Dailios ilgaplaukės moters riešutų spalvos akimis gyvenimo istorija neprimena aistringų melodraminių serialų. Kaip pati sako, patyrė dvi meiles ir tie vyrai tapo jos teisėtais vyrais.
Vis dėlto jos vedybinė patirtis tokia skirtinga, kad Rūta galėtų parašyti knygą, kurioje sudėliotų savo dvasines įžvalgas apie moters pasaulėžiūrą skirtingais amžiaus tarpsniais.
Su pirmuoju vyru, sūnų Roko ir Ąžuolo tėvu, gydytojos profesiją turinti moteris pragyveno 14 metų. Tai buvo tradicinė tų laikų meilės istorija: susipažino mokyklos laikais, studijų metais susituokė, gimdė vaikus ir mokėsi kūrenti šeimos židinį.
Bet įvyko skyrybos, po kurių Rūta labai ilgai šalia neturėjo artimo žmogaus. Moteris kopė karjeros laiptais tuomet jau dirbdama vienoje farmacijos kompanijoje, augino vaikus, lankė teatrus, parodas ir stengėsi atrasti kuo glaudesnį ir harmoningesnį ryšį su savimi, kad vienatvė, nepaisant skausmingų išbandymų, irgi taptų draugiška gyvenimo palydove.
Prieš kokius penkiolika metų paklausta, kokiam vyrui ryžtųsi atiduoti savo meilę, Rūta sakė neturinti idealo, o vyras tiesiog turi kristi į širdį.
„Žinau viena – jis neturi būti pavargęs nuo gyvenimo. Tokie vyrai dažniausiai būna po skyrybų. Manau, kad jos vyrams dažnai būna skausmingesnės nei moterims, nes po jų vyrai lieka be namų, pinigų, vaikų. Pirmiausia, ką turėčiau daryti, – atgaivinti vyrą, parodyti gyvenimo spalvas. Atiduočiau daug savo energijos. Bet nežinia, ar už tai man bent padėkotų“, – apie savo neskubėjimą megzti santykius anuomet kalbėjo R.Samuolienė-Jurkštienė.
Tačiau įkopusi į penktąją dešimtį Rūta sutiko vyrą, kuris pats įliejo į jos kasdienybę naujų spalvų ir suteikė saugumo jausmą.
Šių metų pradžioje po ilgametės draugystės įvyko Rūtos ir verslininko Petro Jurkšto (56 m.) vestuvės. Ši santuoka antroji ir kitokia abiem – išauginta brandos, išlaukta, persmelkta patirties.
– Po skyrybų ilgai neskubėjote nerti į naujos meilės vandenis. Kaip susipažinote su Petru?
– Neakivaizdžiai turbūt kalta Indija. Su Petru susipažinau Vilniuje, tokiame savotiškame Indijos tradicijų ir kultūros mylėtojų klube. Ten būdavo medituojama, prie arbatos vykdavo pokalbiai. Sekmadieniais ten rinkdavosi įvairių profesijų bendraminčiai, trokšdami per dvasinę praktiką nusimesti nuovargį, slegiančią kasdienybės naštą ir bent trumpam pabėgti nuo šurmuliuojančio pasaulio. Man patiko ten sutikti žmonės, atmosfera, ramybė.
Su Petru, kaip ir su visais ten besirenkančiais žmonėmis, šiltai bendravome, bet laikėmės pagarbaus atstumo, nes tai nebuvo pažinčių klubas. Kartą, baigiantis vienam iš pasibuvimų, Petras mane pakvietė išgerti arbatos. Na, vieną kartą atsigėrėme arbatos, kitą ir kažkaip pradėjome draugauti. Nueidavome į parodą, koncertą ar kiną, bet jokių didelių ateities planų neturėjome.
Labai greitai atsiskleidė, kad Petras – įdomus, gilus, daug dalykų išmanantis žmogus. Jis praplėtė mano žinias sporto srityje, ypač daug pasakojo apie krepšinį, futbolą. Man tai buvo labai naudinga, nes sūnūs visada domėjosi sportu.
– Tačiau kartu apsigyventi neskubėjote?
– Nuo 2008 m. draugavome susitikinėdami gal kokius penkerius metus. Apie bendrą buitį abu ilgai negalvojome. Vyresniame amžiuje dažnu atveju, kai visos didžiosios gyvenimo aistros būna nurimusios, kur kas svarbiau nei bendras gyvenimas po vienu stogu, daug didesnė vertybė yra artimas draugas, su kuriuo gali kalbėtis, pasikliauti, dalintis svajonėmis, gauti dvasinį palaikymą, keliauti.
Paprastai kiekvienas vyresnio amžiaus žmogus jau būna suvalgęs ne vieną pūdą druskos, palaužytas įvairių gyvenimo vėtrų, ir nors gali pasidžiaugti įgyta patirtimi, jau nėra toks nutrūktgalvis ir drąsus kaip jaunystėje, todėl savo asmeninę teritoriją, ten nusistovėjusią tvarką labai saugo.
Bent jau iš mano pusės tikrai svarbiausia buvo draugystė. Aš gyvenau savo būste, auginau nepilnamečius vaikus.
Visi mano vakarai buvo užimti – tai šokiai, tai joga, tai teatras. Ir ką nors tarp tų savo ritualų įterpti nebuvo taip lengva, kaip ir keisti nusistovėjusio gyvenimo būdo, prie ko nors derintis.
Iš pradžių mus vienijo sekmadieninis klubas, laukdavau tų susitikimų, nes žinojau, kad eisime kur nors pasivaikščioti, išgerti arbatos ar į kiną.
Manau, kad draugystė partnerystėje yra aukščiausia, visa apimanti bendravimo forma ir turbūt įdomiausia bei stabiliausia, nes tikrų draugų niekas nepalieka nei džiaugsme, nei bėdoje. Nors negyvenome po vienu stogu, Petras pasipiršo prieš dešimt metų, 2010-aisiais.
– Abu iš ankstesnių santuokų turėjote vaikų. Kaip jie priėmė jūsų santykius?
– Petrą į savo namus pasikviečiau po kelių mėnesių draugystės. Pristačiau sūnums kaip draugą, kartu papietaudavome, pavakarieniaudavome. Petras mano sūnus iškart pavergė žiniomis apie garsiausius krepšinio, futbolo klubus, sporto žvaigždes.
Man atrodo, kad ir Petro dukterys mane teigiamai priėmė, susitikusios eidavome į kiną, piceriją.
Mano tėvai irgi Petrą pamilo, ypač mama. O vyro tėvai iki mums susipažįstant jau buvo iškeliavę anapilin.
– Galiausiai ryžotės pradėti bendrą gyvenimą po vienu stogu?
– Daiktų vienam pas kitą nereikėjo nešti. Petras mums sukūrė naują erdvę – Vilniuje pastatė namą, kad nei vienam, nei kitam nereikėtų būti užkuriu ir derintis prie kieno nors taisyklių. Norėjome atversti naują lapą.
Manau, kad vyrui ateiti gyventi pas moterį yra visiškai netinkamas dalykas, aišku, visaip gyvenime būna, bet Petrui toks scenarijus visiškai netiko. Ir aš nebūčiau norėjusi kraustytis į jo būstą. Naujuose bendruose namuose kartu gyvename šešerius metus.
– Kodėl taip ilgai delsėte įteisinti santuoką?
– Tiesiog buvo aišku, kad mes kartu, savotiška šeima. Manau, santuoka yra tik viena šeimos įprasminimo formų.
Gyvenimas be antspaudo pase irgi gali tapti šeimos uostu, jei tik abu žmonės to nori.
Iš pradžių vos tik įsikėlę į naujus namus iškart norėjome susituokti – planavome surengti įkurtuves ir vestuves. Bet tai trūko tvoros, tai nebuvo laiptų turėklų, dar kažkokie neužbaigti darbai badė akis. Galiausiai teko pripažinti, kad darbai niekada nesibaigs.
– Kokios buvo jūsų vestuvės?
– Planavome susirašyti tik su liudininkais, pavakarieniauti ir grįžti namo. Bet artėjant lemtingai datai Petras pasakė, kad reikėtų surengti šventę draugams.
Restorane susirinko apie trisdešimt žmonių. Vestuvės buvo linksmos, gražios, norėčiau, kad ir gyvenimas būtų panašus.
– Ar sukiojantis bendroje erdvėje nekilo kokių nors sunkumų, poreikio keistis?
– Žinoma, gyvenimas nestovi vietoje ir įlieja įvairių pokyčių. Ne tas pat yra vaikščioti vienam pas kitą į svečius, po to išsibėgioti po nuosavas erdves ir toje pačioje vietoje būti nuo ryto iki vakaro.
Per tiek metų jau neblogai pažįstu savo vyrą, žinau, ko jis nori. Kita vertus, į kito žmogaus gyvenimą įsiliejus su savo charakteriu, įpročiais, nebūtinai vien teigiamais, reikia elgtis pagarbiai, būtina derintis.
Harmoningų santykių puoselėjimas šeimoje yra kasdienis sunkus, nesibaigiantis darbas.
– Ar po vedybų kas nors pasikeitė?
– Iš esmės, sakyčiau, nepasikeitė. O jei kas pasikeitė, tai gal į gerąją pusę. Santuoka – tarsi namo stogo uždengimo ritualas, dviejų žmonių apsisprendimo per gyvenimą eiti koja kojon galutinis įprasminimas. Dabar yra ne tik daugiau metų, bet ir daugiau proto, išminties, kurios trūko jaunystėje, tad žvelgdamas iš savo varpinės puikiai suvoki, kad negali viskas būti taip, kaip tu nori.
Ir jei tarpusavio santykiai telpa į tolerancijos rėmus, tada viskas gerai.
– O kas nusprendė, kad medaus mėnesį praleisite Peru?
– Žinoma, Petras. Jis jaučia ypatingą trauką Lotynų Amerikos šalims. Būdamas mažas pasipuošęs plunksnomis mėgo žaisti indėnus, domėjosi inkų, majų civilizacijomis. Jį traukia tie kraštai, jis ten gerai jaučiasi.
Anksčiau lankėmės Brazilijoje. O Peru buvo jo vaikystės svajonė. Atidėlioti išvykos nebesinorėjo, nes tai tolima, nelengva kelionė. Joje išbuvome faktiškai visą mėnesį. Pabaigoje kelias dienas praleidome Čilėje ir nuskridome į Velykų salas.
– Norėčiau grįžti į praeitį. Suprantu, kad pirmosios skyrybos paliko gilių randų?
– Skyrybos dažnu atveju yra dramatiškas išbandymas. Ištekėjau jauna, visiškai nepatyrusi savarankiško gyvenimo. Gyvenau pas tėvus, o paskui iškart su vyru įsikūrėme mano tėvų bute. Jų santuoka man buvo pavyzdys. Jaunystėje buvau užkietėjusi perfekcionistė, troškau idealios šeimos. Ir kai kas nors vyksta ne taip, kaip, atrodo, turėtų būti, galvoji, kad viską reikia baigti, keisti.
Dabar žvelgdama iš išminties bokšto suprantu, kad skyrybos suteikė skausmo ne man vienai. Šeimos struktūroje dalyvauja ne du žmonės. Kai kas nors nutrūksta, tai vienaip ar kitaip paliečia daug žmonių. Bet praėjo daug metų ir nesinori iš spintos traukti senų skeletų.
– Tikriausiai po skyrybų kavalieriai bandydavo asistuoti, kviesdavo į pasimatymus?
– Buvo gerbėjų, lengvų įsimylėjimų. Bet kad žmonės brandžiame amžiuje kurtų rimtus santykius, reikia daugiau sąlyčio taškų. O gal aš laukiau Petro? (Juokiasi.)
– O gal gerbėjus atbaidydavo jūsų intelektas? Minėjote, kad jūsų intelekto koeficientas 168. Palyginimui – aktorės Sharon Stone, kurią visas pasaulis giria už erudiciją, jis siekia 151.
– Kai jau dirbau farmacijos srityje, kad pasisemčiau ekonomikos žinių, sumaniau stoti į Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultetą.
Tai buvo dvejų metų studijos, kurias galėjo rinktis jau turintys vieną aukštojo mokslo diplomą. Per studentų atranką buvo pateiktas intelekto testas.
Susikaupiau ir sėkmingai atlikau. Bet žinote, kaip kartais būna: vieną dieną intelektas labai aukštas, o kitą dieną jau kitoks. Bet galiu patikinti, kad Petras – labai intelektualus žmogus. Tikome vienas kitam, nes jei nebūčiau radusi su vyru bendros kalbos, vargu ar būčiau mezgusi santykius.
Aišku, moteriai reikia partnerystės, artimo ryšio, draugystės, su laiku ir saugumo jausmo. O vyrui turbūt reikia moters, kuri jį įkvėptų, juo didžiuotųsi, skatintų siekti tikslų.
– Kalbant apie profesinius pasirinkimus, tas kelias irgi buvo šiek tiek vingiuotas. Iš pradžių jus traukė teatro scena, bet atsidūrėte medicinoje, o vėliau likimas nubloškė į farmacijos sritį.
– Man dar besimokant mokykloje mama sakydavo, kad moteriai labai svarbu turėti profesiją, todėl liepdavo pamąstyti, ką suaugusi norėčiau daryti kiekvieną dieną. Juk kai turi mėgstamą darbą, pusę gyvenimo gali laikyti sėkmingu. Kitas svarbus pagrindas po kojomis – šeima, vyras. Čia irgi patarė atidžiai rinktis antrąją pusę, pasitelkti ne tik jausmus, bet ir protą.
Aktorystės periodas prasidėjo, kai lankiau moksleivių teatrą pas Valeriją Karalienę sostinės Profsąjungų rūmuose. Gavau pagrindinį vaidmenį spektaklyje „Eglė žalčių karalienė“.
Spektaklis buvo labai gerai įvertintas, net gavau apdovanojimą Vaikų teatro festivalyje už geriausią moters vaidmenį. Tada kilo mintis, kad reikėtų pasirinkti aktoriaus profesiją, bet visas kortas sumaišė vienas profesinio ugdymo renginys, vykęs Antakalnio vaikų poliklinikoje.
Mes, vyresniųjų klasių moksleiviai, susibūrėme pediatrės kabinete ir stebėjome, kaip ji tikrina sveikatą vienam vaikui. Mane užbūrė darbo specifika, balti chalatai, poliklinikos kvapas.
Po to apsilankymo apsisprendžiau stoti į mediciną ir pradėjau kryptingai ruoštis stojamiesiems, o teatrą palikau. Baigusi studijas kelerius metus poliklinikoje dirbau vaikų gydytoja, o pagimdžiusi antrą sūnų išėjau motinystės atostogų.
Kaip tik tuo metu į Lietuvą pradėjo ateiti farmacijos kompanijos. Nutariau padirbėti, darbas labai įtraukė, tad iki šiol sukuosi šioje srityje.
– Ypatingą įspaudą siekiant tikslų profesiniame ir asmeniniame gyvenime paliko Amerika, kai 1991 m. jūs viena su mažais vaikais pusmečiui išvykote pas ten įsikūrusią seserį. Ten jums atsivėrė akys dėl daugelio dalykų?
– Amerika buvo pirmoji užsienio šalis, į kurią išvykau. Ten virė visai kitoks, anksčiau man nepažįstamas gyvenimas. Buvo įspūdinga matyti vairuojančias moteris, netgi senutes.
Lietuvoje sovietinė uždanga buvo neseniai atidengta ir dar vyravo gajūs anų laikų stereotipai – ką moteris gali, o ko ne. Nors turėjau vairuotojo teises, buvau įtikinta, kad moteriai sėdėti prie vairo neduota. Dabar tai skamba juokingai. Grįžusi iš Amerikos, nekreipdama į nieką dėmesio, pradėjau vairuoti automobilį.
Už Atlanto mane nustebino, kiek daug yra palengvinimų buityje. Grįžusi iš kelionės įsigijau pirmąją skalbimo mašiną. Iki tol maniau, kad man jos nereikia, skalbiau rankomis ir net buvau įtikėjusi, jog man tai patinka.
– Gal Amerika įkvėpė dalyvauti grožio konkurse?
– Vienas veiksnių, įkvėpusių dalyvauti grožio konkurse, buvo tai, kad tuo metu jie Lietuvoje buvo itin populiarūs. Konkursai vykdavo didelėse scenose, buvo transliuojami per televiziją.
Mane ten vedė smalsumas, teatro scenos ilgesys. Tikrai nesijaučiau esanti gražuolė, juolab kad niekas manęs tokia nevadino. Priešingai, maniau, jei aplinkiniai būtų sužinoję apie mano užmačias, geriausiu atveju būtų suglumę ar pasijuokę.
Tad nenorėdama turėti išankstinių kieno nors vertinimų nuėjau į atranką niekam nepasakiusi, net šeimos nariams.
Kita vertus, kovotojo geną esu paveldėjusi iš savo tėvelio Vlado Miškinio. Jis – daugkartinis Lietuvos graikų-romėnų imtynių čempionas.
Tais metais mano vidiniai impulsai buvo labai išreikšti, jaučiau stiprią varomąją jėgą daryti tai, ko noriu. Man sekėsi visose srityse. Atspirties taškas, kad verta imtis naujų iššūkių, atsirado gimus antram vaikui, po kelionės į Ameriką. Tikriausiai ne vienas žmogus gyvenime išgyvena etapus, kai jaučiasi lyg ant bangos.
Eidama į konkurso atranką apsirengiau kuklų darbinį kostiumėlį, susirišau plaukus, vos vos pasidažiau. Vyrui pamelavau, kad einu į darbą. Artimieji, sužinoję, kad sėkmingai perėjau atranką, didelio džiaugsmo neparodė.
Gal jie netikėjo, kad man pavyks ką nors laimėti, o gal bijojo, kad dėl to galiu labai graužtis. Gal svarstė, kaip man pavyks suderinti darbą, namus, motinystę ir pasirengimą konkursui.
Pasiruošimas finaliniam šou vyko du mėnesius, teko atsitraukti nuo visos veiklos. Nors ir neturėjau peties, į kurį būčiau galėjusi remtis, jaučiausi stipri ir ryžtinga, tad manęs niekas nebūtų galėjęs sustabdyti.
Rūpintis suknelėmis, bateliais nebuvo jokia kančia. Kai esi savo kelyje, atsiranda ir tinkamų priemonių. Prisimenu, atsitiktinai užėjau į nežinomą kirpyklą, ten buvo viena laisva kirpėja Rasa. Vėliau pasirodė, kad ji labai gera specialistė. Konkurso vakarą ji atvyko į Nidą ir pasirodymams padarė šukuosenas. Sukneles siuvo dizainerė Julija Janus, labai gerai pajutusi mano asmenybę. Finaliniam pasirodymui ji man pasiuvo prašmatnią baltos gulbės įvaizdžio suknelę.
Iš konkursančių pavydo nejaučiau. Pačioje pabaigoje šiokios tokios įtampos gal ir buvo, bet susikoncentravau į savo pasirodymą. Žinau, kad šeimai šis konkursas buvo papildomas krūvis: ir finansinis, ir emocinis. Todėl man buvo garbės reikalas pasirodyti taip gerai, kaip galiu, kad pateisinčiau visos šeimos indėlį.
Talentų konkursui pasirinkau Henriko Radausko eilėraštį, nes aktorystė buvo mano paslėptas hobis. Meninius akcentus ruošiant eilėraštį padėjo sudėlioti aktorė Elvyra Žebertavičiūtė. Man regis, eilėraštį pavyko perteikti tinkamai, nes salėje gal dešimt sekundžių tvyrojo tyla, o po to pasigirdo plojimai.
– Kaip jautėtės, kai jus paskelbė nugalėtoja?
– Pasibaigus pasirodymams ir paskelbus pertrauką pasidžiaugiau, jog scenoje neparkritau, gražiai vaikščiojau, tad širdyje troškau, kad būtų gerai laimėti nors simbolinį titulą – Misis foto ar Misis elegancijos.
Kai pabaigoje buvo ištarta mano pavardė ir įnešta karūna, jaučiausi kiek nustebusi, nors žinojau, kad buvau to verta.
– Ar kas nors pasikeitė po konkurso?
– Dabar man atrodo, kad gyvenimas toliau tekėjo savo vaga. Konkursas nebuvo tokia svarbi korta, ant kurios stačiau visą savo gyvenimą. Bet nors ir sakau, jog niekas nepasikeitė, suprantama, kad kiekvienas gyvenimo įvykis palieka kokį nors atspaudą. Svarbiausia, jog konkursas patvirtino, kad jei ko nors trokšti, įdedi daug pastangų, tai pasiteisina.
Kita vertus, po pergalės visada stengiausi laikyti galvą oriai iškeltą, jaučiau atsakomybę už savo poelgius, išsakytus žodžius.
– O asmeniniams santykiams laimėtas titulas vėliau nepakišo kojos? Gal vyras pradėjo pavyduliauti kitiems vyrams, nusišypsojusios sėkmės?
– Nors man atrodo, kad asmeniniams santykiams laimėjimas neturėjo įtakos, tačiau, žiūrėdama iš atspirties taško, savo gyvenimą matau šiek tiek banguojantį, kai sėkmė maišosi su prastesniais periodais. Kada pradėjo byrėti mūsų santuoka? Pamažu, ne per vieną dieną.
Jei kas nors atsuktų laiką, ar dar kartą dalyvaučiau konkurse? Ištrinti patirtį būtų labai gaila, tad gal vis dėlto dalyvaučiau. Laimėta karūna guli sekcijoje. Turiu išsaugojusi konkurso nuotraukų albumą, kartais pavartau.
– Esate minėjusi, kad nesate šeimos moteris iki kaulų čiulpų. Kodėl taip manote?
– Labai mėgstu ir gaminti valgyti, ir būti namuose, ir rūpintis šeimos nariais, bet esu atsidavusi ir profesinei veiklai.
Manau, moteriai svarbu įprasminti save mėgstamame darbe, jei turi ką reikšmingo pasakyti žmonėms, turi proto ir išminties. Vaikai jau suaugę, dirba, gyvena savo gyvenimą. Dabar mes su Petru turime progą kurstyti savo židinį.
– Ar ne apmaudu, kad su Petru susitikote vėliau, nei būtumėte norėjusi?
– Jei jis būtų pasirodęs netrukus po to, kai iširo mano santuoka, gal būtų buvę geriau, bet nepasirodė.
Gal todėl, kad jo nepakviečiau mintimis. Kadaise pajutusi antrosios pusės trūkumą vieną sekmadienį nuėjau į Katedrą. Ten sukalbėjau maldą ir paprašiau Dievo, kad atsiųstų man vyrą. Nupiešiau menamo partnerio paveikslą, jo vertybes, charakterio bruožus.
Po to labai greitai mano gyvenime atsirado Petras. Ir jis toks, kokio norėjau. Niekada nepamirštu posakio: „Prašyk Dievo labai atsargiai, nes išsipildys.“ Tad jau prieš prašydama gerai žinojau, ko noriu, ir rezultatu esu patenkinta.
Mano vyras – uola, prie kurios prisiglaudusi visada galiu tikėtis užuovėjos.
