Vieniems dizaineriams sėkmės tramplinu tampa socialiniuose tinkluose aplankiusi šlovė, kitiems – turtingų gerbėjų dovanos, o Agnę į sėkmę pakylėjo drugeliai. Daugiau nei prieš dešimtmetį sukurtas drugelio simbolio raštas jau spėjo papuošti pasaulinio garso mados leidinius ir įžymybes – dainininkes Noah Cyrus ir Ritą Orą.
A.Kuzmickaitės vardas jau antrą kartą buvo įtrauktas į oficialią Londono mados savaitės programą, tačiau kalbėdama apie nuopelnus moteris vis dar kukliai šypsosi. Margame gyvenimo pasiekimų sąraše ji nepamiršta paminėti savo vyro atlikėjo Sauliaus Prūsaičio (43 m.) ir jųdviejų dukters Leonardos (9 m.), o mąstydama apie ateitį kritiškai, bet su ramybe pažvelgti tiek į jos auklėjimą, tiek ir į mados pasaulį iš pamatų sukrėtusią koronaviruso pandemiją.
– Neseniai jūsų kolekcija dar kartą parodyta Londono mados savaitėje. Koks apima jausmas, kai jūsų kūriniai žengia koja kojon su garsiausiais pasaulio prekės ženklais?
– Jausmas labai geras. Toks, žinoma, ir buvo mano tikslas. Smagu, kad žingsnis po žingsnio pavyko tai pasiekti. Planus kiek sujaukė pandemija, tačiau esu įsitikinusi, kad kiekvienoje keblioje situacijoje galima įžvelgti ir pliusų.
Juk dabar, vis dar jai siaučiant, kolekcijas pristato tikrai ne kiekvienas. Tiems, kurie išdrįsta, atsiveria dar daugiau galimybių parodyti save.
– Karjeros laiptais kylate itin greitai. Gali pasirodyti, kad tobulėti nebėra kur, tačiau apie ką svajojate tolesnėje perspektyvoje?
– Planuoti sunku, ypač dabar. Net prieš šį mados savaičių sezoną iki paskutinės minutės nebuvo aišku, ar jos įvyks, o jei taip – kokiu formatu.
Siekti daugiau norėsis, bet dabar situacija miglota ir Lietuvoje. Būsime nežinioje.
– Tad kokia gi buvo toji Londono mados savaitė? Sakoma, kad net ir suvaldžius koronavirusą mada niekuomet nebebus tokia kaip anksčiau.
– Lyginant mano pačios patirtį, šiemet aš pristačiau kolekcijos vaizdo filmą, o pati jos pristatyme nedalyvavau. Buvo keletas dizainerių, kurie rodė gyvus pasirodymus, tačiau daugiausia kolekcijos buvo pristatomos virtualiai.
Ar toks formatas pasiteisins, bus aišku ateityje. Yra nuomonių ir, matyt, pagrįstų, kad mados šou – reklaminis renginys, apimantis ne tik naujų apdarų pristatymą, bet kartu ir šou, kurį aplanko įžymybės, garsūs nuomonės formuotojai ir mados žurnalistai, formuojantys papildomą turinį. Kai visa tai dingsta, lieka tik drabužiai.
– Ar jūs smarkiai nukentėjote per pandemiją?
– Viskas įvyko staiga. Iš pradžių buvo net sunku suvokti, kas vyksta. Iki mano kolekcijos pristatymo Lietuvoje buvo likęs vos mėnuo. Buvo parengta ir reklaminė kampanija, bet visa tai teko nutraukti, pasitraukė ir keletas rėmėjų. Viskas atrodė grėsmingai, juk tokiam renginiui ruošiamasi ne vieną mėnesį.
Tačiau situacija aprimo, kolekcijos pristatymą paruošiau vasarą, pandemijos metu itin pasiteisino elektroninė prekyba. Gal didelių finansinių nuostolių ir nepatyriau, bet streso buvo į valias.
– Dažnai esate pavadinama „viena geriausių“, „bene geriausia“ šalies dizainere. Kaip manote, kodėl? Ar iki titulo „geriausia“ ko nors trūksta, ar tiesiog bijote įžeisti kitus kūrėjus?
– Pačiam pasivadinti geriausiu tarsi nelabai mandagu. Kai kas nors save vadina geriausiu, tai atrodo labai ironiška. Viskas nuolatos keičiasi.
Geriau savęs nestatyti į tokią situaciją, nes kam nors visuomet norėsis kvestionuoti, ar tu tikrai esi geriausias.
– Bet Lietuvoje tapo gana įprasta, kad dizaineriai reklamuojasi pasitelkdami išskirtinį savo pačių įvaizdį, skandalingais pareiškimais, o už jus daugiausia kalba jūsų darbai. Esate introvertė?
– Ačiū, tai priimu kaip komplimentą. Iš tiesų esu introvertė. Matyt, dabar tokie laikai, kai introvertams kiek sunkiau prisitaikyti prie išpopuliarėjusių socialinių medijų, kuriose tarsi visuomet turi transliuoti, ką veiki. Viena vertus, man tai patinka, kita vertus, atrodo kaip nuolatinis gyrimasis. Tai kiek kertasi su mano auklėjimu.
Bet daugelis profesionalių dizainerių yra introvertai, nes tai tokia profesija – tu dažnai esi nuo karnavalo atsiribojęs kūrėjas. Aišku, man patinka ir reklaminė mados pusė, fotosesijos. Stengiuosi viską derinti. Bet dėmesį pritraukti darbais, o ne ekscentrišku elgesiu man atrodo priimtiniau, nors ir kiek senamadiškiau.
– Ir tai tik socialinės medijos, o kur dar nuolatos besikeičiančios tendencijos, kintantys vartotojų norai, skatinantys dizainerį būti visuomet pasiruošusį... Kaip jūs susitvarkote su įtampa? Ar būna dienų, kai norite eskizus padėti į šalį ir kur nors užsidaryti viena?
– Žinoma. Spaudimas yra didžiulis. Vis dėlto kūryboje stengiuosi neprisirišti prie tendencijų. Savo kolekcijose stengiuosi joms atiduoti savotišką duoklę, bet jomis nesivadovauti. Pastebėjau, kad prie tendencijų prisirišę prekės ženklai dažnai praranda savo identitetą. Galbūt jie labai gerai pataikė esant vienai tendencijai, tačiau jai pasikeitus jiems sunku save atrasti iš naujo.
Dažniausiai kuriu taip, kaip noriu. Apskritai dizainerio darbas apima daug sričių – pradedant kolekcijų kūrimu ir baigiant jų pristatymų organizavimu, tačiau nuobodu niekuomet nebūna. O ką ir kalbėti, jei prie darbo dalimi tapusio streso prisideda ir šeiminis gyvenimas... (Juokiasi.) Reikia mokėti balansuoti.
– Užaugote intelektualų šeimoje. Ar galima teigti, kad būtent iš ten atsinešėte visas jums sėkmę dabar paklojusias vertybes?
– Manau, kad taip. Aišku, abu mano tėvai – filosofai. Aš filosofe netapau, bet mano mama ir tėtis domėjosi estetika. Viena vertus, man norėjosi šiek tiek žemiškesnės profesijos, kita vertus, jų įtaka mano požiūrio į gyvenimą klausimu – didžiulė.
Pirmosios mano kolekcijos buvo konceptualios, man ir prieš tai, ir iki šiol įdomesnis gilesnis požiūris į madą. Ne vienus metus bendradarbiauju su režisieriais. Tai – mamos indėlis, ji labai domėjosi teatru.
– Jūsų vyras S.Prūsaitis – irgi menininkas. Ar namuose jis toks pat kaip ir ant scenos – šmaikštus, trykštantis energija, nenuspėjamas?
– Būna visaip. Kai išspinduliuoji tiek daug energijos ir pozityvumo į aplinką, namie dažnai norisi tik ramybės ir tylos. Nuotaikų tikrai būna visokių, bet iš esmės jis tikrai pozityvus ir linksmas.
– O kokia mama esate jūs?
– Esu atsakinga, bet tokios turbūt yra visos mamos. Man svarbu, kad būtų padaryti svarbiausi dalykai, bet stengiuosi neperlenkti lazdos. Yra tėvelių, kurie vaikus nori užrašyti į visus įmanomus būrelius ir jiems į galvą sukišti kuo daugiau informacijos, kai jie dar visai maži.
Noriu, kad viskas vyktų tikslingai. Man atrodo, kad vaikui kartais sveika tiesiog pabūti su tėvais. Juk ir iš jų galima daug ko pasimokyti, ne tik iš kokio nors būrelio mokytojos. Ir būtent to, kas tikrai bus naudinga ateityje, o ne tik primins dar vieną bergždžią įsipareigojimą. Yra toks pasakymas, kad vaiką svarbiausia mylėti. Esu būtent tokios nuomonės ir tikiu, kad bėgant laikui viskas susidėlios savaime.
– Su Sauliumi atrodote ne tik viena ryškiausių, bet ir pavyzdingiausių pramogų pasaulio porų. Kaip užsimezgė jūsų pažintis?
– Viskas prasidėjo gana seniai. Kitąmet bus dešimt metų, kai esame susituokę, o susipažinome dar dvejais metais anksčiau. Tada jis grojo grupėje „Happyendless“, jie buvo labai populiarūs, man irgi patiko jų muzika. Bet susipažinome per draugų vakarėlį. Sauliaus iš karto neatpažinau, bet jis pasakė, kad jam patinka mano kolekcijos.
Tada man kiek netikėtas buvo jo suvalkietiškas akcentas.
Praėjo maždaug metai. Buvau laimėjusi stažuotę Berlyne, ten gyvenau keletą mėnesių. Kitoje šalyje man buvo šiek tiek vieniša. Ir vieną dieną sulaukiau gražaus balso vyriškio skambučio, jis prisistatė, kad tai tas pats Saulius ir kad norėtų užsisakyti švarką. Pasakiau, kad esu ne Lietuvoje, kad švarką galėčiau pristatyti vėliau. Pagalvojau, nebent jis norėtų atvažiuoti čia. Dar tą pačią dieną gavau žinutę: „Atvažiuoju.“ Iš pradžių pamaniau, kad tai juokai, bet jis tikrai atvažiavo. Ir nuo to karto nebeišsiskyrėme.
– Kuo jus Saulius patraukė?
– Kaip ir tada, taip ir dabar jį regiu taip pat. Saulius man yra toks tobulo vyro įsikūnijimas. Aukštas, gražus, kūrybingas, turintis gerą humoro jausmą.
Tada jis buvo ir populiarios grupės vokalistas, tad tai buvo tik dar vienas pliusas. Tokia jau esu – arba man iš karto patinka viskas, arba iš karto pamatau, kad nieko nebus.
– Ar esate girdėjusi kalbų, kad be žinomo vyro pašonėje turbūt nebūtumėte taip išgarsėjusi?
– Mes su Sauliumi kartais taip pajuokaujame. Bet vieną kartą jis pats sakė, kad kažkokiame koncerte girdėjo: „Čia tos dizainerės vyras!“ Tad tikrai neaišku, kas kam padėjo.
Tarp mūsų nėra didelio amžiaus skirtumo. Kai susipažinome, aš jau buvau dizainerė. Bet net jeigu kas nors taip ir sakytų, atsakyčiau: „Sauliau, tu tik eik į priekį, aš būsiu tavo žmona.“ Tarp mūsų tikrai nėra jokios konkurencijos. Kai mano vyrui sekasi, tame nematau jokio savęs sumenkinimo.
– Sakoma, kad už stipraus vyro visuomet stovi stipri moteris, tačiau jūsų poroje šešėlyje nelieka niekas. Kaip pavyksta nepaminti vienas kito ambicijų, nusileisti, rasti kompromisą?
– Galbūt nuskambės kiek feministiškai, bet manau, kad protinga, stipri moteris vyrui tikrai padeda. Net pažvelgus iš istorinės perspektyvos – dažnas daug pasiekęs politikas ar kūrėjas šalia savęs turėjo tokią moterį. Teisinga moteris, nebūtinai labai protinga ar stipri, gali vyrui sukurti sąlygas, kurios jam padeda.
Lygiai tas pat galioja ir kalbant apie moteris – joms irgi reikalingas palaikymas. Jeigu šeimoje viskas gerai, atsiskleidžia ir ji. Bet net ir tarp draugų ar draugių gali kilti nedidelė konkurencija dėl smulkmenų, o šeimoje to neišvengsi. Tai – normalu, visada reikia derintis.
Jeigu to nesinori, tikriausiai lengviau gyventi vienam. O daug kūrėjų gyvena vieni.
– Ar šeimoje buvo rimtų krizių? Juk jas įveikti tenka net rimčiausioms poroms.
– Manau, kad gyvenant poroje ilgainiui atsiranda situacijų, kurios sukelia įvairių nuotaikų svyravimų, kuriuos galima pavadinti krize. Bet po kurio laiko visa tai praeina, jeigu pirminis impulsas buvo tikras, viskas grįžta į savo vėžes. Kartais gal ir neverta skubėti skirtis, kaip dabar madinga, nes greitai viskas vėl gali grįžti į harmonijos etapą.
Su nauju žmogumi krizė taip pat gali kilti, tik jau dėl kitų priežasčių. Kol kas mums pirminis impulsas, dėl kurio esame drauge, stipresnis už visokias negandas.
– Prieš kelerius metus esate sakiusi, kad jūsų dukra Leonarda paveldėjo abiejų tėvų gebėjimus. Kaip yra dabar – ji labiau linksta į muziką ar dizainą?
– Niekas labai nepasikeitė. Dabar ji lanko muzikos mokyklą, tikrai turi gerą balsą, tik dar nežinia, ar iš to kas nors išeis. Taip pat ji domisi mada – turi savo įsivaizdavimą, nori, kad viskas derėtų. Man kiek sudėtinga, nes ji ne visada nori rengtis taip, kaip pasiūlau. Bet aš jai leidžiu reikštis. Net ir per pastarąjį mano kolekcijos pristatymą buvome susitarusios, kad ji demonstruos suknelę.
Paskutinę akimirką ji persigalvojo, nes jai buvo nedrąsu. Jos ir neskatinau. Nenorėjau sukelti jokio papildomo streso.
– Dabar jūsų su vyru karjera – aukščiausiame taške, bet laikas svarbus, kai kalbama ir apie asmeninį gyvenimą. Ar jūsų idealios šeimos modelyje yra dar vienas vaikas?
– Aš, žinoma, apie tai galvoju. Aplinkiniai taip pat klausinėja. Iš tiesų gal man ir norėtųsi. Juk teoriškai vaikai yra smagu.
Tačiau mūsų atveju nėra močiučių, kurios galėtų padėti, tad visa priežiūra gula ant mūsų pečių.
Nesinorėtų, kad tai taptų iššūkiu, nes vaiką užauginti nėra taip paprasta. Manau, kad kaip bus, taip bus.
