Kristina puošė 2002 m. balandžio 19 d. „Stiliaus“ viršelį.
Tada ji pasakojo, kad patyrė šoką sužinojusi, jog jai gims dvynės, kad neleido daryti cezario pjūvio – norėjo pati pajusti, ką reiškia gimdyti. Tame straipsnyje – jaunos moters gyvenimas. O kaip jis keitėsi per tuos daugiau nei 18 metų? Kaip ji brendo ir kokios patirties įgijo?
K.Savickytė žinoma ne tik iš populiarios humoro laidos „Dviračio šou“, kurią ji keturis sezonus vedė su Vytautu Šerėnu, bet ir iš kino juostų „Elzė iš Gilijos“, „Vilniaus getas“, TV serialų „Viltys ir vilionės“, „Nemylimi“, „Nekviesta meilė“.
Po daugelio metų į jos gyvenimą grįžo kinas. „Nusifilmavau Ernesto Jankausko vaidybiniame filme, kur turėjau nedidelį vaidmenį. Ir vėl turiu vaidmenį kitame filme. Po truputėlį, po truputėlį grįžtu į kino aikštelę“, – džiaugėsi Kristina.
Tačiau jai atrodo, kad svarbiausia – ne tai.
„Pasikeitęs gyvenimas labiausiai matuojamas užaugusiais vaikais. Kai pasižiūri į vaikus, supranti, kiek metų praėjo“, – atsiduso Kristina.
Iš televizoriaus ekranų pažįstamos K.Savickytės ir viešųjų ryšių specialisto Lino Damanskio (43 m.) dvynės Justina ir Gabija, kurioms neseniai sukako 20 metų, jau paliko tėvų namus Vilniuje ir apsigyveno Londone. Merginos nori tapti miuziklo aktorėmis.
Justina šiemet baigė parengiamuosius kursus specialioje mokykloje ir įstojo į bakalauro studijas Braitono akademijoje. Ji kraustysis į Braitoną, kuris yra 100 kilometrų nuo Londono. Gabijai sėkmė taip lengvai nesišypso – dvejus metus neįstojo. Stos trečią kartą. Savo svajonės abi siekia užsispyrusios, nes ten be galo sunku įstoti.
„Bet mes dar turime sūnų pagranduką. Taigi esame jauni tėvai – ūgtelėjusio, bet vis tiek dar mažo vaiko. Dabar Motiejui – aštuoneri, jis lanko antrą klasę.
O dukros liko Londone per visą karantiną. Prieš tris savaites buvo parskridusios kelioms dienoms. Darbai, mokslai – žodžiu, reikaliukai verda“, – pasakojo Kristina.
– Turbūt dukros nuo jūsų užsikrėtė šmaikštumu, linksmumu, vaidyba ir panoro tapti miuziklo aktorėmis?
– Aplinka ir tėvų pavyzdys tikrai vaikams nušviečia vieną ar kitą kelią. Šito niekaip nepaneigsi. Jos puikiai dainuoja, ir tas miuziklas, matyt, joms yra dainavimo patirties praplėtimas.
Lietuvoje miuziklo kultūra tik plėtojama. Miuziklas – tai vaidyba, šokis ir dainavimas, visa tai turi atlikti labai profesionaliai ir viską sugebėti suderinti: būti ir aktorius, ir dainininkas, ir šokėjas. Rinka reikalauja būti aukščiausio lygio, jei nori daryti karjerą miuzikle. Netgi pagal tai, kokios patirties turiu, man atrodo labai sudėtingi ir mokslai, ir pati profesija gerokai sudėtingesnė negu vien aktoriaus.
Tiek Didžiojoje Britanijoje, tiek Amerikoje yra labai smagių šiuolaikinių miuziklų, kurie atima žadą ir kvapą, kaip šiuolaikines istorijas galima papasakoti pasitelkiant muziką, šokį ir dainavimą.
Nežinau, kodėl jos to panoro, bet tas noras atsirado maždaug dveji metai iki mokyklos baigimo. Ir tada pradėjome tam ruoštis – kryptingai dainuoti, šokti, tobulinti vaidybos įgūdžius.
Jos buvo labai artistiškos nuo ankstyvos vaikystės. Balio Dvariono muzikos mokykloje baigė chorinį dainavimą, lygiagrečiai ten dainavo džiazą, lankė šokių studiją. Tikrai nemažai dirbo, neskaitant vidurinės mokyklos mokslų.
Motiejus taip pat yra labai artistiškas. Jis lanko Vilniaus Valdorfo mokyklą.
– Ar nepasiilgstate „Dviračio šou“, televizijos?
– Buvimas televizijoje buvo mano darbo dalis, bet tai niekada nebuvo mano tikslas. Tai buvo tikrai labai aukštos kokybės laida, kurioje turėjau galimybę ketverius metus dirbti, diena iš dienos būti šalia Vytauto Šerėno ir kitų kolegų. Tai man buvo labai smagi patirtis, dovana.
Man pasisekė pakliūti į tokio kalibro laidą iš karto, savo karjeros pradžioje. Atsigręžusi atgal suvokiu, kad man ji aukštai iškėlė kartelę, kad paskui eiti bet kur, dėl bet ko nesinorėjo.
Visi darbai, kurie buvo, atvedė mane ten, kur dabar esu. Supratau, kad nenoriu laukti, kol man kas nors pasiūlys darbus. Juk aktorystė iš dalies ir yra laukimas. Supratau, kad noriu paimti savo gyvenimą į savo rankas.
Todėl įkūriau ugdymo studiją „Šilkaus pupa“ ir jau penkeri metai dirbu pagal individualią veiklą. Studijoje vedu edukacijas vaikams iki dvejų metų ir jų tėvams. Šis darbas paskatino išleisti knygą „Kuriame pasaką su aktore Kristina Savickyte“.
– Kaip per tuos 18 metų, kurie tiesiog pralėkė nuo ano interviu „Stiliui“, pasikeitė jūsų supratimas apie gyvenimą, meilę, šeimą, tėvų ir vaikų santykius? Ar jūsų sieloje įvyko esminis virsmas?
– Didžiausias virsmas, be kitų, per tuos metus buvo mano motinystė. Ypač didelis virsmas įvyko, kai gimė Motiejus. Ypač stipriai išgyvenau, kad savo mergaitėms nebuvau tokia mama, kokia norėjau būti, – visą laiką jaučiau kaltę.
Ir kai gimė Motiejus, supratau, kad savo motinystę galiu išgyventi kitaip. Supratau, kaip yra svarbu pagarba vaikui nuo pat gimimo. Kaip yra svarbu smurto tema, kuri man labai artima, nes esu luptas vaikas.
Supratau, kad mano – motinos – vaidmuo yra svarbiausias. Čia mano didysis virsmas.
– Jums nekaip sekėsi auginti ir auklėti dukras?
– Kai gimė Justina ir Gabija, man buvo 25-eri. Kiekvieną kartą, kai ant jų pakeldavau balsą, kai joms suduodavau, niekaip negalėdavau suprasti, kodėl manyje tai yra, ir jausdavau kaltę.
Motiejaus gimimas ir bandymas suprasti, kodėl manyje tai yra, sugrąžino mane į vaikystės patirtį. Viskas kažkaip susijungė. Tai buvo pirmas impulsas man keistis. Ir tai nėra taip paprasta.
Mano didžioji bėda buvo ne tiek jų papurtymas, kiek rėkimas ant jų, pakeltas balsas. Mano vyras kartkartėmis pasakydavo, kad reikėtų mažiau ant mergaičių rėkti.
Neseniai apie tai vėl kalbėjau su drauge. Jeigu rytą atsikėlęs pasakysi, kad šiandien nerėksi ant savo vaikų, dar nereiškia, kad vakare ant jų nerėksi. Arba kad nerėksi ant jų po trijų minučių, kai jie tave sunervins. Kažkas įsijungia ir grąžina tave į tam tikrą elgseną, kuri tavyje užprogramuota.
Todėl reikia turėti tikslą ir labai daug dirbti su savimi, o tas darbas nebūtinai yra malonus ir lengvas. Aš su savimi dirbu tam, kad mano vaikai nemuštų mano anūkų.
Motiejui jau aštuoneri. Dabar, šią vasarą, pirmą kartą sau pripažinau, kad galiu laikyti save kaip ir pasveikusia, jeigu tas mano kelias prasidėjo nuo jo gimimo. Maždaug tiek aš užtrukau.
Pavasarį, per karantiną, buvau kažko labai supykusi, susinervinusi ir tikrai pakėliau balsą ir kažką pasakiau jam griežčiau. Ir tada supratau, kad manyje nebėra to noro ką nors fiziškai jam padaryti.
Aš nebeturiu jokio noro, net impulso jam suduoti, jį papurtyti, pakratyti, stipriau paimti, kaip kad būdavo auginant Justiną ir Gabiją. Kai negali suvaldyti vaiko, kyla noras fiziškai ką nors jam padaryti. Kol to atsikračiau, užtruko aštuonerius metus.
– Kristina, ką jūs vaikystėje darėte blogo, kad jus auklėjo rykšte?
– Tėtis mus auklėjo ne tik rykšte – ir diržu, šokdyne, viskuo, kas skaudžiai mušdavo ir pasitaikydavo po ranka. Ką mes blogo darėme? Mes tiesiog buvome vaikai. Mus lupo nuo labai ankstyvo amžiaus. Aš save atsimenu lupamą nuo darželio ir pradinėje mokykloje.
Vaikai yra vaikai, ir tu, kaip tėvas, turi suprasti, kas jiems vyksta. Gal mano vaikas pavargo, gal mano vaikas yra alkanas? Bet čia – supaprastinti spėliojimai. Mes tiesiog buvome vaikai, o mūsų tėvams trūko žinių. Mūsų tėvai, beje, buvo labai sužeisti, daug labiau negu mes sužeisti, nes jie augo pokariu.
Mano tėtis – tikrai žinau – tai darė norėdamas mus užauginti gerais, dorais žmonėmis. Jis mus taip auklėjo. Mušimas buvo suvokiamas kaip auklėjimo dalis. Niekas to neįvardijo kaip smurto. Jis net nesuprato, kad smurtauja prieš savo vaikus.
Didžiausia tragedija buvo tai, kad vieninteliai jausmai, kuriuos pažinau iš savo tėčio, ir buvo pyktis, nepasitenkinimas, mušimas. Jis nemokėjo rodyti kitų jausmų. Šiltų jausmų. Apkabinimų, gerų žodžių. Jis galėjo pasakyti – einam, nupirksiu jums ledų, kai norėjo mus pamaloninti.
Tam tikro atlaidumo turiu savo tėvams, esu tame kelyje, kuriame gydama galiu juos suprasti. Bet tada buvau vaikas. Ir nenoriu, kad mano vaikams taip būtų. Ir nenoriu, kad taip būtų mano kaimyno vaikams. Ir tas pokytis neįvyksta taip greitai.
Aš buvau kažkokiame rūke – manęs nepaliko jausmas, kad su Gabija ir Justina elgiuosi neteisingai, bet neturėjau supratimo, kodėl taip elgiuosi.
Vis dėlto yra didžiulis skirtumas tarp to, ką darė mums tėtis ir ką aš savo dukroms dariau. Aš joms pliaukštelėdavau ranka per užpakalį, jas papurtydavau, stipriau paimdavau, bet niekada metodiškai diržu jų neauklėjau, kaip būdavome auklėjami mes. Tai būdavo auklėjimo procedūra.
– Procedūra?! Metodiška? Diržas net ne už tai, kad gavote dvejetą?
– Ir už dvejetą. Bet beveik kiekvieną dieną atsirasdavo už ką mus prilupti.
– O kur tuo metu buvo jūsų motina?
– Čia kitas niuansas. Kaip dabar suprantu, mamai atrodė, kad tėtis žino geriau, kaip auklėti vaikus. Jis mus užsidarydavo kambaryje ir lupdavo, paskui palikdavo susitvarkyti, pagalvoti. O mama tais momentais kartais būdavo namuose. Aš esu jos apie tai paklaususi. Viena, ji jo prisibijojo. Antra, ji manė, kad jis žino geriau. Bet kaip dabar suprantu, labai liūdna, kad ji mūsų neapgynė.
Visą interviu skaitykite naujausiame žurnalo „Stilius“ numeryje!
