Už olando Leonardo Brugmano (57 m.) ištekėjusi buvusi Kauno nacionalinio dramos teatro aktorė jau ketvirti metai su šeima mėgaujasi gyvenimu Portugalijoje, Palmelos mieste. Nuo sostinės Lisabonos jis nutolęs 40 kilometrų, tačiau arti vandenyno. „Kiek atsimenu, visada buvo mintis turėti namelį pajūryje. Vanduo – mano energijos šaltinis. Tačiau Portugalijoje patraukė ne vanduo, o žmonės“, – sprendimą kraustytis iš Lietuvos aiškina Lina.
Kad portugalai draugiški ir svetingi, lietuvė patyrė pačią pirmąją pirmosios savo viešnagės Portugalijoje dieną. Su šeima ir draugais vos atvykę atostogų į Algarvę – šalies pietuose esantį regioną – ieškojo kur pavalgyti. Po kelionės visi buvo išalkę, ypač vaikai. Tačiau kad ir kiek klaidžiojo, niekaip negalėjo rasti veikiančio restorano. Siesta kai kuriose Portugalijos miesteliuose vis dar šventas dalykas.
Išvargusi ir suirzusi kompanija staiga pastebėjo atsiveriančius vartus ir pro juos lauk einantį smagų vyrų būrį, išlydimą šeimininko – su šortais, nuogu pilvu. Viltį greitai surasti kur pavalgyti beprarandantys keliautojai puolė jo kalbinti – gal užrodys restoraną ar bent užkandinę.
Tačiau netikėtai buvo pakviesti į vidų prie stalo. Ant jo netrukus atsirado šviežių keptų sardinių, kitų tradicinių portugališkų užkandžių. Prie maisto šeimininkas vis nešė ragauti po taurelę įvairių vietos gėrimų. Keliautojai ne iš karto suprato, kad pateko į svečius pas restorano savininką, kuris juos pats draugiškai vaišino, nors ir jo restoranas iki vakaro neveikė.
Popietės užkandžiavimas turistams iš Lietuvos užsitęsė iki vėlyvos vakarienės. „Tada į galvą ir įkrito mintis, kad noriu čia gyventi“, – šypsosi lietuvė.
Naftos versle dirbantis ir su reikalais dažnai keliaujantis vyras tokiai žmonos idėjai pritarė – jis gali dirbti bet kur. Pora kurį laiką gyveno Olandijoje. Vėliau verslas aštuoniems mėnesiams nubloškė juos į Ganą, o gimus dukrelei Lėjai Lina panoro sugrįžti į Lietuvą. Iš ankstesnės santuokos dar vieną dukrą auginančiai moteriai tuomet atrodė, kad vaikams bus geriausia gimtinėje.
Tačiau po atostogų Portugalijoje norai pasikeitė. „Pasirinkti šią šalį gyventi paskatino gyvenimo būdas – tai lyg atostogauti visus metus. Niekas niekur neskuba, visi mėgaujasi šia diena“, – prisipažįsta buvusi aktorė.
Lina su vyru sako apvažiavusi ne vieną Portugalijos regioną ir apžiūrėjusi daugybę namų, kol rado tinkamą. Ilgą laiką nė vienas nesužavėjo.
Per paieškų žygius Brugmanai apsistodavo viešbučiuose. Kartą apsigyvenusi savituose, vynuogynų ir gamtos apsuptuose svečių namuose Lina talkinančiam nekilnojamojo turto agentui nurodė – noriu ko nors panašaus. „Yra vienas namas, bet jums turbūt netiks“, – abejojo agentas, bet nuvežė parodyti.
„Atėjome vakare, agentas uždegė žibintus, žiūrime – laidai kabo, durys išplėštos, langai išplėšti. Leo sako: „Tu išprotėjai, čia net eiti vidun nereikia.“ Bet aš raginau eiti. Žolė – dviejų metrų aukščio. Baseine paukščiai plaukioja. Žodžiu, tragedija. Sakau: „Imam“, – juokiasi Lina.
Priblokštas buvo tiek jos vyras, tiek agentas. Toks moters impulsyvumas buvo netikėtas. Tačiau Lina teigia pajutusi, kad ši vieta turi daug galimybių. Ant kalvos keliomis terasomis išsidėstęs sklypas su svečių nameliu ir prie baseino įrengta lauko virtuve, sodas, nekalbant apie didelį pagrindinį namą, jai pasirodė tinkama vieta ne tik šeimai gyventi, bet gal kada nors ateityje ir turistams priimti.
Vos pasirašiusių pirkimo sutartį Brugmanų laukė dar viena staigmena. Atsainiai mostelėjęs ranka į brūzgynus už namo tvoros agentas pratarė: beje, pamiršau pasakyti, ta žemė ten – irgi jūsų. Paaiškėjo, kad „tos žemės“ su dar keliais ūkiniais pastatais visai nemažai – 3 hektarai.
Lina iki šiol neapsisprendė, ką su ja daryti, nors galva pilna idėjų. Ir viena jų susijusi su nauja jos aistra – marmuru.
Portugalijoje moteris susipažino su mamuro kasyklą praeityje turėjusiu verslininku. „Kai mane pirmą kartą nusivežė parodyti, kaip marmuras išgaunamas, aš lyg vaikas krykštavau tarp tų akmenukų, mozaikų, blokų, – prisimena lietuvė. – Man tai pasirodė kaip menas. Aš tiek perspektyvų pamačiau. Tas akmuo turi tiek galimybių, daugelis nė neįsivaizduoja, ką iš jo galima pagaminti. Mes įpratę prie sienų ar grindų plytelių, stalviršių, bet iš marmuro galima ir lempą padaryti, ir lovos galvūgalį.“
Lina sako, kad tada marmuras krito jai į širdį. Ėmė juo domėtis, klausinėti.
„Žiūriu, klausiu, įsidedu į galvą. Kai pradedi dirbti, įsigilini, tada ir sužinai“, – sako buvusi aktorė, vis pabrėždama, kad diplomas dar nieko nereiškia.
Jai teko dirbti ir mokytoja Ganoje, ir vyro verslo buhaltere Lietuvoje, nors jos stalčiuje – Vytauto Didžiojo universiteto meno kritiko išsilavinimą liudijantis dokumentas.
„Poreikį siekti žinių, domėtis, ieškoti ir atrasti įgavau ne universitete, o Gyčio Padegimo aktorinio meistriškumo akademijoje. Gytis išmokė mylėti ne tik teatrą, bet ir žmogų, – sako Lina ir priduria, kad taip pat išmokė dirbti: – Talentingi mes visi, jeigu darbo įdedame 100 procentų.“
Lina Brugman scenos sako nesiilginti, tik kolegų, kurie taip pat ne visi likę Lietuvoje – išsibarstė po pasaulį.
Jaunystėje Kauno dramos teatre ir Kauno mažajame teatre L.Kaladytė suvaidino ne vieną pagrindinį vaidmenį, dirbo su garsiais režisieriais: G.Padegimu, Jonu Vaitkumi ir Vytautu Balsiu.
Pastarojo režisuotame spektaklyje pagal Henriko Ibseno „Lėlių namus“ jos įkūnyta Nora moteriai pelnė Kauno teatralų įvertinimą – Fortūnos diplomą.
„Tada supratau, kad viskas teatre padaryta“, – prisipažįsta nutarusi išbandyti save kitose srityse.
„Niekada nesiekiau būti žvaigžde. Teatre man patiko ryšys su žiūrovu. Tikėjau, kad jis scenoje ieško panašumo su savo gyvenimu, ieško sprendimų, energijos, nuotaikos“, – sako aktorė, nusifilmavusi ir TV seriale „Moterų alėja“, taip pat išbandžiusi darbą už kadro televizijoje. Su malonumu ji prisimena redaktorės pareigas laidose su Nomeda Marčėnaite, Vytautu Šapranausku.
Darbas televizijoje dukart išsiskyrusią aktorę suvedė su trečiuoju vyru. „Pirmą kartą tekėjau labai jauna daug nesvarstydama, antrą kartą – iš didelės meilės“, – nesileisdama į detales trumpai dėsto Lina, su trečiuoju vyru sėkmingai kartu gyvenanti jau trylika metų. Nors jų pažintis prasidėjo ne itin sklandžiai – nuo nelaimingo atsitikimo.
Kaltas Linos smalsumas. Moteris turėjo sutartą susitikimą dėl TV projekto rėmimo „Mažeikių naftos“ įmonėje. Tačiau jai laiką paskyręs asmuo užtruko posėdyje. Už durų sėdinti Lina nusprendė pasiklausyti, apie ką ten kalbama. Netikėtai atsidariusios durys vožėsi jai tiesiai į veidą. Pro jas išėjęs vyras buvo Leonardas Brugmanas. Susirūpinęs, kad sužalojo moterį, ją nuvežė į Mažeikių ligoninę, vėliau parvežė namo į Kauną. Kurį laiką apie Linos sveikatą jis domėdavosi žinutėmis, kol galiausiai Lina jį pakvietė į pasimatymą. Taip užsimezgė draugystė, pasibaigusi santuoka, dėl kurios Lina galutinai atsisveikino su aktoryste.
Dabar L.Brugman medžioja ne žiūrovų simpatijas, o marmurą. Ieškodama tam tikros spalvos ir kokybės ji keliauja į Turkiją, Graikiją, Maroką – ten, kur gali rasti tokio, kokio reikia klientui. Kiekviena šalis turi specifinį akmenį. Be to, egzistuoja ir marmuro mados pagal spalvą, kristalizaciją.
Kasyklose marmuras parduodamas luitais, jie paskui supjaustomi plokštėmis, kuriose atsiskleidžia unikalus akmens grožis – spalva, raštai, gyslos. Lietuvė jau išmoko, kaip patikrinti, ar marmuras nėra įtrūkęs, kiek jis laidus vandeniui. Tačiau pasirodė, kad žinios ir gebėjimai šiame versle dar ne viskas.
„Tai vyrų verslas“, – sako Lina ir pasakoja ne kartą patekusi į nemalonią situaciją, kai turėjo užgniaužti savo ambicijas, nes yra moteris.
Pavyzdžiui, Turkijoje partneriai gražiai priėmė, mandagiai bendravo, bet į susirinkimą jos neįleido.
„Tada nuėjau į kirpyklą“, – juokiasi Lina. Net ir Portugalijoje jai teko įrodinėti, ko verta. Vienos svarbios įmonės savininkas, iš pradžių ją ignoravęs, tik dėl jos atkaklumo galiausiai sudarė sandorį. „Aš versle nekoketuoju ir neflirtuoju, nors galbūt kai kurie vyrai to tikisi“, – dėsto moteris.
Liną marmuro grožis taip pakerėjo, kad ji norėtų savo valdose Portugalijoje įkurti marmuro muziejų. Jame eksponuotų ypatingus šio akmens pavyzdžius iš viso pasaulio – įrėmintų kaip paveikslus, specialiai apšviestų, kad matytųsi ne tik spalva, bet ir skirtinga kiekvieno gabalėlio faktūra.
„Mirštant reikia turėti prisiminimų, o ne svajonių. Jos turi būti įgyvendintos, – tokios taisyklės savo gyvenime laikosi Lina ir jai sekasi: – Angelas man sėdi peties.“
