Visada pasitempusi, vilkinti ryškiomis suknelėmis, niekada neieškanti žodžio kišenėje ir atsirandanti laiku ir vietoje – tokia yra Rasa. Visai neseniai socialiniame tinkle ji stojo ginti krepšininkų brolių Darjušo ir Kšištofo Lavrinovičių, o moters profesionalus įrašas sulaukė daugybės įvairios reakcijos.
„Matyt, žinoma tapau dėl išskirtinės meilės darbui, skiriamo laiko savo įvaizdžiui. Turiu savo prekės ženklą, ir jis gana ryškus. Bet tokia yra ir mano asmenybė. Taip, manęs gali nekęsti, gali mylėti, bet abejingų man nelieka.
Ar žinomumas vargina? Būna visokių dienų... Retkarčiais ir man norisi pasislėpti ir nuo žinomumo, ir nuo įtempto gyvenimo ritmo“, – šypsojosi teisininkė.
Pilka pelyte, vaikščiojančia teismų koridoriais, Rasos tikrai nepavadinsi. Iš gyvenimo ši moteris nori rieškučiomis semti viską, o žinomumas, pasak jos, atvėrė ir vis dar atveria ne vienas duris. Ryški, drąsi, šalta ir griežta, bet kartu itin moteriška – tokią ją pažįsta ne tik sekėjai socialinėje erdvėje, bet ir jos klientai.
– Neseniai feisbuke palaikėte brolius Lavrinovičius, kurių buvimas reklamoje įžeidė dainininkus Jurgį ir Ericą Didžiulius. Ar jie kreipėsi į jus, ar kaskart taip reaguojate į kokią nors aktualiją? Kodėl jums tai rūpi?
– Kas kreipėsi į mane ar ne, negaliu išduoti – advokato ir kliento paslaptis yra šventa. Bet man tikrai rūpi, kas vyksta Lietuvoje, man ne tas pat, kaip gyvens mano šalis po 5 ar 10 metų.
Brolių Lavrinovičių situaciją sužinojau turėdama vos valandos pertrauką tarp posėdžių, tai mane išprovokavo parašyti savo nuomonę, kuri ir suskaldė Lietuvą į dvi dalis.
Negaliu tylėti, jeigu matau neteisybę, žmogaus žeminimą prisidengiant teoriniu kieno nors teisių gynimu.
Esu iš tų, kurie mėgsta į situaciją pažvelgti aštresniu kampu. Ir įvairiais aspektais. Gal todėl, kai atstovauju bylose klientams, jie sako, kad kuriu nestandartinius sprendimus ir dėl to esu išskirtinė.
– Kokios bylos jums arčiausiai širdies, kurias galėtumėte pavadinti išskirtinėmis, kuriomis pati didžiuojatės? Juk yra ir tokių, kuriose sukasi milžiniški pinigai. Ar tų, kurios sujaudina iki širdies gelmių.
– Neseniai esu laimėjusi kelias bylas, vienoje jų ieškinio reikalavimai buvo 1,5 milijono eurų. Tokių laimėtų itin sudėtingų, didelės apimties bylų turiu visą sąrašą, tačiau ar skaičiai ką nors atspindi?
Skaičiai nieko nesako, o man tokios bylos – sunkus, nuoseklus darbas. Žinoma, labai džiaugiuosi, kad jas laimėjau, – esu laiminga, kai laimingi klientai.
Tikrai yra bylų, kurias atsimeni ir po daug metų. Jos paliečia sielą. Visada sukrečia artimiausių žmonių siekiai atimti vienam iš kito viską. Jų būdai gerokai prasilenkia ne tik su įstatymu.
Pėdsakų mintyse palieka ir sutuoktinių išdavystės, turto paveldėtojų iš anksto planuojami veiksmai, akcininkų planuoti verslo perėmimai, įmonių bankrotai, kuriuose didžiausią atsakomybę prisiima visai ne tas, kuris turėtų.
– Kaip atsiribojate nuo klientų išgyvenimų ir emocijų? Juk teismo salėje ašaros daug dažnesnės nei nuoširdus juokas.
– Išmokau, daug dirbau su savimi šiuo klausimu. Tai tikrai nėra paprasta, tačiau negali nuolat gyventi vien bylomis, kitų gyvenimais ir išgyvenimais. Juk esu ne tik teisininkė, bet ir žmogus, turintis savo gyvenimą ir savo jausmus. Neatsiribojusi dar ir pakenkčiau klientų byloms.
– Teisė – lyg ir vyriškas pasaulis – griežtas, šaltas, bejausmis... Čia nėra nei romantikos, nei šilumos, nei jausmų. Kaip jūs, moteris, čia jaučiatės?
– Taip, teisės pasaulis tikrai labai šaltas, kasdien gyvenu ginčų apsuptyje: mano specializacija – teisminės bylos, atstovaujant teisme juk kitaip ir būti negali. Iš tiesų retai sutinku kolegių moterų. Šis pasaulis vyriškas, bet koks jis man žavus!
Kiekviena byla man – kaip nauja knyga. Kuo sudėtingesnė, tuo įdomiau. Niekada negaliu užmigti ant laurų – štai, atrodo, įspūdingą bylą laimėjau, bet prieš akis – vėl visas sąrašas naujų. Atsukusi laiką atgal suprantu, kiek daug kiekviena iš jų man davė.
Kita vertus, ir gyvenime esu gana šalta, konkreti, nesivadovauju emocijomis. Mane išvesti iš kantrybės sunku! Tad tokiame griežtame teisės pasaulyje irgi jaučiuosi kaip namie.
– Ar nesunku konkuruoti? O gal kaip tik žaviai moteriai tame vyriškame pasaulyje atsiveria daugiau durų?
– Su niekuo nekonkuruoju, gal greičiau pati esu ta, su kuria konkuruoja. (Juokiasi.) Žmonės mane myli, patiki bylas tomis akimirkomis, kai jų gyvenimas pastatytas ant kortos. Mano namuose ir kontoroje nevysta gėlės.
Didžiausia mano konkurentė – aš pati. Kasdien klausiu savęs – kas toliau? Ar galiu rytoj būti dar geresnė savo versija?
Moteriai teisės pasaulyje nėra lengva, bet aš jau šį kelią nuėjau, savo sunkiu ir nuosekliu darbu išsikovojau pripažinimą ir žmonių meilę. O ir durys jau daug lengviau atsidaro! Jei neatsidaro, aš jas išspiriu arba įlipu per langą! (Juokiasi.)
– Darbe esate pasitempusi, griežta ledo karalienė. Ar namuose nesinori nusiimti šarvų ir paverkti mylimam vyrui ant peties? Ar nebūna akimirkų, kai norisi būti silpnai ir globojamai stipraus vyro?
– O kas sako, kad aš nepaverkiu? Paverkiu, tik mano ašaras retai galima išvysti. Blogas emocijas, išgyvenimus esu linkusi uždaryti savyje arba palikti sporto salėje.
Niekada neturėjau svajonės būti globojama ar juo labiau išlaikoma vyro. Jau pasiekiau tiek, kad galėčiau ir pati kelis vyrus išlaikyti. (Juokiasi.)
Bet esu rami: jei vieną dieną pavargsiu ar norėsiu padaryti pertrauką, mano gyvenimo draugas po savo stipriu sparneliu tikrai užtikrins man tą svajonių gyvenimą.
– Kad norite studijuoti teisę, žinojote nuo paauglystės. Tėvai norėjo medikės dukters, bet jūsų pasirinkimui neprieštaravo. Kokioje šeimoje augote, kokia buvo jūsų vaikystė?
– Tėvai mane visada palaikė ir palaiko, niekada nejaučiau iš jų jokio spaudimo. Jie manimi besąlygiškai tikėjo ir vis dar tiki.
Augau paprastoje šeimoje, man nieko netrūko. Labiausiai tėvams esu dėkinga už įdiegtas teisingas vertybes – tai, mano nuomone, ir yra svarbiausia. Visą vertybių stuburą – požiūrį į šeimą, pinigus, darbą, gyvenimo tikslus – turiu tėvų dėka!
Kaip šiandien pamenu, kai tėvai statėsi namą. Būdama vos 5 metukų padėjau tėčiui kartu prižiūrėti statybininkus, ėjau kartu, plytas bandžiau nešti, turėjau net savo kibirėlį statybose. Kaip man viskas buvo įdomu ir koks tėtis atrodė protingas!
Gal dėl to iki šiol statybos rangos ginčai man vieni įdomiausių. (Šypsosi.) Tėvai yra mano geriausi draugai. Be galo mėgstu juos lepinti. Būna, kad ryte atsikeliu ir neplanuotai nuperku kelionę į kokį nors jų išsvajotą kraštą. Man tai teikia daug laimės ir vidinės pilnatvės.
Jau galiu padėkoti ir savo būsimiems uošviams, kad jie įskiepijo tokias pat vertybes mano mylimajam. Tikiu, kad į savo gyvenimą žmones pritraukiame neatsitiktinai.
– Šalta, griežta, disciplinuota... Ar tai tikrai vieninteliai epitetai jums apibūdinti? Kokia esate namuose, kai teismų durys užsidaro, o bylos saugiai guli stalčiuje?
– Namuose su vyru tikrai esu visai kitokia, nei mane įpratę matyti darbe, teismuose. Mano vyras – verslininkas, žmogus, iš kurio galėjau daug mokytis ir vis dar mokausi.
Mums abiem svarbu ir gera namuose turėti lygiavertį partnerį ne tik diskutuojant – ir požiūrio, vertybių prasme abu norime žiūrėti viena kryptimi.
Su juo aš rami. Jis daug stipresnis už mane, bet su kitokiu aš ir negyvenčiau! (Šypsosi.)
– Tačiau netvarkote namų, negaminate valgyti – kodėl? Ką mėgstate veikti, kaip atsipalaiduojate po sunkios darbo dienos?
– Gal vieną dieną pamėgsiu ir tai... Gaminu išties retai, tiesiog neturiu tam laiko. Nuolat esu užsiėmusi, tad man tikrai mažiausiai norisi vakare dar galvoti apie maisto gaminimą ar namų tvarkymą. Džiaugiuosi, kad galiu sau leisti to nedaryti ir nesukti dėl to galvos.
Kaip tik šiuo metu kuriamės naujame būste. Dizainerės vis stebisi, kodėl aš nediskutuoju, kur vienas ar kitas daiktas turi stovėti, kokios bus užuolaidos ar kt. Bet tokia jau aš! Nesuku galvos ten, kur geresnius sprendimus gali priimti savo sritį išmanantys profesionalai.
Užuot bandžiusi diskutuoti apie tai, ko neišmanau, geriau nubėgsiu į tailandietišką ar kobido masažą arba tą ankstyvo ryto valandą praleisiu su puodeliu kavos.
– Kokią save įsivaizduojate po 10–20 metų? Kas yra jūsų laimė šiandien ir kokios tos laimės norėtumėte laikui bėgant?
– Save įsivaizduoju atstovaujančią teismuose, padedančią vyro verslams augti. Viskas kaip ir dabar, tik su dar didesne meile gyvenimui. Prie viso to visai tiktų du vaikai ir... šuo. (Juokiasi.)
Šiandien mano laimė – sveiki tėvai, mylintis vyras, darbas, kuriame galiu įgyvendinti savo tikslus. Gyvenime aš jau turiu beveik viską, man net gėda būtų prašyti Dievo dar ko nors!
