Zalcburgo festivalyje A.Stundytė atliko pagrindinį – Elektros – vaidmenį Richardo Strausso operoje „Elektra“. Šią operą pagal Sofoklio tragediją pastatė lenkų režisierius K.Warlikowskis. Festivalio repertuare – šeši „Elektros“ spektakliai. Rugpjūčio 24 d. Aušrinė savąją Elektrą sudainavo šeštą kartą.
Ir A.Stundytė, ir Asmik Grigorian, spektaklyje dainavusi Elektros seserį Chrisotemidę, sulaukė ir žiūrovų, ir užsienio žiniasklaidos liaupsių. Šiemet Zalcburge ant bangos – lietuvių solistės, du puikūs sopranai! Lietuvos operos mėgėjai gimtinės scenose Aušrinės nemato. Gimusi Vilniuje Lietuvą ji paliko prieš 20 metų ir išvažiavo laimės ieškoti svetur. Ir ją surado – A.Stundytė kviečiama dainuoti į garsiausius Europos teatrus.
Mūsų pokalbį dažnai pertraukė linksmas Aušrinės kvatojimas. Tada jai buvo poilsio diena, į Zalcburgą nereikėjo važiuoti ir ji vaikščiojo po sodą, kur nuo obelų krito obuoliai, kažkur netoliese kudakavo vištos. Antikinė Elektra – ir tokia kasdieniška XXI a. buitis!
– Aušrine, Zalcburgo festivalis šiemet – ypač didelė šventė. Pirma, šiemet jam sukanka 100 metų. Antra, nepaisant koronaviruso pandemijos, jis vis dėlto vyksta. Kokia festivalyje atmosfera, žiūrovų nuotaikos?
– Visi į festivalį suvažiavo iš priverstinių atostogų – per karantiną negalėjo nei repetuoti, nei dirbti. Tokie sulėtėję, reikia lokomotyvų, kad juos išjudintų.
– Koronaviruso pandemija visus gerokai išgąsdino. Kokių saugumo priemonių ėmėsi festivalio rengėjai, kokių instrukcijų privalo laikytis žiūrovai?
– Rengėjai irgi privalėjo laikytis apribojimų. Operos, kurias galėjo statyti, turėjo būti vieno veiksmo, be pertraukos, be choro. Tokių operų, tiesą sakant, nėra labai daug. „Elektra“ tam tiko. Tiesa, choras ten yra, bet jo galima išvengti ir į sceną neišleisti.
Šį kartą festivalyje rodomos tik dvi operos: „Elektra“ ir Wolfgango Amadeaus Mozarto „Visos jos tokios“. Bet pastaroji opera – ilga.
Salėje telpa apie 2000 žiūrovų, bet dabar, nes kas antra kėdė turi būti laisva, spektaklį žiūrėdavo 1000 žmonių.
– Ar labai jaudinotės išeidama į festivalio sceną?
– Darbas yra darbas. Man nėra jokio skirtumo, kokioje scenoje dainuoti. Visada toks pat jaudulys ir tokia pat atsakomybė. Ir tie patys nervai.
– Ir jums neimponuoja, kad debiutavote Zalcburgo festivalyje, kur atlikote pagrindinį vaidmenį? Tas debiutas – tai bilietas į viso pasaulio teatrus. Argi tai nepaglostė širdies?
– Žinau, kad iš manęs tikimasi tokio atsakymo. Bet turiu jus nuvilti. Man iš tikrųjų labai lengva pradėti kraustytis iš proto scenoje ir galvoti apie tuos visus aspektus – Zalcburgas, 100 metų, korona. Bet tai – tos mintys, kurios ne padeda, o trukdo susikaupti ir savo darbą atlikti gerai. Aš stengiausi visas emocijas išjungti ir dirbti savo darbą.
– Kur Zalcburge įsikūrėte?
– Kiekvienas dainininkas būsto paieška užsiima pats. Aš norėjau būti toliau nuo miesto, nes Zalcburgo apylinkės beprotiškai gražios. Išsinuomojau seną valstiečio namą ir gyvenau tarp laukų, karvių, vištų. Ir važinėjau kiekvieną dieną į Zalcburgą repetuoti. Pirmyn ir atgal – pusvalandis kelio automobiliu.
Čia labai gražūs kaimeliai, kalnai, labai daug gamtos. Man tai – pusiau atostogos, tuo labiau rugpjūčio mėnesį. Šeši spektakliai per mėnesį, yra pakankamai laiko tarp jų, tad galima pailsėti, pasivaikščioti.
– Kas iš jūsų artimųjų atvyko žiūrėti „Elektros“?
– Niekas. Kadangi nebuvo aišku, kaip bus su lėktuvų bilietais, su korona, nepuolėme nieko organizuoti. Planuojama, kad „Elektra“ bus rodoma festivalyje ir kitais metais. Tada artimieji ir atvyks.
– Kaip žiūrovai priėmė spektaklį ir jūsų vaidmenį?
– Publiką jauti. Jauti, kad žmonės pasiilgę teatro, pasiilgę muzikos, pasiilgę būti kartu, ir tas jų priėmimas iš tikrųjų buvo be galo šiltas.
Lydi dvejopas jausmas: manau, kad šitas pastatymas – ypatingas, nestandartinis, daug žmogiškesnis, priimtinesnis, ir tai žiūrovai įvertino. Kartu jauti, kad vis dėlto festivalis įvyko, žmonės galėjo mėgautis tuo įvykiu, muzika, buvimu kartu. Tai antroji emocinė banga: pojūtis ir dėkingumas, kad festivalis vyksta.
– Turbūt labai apsidžiaugėte, kai K.Warlikowskis Elektros vaidmeniui pasirinko jus?
– Zalcburgo festivalyje režisierius neturi tokios galios. Artistus renkasi festivalio vadovybė. Būtent šios operos sudėtį nulėmė dirigentas Franzas Welseris-Mostas ir operos solistų atrankos direktorius. Lemtingą žodį tarė jie.
Nei jie manęs, nei aš jų nepažinojau. Tiesiog susitarėme surengti valandos trukmės darbinę repeticiją, kad dirigentas pamatytų, kas aš esu, kaip dirbu, koks mano balsas.
Iš tikrųjų šitas vaidmuo dainuojamas pačiu ekstremaliausiu, ypač dramatišku balsu. Mano balsas – ne toks. Tiesiog dirigentui norėjosi padaryti kitokią Elektrą – švelnesnę, lyriškesnę. Tai buvo ir didžiulė rizika man kaip dainininkei, nes vaidmuo – labai didelis ir pavojingas. Todėl labai atsargiai į tą pasiūlymą žiūrėjau. Bet kadangi dirigentas F.Welseris-Mostas tiesiog fantastiškas, sutikau.
– „Elektra“ – sudėtinga pjesė. Režisierius K.Warlikowskis – taip pat sudėtingas, jis nekuria gražaus teatro, o provokuoja savo atvirumu, kalba apie skaudžius, ribinius, uždraustus dalykus. Prieš ketverius metus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre parodytas jo šokiruojantis spektaklis „Varšuvos kabaretas“ sprogo lyg bomba. Ar sunku buvo dirbti su juo?
– Operas jis stato kitaip. Palyginti su kitais režisieriais, su kuriais man teko dirbti, jis nėra toks kategoriškas, sunkus. Manau, kad jis labai intuityvus, be kompromisų, labai atviras. Bet nesakyčiau, kad kažkoks šokiruojantis ir radikalus. O gal jau nebėra radikalus? Žmogus bręsta. Kuo vyresnis režisierius, kuo daugiau eksperimentavo jaunystėje, tuo labiau su amžiumi kreipia dėmesį į gilesnius dalykus. Ne vieno režisieriaus darbuose tai pastebėjau.
– Antika, tolimi laikai, tiesiog nežemiškai tolimi. Ir Elektra, trokštanti atkeršyti už tėvo mirtį. O dabar – XXI amžius. Kas jums pačiai yra Elektra, ar jos misija gali būti atlikta šiais laikais?
– K.Warlikowskio dėmesys buvo nukreiptas į žmogiškąją dramą ir tai, kas yra amžina. Tai, kas nepriklauso nuo kalendoriaus datos. Jis bando atrasti tai, kas artima kiekvienam iš mūsų. Graikų mitologijoje Elektra – viena iš karaliaus Agamemnono dukterų. Ir vienintelis jos gyvenimo tikslas – atkeršyti motinai už tėvo nužudymą dėl meilužio. Visa jos esybė sutelkta tiktai į šį tikslą.
Ji kiekvieną dieną galvoja apie tėvą, kiekvieną dieną nekenčia motinos ir kiekvieną dieną laukia grįžtančio brolio, kuris yra ištremtas, nes tik vyras gali atkeršyti. Ir taip – septynerius metus.
Spektaklyje – viena iš tų eilinių dienų, kokia buvo užvakar, kokia buvo prieš metus. Skirtumas tas, kad šią dieną, šiandien, į namus ateina žinia, kad jos brolis, kurio ji laukia, kuris turi įvykdyti kerštą, – miręs.
– Jau daugelį metų gyvenate užsienyje ir iki šiol Lietuvoje – kaip jaunas mėnulis. Kada jus išvysime mūsų teatrų scenose?
– Iš Lietuvos išvažiavau 2000 m., baigusi tuometę Lietuvos muzikos akademiją. Kelno operoje kaip etatinė dainininkė pradėjau dirbti 2003 m. Tik nuo 2008 m. pradėjau dirbti kaip laisvai samdoma dainininkė.
Dar po kelerių metų pasirodžiau Lietuvoje kaip jaunas mėnulis – trumpam prisijungiau prie „bohemiečių“ („Vilnius City Opera“. – Red.) ir sudainavau pagrindinį vaidmenį čekų kompozitoriaus Leošo Janačeko operoje „Katia Kabanova“.
Iš svarbesnių teatrų, kuriuose dainavau, – tai Berlyno valstybinė opera („Staatsoper Berlin“), Miuncheno Bavarijos opera („Bayerische Staatsoper“), Paryžiaus Bastilijos, Vienos opera. Tai, ką aš dainuoju, – tai keistos operos ir keistas repertuaras. Net ir Lietuvos nacionaliniame operos ir baleto teatre nėra į ką įšokti spontaniškai, neplanuotai.
– Kokie vaidmenys jums artimiausi?
– Katerinos Izmailovos vaidmuo Dmitrijaus Šostakovičiaus operoje „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“. Šioje operoje dainavau keliuose teatruose. Pirmą kartą prieš šešerius metus katalonų režisieriaus C.Bieito pastatyme Antverpene, paskui – Liono operoje, daugiau nei prieš metus – Paryžiaus Bastilijos operoje. Čia ją pastatė K.Warlikowskis.
– Apie tą operą esate pasakiusi ypač skambiai: „Dmitrijus Šostakovičius perteikė visą lytinį aktą su, atsiprašant, sėklos nuleidimu ir varpos ištraukimu. Nešokiruojamai pastatyti jo operos turbūt neįmanoma.“ C.Bieito pastatyme netrūko muštynių, prievartos, sekso scenų. Jums patinka dainuoti ir vaidinti tokiuose spektakliuose?
– Radikalūs, ekscentriški operų spektakliai man labai patinka. Nežinau, kaip Lietuvos publika į juos reaguotų, nes tokių operų Lietuvoje ji nėra mačiusi. Ir vaidmenys man patinka nestandartiniai.
Kita mano „standartinė“ opera – Sergejaus Prokofjevo „Ugnies angelas“, kuri man irgi labai patinka. Joje esu dainavusi Miunchene, Lione.
– Menas reikalauja aukų. Tai – ne tik skambūs žodžiai. Praėjusį pavasarį Paryžiuje per spektaklį „Ledi Makbet iš Mcensko apskrities“ patyrėte didžiulę traumą – netekote trečdalio kojos piršto. Kaip tai nutiko?
– Situacija buvo absurdiška. Tai buvo scena, kurioje mudu su meilužiu nužudome mano vyrą. Paskui to vyro lavoną iš lovos vertėme ant žemės. Kadangi jis turėjo būti numiręs, tai, aišku, buvo atsipalaidavęs.
Nukrito žemyn, ir jo bato kulnas nuskėlė man trečdalį kairės kojos vidurinio piršto. Ta scena vyko maždaug 10 minučių iki pertraukos. Kadangi tas spektaklis – didelė adrenalino porcija, tuo metu nejaučiau skausmo. Man atrodė, kad po pertraukos galiu dainuoti toliau, bet gydytojai uždraudė.
Pasakė, kad turiu važiuoti į ligoninę, kad galbūt yra vilties prisiūti tą piršto galiuką. Jeigu per ilgai delsiu, bus neįmanoma to padaryti. Taip pat kilo infekcijos pavojus. Kai uždanga nusileido, kažkas iš scenos darbuotojų surado tą piršto galiuką.
– Kaip pavyko operacija?
– Gydytojai dar kartą viską ištyrė ir pasakė, kad prisiūti to galiuko vis dėlto neverta. Esą didelė gangrenos galimybė. Per didelė rizika, kad jis nepriaugs, o paskui reikės nupjauti dar daugiau, negu nuskilo.
Taip kad aš turiu tokią truputį invalidišką koją. Iki šiol tas pirštas labai jautrus. Jeigu netyčia į ką nors atsitrenkiu, vis dar labai skauda.
– Kaip į tą įvykį reagavo kolega, dainavęs jūsų vyrą?
– Jis sužinojo daug vėliau. Bet juk čia – ne jo kaltė. Čia niekas nekaltas.
– Vadinasi, artistas scenoje kiekvienu momentu turi būti budrus?
– Gyvenimas yra pavojingas, ir ką? Gyvename. Vienintelė išeitis, kad nieko nenutiktų, yra gulėti lovoje ir niekur neiti, nieko nedaryti. Visokie nelaimingi atsitikimai nutinka pačiose kvailiausiose situacijose. Iš tikrųjų scenoje pavojingų situacijų būna labai daug. Nori nenori turi pradėti tikėti visokiais angelais sargais. Nelaimingų atsitikimų gali įvykti per kiekvieną spektaklį. Iš kažkur kas nors gali nukristi ant tavęs arba tu gali kur nors nukristi. Bet tai atsitinka ir gyvenime.
– Gal pajutote, kad po šio įvykio atplasnojo angelas sargas ir sėdi nematomas jums ant peties? Ir Zalcburgo festivalyje jus globojo ir saugojo?
– Aš manau, kad mano angelas sargas aplinkui mane plasnoja visą laiką, kitaip jau seniai būčiau numirusi su visais savo spektakliais ir eksperimentais. Ir tai, kad tiktai piršto galiukas taip juokingai buvo nukirstas, yra labiau ženklas, jog mane kažkas saugo, negu kad niekas nesaugo.
– Aušrine, kur jūsų namai?
– Ne Lietuvoje. Nedideliame Tiurnhauto mieste Belgijoje, netoli Olandijos sienos. Man ten patinka, ten – 40 tūkstančių gyventojų. Aš daug kur dainuoju, tad man visiškai tas pat, kur gyventi. Gyvenu vienuolyne. Ne, neslegia jo sienos. Tai buvusi jėzuitų mokykla.
– Sėdate į mašiną ir lekiate iš to mažo miestelio dirbti į Miuncheno, Paryžiaus teatrus?
– Visaip: mašina, lėktuvu, traukiniu.
– Ar jūsų, grįžtančios iš didžiųjų Europos miestų ir teatrų, laukia tame sename vienuolyne vyras ar širdies draugas ir vaikai?
– Aš nenoriu apie tai kalbėti... Aš neturiu vaikų.
– Gailitės dėl to?
– Kai vyras pasako, kad nenori vaikų, niekas per daug nesistebi. Kai tai pasako moteris, net ir mūsų laikais, jauti ore nuostabą ir dažnai tylų nepritarimą ir smerkimą.
Aš žinau, koks yra jausmas, kai ko nors nori labiau už viską pasaulyje. Ir iki šiol laukiau, kol tas jausmas dėl vaikų mane aplankys. Bet jis taip ir neatėjo.
Mano tvirtu įsitikinimu, suteikti gyvybę, išleisti ją į gyvenimą – nepaprasta užduotis, aš gerbiu ir žaviuosi kiekviena šio pasaulio motina.
Bet gimdyti vaikus tik todėl, kad visi taip daro ar iš baimės likti vienišam senatvėje, – tai būtų nusikaltimas mažam žmogiukui.
Ar vėliau gailėsiuosi, nežinau. Pati savęs to dažnai klausiau, bet dabar nustojau. Aš nesu žmogus, kuris dažnai žiūri į praeitį ir gailisi savo sprendimų.
– Ar vyras, kuris pretenduoja jums patikti, turi būti kolega iš operos pasaulio?
– Pageidautina ne kolega. Man visą laiką patiko nestandartiniai vyrai. Ir „išprotėję“. Nepaisantys visuomenės normų, taisyklių, gyvenantys pagal savo įsitikinimus. Drąsūs. Asmenybės. Ir jų mano gyvenime netrūko.
– Gal galite papasakoti kokį nors tokio vyro poelgį, kuris jus labiausiai nustebino?
– Buvo mano gimtadienis. Aš niekada nešvenčiu gimtadienių, nieko nekviečiu į svečius, niekada nieko neorganizuoju.
Bet jis sugebėjo surinkti visą mano giminę, mano studijų, vaikystės draugus. Suorganizavo vakarą ant Neries kranto už Vilniaus su didžiuliu laužu, maistu, gėrimais. Ir atvežė mane užrištomis akimis. Tai buvo iš tikrųjų labai maloni staigmena.
– Bet, nepaisant to, jūsų keliai išsiskyrė?
– Ne.
