Tą filmą į gyvenimą juodu išvedė dviese. „Labai skausminga mūsų istorijos pabaiga“, – trumpai tarė Lina vengdama liesti skaudžią temą.
Ji nardė po platųjį pasaulį kaip žuvis vandenyje – „Pilį“ filmavo Airijoje, trumpų dokumentinių filmukų seriją apie vaikus kūrė Meksikoje, Nepale, Indijoje, Švedijoje, Dramblio Kaulo Krante ir Lietuvoje.
„Iš Lietuvos išvažiavau ką tik baigusi Muzikos ir teatro akademiją. Po pasaulį blaškiausi apie 12 metų. Iš jų pastaruosius septynerius buvau nusėdusi Berlyne. Daugybė mano filmų idėjų kilo būtent ten“, – pasakojo Lina.
Į gimtinę L.Lužytė grįžo ne tuščiomis – pristatė antrąjį ilgojo metražo vaidybinį filmą „Pilis“ ir jis sulaukė puikių įvertinimų. O Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje gavo darbą – dėsto būsimiems kino režisieriams magistrantams.
„Mano filmas „Pilis“ – apie daugelį dalykų. Pirmiausia – apie emigraciją. Tada – apie trijų kartų moterų gyvenimą, tokių vienišų moterų, pačių save nubloškusių į svetimą šalį ir bandančių ten pritapti.
Tačiau pagrindinis dėmesys jame skiriamas mergaitei, kuri mėgina prasimušti svetimoje aplinkoje, neimti to, ką gyvenimas numeta, bet iškėlus kumštį kovoti už visavertę būtį, nepasiduoti, ieškoti savęs. Filmą montavome ištisus metus. Ir kai norėjome keliauti į kino teatrų ekranus, prasidėjo COVID-19“, – pasakojo režisierė.
– Kiekvieno filmo sėkmės garantija – geras scenarijus, gera istorija. Ar ilgai rašėte scenarijų?
– Porą metų viską skaičiau, žiūrėjau, kas susiję su emigracija. Analizavau emigracijos temą. Prisiklausius, prisiskaičius modernios vergovės istorijų, kaip lietuviai tarnauja fabrikuose, kaip dirba vištgaudžiais, man kilo pyktis. Ir noras sukurti filmą ne apie lietuvį auką, o apie lietuvį kovotoją.
Atsimenu, gyvenau Berlyne ir sugalvojau, kad tai turi būti 13-metė lietuvaitė, kuri nenori dirbti žuvų fabrike. Ji nori dainuoti, važiuoti į pilį, kurioje esą koncertavo net pats Eltonas Johnas. Ir tas jos kelias svajonės link – sudėtingas.
Scenarijų rašiau dvejus metus. Labai daug buvo pokalbių su emigravusiais, labai daug savų minčių apie emigraciją, apie skirtingų kartų žmonių santykius su Lietuva.
– Rinkdama filmui medžiagą bendravote su emigrantais. Turbūt iš Dubline gyvenančių išgirdote, kad čia jie gyvena geriau nei Lietuvoje: turi darbą, uždirba?
– Nemėgstu to žodžio „emigrantas“. Iš karto jis uždeda etiketę. Tiesiog bendravau su lietuviais Airijoje.
Iš pradžių jie į mane keistai žiūrėjo – va, atvažiavo kažkokia mergina iš Lietuvos daryti apie mus filmo.
Be galo daug lietuvių, kurie gyvena Dubline, mums labai padėjo. Kas išnuomojo vintažinį BMW automobilį, kas atėjo vidury nakties filmuotis masuotėje.
Mes nekalbėjome apie tai, kur geriau, nelyginome, neskirstėme į juoda ir balta. Labiau kalbėjomės apie bendražmogiškus dalykus – ką jie veikia, ko nori, apie ką jų vaikai svajoja, kur jie studijuos. Mano tikslas buvo nekalbėti apie emigraciją, nes, mano nuomone, tai taip natūralu – šiame globaliame pasaulyje visi migruoja.
Man atrodo, žmogus sukurtas eiti ten, kur geriau, ten, kur šilčiau. Visada eiti gėrio, laimės link. Ir jeigu dėl to kas nors išvažiuos, tai išvažiuos.
Labai retai kalbėjome apie pačią emigraciją, todėl ir sakau, kad „Pilyje“ emigracija – tik kontekstas.
– Kaip atradote pagrindinę filmo aktorę Barborą Bareikytę, kuri neįtikėtinai įtaigiai suvaidino paauglę Moniką?
– Barbora – Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos moksleivė. Dabar jai – 15, kai filmavome, jai neseniai buvo sukakę 13 metų. Mano atsakymas nuviliantis – ji man nukrito iš dangaus.
Dariau mergaičių, kurios vaidintų tą pagrindinį vaidmenį, atranką. Pakviečiau gal penkias, o gal septynias. Ir pačiame pirmajame bandyme viena tų mergaičių buvo Barbora.
Jos gerumas, taurumas, jos išvaizda, jos tiesos jausmas, kuris būtinas kiekvienam geram aktoriui, net nekėlė klausimų – tas vaidmuo turi tekti jai. Tai buvo laimingas loterijos bilietas.
– Po filmų premjerų vyksta vakarėliai, kuriuose susipažįsta režisieriai, aktoriai, scenaristai iš įvairių šalių. Mezgasi pažintys, liejasi šampanas, dalijami pažadai. Ar mėgstate lankytis tokiuose vakarėliuose?
– Ne. Ten dažnai nerandu sau vietos. Dabar dėl COVID-19 tie vakarėliai tiesiog nevyksta.
Bet vienas vakarėlis man buvo labai naudingas. Rumunijoje, filmų festivalyje, pristačiau savo pirmą vaidybinį filmą „Amžinai kartu“. Pasibaigus seansui su rumunų aktoriais, kuriuos jau anksčiau pažinojau, atėjome į restoraną vakarieniauti. Ten prie manęs prieina kažkoks vaikinas. Tie rumunai mudu supažindina: „Čia – Andrei.“
Aš nelabai žinau, ką tam Andrei sakyti, o jis pradeda pasakoti, kaip Amerikoje gatvėse darydavo visokius triukus su kortomis ir iš to pragyvendavo. Kaip ten buvo areštuotas, pasodintas į kalėjimą, nes jo viza buvo pasibaigusi. Kaip buvo deportuotas į Rumuniją. Kaip dirbo Ispanijoje, apelsinų plantacijose. Kaip jis... Ko tik nedarė – visų galų meistras! Aš jo klausau, man įdomu, bet galvoju – apie ką mes kalbame?
Ir tada jis sako: „Ai, be to, dar esu aktorius. Rumunijoje pagrindinius vaidmenis vaidinu – kunigaikštį Miškiną, Hamletą.“ Tą akimirką nuščiūvu ir nežinau, kuo tikėti – ar kortų triukais Amerikos gatvėse, ar tuo, kad jis vaidina Hamletą. Bet mano draugai patvirtina – taip, taip, jis – Andrei Ciopecas – yra labai geras aktorius.
Rytą, prieš skrydį į Lietuvą, pakviečiau jį susitikti kavinėje pusryčių. Ir pradėjau jam pasakoti apie „Pilį“. Jis mane nutraukė – aš žinau, tavo filmas apie mane. Ir pasakė: „Adamo personažas – tai aš.“ Ir jis dėjo tokią improvizaciją, tokį šou, kad man nekilo klausimų – Adamą turi vaidinti jis.
– Kodėl, vos baigusi mokslus Lietuvoje, emigravote į Berlyną?
– Taip nėra, kad visiškai emigravau. Aš būdavau ir Berlyne, ir Lietuvoje. Visiškai Lietuvos nebuvau palikusi. Įdomiai aplinkybės susidėstė. Gavau stipendiją filmo „Amžinai kartu“ scenarijui rašyti. Ji buvo, regis, trims mėnesiams. Paskui pratęsta iki šešių.
Buvo pavasaris, vasara – pats gražiausias laikas Berlyne. Ir tas Berlynas man patiko – ten labai gera, daug kino, muzikos, koncertų, galerijų.
Labai stiprus kūrybinis, meninis fonas. Ir mudu su draugu nusprendėme, kad ten reikėtų turėti namus. Mudu buvome daug kur važiavę, keliavę, tai tuos namus net ne namais vadinome, o baze, kurioje laikome daiktus ir iš kurios judame į kitas šalis.
– Jūsų draugas taip pat dirba kine?
– Taip, Benjaminas – kino režisierius ir montuotojas. Jis yra montavęs filmus su Carlosu Reygadasu, dirbęs su Rubenu Ostlundu, kurie buvo apdovanoti Kanų kino festivalyje. Jis dirbęs su didžiaisiais filmų kūrėjais.
Man jis padėjo baigti pirmojo vaidybinio filmo „Amžinai kartu“ montažą. Ir „Pilį“ kartu su juo montavome. Jo indėlis į „Pilį“ didžiulis.
Kaip ir daugelis režisierių, laikiausi įsikabinusi kiekvienos scenos. Ir jis buvo tas pilkasis kardinolas, kuris baksnodavo – to reikia atsisakyti.
Buvo didžiulės kovos dėl kiekvienos scenos, dėl kiekvieno kadro, ar jį tikrai išmesti, ar palikti. Jis kaip ir davė formą tam filmui.
Montavimo procesas buvo labai ilgas ir aš kiekviename žingsnyje jam prieštaravau, bet kartu juo labai pasitikėjau. Mes tą filmą į gyvenimą išvedėme dviese.
Bet šiemet mudu išsiskyrėme. Mūsų santykiai visada balansavo ties profesine ir asmenine riba. Tai buvo labai įdomūs santykiai, kuriuose buvo daugiau kino negu įprasto gyvenimo. Mes nebuvome susituokę, bet tai buvo vyras, su kuriuo aš gyvenau.
– Ir jis sudaužė jums širdį?
– Buvo atvirkščiai. Aš jį palikau.
– Filmas jau keliauja po šalies ekranus. Ar jis jums parašė, paskambino po premjeros?
– Parašė. Paskambino, pasveikino. Ir aš jį pasveikinau.
Žmonės nesiskiria dėl vienos priežasties – būna visa puokštė tų priežasčių. Viena jų buvo ta, kad nebenorėjau gyventi užsienyje – norėjau grįžti namo. Ir tie nuotoliniai santykiai, kurie ir šiaip visada daugiausia buvo nuotoliniai, – tai jis Lotynų Amerikoje, o aš Lietuvoje, tai jis Azijoje, o aš Berlyne, – man įgriso.
Manęs žmonės klausdavo – kur tavo namai? Niekada negalėdavau paprastai atsakyti. Visada turėdavau pasakoti istoriją – dalį laiko būnu Berlyne, dalį – Lietuvoje, dalį – Čilėje. Ir vieną dieną man atėjo suvokimas – noriu būti Lietuvoje. Grįžau. Po kelių savaičių jis pradėjo kviesti, kad grįžčiau į Berlyną, nes ten – mūsų namai.
Supratau, kad reikia baigti tą draugystę. Dėl jo darbo, gyvenimo būdo nebuvo įmanoma, kad jis gyventų čia. Ir būtų buvusi tokia ateitis, kad mes nuolat būtume skirtingose šalyse skirtinguose pasaulio žemynuose, niekada nebūtume kartu, – tokie teoriniai santykiai.
– Ar neatrodo, kad tai, jog grįžote į Lietuvą, yra žingsnis atgal?
– Nėra gyvenime žingsnio atgal. Viskas eina į priekį. Gal kurie nors momentai yra įspūdingesni – svetimos šalys, gyvenimas svetimoje kultūroje, nauja kalba, nauji žmonės. Tai atrodo kaip žingsnis į priekį.
Dabar visa tai apmąstau. Labai daug galvoju apie tai, kodėl apskritai pradėjau kurti kiną, mano pirmasis pasirodymas kino pasaulyje buvo vaidybinis trumpojo metražo filmas „Jau puiku, tik dar šiek tiek“ – tokia mažutė istorija apie 1991 m. Lietuvą. Visada su ja turėjau kažkokį vidinį konfliktą – ir norėjau joje būti, ir norėjau iš jos pabėgti.
Tikrai nesakyčiau, kad tai – žingsnis atgal. Grįžti į savo šalį, iš kurios esi kilęs, kur kiekvienas medis tau primena ištisus tavo gyvenimo metus, kur tu supranti žmonių kalbą, žinai tos šalies istoriją, man tai – žingsnis į priekį.
Po tiek metų klajonių, nebuvimo čia pradedu atrasti savo šalį. Vėl į rankas imu istorijos knygas ir skaitau Lietuvos istoriją. Gal senatvės požymis – man pradeda labai rūpėti mano šaknys: kas esu aš, kas buvo tie, kurie gyveno iki manęs? Tai – dar vienas žingsnis į priekį.
– Vis minite – globaliame pasaulyje... Koks tas pasaulis jums pasirodė? Daug smurto, neapykantos, didžiulė konkurencija, karai, pabėgėliai? Išlikimui turi įtakos tavo odos spalva – balta, juoda, ruda? Nardant po tą globalųjį pasaulį gali apimti jausmas, kad dirbti neverta, gimdyti vaikų neverta?
– Grįžus iš Lesbo salos Graikijoje, kur šią vasarą porą mėnesių filmavau pabėgėlius – o jų ten daugiausia iš Afganistano, yra truputėlis sirų, truputėlis atvykusių iš Nigerijos, – pasaulis man skilo per pusę: vakarietiškas, privilegijuotų žmonių pasaulis ir visas likęs, kuris yra neprivilegijuotas.
Toje saloje, toje stovykloje pamačiau visišką civilizacijos dugną – kaip Europa žmogaus teises taiko tik išrinktiesiems – vakariečiams ir kaip visi kiti gali prasmegti skradžiai žemę.
– Tai jus sukrėtė?
– Į Graikiją važiavau kurti dokumentinio filmo apie pabėgėlių krizę. Ir ten praleidusi du mėnesius supratau, kad noriu kurti filmą apie Europos krizę. Mane sukrėtė tas paveikslas ne tuo, ką ten pamačiau, – tą skurdą, neviltį, daugiavaikes šeimas, gyvenančias ant žemės palapinėse su sulūžusiais tualetais ir kelias valandas per dieną bėgančiu vandeniu. Mane sukrėtė ne tai, ką tie pabėgėliai išgyvena.
Mane sukrėtė Europos neveiklumas, toks Europos nusispjovimas į tai, visiškas greta esančio žmogaus skausmo ignoravimas. Mane sukrėtė, kad Europa leidžia tam vykti 2020 m.
Ir kas nutiko man išvažiavus? Ta pabėgėlių stovykla, kurią filmavau, sudegė. Iš jos liko tik pelenų krūvelė. Ir tie 13–14 tūkst. pabėgėlių liko gatvėje. Jie gyvena prekybos centrų automobilių stovėjimo aikštelėse. Ir man atrodė – viskas, jau dabar Europa neturi kur trauktis, atidarys sienas, priims tuos afganistaniečius į savo šalis, integruos, ir viskas bus gerai.
Ir po kelių dienų paaiškėjo, kad graikai, remiami Europos Sąjungos, stato naują stovyklą (dabar ji jau pastatyta) ir prievarta ten suvaro, sugrūda tuos žmones. Ir tą stovyklą aptveria tvora, padaro ją uždarą.
Tai reiškia, kad žmonės savarankiškai iš jos negali išeiti. Per dieną išeiti leidžiama tik kelioms valandoms. Yra sukuriamas kalėjimas, kuriame kalinami vyrai, moterys ir vaikai, nepadarę jokio nusikaltimo. Jie tėra pabėgėliai, kurie bėga iš karo draskomų šalių, nuo persekiojimų. Bėga geresnio gyvenimo link ir Europa juos įkiša į kalėjimą.
– Kodėl taip blaškėtės po pasaulį?
– Kur tik nesu buvusi – ir į Indiją važinėdavau, ir į Nepalą, ir į Čilę. Pirmojo vaidybinio filmo „Amžinai kartu“ scenarijų rašiau gal penkiose šalyse trijuose pasaulio žemynuose.
Įdomu pamatyti kitokį gyvenimą, girdėti kitą kalbą. Aš labai mėgstu Lotynų Amerikos šalių literatūrą, tad įdomu tos vietos, kurios romanuose aprašytos. Tose šalyse būdavau po du tris mėnesius. Čilėje gyvenau gal pusmetį.
– O seni žmonės sako – sėdi savo sode po medžiu ir žinai, kad gyvenimas visur toks pat. Gal čia – juokas?
– Teisingas juokas. Kai nuvažiuoji į naują šalį, viskas būna taip įspūdinga, bet po kelių mėnesių pradedi gyventi normalų, tokį pat gyvenimą, tik tiek, kad kitoje aplinkoje. Ir gal būtent šis potyris ir buvo tai, kas mane paskatino grįžti į Lietuvą. Nes nuo savęs nepabėgsi. Bent jau man atėjo metas, kai nusprendžiau, kad nėra čia ko nuo savęs bėgti.
Ir Lietuva pasirodė protingiausias pasirinkimas. Nes tai šalis, su kuria turiu stipriausią ryšį. O visos kitos šalys – į jas gali nukeliauti, pabūti, pamatyti, patirti, bet daugiausia prasmės būti čia.
– Su Benjaminu ir susipažinote vienoje tų šalių?
– Ne. Susipažinome Lietuvoje. Ilga istorija. Kino pasaulis, netgi pasaulinis kino pasaulis nėra labai didelis, aš Benjaminą daug metų žinojau. Susipažinome ir pradėjome draugauti.
– Lina, iš ko pragyvenote būdama tiek metų užsienyje, svetimose šalyse?
– Kuriu reklamas ir iš jų gyvenu. Kuriu filmus ir iš jų gyvenu. Esu buvusi ir aktorių atrankos režisierė. Pradėjau rašyti scenarijus kitiems režisieriams. Būdavo stipendijų. Laisvai samdomi menininkai gyvena iš įvairiausių šaltinių. Ir įdomus toks gyvenimas, ir ne visai saugus – nežinai, iš ko gyvensi rytoj. Už laisvę reikia susimokėti.
