Sakoma, kad istorijos užmarštyje nuskęsta žmonių likimai, neįtikėtinos patirtys, skaudžios lemtys.
Tačiau kiekvienas amžius savo paraštėje išsaugo ypatingais nuopelnais pasižymėjusių, drąsių ir savo profesijai atsidavusių asmenybių vardus.
Naujoji XXI amžiaus rykštė – koronavirusas – sukrėtė visą pasaulį ir tik tam tikrų žmonių dėka jis buvo daugiau ar mažiau suvaldytas, rašoma „Lietuvos ryto“ žurnale „Stilius“.
Išgirdus naujienas apie pasiektas pergales kovoje su COVID-19 iškyla svarus visuomenės sveikatos specialistų vaidmuo.
Iki pasaulį užgriuvusios pandemijos jie įvairių įvykių užnugaryje dažnai veikė kaip pilkieji kardinolai, nesiekdami matomos šlovės, nesipuikuodami ryškiose rampų šviesose.
R.Lingienė šalies visuomenei šiemet tapo kaip niekada atpažįstama ir artima.
Epidemiologė kelis mėnesius beveik kasdien žiniasklaidos priemonėse pasakodavo apie naujus koronaviruso atvejus, kylančias grėsmes, apsaugos priemones.
„Geriau, kad to niekada nebūtų nutikę. Kita vertus, būtent dabar pamačiau ypatingą savo profesijos prasmę. Didžiuojuosi tuo, ką su visa komanda padarėme. Pabuvome įvykių sūkuryje lyg karo epicentre. Nebylaus, paslaptingo ir labai galingo karo. Užaugo kelios epidemiologų kartos, kai kurie jau baigė savo profesinę karjerą ir jiems gyvenime neteko patirti nieko panašaus. Viliuosi, jog šiuo sudėtingu visam pasauliui laikotarpiu žmonės suprato, kad visuomenės sveikatos specialisto specialybė yra be galo svarbi“, – kalbėjo Rolanda.
– Kokie jums buvo pastarieji mėnesiai?
– Mano gyvenime tai buvo intensyviausias, įdomiausias, atsakingiausias etapas. Kiekviena šalis šią problemą sprendė savaip, niekas neturėjo didelės patirties, mokėmės vieni iš kitų. Iš pradžių pasaulyje nebuvo rekomendacijų, kaip elgtis, arba jos buvo minimalios, tad mums patiems teko imtis atsakomybės. Sustoti, ilgai mąstyti negalėjome, nes virusas sparčiai plito. Džiugu, kad priimti sprendimai pasiteisino.
Ne taip seniai manęs žurnalistai paklausė: „O ką pasibaigus karantinui veiks visuomenės sveikatos specialistai?“ Bet juk egzistuoja ir kitos užkrečiamosios ligos, Lietuvoje yra daug problemų dėl tuberkuliozės, kokliušo, erkių sukeliamų ligų. Visada yra ką veikti. Gaila, kad ne visada mūsų tylusis darbas yra matomas. Tik COVID-19 akivaizdoje jis tapo toks akivaizdus.
Mūsų darbo sfera labai plati. Kaip juokaudama sakau: nuo laidojimo namų iki kosminių laivų. Nėra srities, kuria nesidomėtume, nes viskas, kas gali daryti įtaką žmonių sveikatai, patenka į mūsų akiratį. Bet reikia visą gyvenimą tobulėti, nes verslas, naujos technologijos arba ligos ateina nepaisydamos jau esamų reglamentavimų.
– Ar ši pandemija jums buvo didelis iššūkis?
– Šoko nebuvo, mes visada siekiame palaikyti tam tikrą padėties lygį.
– Viruso siautėjimo metu jūs buvote tarsi armijos generolas, atsakingas už veiksmų strategiją ir taktiką. Kita vertus, jūs nebuvote ta, kuri nurodymus dalija iš kabineto, – aktyviai dirbote priešakinėse linijose.
– Norint tapti geru generolu, reikia turėti ryžtingą, drausmingą ir manevringą kariuomenę. Taip pat ne mažiau svarbu žinoti, ką turi daryti eilinis, privalai suprasti, koks darbas verda įvykių sūkuryje, kitaip negalėsi suprasti žmonių, tvyrančių problemų. Mano vadovaujamame kolektyve per šimtą žmonių. Ši visą pasaulį ištikusi krizė aiškiai atskleidė, kas ko vertas.
Iš tiesų teko padirbėti ir ligoninėse, ir globos įstaigose, ir oro uoste. Tik gal ne tiek daug, kiek to norėjau, nes diena po dienos reikėjo išsaugoti blaivią galvą ir strateguoti darbus, operatyviai priimti sprendimus.
– Ar neslėgė, kad į jūsų pastangas teikiant pagalbą, informaciją nemažai žmonių reagavo atsainiai ar net piktybiškai?
– Taip, buvo visko, bet mano patirtis leidžia tuos pasipiktinimus nuryti ir vertinti kaip susidariusios situacijos nesuvokimą. Mano jaunieji kolegos į užgaulias replikas reaguodavo skaudžiau. Stengiausi juos palaikyti, raginau išlikti orius ir mandagius, nesivelti į beprasmes diskusijas.
Visuomenės reakcija dėl kaukių, kitų saugos reikalavimų iš pradžių buvo labai skeptiška. Ir tai žmogiškai suprantu, nes nebuvome įpratę prie suvaržymų, apribojimų.
Ir staiga viskas pasikeitė, trūko informacijos, o ir ji neretai buvo nevienareikšmiška. Atsirado daugybė vadinamųjų koronaviruso ekspertų, kurie skleidė nepagrįstą kritiką, menkino milžiniškas visuomenės specialistų ir visuomenės pastangas situacijai suvaldyti.
Bet laikui bėgant situacija keitėsi, šalys mokėsi vienos iš kitų, rėmėsi mokslininkų, sveikatos srities tarptautinių organizacijų informacija.
– Tikriausiai darbo dienos gerokai pailgėjo?
– Kai Lietuvoje buvo patvirtinti pirmi užsikrėtimo atvejai, reikėdavo keltis ir naktį, skambinti kolegoms į greitosios pagalbos stotis, bendravau su ligoninių vadovais. Kaip žinote, pirmas patvirtintas užsikrėtimo atvejis buvo Šiauliuose, teko susisiekti ir su kitų miestų departamentais, ribos išsiplėtė po visą Lietuvą.
Ypač sudėtinga buvo dirbti, kai, užsikrėtus vienai kolegei, dėl sąlyčio su ja man ir dar šimtui bendradarbių teko dvi savaites izoliuotis namuose. Darbo diena prasidėdavo šeštą ryto ir baigdavosi vidurnaktį. Būnant namuose laikas slenka apgaulingai – tik pradėjai ką nors daryti ir negali sustoti. Didžiausias iššūkis kilo dėl to, kad niekada tokio darbo nebuvome dirbę nuotoliniu būdu.
– Kai kartą jums skambinau tartis dėl interviu, sakėte, jog esate tokia pavargusi, kad net žodį sunku ištarti, tuo metu jums buvo pastatyta lašelinė. Intensyvus krūvis neabejotinai atsiliepė ir sveikatai?
– Ne tik aš, visi kolegos buvo pervargę. Pagaliau keisdami vieni kitus jau turime laisvus savaitgalius, pradėjome ilsėtis. Nuo pat sausio pabaigos neturėjome terminuotų darbo valandų. Bet didžiuojuosi savo kolegomis, lenkiu prieš juos galvą, nes visi dirbo maksimaliai. Į darbą veržėsi net vyresni darbuotojai, priklausantys rizikos grupei, – jiems leidome atsitraukti nuo tiesioginio sąlyčio su virusu.
O sveikatos sutrikimų būdavo, tačiau niekada nekilo net minties save kaip nors patausoti, juk esu davusi Hipokrato priesaiką.
Suprantama, man, kaip ir kiekvienam mirtingajam, pasitaikydavo akimirkų, kai atrodydavo – bet ką atiduočiau už penkias minutes miego, bet tada pagalvodavau: kas, jei ne mes, jei ne aš? Žinoma, ne aš viena buvau atsakinga už susidariusią situaciją, tačiau turiu didelę profesinę patirtį. Jauni kolegos generuoja geras idėjas, bet jiems reikia padėti, palaikyti ir padrąsinti.
Darbas visiškai okupavo. Net sapnai buvo susiję su koronavirusu. Juokauju, kad pradedi nebeskirti, kur realybė, kur sapnas. Faktiškai nebuvo jokio bendravimo su artimaisiais, neliko laiko asmeniniam gyvenimui.
– Esate veikli, aktyvi, turite didelį energijos užtaisą. Tačiau net patiems stipriausiems kartais perdega saugikliai, apima liūdnumas, apatija. O gal slegiančių nuotaikų ir emocijų neįsileidžiate į vidų?
– Gyvenime yra buvę, kai nuovargis tarsi paralyžiuodavo. Pandemijos metu vieną dieną dirbau iš lovos. Po ranka buvo kompiuteris, du telefonai. Tiesiog negalėjau atsikelti. Vos baigdavau pokalbį, organizmas liepdavo ilsėtis, nes atrodė, kad perlūšiu.
Tokių akimirkų būna, bet stengiesi neįsileisti niūrų nuotaikų, kitaip jos gali užvaldyti. Kartais atrodydavo, kad nepaeinu, iš ryto sunku atsikelti, bet išeidavau į lauką ir gyvenimas tapdavo šviesesnis.
– Ar per įtemptą darbą pastebėjote besikeičiančius metų laikus?
– Šiemet daug ką praleidau. Vasarą planavau išvykti į Prancūziją ir pasigrožėti levandų laukais. Jau turėjau įsigijusi lėktuvo bilietus, bet viskas nuplaukė. Vasaros pradžioje vieną dieną pasiėmiau kompiuterį ir padirbėti nuvykau į draugų sodybą. Tada pajutau gamtos alsavimą, pamačiau spalvas, prisiklausiau paukščių, prifotografavau lubinų. Tada nusprendžiau: „Na, lietuviški lubinai niekuo ne prastesni už prancūziškas levandas.“ Jei negali pakeisti situacijos, visada gali pakeisti požiūrį į ją.
– Jums, kaip ir daugeliui žmonių, per karantiną teko atsisakyti daugybės asmeninių planų.
– Kelionių tikrai teko atsisakyti, nes kiekvienais metais buvau įpratusi ankstyvą pavasarį išvykti kur nors pailsėti. Pastaroji kelionė buvo į Niujorką per Naujuosius metus.
– Ir širdies reikalai priverstinai buvo nustumti į šalį?
– Tuo laikotarpiu asmeniniai reikalai tikrai nebuvo prioritetas. Visos mintys sukosi tik apie virusą, net naktį pabusdavau nuo minties, ką dar reikėtų padaryti.
– Tačiau turite artimą draugą prancūzą?
– Su Fredericu kartu esame jau kelerius metus. Jis kilęs iš Šiaurės Prancūzijos, yra dirbęs tarptautinėje kompanijoje keliose pasaulio šalyse. Su mano profesija nesusijęs. Jis – iš technikos pasaulio.
– Kodėl neįteisinate santykių?
– Na, gal brandžiame amžiuje draugystė yra didesnė vertybė nei bendra buitis, gyvenimas po vienu stogu. Bet ateityje gal dar viskas pasikeis.
Kultūrinių skirtumų nejaučiu. Visur tie patys žmonės su savo rūpesčiais ir džiaugsmais. Prancūzijoje mane maloniai nustebino, kad šeimose kiekviena paprasta vakarienė gali virsti švente, kur gražioje aplinkoje neskubant valgoma ir bendraujama be telefonų, reikalų tvarkymo. Man patiko, kad smulkmenose gali atgimti džiaugsmas.
Visą interviu ir išskirtinę fotosesiją rasite antradienio žurnale „Stilius“.
