Ūlai Ulijonai pritapti RAI televizijos orkestre padėjo ne tik jos profesinis meistriškumas, bet ir charakterio savybės: „Esu diplomatiška ir sukalbama, neagresyvi, tad mane italai pirmiausia priėmė labai normaliai kaip žmogų. Italai labai gerbia smuiko, alto mokyklos atstovus iš buvusios Sovietų Sąjungos. Mes čia einame kiaurai – visos durys atidarytos.
Kadangi nepuoliau jų žeminti, jog mes atseit už juos geresni, niekada neturėjau problemų, kad užėmiau koncertmeisterės vietą. Netgi atvirkščiai – jeigu būčiau italė, būčiau turėjusi daugiau konkurentų. Esu iš kitos planetos, niekas ten ant manęs nepyksta – santykiai pagarbūs ir draugiški“, – pasakojo Turine gyvenanti ir puikią karjerą ten padariusi Ū.U.Žebriūnaitė.
Ji kilusi iš garsios menininkų šeimos: mama – operos solistė Giedrė Kaukaitė, tėvas – kino režisierius Arūnas Žebriūnas. Savo dukterį jie stumtelėjo į platųjį pasaulį, kad jį pamatytų, pažintų ir susirastų ten darbą. Ir Ūlai Ulijonai pasisekė. Ji tapo altininke ir iki šiol neišdavė savo pašaukimo.
Ū.U.Žebriūnaitės fotografija puošė 2001 m. sausio 26 d. „Stiliaus“ viršelį.
Tada ji sakė, kad brangesnis už rankas jai yra altas: „Jeigu žiemą paslysčiau ir griūčiau, pirmiausia galvočiau, kaip išsaugoti instrumentą. Muzikos instrumentai labai jautrūs, menkiausias bilstelėjimas jiems gali pakenkti.“
Tada Ū.U.Žebriūnaitė griežė altu žymaus smuikininko Gidono Kremerio įkurtame trijų Baltijos šalių kameriniame orkestre „Kremerata Baltica“. Taip pat studijavo Šveicarijoje, Bazelio muzikos akademijoje.
Ji pasakojo, kad jauniesiems muzikantams grojimas „Kremerata Baltica“ orkestre yra didelis įvertinimas ir puikios perspektyvos pelnyti pasaulinį pripažinimą. Per metus orkestras surengia apie 60 koncertų. Todėl Ūla Ulijona nerimavo, kad atitrūko nuo draugų: „Noriu palaikyti su jais nuoširdžius santykius, tačiau gyvenimo tempas verčia skubėti, lėkti.“
Buvo pasakyta ir tokia mintis: „Kartais galvoju – groju, groju, o gyvenimas eina pro mane, nusinešdamas daug brangių žmonių. Užgriūva depresija, liūdesys, nors pagalvę graužk.“
Muzikantė pasakojo ir apie orkestro įkūrėją G.Kremerį: „Jis nedemonstruoja viršenybės ir nė vieno nelaiko prastesniu už save. Gidonas yra draugiškas, mėgsta kompanijas. Su juo jaučiamės lyg su savo bendraamžiu.
Toks Gidono elgesys mūsų orkestre sukūrė labai gerą atmosferą. Ji paremta entuziazmu, geranoriškumu ir fanatizmu. Niekas neskaičiuoja svetimų pinigų, nėra pavydo jausmo. Kai mene prasideda komerciniai santykiai, mūzos pasitraukia, kūryba išblėsta.“
Bet nuo to laiko praėjo daugiau nei 19 metų! O per tiek metų žmogaus gyvenime įvyksta daugybė pokyčių. Likimas Ūlą Ulijoną nubloškė į Šiaurės Italiją, Turiną, kur ji padarė puikią karjerą. Tačiau orkestro „Kremerata Baltica“ iš širdies neišmesi, nes su juo buvo išprotėjęs, lekiantis gyvenimas per įvairias šalis ir koncertų sales: vakar – Sevilija, šiandien Valencija, rytoj – Madridas, Frankfurtas...
„Orkestre grojau apie 12 metų – nuo pat pirmųjų dienų, kai 1997-aisiais jis buvo įkurtas. Pradžioje buvo labai maloni karuselė. Nebuvo varginantis gyvenimas, sakykime, aštuonerius–devynerius metus. Po to pradėjau jausti, kad kažką reikia keisti.
Tas blaškymasis ir įdomus, ir daug ką atveriantis – ir pasaulį, ir žmones, ir naujas koncertų sales. Bet buvo šiek tiek varginantis, neturint savo adreso, savo miegamojo – vien tik viešbučiai ir oro uostai. Maždaug devintais-dešimtais darbo „Kremerata Baltica“ metais pradėjo į galvą lįsti mintys, kad galbūt reikia išbandyti ką nors naujo, pastovesnio“, – pasakojo altininkė.
– Ir sustabdėte, Ūla Ulijona, tą lekiantį gyvenimą – nuo 2009-ųjų gyvenate Italijoje, Turine. Čia iki koronaviruso pandemijos gyvenimas buvo kaip šventė. Kurie italų papročiai, tradicijos jums labiausiai patinka? Ar laikotės jų?
– Daugiau kaip prieš 10 metų man reikėjo pasirinkti: ar menišką italų mentalitetą, ar labai apskaičiuotą, sausą šveicarų, ar vidurį – vokiečių. Ir aš pasirinkau italus, kurie skaniai gamina valgyti, bet yra šiek tiek netvarkingi ką nors organizuojant. Pasirinkau Italiją, nes ji man buvo arčiau širdies. Čia žmogui duodama daugiau laisvės visais atžvilgiais.
Nelabai pavyksta taikytis prie itališkų tradicijų. Italai mėgsta burtis, švęsti šeimos šventes, gimtadienius, jiems Kalėdos, vestuvės, Žolinė – labai didelės šventės. Ir religija svarbu – Italijoje Bažnyčia, katalikybė tebėra labai stipri.
Kadangi aš užaugusi kitoje atmosferoje, man nebuvo lengva prisitaikyti prie kvietimų – Ūla, ateik į svečius, susirenkame ten ir ten. Man patinka medituoti vienai su savo altu ir šuniukais. Ir kai orkestro kolegos suprato, koks mano – užsienietės – charakteris, manęs per daug nejudina švęsti.
Negirdėjau, kad, pavyzdžiui, orkestro smuikų grupė švęstų kokias nors šventes. Mūsų, altų, grupė – kitokia, čia daugiau jaunimo, jie turi daugiau noro susiburti. Violončelių grupė irgi nelabai švenčia. O varinių instrumentų muzikantai – taip. Bet aš manau, kad tie muzikantai bet kuriame pasaulio krašte nuolat švenčia. Tai – tarptautinis bruožas.
Kuo ilgiau gyvenu Italijoje, tuo labiau ilgiuosi savo – lietuviškų – tradicijų ir mamos sriubos. Užprašiau, kad Kalėdoms ji išvirtų didžiulį puodą sriubos visai savaitei, prie kurios esu pripratusi nuo vaikystės. Tai sriuba, į kurią ji primaišo visų pasaulio daržovių ir įdeda mėsos gabaliukų. Kad ir į kokį restoraną eitum, tokios sriubos nerasi.
– Net espreso kavos pagal italų tradicijas neišgeriate bare pakeliui į darbą? Ir kruasano ten nesuvalgote?
– Prieš atvažiuodama į Italiją aš iš viso negėriau kavos. O Italijoje – kavos kultas. Dieve tu mano, kaipgi neužeisi į barą? Aišku, atsikėlusi iš ryto pagal lietuviškus papročius pasidarau didelį puodą kavos. Bet tikrai, pakeliui į darbą praeinu pro barą – na, kaip neužeisi? Ten išgeriu dar vieną puodelį kavos.
Per pertrauką, apie kokią 10–11 val., orkestro kolegos sako: „Ūla, einam kavos. Dabar aš statau.“ Ir taip gyvename nuo kavos iki kavos. Yra baras ir orkestro pastate. Bet to proceso – eiti į barą kavos – tradicijos ten labai senos. Tai – viena itališkų tradicijų, kurios labai laikausi.
– Ar sunkiai išmokote itališkai?
– Ne, labai lengvai. Dėl to, kad italų kalba apie 70 proc. yra pačios muzikos kalba, vartojami itališki terminai, kurie nusako, pavyzdžiui, kūrinio greitį. Mes nuo mažens jau M.K.Čiurlionio meno mokykloje tuos terminus mokėmės.
Pradžioje angliškai susikalbėdavau. Bet jei Italijoje ko nors paklausi angliškai, tau atsakys itališkai. Nori ar nenori vis tiek „piano piano“ (išvertus iš italų k. – pamažu, pamažu) kalbą išmoksti.
Sunkiau buvo išmokti skaičius, nes tai susiję su darbu. Pavyzdžiui, dirigentas sako – dabar pagrosime nuo tokio ar tokio takto, tiek taktų prieš tam tikrą skaičių ar raidę. Ir reikia greitai susigaudyti. Jeigu dar kažką galvosi, gaidas vartysi, nuo kur čia pradėti, visas orkestras „nuvažiuos“ ir tave paliks. Todėl skaičius išmokau pirmiausia.
– Gal Turine įsigijote nuosavus namus?
– Taip. Dabar jau pagaliau esu arti miesto centro, bet labai tylioje vietoje, o tai yra reta. Nes Italijoje, kai tik išlipi iš lėktuvo, pirmas dalykas, kurį padarai, – eini į barą kavos. Ir ten prasideda triukšmas: visi garsiai kalba, rėkia, dainuoja, barmenai plauna kavos puodelius ir lėkšteles ir meta į dėklą. Italijoje triukšmingas gyvenimas prasideda nuo baro.
– Turine turėjote sužadėtinį, taip pat muzikantą. Ar su juo sukūrėte šeimą?
– Ne. Nugalėjo altas, darbas ir profesija. Dėl sužadėtinio aš ir atsidūriau Italijoje. Jis buvo „La Scala“ teatro kontrabosininkas, su juo labai daug metų buvome pažįstami.
Likimas susiklostė taip, kad mano šeima yra ant scenos. Kartais ir gaila šiek tiek, užplūsta liūdesys, kad galėjo būti kitaip. Bet vis dėlto nenorėčiau, kad kitaip būtų atsitikę. Dabar su juo esame tik labai geri draugai, susirašome ir susiskambiname, dažnai ir grojame kartu.
Šiuo metu turiu kitą sužadėtinį ir esu labai laiminga. Jis griežia tuo pačiu instrumentu kaip ir aš – altu, todėl turime labai daug apie ką kalbėtis ir bendros veiklos.
Ačiū Dievui, jis ne iš mūsų orkestro – yra Turino konservatorijos alto klasės dėstytojas. Kadangi abu dėstome, yra daug bendros veiklos, pavyzdžiui, meistriškumo kursai. Tai – kaip ir kitas gyvenimas už orkestro ribų.
– Gal dabar nenugalės altas, darbas ir profesija? Gal su šiuo vyru artėjate vestuvių link?
– Vestuvės šį kartą gali įvykti. Italijoje, jeigu vyras išgirsta žodį „matrimonio“ (vestuvės), nuo tos moters bėga kaip nuo ugnies. Atrodo, pasakai kažką tokio, kad jam reikia ieškoti raminamųjų vaistų.
Italijoje dažniausiai vyrai labai nukenčia per skyrybas, o moterys sugeba įrodyti, kad tiesa yra jų pusėje. Tokią išvadą padariau klausydamasi savo draugų ir orkestro kolegų gyvenimo istorijų. Užtat kai noriu, kad kas nors nuo manęs pabėgtų, sakau „matrimonio“, ir tas iškart dingsta.
Manau, kad dabar mano gyvenime yra žmogus, kuriam tas žodis „matrimonio“ netrukdo. Matyt, atėjo laikas, kai abu galime pasakyti vienas kitam: „Taip, vestuvės, bet be išgąsčio.“
– Kokių su sužadėtiniu turite bendrų pomėgių, kaip leidžiate laisvalaikį?
– Labai mėgstame Pjemonto regioną, kuris yra apie dvi valandas kelio automobiliu nuo Turino. Mano sužadėtinis tame regione, Kazale Monferato miestelyje, nusipirko namą su sodu. Jis gimęs Milane, bet jam nusibodo miesto triukšmas ir daug metų ieškojo tylos, gamtos, žemės darbų, kurie veikia raminamai. Ir surado.
Sode pasodinome medžių, pjauname žolę – tai puiki antistresinė veikla. Kai tik būna laisvas savaitgalis, aš stengiuosi ištrūkti iš Turino, o jis – iš Milano ir važiuojame į tą sodybą.
Nusivežu ten dvi čihuahua kalytes, kurios – visas mano gyvenimas. Ir dar yra du katinai, kuriuos, vargšus, Turine palieku keturioms penkioms dienoms. Bet kadangi jie dviese, jiems ten visai neblogai. Kartais būna, kad atvažiuojame į sodybą su pilna mašina katinų, šunų, altų.
Aš ten juntu – kaip čia pasakyti – Maišiagalos ilgesį, kur mano tėvas praleido daug metų. Ten buvo galimybė sustoti, pailsėti nuo bėgimo ir pagalvoti, kodėl ir kaip, dėl ko mes gyvename. Filosofijoms buvo daugiau erdvės.
Pjemonte sukūrėme altų kvartetą, kuriame grojame ir mudu su sužadėtiniu. Mūsų misija – skleisti harmoniją ir teigiamas emocijas. Tiesiog jauti, kaip žmonėms reikia grįžti prie klasikos, muzikos, meno. Ir paaugliams to labai reikia, juk ne vien išmanusis telefonas jų gyvenime turi būti.
– Daugiau nei 11 metų esate Italijos nacionalinio radijo ir televizijos RAI simfoninio orkestro altų grupės koncertmeisterė. Koks yra koncertmeisterės darbas?
– Mūsų grupėje yra 12 altininkų. Koncertmeisteris yra pirmas altas, kuris kaip kariuomenės vadas stovi pačiame priekyje ir veda savo grupę. Repetuojame ir kartu su orkestru, ir atskirai.
Sakykime, altų grupė turės atlikti kokią nors sudėtingą melodiją, kurią reikia pasimokyti. Turime repetuoti, kad per koncertą grupė gerai pasirodytų ir nereikėtų raudonuoti. Kiekvienas koncertmeisteris – smuikų, violončelių, altų – atsako už savo grupės grojimo kokybę.
O jeigu pasitaiko piktas dirigentas, dažniausiai koncertmeisteriams tenka atkentėti jo pyktį, kad grupė ką nors ne taip pagrojo. Jau esame įpratę prie to ir tai leidžiame šiek tiek pro ausis. Bet pradžioje nebuvo lengva atlaikyti tą atsakomybę. Bet būna, kad ir dirigentas kartais nusidiriguoja – vietoj keturių staiga ima ir prideda penktą mostą. Būna, ir solistas kartais suklysta.
Nėra lengva būti koncertmeisteriu, nes visą laiką turi būti atidus, per koncertą visus scenoje matyti – mes, altininkai, stovime scenos priekyje. Reikia visus surikiuoti kaip mašinas autostradoje, kad nebūtų autoavarijos. Kai sugesdavo šviesoforas, kadaise policininkus išsiųsdavo reguliuoti eismo. Tai koncertmeisterio darbas – šiek tiek kaip policininko.
Bet tikrai savo darbo nekeisčiau į kitą. Jau geriau tegul man duoda pylos, paskui aš gerai atlieku savo darbą, ir galų gale po koncerto dirigentas paspaudžia man ranką. Va, čia – pasiektas rezultatas, pasitenkinimas, džiaugsmas.
– Kodėl šis toks prestižinis orkestras įsikūręs Turine, o ne Romoje?
– Buvo tokia svarbi istorija, įvykusi orkestro gyvenime. Kadaise buvo keturi RAI orkestrai: Romoje, Neapolyje, Turine ir Milane. Daugiau nei prieš 20 metų Italiją ištiko ekonominis nuosmukis ir, deja, teko uždaryti tris iš tų orkestrų. Paliko tik vieną – Turine. Turinas jau tada turėjo koncertų salę „RAI Auditorium“, o kituose miestuose tokių nebuvo.
Žmonės, kurie dirbo Pietų Italijoje, Neapolyje, turėjo važiuoti dirbti į šiaurę. Kai kurie to neatlaikė. Pasakė: jau greičiau eisiu į pensiją pirma laiko negu kraustysiuosi iš mano mėgstamo miesto, paliksiu šeimą, vaikus ir važiuosiu į šiaurę.
Kadangi Milanas netoli Turino, daug orkestrantų kiekvieną dieną iki šiol važinėja iš Milano dirbti į Turiną.
– Ar jūs tik vadovaujate muzikantams, ar ir pati koncertuojate kaip solistė?
– Taip, koncertuoju. Neįmanoma sustabdyti to traukinio. Kai su „Kremerata Baltica“ nuo 1997 m. prasidėjo koncertų maratonas, jis tęsiasi ir dabar. Žinoma, aš jau pasirenku, groti tą koncertą ar negroti. Prieš 10 ar 15 metų, prisimenu, grojau vos ne kiekvieną dieną. Vienas svarbesnių mano pasirodymų vyks lapkričio pabaigoje – su mūsų orkestru Turine grosime Wolfgango Amadeaus Mozarto „Sinfonia Concertante“. Tai kūrinys smuikui ir altui su orkestru.
Su „Kremerata Baltica“ buvo apkeliautos pačios garsiausios pasaulio salės. Kai dabar atvažiuoju į Niujorko „Carnegie Hall“, Vienos „Musikverein“, Berlyno filharmoniją, Milano „La Scala“ teatrą ar kitų Italijos miestų sales, visur randu „Kremeratos“ pėdsakų. Kai pas mus atvažiuoja dirigentų ir solistų, daugumą jų jau pažįstu iš ankstesnio savo koncertinio periodo.
„Kremeratos“ pėdsakas mano gyvenime labai gilus. Tai man atvėrė duris į visas koncertų sales, o ypač Italijoje.
– Darbas „Kremerata Baltica“ orkestre buvo didelis privalumas, kad laimėjote RAI orkestro altų koncertmeisterio konkursą?
– Žinoma. „Kremerata Baltica“ buvo ir tebėra mano geriausia, stipriausia mokykla, iš kurios išėjau paruošta įvairiems konkursams. Tai, ką įgijau ten grodama, beveik nepalyginsi su jokia aukštąja muzikos mokykla.
Žinoma, ir Bazelio aukštoji muzikos mokykla, kurioje mokiausi trejus metus, taip pat Berlyno aukštoji muzikos mokykla mano biografijoje uždėjo didelį pliusą. Bet tai, ko išmokau gyvai iš paties G.Kremerio ir iš „Kremeratos“, nepalyginsi su jokiais mokslais.
– Jūs tokia jauna ištrūkote į platųjį pasaulį – kurti savo gyvenimo, ieškoti savęs, Lietuvoje palikusi tėvą ir motiną. Ar nesijaučiate esanti jiems skolinga šeimos susibūrimų kartu, kurie galėjo įvykti, bet neįvyko, pokalbių, gerų žodžių?
– Skolinga – galbūt ne tas žodis. Neturiu skolos jausmo. Dėl to, kad tiek tėtis, tiek mama visada labai palaikė mano sprendimus ir poreikį pamatyti pasaulį.
Sakyčiau, tai ne skola, o labai didelis ilgesys, melancholija. Aš labai melancholiškas žmogus. Dar kai tėtis buvo gyvas, kiekvienais metais stengiausi viską taip susiorganizuoti, kad per Kalėdas ir Velykas būčiau namie su tėvais. Ir rugpjūčio 8-ąją, per tėčio gimtadienį, visada būdavau Lietuvoje.
Ir dabar, kai tėčio jau nebėra, man vis tiek įsijungia toks vidinis žadintuvas, kad jau reikia organizuoti bilietus į Lietuvą. Turėjau atvažiuoti, bet atšaukė skrydį.
Prisižadėjau: nesvarbu, ar koks trukdymas bus, ar ne, turiu pamatyti mamą per Kalėdas. Tikrai turiu pamatyti. Ir aš atvažiuosiu, kad ir dviračiu, bet atvažiuosiu į Lietuvą.
