Rugpjūtis – auksinis Aušrinės laikas, ji debiutavo Zalcburgo festivalyje, kur sulaukė daugybės palankių įvertinimų.
Zalcburgo festivalyje A.Stundytė atliko pagrindinį – Elektros – vaidmenį Richardo Strausso operoje „Elektra“. Šią operą pagal Sofoklio tragediją pastatė lenkų režisierius K.Warlikowskis.
Festivalio repertuare – šeši „Elektros“ spektakliai. Rugpjūčio 24 d. Aušrinė savąją Elektrą sudainavo šeštą kartą.
Ir A.Stundytė, ir Asmik Grigorian, spektaklyje dainavusi Elektros seserį Chrisotemidę, sulaukė ir žiūrovų, ir užsienio žiniasklaidos liaupsių. Šiemet Zalcburge ant bangos – lietuvių solistės, du puikūs sopranai!
Lietuvos operos mėgėjai gimtinės scenose Aušrinės nemato. Gimusi Vilniuje Lietuvą ji paliko prieš 20 metų ir išvažiavo laimės ieškoti svetur. Ir ją surado – A.Stundytė kviečiama dainuoti į garsiausius Europos teatrus.
Mūsų pokalbį dažnai pertraukė linksmas Aušrinės kvatojimas. Tada jai buvo poilsio diena, į Zalcburgą nereikėjo važiuoti ir ji vaikščiojo po sodą, kur nuo obelų krito obuoliai, kažkur netoliese kudakavo vištos. Antikinė Elektra – ir tokia kasdieniška XXI a. buitis!
– Aušrine, Zalcburgo festivalis šiemet – ypač didelė šventė. Pirma, šiemet jam sukanka 100 metų. Antra, nepaisant koronaviruso pandemijos, jis vis dėlto vyksta. Kokia festivalyje atmosfera, žiūrovų nuotaikos?
– Visi į festivalį suvažiavo iš priverstinių atostogų – per karantiną negalėjo nei repetuoti, nei dirbti. Tokie sulėtėję, reikia lokomotyvų, kad juos išjudintų.
– Koronaviruso pandemija visus gerokai išgąsdino. Kokių saugumo priemonių ėmėsi festivalio rengėjai, kokių instrukcijų privalo laikytis žiūrovai?
– Rengėjai irgi privalėjo laikytis apribojimų. Operos, kurias galėjo statyti, turėjo būti vieno veiksmo, be pertraukos, be choro. Tokių operų, tiesą sakant, nėra labai daug. „Elektra“ tam tiko. Tiesa, choras ten yra, bet jo galima išvengti ir į sceną neišleisti.
Šį kartą festivalyje rodomos tik dvi operos: „Elektra“ ir Wolfgango Amadeaus Mozarto „Visos jos tokios“. Bet pastaroji opera – ilga.
Salėje telpa apie 2000 žiūrovų, bet dabar, nes kas antra kėdė turi būti laisva, spektaklį žiūrėdavo 1000 žmonių.
– Ar labai jaudinotės išeidama į festivalio sceną?
– Darbas yra darbas. Man nėra jokio skirtumo, kokioje scenoje dainuoti. Visada toks pat jaudulys ir tokia pat atsakomybė. Ir tie patys nervai.
– Ir jums neimponuoja, kad debiutavote Zalcburgo festivalyje, kur atlikote pagrindinį vaidmenį? Tas debiutas – tai bilietas į viso pasaulio teatrus. Argi tai nepaglostė širdies?
– Žinau, kad iš manęs tikimasi tokio atsakymo. Bet turiu jus nuvilti. Man iš tikrųjų labai lengva pradėti kraustytis iš proto scenoje ir galvoti apie tuos visus aspektus – Zalcburgas, 100 metų, korona. Bet tai – tos mintys, kurios ne padeda, o trukdo susikaupti ir savo darbą atlikti gerai. Aš stengiausi visas emocijas išjungti ir dirbti savo darbą.
– Kur Zalcburge įsikūrėte?
– Kiekvienas dainininkas būsto paieška užsiima pats. Aš norėjau būti toliau nuo miesto, nes Zalcburgo apylinkės beprotiškai gražios. Išsinuomojau seną valstiečio namą ir gyvenau tarp laukų, karvių, vištų. Ir važinėjau kiekvieną dieną į Zalcburgą repetuoti. Pirmyn ir atgal – pusvalandis kelio automobiliu.
Čia labai gražūs kaimeliai, kalnai, labai daug gamtos. Man tai – pusiau atostogos, tuo labiau rugpjūčio mėnesį. Šeši spektakliai per mėnesį, yra pakankamai laiko tarp jų, tad galima pailsėti, pasivaikščioti.
– Kas iš jūsų artimųjų atvyko žiūrėti „Elektros“?
– Niekas. Kadangi nebuvo aišku, kaip bus su lėktuvų bilietais, su korona, nepuolėme nieko organizuoti. Planuojama, kad „Elektra“ bus rodoma festivalyje ir kitais metais. Tada artimieji ir atvyks.
– Kaip žiūrovai priėmė spektaklį ir jūsų vaidmenį?
– Publiką jauti. Jauti, kad žmonės pasiilgę teatro, pasiilgę muzikos, pasiilgę būti kartu, ir tas jų priėmimas iš tikrųjų buvo be galo šiltas.
Lydi dvejopas jausmas: manau, kad šitas pastatymas – ypatingas, nestandartinis, daug žmogiškesnis, priimtinesnis, ir tai žiūrovai įvertino. Kartu jauti, kad vis dėlto festivalis įvyko, žmonės galėjo mėgautis tuo įvykiu, muzika, buvimu kartu. Tai antroji emocinė banga: pojūtis ir dėkingumas, kad festivalis vyksta.
– Turbūt labai apsidžiaugėte, kai K.Warlikowskis Elektros vaidmeniui pasirinko jus?
– Zalcburgo festivalyje režisierius neturi tokios galios. Artistus renkasi festivalio vadovybė. Būtent šios operos sudėtį nulėmė dirigentas Franzas Welseris-Mostas ir operos solistų atrankos direktorius. Lemtingą žodį tarė jie.
Nei jie manęs, nei aš jų nepažinojau. Tiesiog susitarėme surengti valandos trukmės darbinę repeticiją, kad dirigentas pamatytų, kas aš esu, kaip dirbu, koks mano balsas.
Iš tikrųjų šitas vaidmuo dainuojamas pačiu ekstremaliausiu, ypač dramatišku balsu. Mano balsas – ne toks. Tiesiog dirigentui norėjosi padaryti kitokią Elektrą – švelnesnę, lyriškesnę. Tai buvo ir didžiulė rizika man kaip dainininkei, nes vaidmuo – labai didelis ir pavojingas. Todėl labai atsargiai į tą pasiūlymą žiūrėjau. Bet kadangi dirigentas F.Welseris-Mostas tiesiog fantastiškas, sutikau.
– „Elektra“ – sudėtinga pjesė. Režisierius K.Warlikowskis – taip pat sudėtingas, jis nekuria gražaus teatro, o provokuoja savo atvirumu, kalba apie skaudžius, ribinius, uždraustus dalykus. Prieš ketverius metus Lietuvos nacionaliniame dramos teatre parodytas jo šokiruojantis spektaklis „Varšuvos kabaretas“ sprogo lyg bomba. Ar sunku buvo dirbti su juo?
– Operas jis stato kitaip. Palyginti su kitais režisieriais, su kuriais man teko dirbti, jis nėra toks kategoriškas, sunkus. Manau, kad jis labai intuityvus, be kompromisų, labai atviras. Bet nesakyčiau, kad kažkoks šokiruojantis ir radikalus.
O gal jau nebėra radikalus? Žmogus bręsta. Kuo vyresnis režisierius, kuo daugiau eksperimentavo jaunystėje, tuo labiau su amžiumi kreipia dėmesį į gilesnius dalykus. Ne vieno režisieriaus darbuose tai pastebėjau.
– Antika, tolimi laikai, tiesiog nežemiškai tolimi. Ir Elektra, trokštanti atkeršyti už tėvo mirtį. O dabar – XXI amžius. Kas jums pačiai yra Elektra, ar jos misija gali būti atlikta šiais laikais?
– K.Warlikowskio dėmesys buvo nukreiptas į žmogiškąją dramą ir tai, kas yra amžina. Tai, kas nepriklauso nuo kalendoriaus datos. Jis bando atrasti tai, kas artima kiekvienam iš mūsų.
Graikų mitologijoje Elektra – viena iš karaliaus Agamemnono dukterų. Ir vienintelis jos gyvenimo tikslas – atkeršyti motinai už tėvo nužudymą dėl meilužio. Visa jos esybė sutelkta tiktai į šį tikslą.
Ji kiekvieną dieną galvoja apie tėvą, kiekvieną dieną nekenčia motinos ir kiekvieną dieną laukia grįžtančio brolio, kuris yra ištremtas, nes tik vyras gali atkeršyti. Ir taip – septynerius metus.
Spektaklyje – viena iš tų eilinių dienų, kokia buvo užvakar, kokia buvo prieš metus. Skirtumas tas, kad šią dieną, šiandien, į namus ateina žinia, kad jos brolis, kurio ji laukia, kuris turi įvykdyti kerštą, – miręs.
Visą interviu skaitykite naujausiame „Lietuvos ryto“ žurnalo „Stilius“ numeryje.
