Rugpjūčio 21-ąją dviejų dukrų – ketverių Vasaros Erikos ir pustrečių Auroros – mama atšventė jubiliejų – moteriai suėjo 40 metų. Erika neslepia: „Jaučiuosi išsipildžiusi, rami, susitaikiusi su savimi. Šiandien esu geriausia savo pačios versija.“
– Kai tau 20 ar net 30 metų, ir visuomenė iš tavęs daug tikisi, ir pats jautiesi lyg turintis įvykdyti tos visuomenės planą: turėti vaikų, vyrą, daryti karjerą, būti graži ir protinga...
– Taip, visi kas netingi – pradedant artimaisiais ir baigiant gyvenimą jau „susitvarkiusiais“ draugais, – tau nuolat draugiškai baksnoja ir primena, ką tarsi turėtum būti padaręs.
O dabar man – ramybės laikas. Jaučiuosi viską padariusi, dėl ko išgyvenau ir bijojau, liko tik tuo mėgautis. Sau vis dar esu jauna – man patinka, kaip atrodau. Ir nors vaikų atėjimas į šį pasaulį paliko pėdsakų mano kūne, jis nejaunėja, vaizdas veidrodyje negąsdina. Jau turiu patirties ir jaučiuosi protingesnė už save trisdešimtmetę.
Šiais laikais tai toks visa apimantis galimybių amžius – 40-metė gali būti ir močiutė, turėti suaugusį vaiką, ir jauna mama, ant rankų sūpuojanti pirmagimį. 40-metė gali būti vakarėlių liūtė ir dar tik ieškoti savo princo – ir tai bus visiškai normalu, ji tikrai nebus nurašyta, jei bus šiuolaikiška ir neturinti vidinių demonų. Viena 40-metė gali džiaugtis savo karjeros viršūne, kita – nuspręsti viską iš esmės gyvenime keisti ir imtis naujų iššūkių. 40-metė dar viskam turi laiko.
Manęs niekas nebeveja. Niekada neslėpiau savo amžiaus, o dabar, sakydama, kad man jau keturiasdešimt, jaučiuosi puikiai matydama nustebusius žvilgsnius. Mano amžiaus moteris vis dar gali būti seksuali, gali dėvėti trumpas sukneles ir nebepaisyti senojo „kai tau 40“ aprangos kodo.
Būtent artėjant 40-mečiui išsinėriau iš kostiumėlių ir elegantiškų suknelių, nešioju paprastutes gėlėtas suknutes po 5 eurus, kurias parsivežiau iš Tailando, ir su jomis bei kedukais einu į susitikimus. Mano vidinės vertės nebeapibrėžia kostiumėliai, ją jau turiu viduje.
Nebeturiu rūbais įrodinėti statuso, jaučiuosi jį užsidirbusi. Dabar jau ramiai galiu ir sau, ir kitiems pasakyti: niekada nebuvau ir nebūsiu solidi verslininkė. Nes esu renginių režisierė su milijonu kūrybinių idėjų, kuriai daug įdomiau padaryti įspūdingą renginį, nei iš jo uždirbti įspūdingą pelną.
– Tačiau būdama 20-ies ar net 30-ies manei kitaip...
– O taip, į susitikimus eidavau pasipuošusi brangiu kostiumėliu ir su aukštakulniais! Turbūt kaip ir dabartiniai 30-mečiai. (Juokiasi.) Taip, man tikrai atrodė, kad 40-metis lygu mirčiai, laidotuvėms, gyvenimas baigiasi. Bet dabar matau neribotas galimybes. Tai naujasis trisdešimt! Ir tikiu, kad seniau panašiai jausdavosi 30-metės moterys, tekėjusios ir vaikus gimdžiusios kur kas anksčiau.
– Feisbukas neseniai vėl priminė pačios mintis, rašytas prieš 30-ąjį gimtadienį. Manei, kad jau derėtų norėti turėti vaikų, jau būti pasiekusiai karjeros, uždirbusiai milijoną, o neturi nieko.
– Tada ir neturėjau nieko: buvo vos tik prasidėjusi krizė, aš ką tik su didžiule paskola nusipirkusi gyvenamą sodo namą, kuris nuvertėjo akimirksniu, man siūlo mažinti algą (buvau samdoma darbuotoja). Neturėjau jokio noro būti mama. Negana to, sužinojau, kad mano tuometis mylimas vyras yra man neištikimas.
Tas mano mintis feisbukas man primena kasmet prieš gimtadienį. Uždirbo mano įmonė per 10 metų tą milijoną, ir verslą susikūriau – dirbu svajonių darbą, kur save absoliučiai išreiškiu, esu vertinama renginių rinkoje kaip žmogus, kuris niekada nepristinga kūrybinių idėjų ir turi puikią komandą joms įgyvendinti. Turbūt esu vienintelė, kuri neturi savo įmonės tinklalapio, – mus klientai rekomenduoja vieni kitiems. Savo darbu džiaugiuosi ir jį myliu.
Pagimdžiau dvi nuostabias dukras ir supratau, kad jos – mano laimė, išsipildymas ir nemirtingumas.
Per tuos 10 metų įgijau viską. Norisi visas 30-metes apkabinti ir tyliai į ausį sušnabždėti, kad viskas bus gerai, net jei dabar manai kitaip. Būčiau apsidžiaugusi, jei tuomet man kas nors būtų tai pasakęs. Todėl ir dalijuosi šia savo patirtimi.
– Padarei, užgyvenai viską, dėl ko bijojai. Ko Erika bijo šiandien?
– Man labai patiko Vaivos Rykštaitės mintis, kad gimus vaikams pradedame savyje nešiotis mirtį. Niekada anksčiau nebijojau mirti. Ir mano pomėgiai buvo rizikingi – nardymas, parašiutizmas.
Dabar, augindama dukras, bijau mirti. Jaučiuosi įsipareigojusi joms, nepaisant bet kokių sunkumų. Esu labai pažeidžiama per vaikus, kaip ir visos mamos. Bijau ne tik jų mirties ar ligos. Bijau pati jas sutraumuoti, bijau nuoskaudų jų galvose.
Tikiuosi, jog užaugusios jos turės tokį stiprų ryšį su manimi, kad viską nebijodamos pasakys man per mūsų pokalbius, kurių tradicijas kuriame jau dabar.
Galėsiu jų atsiprašyti už savo neišvengiamai padarytas klaidas. Nes visos mamos jų daro. Taip buvo ir bus. Svarbu, kad tas klaidas paskui turėtume drąsos ir stiprybės pripažinti ir jų neneigti, kad ir kaip skaudės būti kaltinamoms dėl jų. Juk, rodos, savo vaikams atidavei visą save.
Tai amžinas dukrų ir mamų ratas. Ir aš nepaprastai džiaugiuosi, kad galiu bandyti kurti jį su savo dukromis. Kad ir su nemaža baime, jog nepavyks.
Dar viena didžiausių mano baimių ilgą laiką buvo atimti iš dukrų šeimą. Pati augusi su patėviu buvau sau pasakiusi, kad padarysiu viską, kas tik nuo manęs priklausys, jog jos augtų su tėčiu.
Baimės dėl pinigų neturiu, nors dabar renginių organizatoriams vis dar sunku atsigauti. Juk mūsų rinka nukentėjo lygiai taip pat kaip turizmo. Prieš 10 metų jau išgyvenau didžiąją finansinę krizę. Žinau, kad vėl uždirbsiu tuos pinigus. Mano patirties ir įdirbio karantinas neatėmė – atėmė tik užsakymus ir pinigus.
Žinau, ką reiškia visiškai neturėti pinigų, – tai ne pasaulio pabaiga. Daug baisiau būtų prarasti nuolatinių klientų pasitikėjimą ir reputaciją, kuriuos tiek metų kūriau.
– Esi pasiryžusi padaryti viską, kad dukros augtų visavertėje šeimoje. Tačiau karantino pradžioje tavo vyras Pranas Slušnys paliko jus su mergaitėmis ir išėjo...
– Taip, tačiau čia neturiu sau priekaištų – iki tol buvau padariusi tikrai daug ir net viską, kad išsaugočiau šeimą. Esu tikra, kad visos šeimos patiria krizių, santykių bangavimą. Klausimas čia tik tas, ar pati šeima ir jos išsaugojimas yra vertybė. Ar vertybė – tik tavo asmeninė būsena ir gerovė.
Šeimą kuria ir puoselėja du žmonės – atėjo laikas, kai Pranas priėmė sprendimą išeiti. Taip sutapo, jog jis išėjo pirmosiomis karantino dienomis, kai aš ir mergaitės labai sirgome ir manėme, kad galime būti užsikrėtusios koronavirusu, turėjome visus aprašomus simptomus. Be to, aš buvau neseniai grįžusi iš Tailando – kai išvykau, viskas buvo ramu, o grįžau į visuotinę paniką.
Buvome visiškoje izoliacijoje, laukėme, kol atidarys mobiliuosius punktus. Kodėl nesityrėme klinikose? Nes ligoninėje mus su mergaitėmis būtų guldę atskirai, o jos dar per mažos vienos būti ligoninėje tarp skafandrais vilkinčių svetimų žmonių. Vyras atsisakė būti dukrų lydinčiuoju asmeniu ligoninėje ir gultis su jomis. Jis išėjo.
Likome namuose, vaistai baigėsi, produktų į namus nebuvo įmanoma užsisakyti, aš su didžiule temperatūra negalėjau net atsikelti pagaminti maisto, dukros jautėsi prastai...
Artimųjų aš neturiu. Mano geriausios draugės augina kūdikius – neturėjau teisės prašyti jų pagalbos. Esu be galo dėkinga svetimiems žmonėms, kurie susirūpino ir nepaliko bėdoje, – patys rizikuodami savo sveikata vežė mums prie durų vaistus, maistą... Manęs nuolat klausdavo, kuo gali padėti. Neturėjau kitos išeities, kaip tik tą pagalbą priimti. Dėl vaikų. Nebeturėjau orumo, nemačiau prasmės ką nors slėpti ar apsimesti, kad viskas puiku, kai taip nebuvo.
Tuo metu buvo labai sunku, visos trys išgyvenome pragarą. Tačiau galiausiai atidarius mobiliuosius punktus mes išsityrėme vienos pirmųjų, atsakymas buvo neigiamas. Nebeprivalėjome izoliuotis, mūsų nebebijojo ir galiausiai patekome pas savo gydytoją, gavome antibiotikų, pasveikome... Prasidėjo mūsų rojus, mūsų aukso amžius!
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Stilius“ numeryje!
