Neseniai dainininkė viena persikėlė į Vilnių ir čia dėliojasi savo mintis ir kasdienybę. Durimis pora dar netranko, tačiau Eglės pasakos scenarijus pasisuko kiek netikėtu kampu. Su mylimuoju, pasak jos, juodu turi išspręsti nemažai klausimų, rasti kompromisų, kad vėl galėtų džiaugtis meile.
Savo gyvenimą šiuo metu Eglė vadina permainų, balto lapo laiku. „Noriu rasti atsakymus į kai kuriuos klausimus, noriu priimti sprendimus – mano laikas dabar labai įdomus“, – prisipažino atlikėja.
Jauna moteris neslepia: jau kurį laiką ji jaučiasi gyvenusi tarsi iš inercijos, nesigilinusi į tai, kas svarbu, kas netinka ar nepatinka.
„Atsigręžiau į save, tarsi pasižiūrėjau iš šono ir kilo egzistencinių klausimų – ar tikrai gyvenu taip, kaip noriu gyventi?“ – sakė E.Jakštytė.
– Tad kas jums dabar kelia nerimą? Kaip nenorite gyventi?
– Noriu tiksliai žinoti, ar einu savo keliu. Visada turėjau jausmą, kad noriu būti užtikrinta. Kad jau dabar eičiau į tai, kad po 20 metų nereikėtų gailėtis, o atsisukusi atgal tvirtai galėčiau pasakyti – ėjau man skirtu keliu. Noriu žinoti, kad neišdaviau savęs.
Kartais tikrai atrodo, kad per daug apsikraunu savo mintimis, kad galbūt reikėtų į pasaulį ir gyvenimą žiūrėti kur kas paprasčiau. Tačiau esu introvertė, labai gilinuosi į savo jausmus, stengiuosi kasdien kovoti su savimi. Juk viskas – dėl savo laimės.
– Kas jums būtų laimė?
– Kartais tikrai būna dienų, kai atrodo, kad laimei nereikia nieko, tik sveikų artimųjų. Tai tikrai didžiulė laimė, kurią bėgant ir lekiant kasdienybėje sunku vertinti.
Be to, mano laimė – tikslai, susiję ir su muzikine karjera. Aš vis pasinėrusi į ieškojimus, o mano kūrybinis kelias nėra jau toks paprastas.
Muzikoje aš vis dar ieškau to savito skambesio, savo sielos muzikos. Noriu sukurti labai gerų dainų, kurios atspindėtų mane. Ir neabejoju, ar kada nors tokių mano dainų atsiras. Turiu ir labai populiarių dainų savo repertuare, savo muzikinio kelio negalėčiau pavadinti nesėkmingu, bet žinau, kad tai – dar ne viskas. Žinau, kad ir man ateis laikas, teliks juo pasinaudoti. Tas laikas ateina tada, kai nesėdi sudėjusi rankų.
Juk žinome ne vieną istoriją, kai geriausius savo darbus žmonės sukuria tada, kai gyvena muzika, muzikoje. O aš jau kuris laikas tam skirdavau vis mažiau laiko.
Taip, man patinka leisti laiką su artimaisiais, daug keliauti, linksmintis su draugais. Tačiau gal reikia pradėti vėl gyventi muzika? Dabar metas, kai turiu gerai pergalvoti ir persidėlioti prioritetus sau taip, kad muzika nebūtų užmiršta ar numesta toli į šoną.
– Ką turite mintyje? Užsidaryti keliems mėnesiams ir atsiduoti vien kūrybai?
– Taip! Dabar ruduo, puikus metas, kai gali leisti dienas studijoje. Dar tas neramus ir sunkus laikas visame pasaulyje tikrai suteikia savito skonio mūsų visų gyvenimui ir aš šį laiką noriu skirti kūrybai. Juk sakoma, kad iš gero gyvenimo nieko gero nesukursi. (Juokiasi.)
– Trejus metus gyvenote Klaipėdoje, o visai neseniai persikėlėte į sostinę.
– Taip, jau kurį laiką gyvenu Vilniuje. Ne paslaptis, kad buvo piršlybos, o vestuvės taip ir neįvyko... Tiesiog man atėjo laikas padaryti drastiškų sprendimų. Nebenoriu gyventi kasdienybėje ir tikėtis, kad kas nors pasikeis savaime. Gyvenimas keičiasi, kai pats jį keiti.
Tikiu, kad mano santykiai daug kam pasirodys keisti. Kaip žmonės gali būti kartu, jei aš išsikrausčiau, jei palikau mūsų namus Klaipėdoje, kuriuos patys įsirengėme ir tikrai labai jais džiaugėmės. Išsikrausčiau, nes man reikėjo erdvės viską apmąstyti. Geriausiai tai man sekasi daryti tuomet, kai esu viena.
Nors trejus metus gyvenau Klaipėdoje, Vilniuje visada praleisdavau daug laiko. Sostinė man patinka, šiuo metu gerai jaučiuosi jausdama jos lėkimą, tempą. Klaipėda, ypač šaltuoju sezonu, yra labai romantiška, rami. Man patinka Vilniaus greitis. Ir čia viskas šalia – ir studija, ir darbai.
Pajūryje jau metus gyvenome savo įsirengtame kotedže, o sostinėje pasirinkau paprastą butuką man patogioje vietoje. Ar negaila? Ne. Negalvoju apie materialius dalykus kaip apie tuos, kurie turėtų mane stabdyti.
– Apie savo santykius su verslininku Simu kalbate labai mįslingai. Tad paklausiu tiesiai – ar jūs vis dar esate pora? Juk Klaipėdoje gyvenote kartu, buvote susižadėję, planavote vestuves, be to, kartu praleidote ir pavasario karantiną Japonijoje. Visi lyg ir laukė vestuvių, o ne skyrybų.
– Santykiai tuo ir įdomūs, kad jie gali turėti savo scenarijų ir nepaisyti tavo vilčių ar norų. Mūsų su Simu santykių scenarijus, akivaizdu, nebuvo toks, koks turėtų būti romantiniuose filmuose, – turiu minty sužadėtuves, po kurių keliamos vestuvės ir „juodu ilgai ir laimingai gyveno“...
Vis dėlto šiandien turiu atsakymą į jūsų klausimą – mes vis dar esame kartu. Ir, mano akimis, man išsikėlus mūsų ryšys stiprėja ir gerėja.
Taip, mes nesutarėme dėl kai kurių esminių dalykų, bet ir dabar kalbamės, bendraujame ir norime padaryti viską, kad išgelbėtume mūsų meilę.
Išsikrausčiusi, parodžiusi tvirtą savo poziciją, priėmusi tikrai drastišką sprendimą, kuris nebuvo lengvas, šiandien tikrai nesigailiu. Mes kaip pora būtent tada sustojome, išėjome iš buities, kasdienybės ir susimąstėme.
Supratome, kad norėdami ir vėl kalbėtis apie santykius, vestuves ir vaikus turime išspręsti kai kuriuos nesutarimus, ieškoti kompromisų. Noriu stengtis dėl šių santykių, noriu, kad jie būtų geresni.
Stebiu situaciją ir tikiu, kad mano gyvenimas Vilniuje tiksliau sudėlios visus taškus. Laikas parodys. Būdama čia grįžau prie intensyvių darbų studijoje ir džiaugiuosi, kad mano vaistas ir yra muzika.
Užsimirštu su muzika ir šokiais – vėl grįžau prie jų. Kiti žmonės prakaitą ir skausmą išlieja sporto salėje, o mano ramybė, savęs išraiška judesyje – šokis, kūryba ir muzika.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
