Su Deimante susisiekti pavyko tik vėlyvą vakarą. Fone buvo girdėti automobilio variklio ūžesys ir kiek pavargęs, bet entuziastingai nusiteikęs balsas. „Jeigu ne paslaptis, kada pastarąjį kartą miegojote?“ – atsargiai jos paklausiau. „Jeigu kelias valandas per parą pavyksta pamiegoti, būna puiku. Neturiu laiko nei pašnekėti su tėvais, nei su savo vyru, visą laiką iš rankų nepaleidžiu telefono, šiuo metu gyvenu vien tuo“, – atsiduso moteris.
– Viskas prasidėjo taip neseniai. Kretingos rajone savo šuns beieškojusi kretingiškiškė aptiko nelegalią šunų veisyklą. Ir tada karuselė ėmė suktis it pasiutusi – tapo žinoma, kad tokių veisyklų Lietuvoje – begalė, prie jų dieną naktį budi savanoriai, netyli ir žinomi žmonės. Kaip viskas per tokį trumpą laiką įgijo tokį pagreitį?
– Viskas prasidėjo nuo dingusio šunelio Sniegiaus. Jo šeimininkė, padedama draugų, pradėjo jo ieškoti. Prie vieno apleisto namo ji išgirdo šunų lojimą. Moteris pašvietė į langą ir namo patalpose pamatė daug šunų, tarp kurių – ir savo augintinį – jis sedėjo uždarytas ankštame narve. Kadangi buvo naktis, ji negalėjo sulaukti skubios pagalbos. Kiek vėliau, Sniegiaus šeimininkės pagalbos prašymą internete man parodė draugė. Ji pasiūlė važiuoti šiek tiek vėliau, o aš paskatinau mus nieko nelaukti, važiuoti dabar.
Viskas įsisiubavo – į tą vietą atvažiavo policija, televizija, pati informacija aktyviai dalinausi socialiniuose tinkluose... Pagaliau atvažiavo ir namo savininkė, ji atidarė duris, gyvūnus pavyko išgelbėti. Važiuojant namo pradėjau mąstyti, kad tai tikrai nėra viskas. Į mane ne už ilgo kreipėsi žmonės, kuriems pavyko atrasti dar vieną, tokio paties pobūdžio vietą tvarte. Vaizdas buvo tragiškas: čiau-čiau, taksiukai...
Prie gyvūnų gelbėjimo operacijų pradėjo masiškai jungtis žmonės, visi susivienijo, dabar žmonės veikia visoje Lietuvoje. Net neįsivaizduoju, kaip visą tai užvedžiau (Juokiasi). Bet viskas gavosi natūraliai. Aš manau, kad tai – tik maža detektyvo dalis. Nežinau, kas dėsis toliau...
Jau vien po keturių dienų buvo aplankyta virš 50 vietų. Dabar yra kuriamos specialios sistemos, miestams paskirti vadovai, stengiamąsi kuo labiau sistemizuoti gelbėjimo darbus. Iš tiesų, jokios institucijos nepadarė tiek, kiek padarė paprasti žmonės.
– Buvote minėjusi, kad Lietuvoje veikia ištisas nelegalių veisyklų klanas. Ar turite konkrečių įrodymų?
– Taip, įrodymų yra, visa informacija yra pateikta policijai. Mes žinome, kaip jie visi yra susiję, kaip vieni pas kitus kergia šunis. Ranka ranką plauna, visi vieni kitiems padeda, jei kris vienas, kris ir kitas... Jie nėra paprasti, eiliniai žmonės. Tai yra mafija. Pirmą dieną aš nesupratau, kur įkišau koją.
Tik kiek vėliau suvokiau, kur aš įsivėliau. Tai – lyg prekyba žmonėmis, veikia ištisas klanas, juodoji rinka. Turime įrodymų, jog specialiosios tarnybos į tam tikras vietas buvo kviestos ne vieną kartą. Tie, kas negali dirbti, turėtų atsistatydinti.
– Toks sujudimas už gyvūnų teises Lietuvoje – ne pirmasis, bet daugelis tiki, kad būtent dabar pavyks pasiekti pokyčių. Kodėl? Žmonės nebeturi kantrybės užmerkti akis prieš blogą elgesį su gyvūnais?
– Manau, kad dabar tiesiog atėjo metas. Artėja rinkimai, politikai gali įrodyti, ką jie iš tiesų sugeba padaryti. Ir ne tik dėl gyvūnų – apskritai – dėl mūsų visų. Kasdieną matau susivienijusius žmones, nežinau, kada taip yra buvę. Tai kone istorinis momentas.
– Gyvūnų teisių gynėjai šiuo metu siekia uždrausti nelegalias veisyklas. Ką, jūsų nuomone, dar būtų galima pagerinti gyvūnų teisių atžvilgiu Lietuvoje?
– Mano nuomone, valstybė turėtų padėti žmonėms iškastruoti jų augintinius, paremti tuos, kurie to savo augintiniams neišgali leisti. Taip pat, žmonės pasiėmę gyvūną privalėtų jį čipuoti. Be to, reikėtų labiau padėti gyvūnų prieglaudoms, įsitikinti, ar visos jos veikia skaidriai.
– Dėl žiauraus elgesio su gyvūnais Lietuvoje gresia viešieji darbai, bauda, areštas arba laisvės atėmimas iki vienerių metų. Kokios baudos turėtų būti taikomos gyvūnų skriaudikams, jūsų nuomone?
– Mano nuožiūra, turėtų būti taikoma mirties bausmė. Bet, kadangi, mirties bausmės nėra taikomos įvykdžius žiaurius nusikaltimus su žmonėmis, tai ką ir bekalbėti, jeigu nusikalstama prieš gyvūnus. Arba kalėjimas. Jūs neįsivaizduojate, ką mes matėme. Gyvūnų kaulai, kartuvės... Taip besielgiantys yra ne žmonės. Jeigu jie gali nuskriausti gyvūną, kodėl jie negali nuskriausti žmogaus?
– Pati auginate ne vieną šunį.
– Taip, šiuo metu auginu tris. Vieną palaidojau prieš mėnesį. Tą, pekinų veislės kalytę, aš priglaudžiau. Ji buvo akla, raiša, vieni kaulai. Atrodė, kad gyvūnėlis gyvenime nebuvo pajutęs meilės. Drauge su veterinarais manėme, kad ji irgi buvo daugintojų auka – kai ji tapo nebereikalinga, ją išmetė. Ir rado miške.
– Iš kur ir kada jums įsiplieskė meilė gyvūnams?
– Mano tėvai irgi labai myli gyvūnus, ypatingai, – mano tėtis. Nuo vaikystės mane vesdavosi į lauką pašerti kačiukų, kartu ręsdavome inkilėlius, ieškodavom gyvūnėliams namų... Kažkaip man pačiai visuomet viduje buvo aišku, jog niekas negali būti nuskriaustas. Pati nuo mažens nevalgau mėsos, apie mitybos įpročius intensyviau galvoti pradėjau nuo 15 metų. Ir ne dėl to, kad man mėsa – neskanu. Mano nuomone, tai yra atimta gyvybė. Man nelogiška – kaip galima kažkam ją tiesiog atimti? Ypač šiais laikais, kai yra tiek valgymo pasirinkimo galimybių.
– Ar esate iš tų žmonių, kuriems pikta, kai kiti valgo mėsos produktus, ar jums vis vien?
– Visą laiką stengiuosi pasakyti savo nuomonę, jaučiu, kad tai yra mano pareiga. Noriu suteikti žmonėms šansą pasikeisti. Tačiau jeigu žmogus visvien pasirenka valgyti mėsą, tai yra tik jo paties pasirinkimas. Galiu pasakyti, kad labai daug žmonių per mane tapo veganais, vegetarais (Šypsosi).
– Esate sakiusi, kad šunys jums – kaip vaikai. Ar aplinkiniai dažnai klausia, kada susilauksite sąvųjų atžalų? Ar jaučiate dėl to spaudimą?
– Jie man yra vaikai. Augintiniu tu rūpiniesi, jį maitini, jis nuo tavęs yra priklausomas. O kada aš pati turėsiu vaikų? Aš turėsiu tų vaikų, bet norėčiau turėti savo vieną vaiką, po trisdešimties, o kitus norėčiau įsivaikinti.
Nesuprantu, kodėl aš pati turėčiau gimdyti vaikus, kai tiek daug jų neturi namų. Vieną savo vaiką norėčiau turėti norėdama pajusti, ką tai reiškia, norėdama pratęsti giminę. Mano pačios tėtis buvo įvaikintas, tad aš tikrai tam prijaučiu.
