Marijampolėje gimusi Violeta Urmanavičiūtė padarė stulbinamą karjerą pasaulio scenose, kur ji žinoma Violetos Urmanos vardu.
Lietuvė pripažinta viena ryškiausių dabarties dainininkių, ji pelnė pasaulinę šlovę atlikdama ir soprano, ir mecosoprano repertuarą.
V.Urmana ne kartą dainavo garsiausiuose – Milano „La Scala“ bei Niujorko „Metropolitan Opera“, taip pat Miuncheno, Berlyno, Hamburgo, Vienos, Turino, Florencijos, Neapolio, Madrido, Barselonos, Liucernos, Ženevos, Paryžiaus, Londono, Čikagos, Pekino, Los Andželo ir kituose teatruose.
„Urmana – nuostabi artistė. Jos galingas, seksualus balsas pajėgia perskrosti tirščiausią orkestro audinį ir perteikti įstabiausią pianissimo“, – rašė nacionalinis britų dienraštis „The Guardian“ ir pabrėžė, kad V.Urmanos vardas siejamas su sudėtingiausiomis operų partijomis. Be to, pridūrė: „Dabar Urmanos galimybės atrodo beribės.“
„Stiliaus“ skaitytojų V.Urmana buvo išrinkta 2001 m. Lietuvos moterimi. Ta proga žurnale su ja buvo išspausdintas atviras interviu.
Tada, paklausta, kaip pasielgtų, jei tektų rinktis karjerą arba šeimą, Violeta atsakė, kad liktų scenoje: „Kai savo sugebėjimais pakyli į tokį lygį, atsisakyti karjeros savo noru būtų nusikaltimas.“
Taip pat ji sakė, kad vis dar nepraranda vilties išmokti skaniai gaminti valgį.
Jau tada Violeta dainavo garsiausiose pasaulio teatrų ir koncertų salėse ir buvo įsitikinusi, kad jos statuso moteriai būtina rengtis gerais drabužiais, o koncertuose puiki suknelė – sėkmės dalis.
„Prie suknelės būtinai seguosi kokį nors papuošalą – dažniausiai baltojo aukso vėrinį su briliantais“, – dainininkė neslėpė pomėgio puoštis.
Pavadinusi savo skonį ištaigingu V.Urmana šypsodamasi prisipažino, jog papuošalus perkasi pati: „Neturiu gerbėjų, kurie galėtų švaistytis tokiais pinigais.“
Nuo šio interviu praėjo beveik 19 metų Violetos gyvenimas lėkė kaip greitaeigė jachta, drąsiai skrosdama pasaulio vandenis.
„Nuo 2001-ųjų buvo aukščiausias mano – mecosoprano – karjeros pakilimas, dainavau svarbiausiuose teatruose ir koncertų salėse. Balsas praskaidrėjo, atsikratė balasto ir troško soprano aukštumų. Taip be jokio pereinamojo laikotarpio pradėjau dainuoti soprano repertuarą“, – pasakojo V.Urmana.
2002 m. teatro „La Scala“ sezono atidaryme ji dainavo Ifigeniją, o 2006 m. – Aidą.
„Vienas įsimintiniausių debiutų – tai Aida Giuseppe Verdi operoje, kuri dešimtmečius nebuvo rodoma teatre „La Scala“. Dainuoti Aidą buvo ne tik didelė garbė, bet ir didžiulė rizika“, – neslėpė Violeta.
Italų režisieriaus Franco Zeffirelli naujai režisuota „Aida“ tapo vienu ryškiausių tų metų Europos kultūros įvykių.
Taip pat ir ryškiausiu skandalu – publika antrajame spektaklyje nušvilpė Violetos partnerį, o šis pasidavė – tiesiog paliko sceną.
2001 m. balandį solistė debiutavo kitame pasaulinio garso teatre – „Metropolitan Opera“ Niujorke Richardo Wagnerio operoje „Parsifalis“, kur dainavo Kundri.
„Po debiuto „Metropolitan Opera“ ten dainavau daugelyje įdomių spektaklių ir sopraninius, ir mecosopraninius vaidmenis. Buvo gera žinoti, kad Niujorke mane vertina ir nuolat kviečia dainuoti. „Džokondos“ dekoracijos buvo ištrauktos iš sandėlių specialiai man. Prie tų dekoracijų dainavo Renata Tebaldi ir Franco Corelli, man tik pasiuvo naujus puikius kostiumus, kokius visuomet mokėjo siūti „Metropolitan Opera“ meistrai“, – pasakojo Violeta.
Duodama interviu „The Guardian“ žurnalistui V.Urmana prisipažino 2004-aisiais gavusi pasiūlymą kandidatuoti į Lietuvos prezidentus. Solistė atsakė, kad tam neturi laiko, jos galva plyšta nuo muzikos. Jokiai politinei partijai nepriklausiusią dainininkę toks pasiūlymas pralinksmino, o kažkuria prasme net pagerbė ir pradžiugino.
2005 m. liepą V.Urmana ištekėjo už keliolika metų jaunesnio italų tenoro Alfredo Nigro. Savo vestuves operos dainininkai šventė Alfredo gimtinėje Pietų Italijoje, Apulijos regione, viename Brindizio provincijos miestelyje. Sutuoktuvių ceremonija buvo surengta hercogų rūmuose, kur jaunuosius sutuokė miestelio meras.
Po dvejų metų Violeta ir Alfredo sutvirtinti savo santuokos žengė prie altoriaus taip pat Apulijos regione, Tore Kolimenos miestelio bažnyčioje.
Už savo nenuilstamą darbą ir indėlį į pasaulinį operos meną V.Urmana pelnė nemažai apdovanojimų. 2002 m. Londone jai buvo suteiktas prestižinis Karališkosios filharmonijos draugijos apdovanojimas, 2009 m.
Vienoje – Austrijos „Kammersängerin“ (garbingiausias dainininko titulas šioje šalyje). Ji apdovanota Gedimino (III laipsnis) ir Italijos Žvaigždės (Komandoro laipsnis) ordinais.
2016 m. UNESCO generalinė direktorė Irina Bokova Lietuvos operos solistei V.Urmanai suteikė UNESCO menininkės taikai vardą.
Per tuos metus, praėjusius nuo Metų moters titulo, Violeta ne kartą dainavo ir Lietuvoje – ir viena, ir su vyru A.Nigro.
O koks jos gyvenimas dabar, kokie darbai ir rūpesčiai slegia, kas džiugina širdį?
– Violeta, ar COVID-19 pandemija stipriai pakoregavo jūsų darbų grafiką?
– Tai užklupo mudu su vyru kaip tik Milane, kur teatre „La Scala“ dainavau Azučeną operoje „Trubadūras“. Turiu pasakyti, kad baimės užsikrėsti nejaučiau ir iki vasario vidurio dar vaikščiojome į restoranus. Po to užklupo nežinia, ir trys spektakliai buvo atšaukti. Pabėgę iš Milano nuo vasario pabaigos iki spalio buvome namuose Miunchene.
Labai gaila, kad neįvyko mano debiutai operoje „Elektra“ Hamburge, kur būčiau dainavusi Klitemnestrą, ir Milane „Kaukių baliuje“, kur būčiau buvusi Ulrika. „Elektra“ nukelta į 2021-ųjų pabaigą. Buvo atšaukti kiti spektakliai ir koncertai.
Bet dažnai buvau net patenkinta, kai nereikėdavo kur nors lėkti, skraidyti ar važiuoti. Dabar, po aštuonių mėnesių, vietoj numatytų „Trubadūro“ spektaklių Berlyno valstybinėje operoje dainuoju G.Verdi gala koncertus. Džiaugsmas mums, atlikėjams, ir publikai.
O šiemet liepos 6 d. turėjau didelį džiaugsmą būti Lietuvoje, dalyvauti Valstybės dienos šventėje, kur prezidento Gitano Nausėdos buvau apdovanota ordino „Už nuopelnus Lietuvai“ Komandoro didžiuoju kryžiumi. Nuostabios trys dienos Vilniuje! Būčiau buvusi darbuose, atvykti nebūčiau galėjusi.
– Gal tuo laiku pasinaudojote kitaip – mokėtės skaniai gaminti valgyti – apie tai kažkada svajojote, skaitėte knygas, kurioms anksčiau nebūdavo laiko?
– Būtų neblogai pasitobulinti valgių gamyboje. Bet kol turiu tokį talentingą šefą, esu tik dėkinga valgytoja. Alfredo neapsakomai patobulėjo patiekalų gamyboje ir turiu pasakyti, kad mums nieko netrūko visą šį laiką. Į restoraną pirmą kartą po aštuonių mėnesių nuėjome čia, Berlyne, prieš porą dienų.
Daug laiko skyrėme knygų skaitymui. Kai kurios knygos stovėjo lentynose jau apie 20 metų ir pagaliau sulaukė savo eilės. Oras nuo kovo mėnesio beveik iki pat spalio buvo puikus, ir mes daug laiko praleisdavome terasoje. Kažkiek darbavomės sode, sodinome medelius.
Jei nebūtų tokia klaiki situacija, galėčiau pasakyti, kad tokios nuostabios vasaros gyvenime neturėjau, kad taip ilgai galėčiau pasidžiaugti namais. Aišku, reikia ruošti naujus vaidmenis ir koncertines programas. Tam skyriau daug laiko.
– Gal vasarą su vyru maloniai ilsėjotės savo viloje Pietų Italijoje? Gal viloje prižiūrėjote gėles, laistėte pomidorus? Ar jums patinka tokie darbai?
– Užauginti bent vieną pomidorą būtų didžiausia mano svajonė, bet kol kas tai ir lieka svajone. Nesu gera sodininkė, nors turiu nusipirkusi morkų ir ridikėlių sėklų. Mes vilą jau esame pardavę ir tuo labai džiaugiamės. Būtų buvę net neįmanoma iki ten nuvažiuoti dėl įvairių apribojimų. Buvo taip smagu namuose Miunchene, kad net jūros netrūko.
– Su būsimuoju vyru Alfredo 2002 m. lapkritį susipažinote Milano „La Scala“ užkulisiuose. Sutapimas: jūsų vardai – Violeta ir Alfredo – pagrindiniai G.Verdi operos „Traviata“ herojų vardai. Negi nekyla aršių diskusijų, kai du solistai gyvena po vienu stogu?
– Ne tik tai sutampa, kad mūsų vardai iš „Traviatos“, – Alfredo yra kilęs iš Pietų Italijos, Brindizio provincijos, o užstalės daina „Traviatoje“ itališkai vadinasi „Brindisi“. Kai būname Paryžiuje, dažnai prisimename, kad čia vyksta tos operos veiksmas, bet mes sakome: „Mūsų istorija su laiminga pabaiga!“
Gera turėti žmogų, kuris supranta visas dainininkų kančias, savijautą prieš spektaklius, kai nesveikuoji, kai jaudiniesi. Jis gali patarti, kai girdi mano balse kokią daugiau ar mažiau pavojingą tendenciją, į kurią man reikia atkreipti dėmesį. Nors paprastai aš tai pajuntu pirma ir esu aršiausia savikritikė, gerai turėti jautriai girdinčią ausį specialistę.
– Esate sakiusi: „Daug kartų dainavau „La Scala“, kur yra mano širdis.“ Kodėl jūsų širdis būtent teatre „La Scala“?
– Mano širdis priklausė nemažai teatrų. Ten, kur dirbti gera ir malonu. Bet karjeros pradžioje tikrai daug spektaklių ir koncertų dainavau „La Scala“. Ir tai – svarbiausias operos teatras pasaulyje dėl savo senų tradicijų! Pastaruoju metu dainavau ten keliuose gražiuose pastatymuose. Gaila, kad „Kaukių balius“, diriguojant Zubinui Mehtai, neįvyko. Tikėkimės, kad gal bus galima tai atlikti vėliau.
– Italų operos dainininkas Luciano Pavarotti teatre „La Scala“ buvo nušvilptas net tris kartus. Jūsų partnerį Radamesą per „Aidą“ publika taip pat nušvilpė. Todėl, kad jis nepagarbiai buvo atsiliepęs apie ją. Kokia šio teatro publika – išprusę melomanai ar neišauklėti provincialai?
– Mano manymu, užtektų neploti, jei artistas tavęs neįtikina. Nei L.Pavarotti, nei mano kolega nedainavo taip, kad reikėtų švilpti. Žmonės, kurie taip baisiai nusiteikę, gal geriau neitų į teatrą.
Jie iš anksto žino, kad švilps, nors net nežino, kaip ten solistas dainuos. Juk neįdomu nušvilpti kokį trečiaeilį dainininką. Žinau žmonių, kurie vis dar didžiuojasi nušvilpę L.Pavarotti. Kiek duotume už tai, kad šiandien galėtume jį išgirsti gyvai?
Dažniausiai niekas nesigilina, kad gal solistas nekaip jaučiasi tą vakarą ir jam nesurado dublerio, gal dirigentas diriguoja nepatogiu tempu ir kelia problemų dainininkui.
Manau, jog dalis publikos yra nusimananti ir dažnai besilankanti teatre „La Scala“. Yra dalis turistų. Nėra daug neišauklėtų provincialų. Paprastai jie sėdi kuklūs, nes net nežino, kada galima ploti. Bet mūsų darbas yra uždegti juose troškimą vėl ateiti į operą. Ir paprastai šie žmonės yra atviri ir nuoširdūs klausytojai. Dažnai baisesni yra būtent tie, kurie mano viską žinantys ir suprantantys.
– Ar prie visų garsiausių teatrų, ar tik prie „La Scala“ restoranai dirba ir po vidurnakčio – tik dėl V.Urmanos, kad po spektaklio ji galėtų ateiti vakarieniauti su vyru ir draugais?
– Netoli „La Scala“ yra keli restoranai, kurie dirba ilgai, kad žmonės galėtų užeiti po operos.
Šių restoranų šeimininkai yra tapę draugais ir mielai palauktų, bet jie ir taip būna atidaryti po vidurnakčio. Ten renkasi ir publika, kuri po spektaklio žeria plojimus atlikėjams ir kukliai prašo autografų.
Taigi Milane pavakarieniauti po spektaklio nėra problemų, bet yra miestų, kur tokios galimybės mažesnės. Kad ir kaip ten būtų, mudu su vyru stengiamės nevalgyti po 18 val., taigi po spektaklių restoranuose lankomės retomis progomis: po premjerų ir jei spektaklyje būna draugų.
– Gal žinote receptą, kaip tapti operos žvaigžde? Kas tame recepte svarbiausia?
– Svarbiausia – norėti tapti pirmiausia geru dainininku, jei yra talentas, balsas ir aistra muzikai bei dainavimui. Tam reikia įdėti daug pastangų, ir pavyks susikurti tvirtą dainininko profesijos pagrindą. Yra daug veiksnių, kurie lemia, ar ta karjera bus sėkminga.
Vienas jų – daryti tinkamus sprendimus: kokią partiją dainuoti, kur ir kada. Jei išsiskirsi iš minios savo gebėjimais, manau, neliksi nepastebėtas.
Aišku, kai kas gali laimėti, nes turi kokių nors ryšių ar moka manipuliuoti socialiniais tinklais. Bet šioje profesijoje vien gražių nuotraukų, įspūdingų suknelių ir garsių frazių instagrame neužtenka.
– Puošiatės įspūdingais papuošalais. Koks brangakmenis jūsų mėgstamiausias? Ar jis tikrai pritraukia sėkmę? Ar tai pajutote, įsitikinote?
– Taip, mėgstu tikrus papuošalus, čia niekas nepasikeitė. Kaip ten teisingai sako: deimantai – geriausi merginų draugai! Briliantai būna įvairių spalvų, ne visas jas turiu, bet visos labai patinka. O iš spalvotųjų brangakmenių labiausiai patinka smaragdai.
Man brangakmeniai patinka dėl jų tauraus ir tyro grožio. Sakoma, jog taurieji akmenys turi ir tam tikrų jėgų. Bet aš nepasikliauju jais dėl savo sėkmės – pasitikiu vien savo pastangomis ir darbu.
Turiu ir nedidelę įvairių uolienų kolekciją. Yra nuostabiai gražių akmenų: mėlynų, žalių, meteoritinių, su rubino, safyro ar smaragdo trupiniais. Girdėjau, esą rožinis kalnų kristalas suteikia energijos. Aš nesu itin jautri šiems dalykams ir nejaučiu, ar tai ko nors suteikia. Kartais įsidedu kokį akmenuką į kišenę ar rankinę, nes jis man tiesiog gražus.
– Kokių papuošalų jūsų dėžutėje daugiausia? Kuris iš jų – brangiausias?
– Na, apie brangumą gal nekalbėkime. Bet būtent dėl to mano papuošalai miega banke. Brangiausios, aišku, yra koljė. Daugiausia mano papuošalų – iš baltojo aukso ir briliantų.
– Ar nesigailite, kad nesusilaukėte vaikų? Ar tai – kaina, kurią teko sumokėti už sėkmę ir laimę būti pasaulio operos olimpe?
– Aš jokios kainos už karjerą nemokėjau. Yra labai daug kolegių, kurios augina vaikus ir yra laimingos artistės ir mamos. Prieš jas lenkiu galvą. Įsivaizduoju, kaip sudėtinga suderinti motinystę su tarptautine karjera. Bet taip pat manau, kad vaikutis atidaro tuos nenugalimumo vartus, kai viskas yra įmanoma iš tos beribės meilės, kurią jam jaučia mama.
Aiškiai išreikšto motiniško instinkto aš niekada neturėjau, greičiau mane tai kiek baugino, o svarbiausia – nebuvo šalia tinkamo žmogaus. Kai susitikome su Alfredo, matyt, buvo per vėlu ir vaikų nesusilaukėme. Bet mums nieko netrūksta, viskas yra gerai taip, kaip yra.
– Koks vertingiausias pirkinys, kurį uždirbote per karjerą?
– Nemėgstu kalbėti apie turtus ir pinigus... Bet, be abejonės, vertingiausias pirkinys – tai mūsų namas Miunchene. Ne pilis, ne kažkoks superinis didžiulis namas. Turi galvoti, kad visa tai paskui reikia išlaikyti.
Niekuomet nešvaistėme pinigų naujausioms ar ištaigingiausioms mašinoms ir panašioms tuštybėms. Pinigus sunkoka uždirbti. Iššvaistyti – nereikia talento. Galima sakyti, investuojame į apčiuopiamus ir solidžius dalykus.
– Ar paisote bėgančių metų? Kaip jie veikia jūsų balsą, mintis? Kaip vejate liūdesį šalin, jeigu jis beldžiasi į širdį?
– Galiu pasakyti, kad liūdesį jaučiau tik praradusi savo artimuosius. Šiaip paprastai esu gerai nusiteikusi ir nuobodulys man negresia. Aišku, metų vis daugėja. Bet šioje srityje yra visiška lygybė – tas procesas liečia visus.
Galima dar sveikiau maitintis, reikėtų sportuoti. Bet tam reikia prisiversti, o man patinka gyventi patogiai. Džiaugiuosi, kad įgijau tam tikros brandos, pažinau gyvenimą, žmones, turiu suvokimą ir savo nuomonę apie viską, kas vyksta aplinkui. Šia prasme nesinori grįžti į jaunystę.
– Kokie jūsų planai?
– Kaip ten sakoma – žmogus planuoja, o Dievas juokiasi? Aš planuoju džiaugtis bendru gyvenimu su savo vyru. Kol kas dar planuoju išmokti nemažai naujo repertuaro. Šitoje srityje laukia dar ir nemaži išbandymai. Dar planuoju perskaityti daug knygų, dar numesti kilogramų, gal net išmokti ką nors išvirti ar iškepti. Bet visa tai darysiu tik su įkvėpimu, o ne iš reikalo!
