam baimės jausmui.
Tačiau į šias aktualijas šeima nenumoja ranka – protingai saugosi ir atideda susitikimus su draugais, po parduotuves taip pat nelaksto, o kurjerių paslaugos tapo kasdienybe.
„Tai labai patogu. Sėdi ramiai namie ir viską, ko reikia, gauni vos atidaręs namų duris. Kol ruduo lepino šiltais orais, vis nuvažiuodavome į sodybą pakeisti aplinkos, įkvėpti gryno oro be kaukių“, – kalbėjo laimingas vyras.
Kalbėdamas apie būsimą žmonos gimdymą Linas patikino, kad jokio konkretaus plano jie neturi. Ir nenori puoselėti lūkesčių – juk planams staiga pasikeitus moteris patiria nusivylimą. Vaikelio atėjimas turi būti didis džiaugsmas. Šeima pasitiki medikais – čia jų darbas, gydytojai tai puikiai išmano, tad ir šį kartą atsiduos į jų rankas.
– Saulės laukėte net 8 metus. Tai ilgas laikas, kai viltis užgimsta ir vėl tarsi miršta. Ar buvo momentų, kai norėjosi nuleisti rankas, susitaikyti su gyvenimu dviese? Kas tuo metu neleido prarasti ūpo ir šypsotis?
– Mudu su Irma esame tikintys ir santuokos akivaizdoje prisiekėme – ir džiaugsme, ir varge.
Su tokia vidine pozicija vilties neįmanoma prarasti. Visada žinojome, kad viskas bus gerai. Kad ne visada būna taip, kaip žmogus planuoja.
Dievas kiekvienam paruošęs tam tikrą scenarijų. Stengiamės įsiklausyti į jo balsą ir pamatyti ženklus.
Taigi gyvenome įprastą gyvenimą: ėjome į kiną, keliavome po pasaulį, susitikinėjome su draugais, juokėmės iš visos širdies ir šventėme meilę, kol vieną dieną ją įprasmino mūsų Saulė. Mūsų pirmagimė.
– Susilaukti mažylės judviem padėjo natūrali prokreacinė technologija, tad iki dirbtinio apvaisinimo nepriėjote, bet ar svarstėte tokį variantą? O įsivaikinimą?
– Žinoma, tuomet su žmona kalbėjomės įvairiais klausimais ir temomis, svarstėme visokius kelius, tačiau natūralus vaikelio atėjimo būdas mums buvo priimtiniausias.
Vos išgirdę apie „NaPro“ technologiją ir Kreitono metodą akimirksniu juo patikėjome. Ir, prisipažinsiu, labai džiaugiamės, nes šalia mūsų sėkmės istorijos – tūkstančiai kitų laimingų šeimų.
Pamenu, kai su Saule ant rankų nuvykome į „NaPro“ technologijos kliniką Lenkijoje padėkoti mūsų daktarui, panorome perskaityti savo linkėjimą, kurį su ultragarso nuotrauka palikome storiausioje atsiliepimų knygoje.
Labai nustebome jo neradę. Pasirodo, praėjus metams jau buvo 3 tokios storos knygos, užpildytos žmonių atsiliepimais ir apčiuopiamais rezultatais. Tad pagaliau susiradę tą knygą ir savo paliktą linkėjimą perskaitėme, nusišypsojome ir padėkojome pakėlę akis.
– Susidūrusios su tokiais iššūkiais poros skiriasi, neišlaiko įtampos, prasideda pykčiai ir nusivylimas net vienas kitu. Kaip jums, kaip porai, pavyko tai pereiti?
– Ir man tai labai suprantama, nes troškimas susilaukti atžalų išties didžiulis. Tačiau tikėjome, nepasidavėme liūdesiui ir savigraužai.
Mūsų vestuvinių žiedų vidinėje pusėje aiškiai parašyta: „Iš meilės“, todėl maudamas žiedą žmonai prisiekiau amžiną meilę, o ji man savąją. Mes padovanojome vienas kitam savo gyvenimą. Nenuglaistytą ir nenulaižytą, o tikrą, su džiaugsmais ir rūpesčiais.
Išbandymai žmogui duodami ne tam, kad parklupdytų, o kad sustiprintų. Tad nenuleidome rankų, laikėme jose vienas kitą taip tvirtai, kad jėgos pavydėtų ir stipriausias pasaulio galiūnas.
– Ar pamenate jausmus, kai sužinojote, kad laukiatės Saulės, kai paėmėte dukrą ant rankų? Kaip jaučiatės dabar, jau dvejus metus būdamas tėvas?
– Labai gerai pamenu tą dieną ir prisiminsiu visą gyvenimą. Išgirdus TOKIĄ naujieną akimirksniu viskas viduje pasikeitė.
Įkvėpiau pilnus plaučius šios nuostabios žinios, tapau stiprus. Nesakau, kad buvau silpnas iki to momento, bet ši žinia mane labai pakylėjo ir pakeitė visam laikui.
Kol laukėmės Saulės, Irma buvo mano akies obuolys. Saugojau ją dar labiau nei įprastai.
Pirmą kartą ant rankų paėmęs Saulę verkiau. Tai buvo pačios tyriausios džiaugsmo ašaros mano gyvenime.
O dabar man taip gražu, kai ji mane vadina tėveliu. Aš vien nuo šio žodelio tampu lengvai paperkamas ir viską jai leidžiu.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
