Priesaika – paskutinė oficiali procedūra, kurią E.Maštavičienė turėjo atlikti siekdama gauti Lietuvos pilietybę.
Užsieniečiai turi teisę prašyti Lietuvos pilietybės pragyvenę mūsų šalyje 10 metų ir išlaikę lietuvių kalbos bei Lietuvos Respublikos Konstitucijos pagrindų egzaminus.
E.Maštavičienė lietuvių kalbos egzaminą išlaikė čia pragyvenusi dvejus metus, o Konstitucijos pagrindų – prieš trejus metus.
„Lietuvos pilietybė reiškia tam tikrą nuoseklumą gyvenime. Gal tai reiškia, kad atėjo rimtų ir pozityvių pokyčių metas. Džiaugiuosi, kad tas etapas prasidėjo su pilietybės gavimu“, – sakė E.Maštavičienė, kuri rugpjūčio 20 dieną Vidaus reikalų ministerijoje davė priesaiką Lietuvos Respublikai, o kitą dieną atšventė gimtadienį.
Kad vieną dieną taps Lietuvos piliete, moteris teigė žinojusi nuo tada, kai atvyko į mūsų šalį. Puikiai lietuviškai kalbanti E.Maštavičienė prašymą dėl pilietybės suteikimo pateikė prieš dvejus metus.
Į šventinę ceremoniją E.Maštavičienę atlydėjo jos vaikai: Hana (13 m.), Matijus (8 m.) ir Masajus (5 m.), pasveikinti atvyko ir būrelis bičiulių. Po priesaikos moteris tikino, kad užsisakys lietuvišką pasą.
– Kaip jūsų artimieji Etiopijoje vertina tai, kad tapote Lietuvos piliete? – paklausiau E.Maštavičienės.
– Etiopija nedraudžia turėti dvigubos pilietybės. Džiaugiuosi, kad ir Lietuva iš manęs nereikalavo atsisakyti Etiopijos pilietybės.
Esu politinė pabėgėlė. Nors tapau Lietuvos piliete, neatsižadu savo šaknų. Mano vaikystė, paauglystė prabėgo protėvių žemėje.
O Lietuvą myliu, noriu gyventi kaip šios šalies patriotė. Čia yra mano vaikų – Hanos, Matijaus ir Masajaus namai.
Nuo to laiko, kai emigravau, Etiopijoje nesu buvusi. Tikiuosi, kad kitais metais, jei nesutrukdys koronavirusas, su vaikais nuvyksime aplankyti artimųjų. Viliuosi, kad Etiopijoje galėsiu saugiai viešėti kaip Lietuvos pilietė.
Dukra ir jauniausias sūnus labai nori pamatyti Etiopiją, o vidurinėlis įsitikinęs, kad ten bus vorų, ir tai jį gąsdina. Nežinau, kas jam tai pasakė, bet jis mano, kad Etiopija – lyg Amazonės džiunglės.
Kai kas iš mano artimųjų yra lankęsi Lietuvoje. Jie nesupranta, kodėl aš gyvenu čia, kur tokios šaltos žiemos.
Bet pastaraisiais metais pripratau prie šalčio. Su keliomis draugėmis turime tradiciją nuo spalio iki balandžio bet kokiu oru maudytis Vilnioje.
– Ko labiausiai jums trūksta iš gimtinės?
– Anksčiau trūko geros kavos. Dabar jos turiu.
Daugiau kaip prieš metus su partneriais įkūriau kavos verslą. Iš savo gimtosios šalies ir kitų Afrikos kampelių į Lietuvą gabename šviežias kavos pupeles. Vilniuje įsirengtoje skrudykloje jas skrudiname, pakuojame ir pardavinėjame internetu arba specializuotose parduotuvėse.
Per karantiną kavą išvežiodavome klientams į namus.
Turiu ambicijų paversti Lietuvą šalimi, kurioje gaminama geriausia pasaulyje kava.
Gali skambėti naiviai, bet Italijoje kavamedžiai neauga, tačiau toje šalyje žmonės žino kavos skrudinimo principus.
Tad kodėl Lietuva negali pasekti Italijos pėdomis? Džiugu, kad čia atsiranda vis daugiau skrudintojų ir kavos kultūra auga.
Etiopija yra kavos gimtinė, ten žmonės nuo seno puoselėja kavos gėrimo tradicijas. Nuo mažens augau su gera kava. Mano seneliai savo ūkyje augino kavamedžius savo reikmėms.
Etiopijos regione, kuriame augau, žmonės kavą geria iš mažų puodelių, pagardindami ją lydytu sviestu su prieskoniais, šlakeliu vandenyje ištirpdytos druskos, rūtos lapeliu ar gvazdikėliais.
Šiaurės Etiopijoje žmonės kavą geria su imbieru, cinamonu. Rytuose mėgstama saldžiau paruošta kava – su karamelizuotais sezamais, cukrumi.
Kavą mano gimtinėje žmonės geria tris kartus per dieną – per pusryčius, pietus ir vakarienę.
Vienu prisėdimu išgeria apie tris puodelius. Aš pati per dieną galiu išgerti devynis mažus puodelius ir daugiau.
– Pastarieji metai jūsų gyvenime buvo banguojantys. Verslas sekasi, tačiau santuoka patyrė krizę. Jau porą metų vyksta skyrybų su lietuviu karininku Mindaugu procesas. Tačiau matant jūsų švytinčias akis, pakilią nuotaiką ir trykštančią energiją neatrodo, kad jus slėgtų skaudūs išgyvenimai.
– Turiu gerų draugų. Nebijau jų paprašyti pagalbos, išsikalbėti, išsiverkti. Taip, skyrybų procesas emociškai vargina, sekina, bet su darbu jis nesusijęs, aš moku atsiriboti.
Jei nepavyksta taikiai išsiskirti, belieka atsiduoti į darbą išmanančio advokato ir Dievo rankas ir atsiremti į draugus.
– Ar neapmaudu, kad santuoka iširo?
– Mano atveju nesakyčiau, kad yra apmaudu. Apmaudu būtų, jei partneris būtų tavo geriausias draugas ir jį ištiktų nelaimė, mirtis.
Aš esu gyva, mano vaikų tėtis irgi gyvas, tad mes galime toliau gyventi ir palaikyti kitokius santykius.
Mes galime likti draugai, jei būtų toks noras. Aš džiaugiuosi, kad išdrįsome žengti žingsnį išsiskyrimo link, kad nepasirinkome būti nelaimingi kartu.
– Vilniaus Gedimino technikos universitete baigėte verslo vadybą, vėliau ten pat įgijote tarptautinio verslo vadybos magistro diplomą. Per kiek laiko išmokote lietuviškai?
– Vos tik čia atvykau, iškart puoliau mokytis kalbos. Man buvo smalsu suprasti kitų žmonių mintis, nuotaikas.
Kalbos mokėjimas palengvina bendravimą, padeda geriau suprasti kitą kultūrą.
– Į Lietuvą atvykote su pusantro mėnesio dukrele. Kas iš pradžių buvo sunkiausia?
– Viskas buvo nauja. Atvykau žiemą, šaltis buvo nesuvokiamas.
Prieš tai šiek tiek laiko praleidau pabėgėlių centre Maltoje. Ten buvo 10 laipsnių šilumos, tačiau man atrodė šalta. O kai čia patekau į dvidešimties laipsnių šaltį, šokas ištiko ir kūną, ir protą.
Pirmas tris keturias žiemas kartais iš namų išeidavau su trumpu sijonu, be pėdkelnių ir su kailiniais ant pečių.
Nesuprasdavau, kodėl taip gelia kojas. Darbe žmonės stebėdavosi: „Eskedar, šiandien tu beveik nuoga.“ Atsakydavau, kad namuose pažvelgusi pro langą pamačiau, jog šviečia saulė. Man paaiškino: jei saulė šviečia, nebūtinai šildo. Tikrai buvo labai sunku atprasti sieti šviesą ir šilumą.
Man pasisekė, kad mano draugai linkę artimai bendrauti. Bet yra žmonių, kuriems nereikia daug draugų, kurie beveik nepalaiko ryšių su giminėmis. Man tai buvo nesuvokiama.
Etiopijoje mes gyvenome kaimelyje dideliame name, kuriame tilpo gal 19 žmonių.
Tarp jų buvo giminių ir artimųjų. Tačiau kartu gyveno ir vaikų, su kuriais mūsų nesiejo kraujo ryšys. Jie buvo atvykę iš kaimo, kuriame nebuvo mokyklos, ir gyvendavo pas mus nuo pirmadienio iki penktadienio.
Už jų gyvenimą ir maistą mano artimieji niekada neprašė pinigų. Senelis turėjo didelį ūkį, tad vietos pakako visiems.
Niekada nesakydavome atvykusiems vaikams, kad čia ne jų namai. Tai buvo ir jų namai, jie buvo mūsų broliai ir seserys. Ir dabar namuose visuomet gausu mano vaikų draugų.
Etiopijoje žmonės į svečius gali ateiti iš anksto nepranešę. Atvykusi į Lietuvą aš ilgai elgdavausi taip pat. Tiesiog sugalvojusi priežastį pasibelsdavau į draugų duris, ir viskas.
Man irgi nebūtų keista, jei draugai ateitų į svečius be kvietimo.
Kartais nerasdavau draugų namuose. Tada skambindavau ir sakydavau: „Aš atėjau pas tave, bet tavęs nėra.“ Jie stebėdavosi, kodėl nepaskambinau. Bet kam skambinti, jei tu mano draugas?
Lietuvoje dėl maisto problemų nekilo. Cepelinais beveik iš karto susižavėjau. Nemėgstu tik dviejų patiekalų – pieniškos makaronų ir kelmučių sriubos.
– Ar Lietuvoje atradote kokių nors pomėgių?
– Nuo vaikystės mano aistra – futbolas. Du kartus per savaitę žaidžiu mėgėjų vyrų komandoje „Barbakanas“. Mano pozicija – puolėja. Labai smagu pusantros valandos lakstyti po aikštę.
Tik dabar šiam pomėgiui galiu skirti mažiau laiko.
Nuo spalio 3 dienos dalyvausiu LRT televizijos konkurse „Šok su žvaigžde“. Su profesionaliu šokių partneriu jau pradėjome intensyviai treniruotis. Man pagal temperamentą artimesni Lotynų Amerikos šokiai, o ne klasikiniai.
