Čia nėra mirties. Skamba klasikinė muzika, žydi gėlės, kabo paveikslai. Grožio klinikos „Vitkus Clinic“ dermatologijos skyriaus vedėjai J.Mozūraitienei darbas čia – atokvėpis sielai ir širdžiai.
Nes Nacionaliniame vėžio institute jai neretai tenka žiūrėti į viltingas žmogaus akis ir ištarti nuosprendį – jums melanoma.
Ir rasti įtikinančių žodžių – jūs nemirsite. Nors... Kartais jie būna tik tušti paguodos žodžiai.
– Taip... Bet dažniau tuos žodžius pasakau įsitikinusi, kad tai ne tuščia paguoda, – sako gydytoja Julija, jau 20 metų dirbanti Nacionaliniame vėžio institute. Pradėjusi dirbti dar studentė reanimacijoje slaugytojos padėjėja, vėliau laborante, gydytoja rezidente ir jau 10 metų gydytoja, ji dirba, kaip sako, savo svajonių darbą, kurio troško nuo vaikystės. – Bet vaikystėje svajojau būti lėktuvų palydove, nors labai bijojau skraidyti. Kasmet vasarą skrisdavau į Ukrainos kaimą pas močiutę. Lėktuve mane ištikdavo panika, aš visą kelią verkdavau.
Vieną kartą stiuardesė pasiėmė mane į savo darbo vietą, pavaišino limonadu, pasodino prie iliuminatoriaus, pasakojo, per kurias vietas skrendame.
Ji mane taip sužavėjo, kad iki šiol atsimenu jos vardą – Kartenzija. Vilkėjo gražų uniforminį kostiumėlį. Ir aš nusprendžiau – kai užaugsiu, būsiu tokia pat graži stiuardesė! – Julija juokdamasi prisimena vaikystę.
Kad ji tikrai bus gydytoja, nusprendė ketvirtoje klasėje. Nors jau darželyje apsimesdavo, jog jai skauda pilvą, kad tik nusiųstų į seselės kabinetą. Tas vaistų kvapas, spintelė su buteliukais, seselė baltu chalatu... Paslaptis. Nors žinojo, kad bus palydovė, bet jau suabejodavo ir galop įtikėjo gydytojos pašaukimu.
– Ir taip įsijaučiau, kad beveik esu gydytoja, jog visiems klasės draugams pildžiau ligos istorijas. Draugės piešė lėles, o aš į sąsiuvinį rašiau skundus, klijuodavau kardiogramas, rašydavau receptus. Neturėjau antspaudo, tai ant trintuko parašydavau rašalu parašą ir antspauduodavau. Tas ligos istorijas dar pernai surado mama ir man atidavė.
Kad būsiu gydytoja, žinojo ir mokytojai. Chemijos, biologijos mokytojai ėmė reikalauti mokytis jų dalykų daugiau. Mokyklinių vadovėlių nebepakako. Mokiausi iš universitetinių, kad atsiskaityčiau.
Kai man buvo 13 metų, mama išmokė leisti vaistus ir aš jau gydydavau savo močiutę.
– Kaip vaikystėje įsivaizdavote mediko darbą? Kaip romantišką misiją? Būsite gyvybių gelbėtoja? Turbūt miglotai, nes mirtis vaikui yra nesuvokiamas procesas, ne visada, deja, paklūstantis mediko pastangoms.
– Tikrai apie mirtį nesusimąstydavau. Suvokdavau, kad žmogui galiu padėti savo rankomis, nes tada geriausiai ir greičiausiai matyti rezultatas. Suleidžiu vaistus, ir močiutei geriau. Kraujo nebijojau. Draugai nusibalnoja kieme kelius, aš nuplaunu žaizdas peroksidu ir uždedu nuskynusi trauklapį ar tvarstį. Jau ir pagydžiau!
Bet kažkodėl iš pradžių norėjau būti stomatologė. Nuo vaikystės, kaip ir visiems vaikams, tekdavo taisytis dantukus, ir anuomet tai buvo vaikui baisi procedūra.
Man buvo šešeri, kai mama pirmą kartą nuvedė į polikliniką. Sėdžiu prie kabineto durų ir girdžiu, kaip viduje vaikai verkia. Suprantu, kad ten labai baisu.
Tik gydytoja įjungė grąžtą, ir aš pradėjau verkti, nes visi rėkė.
„Ar tau skauda?“ – paklausė gydytoja. „Neee...“ – „Tai kodėl šauki?“
Kai procedūra pasibaigė, gydytoja man padovanojo saldainį. „Už tai, kad buvai gera mergaitė!“ Ir man taip pasidarė gėda. Nusprendžiau pati būti stomatologė.
Bet stomatologe Julija netapo. Įstojusi į universiteto Medicinos fakultetą pasirinko plataus profilio medicinos specialybę, o vėliau dermatologo onkologo specializaciją.
Ji sako: „Nesigailėjau nė vienos minutės. Tai – mano svajonių darbas. Nors vienu metu svajojau būti ir plastikos chirurge.“
– Bet dermatologija taip pat glaudžiasi prie grožio?
– Taip, bet pirmas susitikimas su dermatologija nebuvo labai gražus. Pirmuose kursuose nuėjome į Dermatologijos centrą. Palatoje baisus deguto tvaikas, stovi žmogus, visas raudonas, išbertas, pleiskanų prikritę net ant grindų.
Tuo metu nežinojau, kokia tai liga, bet buvo toks atstumiantis vaizdas, kad mintyse tuoj pasakiau: „Na, jau ne, niekada nebūsiu dermatologė!“ Ir iki šešto kurso, kai manęs klausdavo, kuo aš būsiu, atsakydavau: „Nežinau, kuo būsiu, bet tikrai žinau, kuo nebūsiu – dermatologe.“
– Žmogus planuoja, Dievas juokiasi?
– Būtent. Nuo trečio kurso naktimis dirbau dabartinio Nacionalinio vėžio instituto reanimacijoje slaugytojos padėjėja, o rytais eidavau į paskaitas. Dirbau net pustrečių metų. Man buvo be galo sunku. Bet ištvėriau. Čia susidūriau ir su pirmomis mirtimis.
Nuo vaikystės labai bijojau mirties. Močiutės kaime buvo daug senų žmonių, ir močiutė mane vesdavosi pažiūrėti pašarvoto kaimyno. Būdavo baisu. Kas yra ta mirtis?
Pirmoji mirtis – stresas visiems gydytojams. Juolab studentams. Ir verčianti susimąstyti – ar pajėgsiu tai išgyventi, o tai reiškia – ar pajėgsiu dirbti?
Reanimacijoje mirė moteris. Man liepė prieiti ir užspausti akis. Buvo labai baisu. Suprantu, mirtis nuo senatvės. Bet čia buvo ligoninėje, žmogus neišgijo.
Ne kartą tai patyriau – reanimacijos skyriuje rūpiniesi sunkiu ligoniu, naktimis nemiegi, atrodo, dalelę savęs atiduotum, lauki su viltimi pagerėjimo, prisiriši prie jo. O ateini vieną vakarą ir neberandi. Atrodytų, kad laikui bėgant gydytojai tampa cinikais, nes kitaip psichologiškai neištversi. Bet iki šiol nežinau, ar gydytojai gali prie to priprasti.
Po savo pirmųjų susitikimų su mirtimi supratau – noriu tokios profesijos, kur paciento mirtis būtų retesnis išgyvenimas ir kur akivaizdžiai galėčiau padėti žmogui, gelbėti jo gyvybę. Tapau onkologe dermatologe.
Nors mano pasirinkimas daug ką nustebino – tiek mokaisi, kad taptum spuogų gydytoja! Mat kai kam dermatologija vis dar asocijavosi tik su dėmėmis, spuogais, išbėrimais.
Bet dermatologija aprėpia labai platų spektrą – yra šimtai ligų, reikia jas atpažinti, nustatyti, atskirti, gydyti, rasti jų kilmę, sąsajas su viso organizmo sveikata, paveldimumu. Tarp jų yra ir onkologinių.
Onkologinės odos ligos yra tam tikra prasme gal pačios siauriausios. Paimama biopsija ir nustatomas ligos pobūdis, pritaikomas gydymas.
Nes paprasta dėmelė gal terapeutui atrodys tik dėmelė nuo saulės, bet onkologas dermatologas jau net plika akimi pamatys, ar ji nelinkusi suvėžėti,
Kaip gydytoja rezidentė tris mėnesius dirbau Nacionaliniame vėžio institute, mano mokytojas ir vadovas buvo gydytojas Jonas Rėklaitis. Ir man taip patiko mano profesija! Pagaliau supratau, kad čia mano vieta, nes tikrai gelbėju gyvybes.
Baigiantis rezidentūrai pagimdžiau dvynukus, šeimoje augo jau trys vaikai. O reikėjo laikyti baigiamuosius egzaminus. Tikrai tai buvo didelis iššūkis. Į pagalbą atvažiavo ir mama, ir anyta. Pamaitinu krūtimi vaikus, ir juos išsiveža į kiemą, kad galėčiau namie ramiai rašyti. Ir taip visą dieną.
– Prisimenate savo pirmąją savarankišką darbo dieną? Kai šalia nei mokslinio vadovo, nei vyresnio gydytojo. Tik jūs ir žmogus, laukiantis jūsų sprendimo, su viltimi ir neretai – su baime.
– Labai gerai prisimenu. Prieš grįždama dirbti vėl varčiau knygas, užrašus, kad tik ko nors nebūčiau užmiršusi. O jei nesugebėsiu nustatyti ligos? Tokia buvo baimė! Iš anksto dar prieš dvi savaites pasiprašiau gydytojo J.Rėklaičio pasėdėti jo kabinete, pastebėti ligonius, pasiklausyti.
Pirmoji savarankiška diena, pirmasis pacientas. Aš ir seselė. Visada labai gerbiau seseles, jos gydytojui yra didžiulė pagalba. Pirmąją dieną mane seselė ir išgelbėjo. Pacientė nusirengė, apžiūrėjau. Matau naviką. Ir galvoje ėmė šokinėti mintys – kokia diagnozė, kokia diagnozė? Panika, nes nebežinau, ką pasakyti. O seselė taip ramiai man sako: „Gydytoja, tyrimą imsite?“
Taip, taip, tyrimą imsiu! Valio, aš išgelbėta! Juk dešimtis kartų tai dariau, kai buvau rezidentė, o dabar iš galvos viskas išdulkėjo nuo jaudulio.
– Ar tikrai melanoma yra „viskas“? Juk rinkotės profesiją, kurioje nebūtų mirties. Turėjote susitaikyti su tuo, kad ir jūsų svajonių darbe yra mirties?
– Yra. Melanoma tikrai klastinga, net žaibiška liga. Ne veltui gegužės mėnuo paskelbtas gydymo nuo melanomos mėnesiu. Saulė yra gyvybės šaltinis. O kai jos per daug – pražūtingas.
Bet melanomos diagnozė šiais laikais nėra nuosprendis. Arba tai nuosprendis su didele viltimi.
Mūsų dienomis ir pacientai, ir šeimos gydytojai jau išmoko stebėti darinius ant odos. Edukacija padarė savo gerą darbą. Dar buvau rezidentė, kai buvo paskelbta pirmoji euromelanomos diena. Be jokių siuntimų tą dieną norintys galėjo pasitikrinti. Mes, kelios rezidentės, buvome nusiųstos į Palangą, kur žmonės ištisas dienas guli paplūdimiuose.
Ankstesniais laikais kuo moteris buvo baltesnės odos, tuo aristokratiškesnė. Damos paplūdimiuose vaikštinėdavo su skėčiais. Bet jau mūsų tėvai vesdavosi mus į paplūdimius prie jūros visai dienai, kad „sveikai įdegtume“ iki rudumo.
Grožio pramonė formavo įdegio kultą. Žiemos įdegis reiškė net aukštesnį visuomeninį statusą. Gali sau leisti atostogauti Sankt Morice arba Floridoje.
Bet oda turi savo atmintį. Ir ji atkeršys. Daugybė vyresnio amžiaus mano pacientų ateina su išbėrimais, kurie yra besaikio deginimosi saulėje vaikystėje, jaunystėje pasekmė. Galiu pasakyti, kad įdegis yra mada, kuri padarė daugiausia žalos žmonių sveikatai.
Balta oda visada bus sveikesnė, atrodys jaunesnė. Kai pamatau jaunus, įrudusius žmones, jiems pasakau – ateityje jūs dėl to gailėsitės. Būkite saulėje, bet saikingai, tepkitės apsauginiais kremais.
Neprievartaukite savo odos, taip sunkiai nedirbkite, kad būtumėte kuo rudesni. O vitamino D gausite ir saulėje pabuvę 20 minučių.
– Atrodytų – kas čia tokio? Aiškiai matoma dėmelė, apgamas ant odos. Prideginai lazeriu, išoperavai – ir sveikas? Juk oda tam ir skirta, kad būtų apsauginis barjeras nuo gilesnių pažeidimų. Kas yra tas paslaptingasis mūsų kūno apvalkalas, turintis savąją atmintį?
– Oda – pats didžiausias mūsų kūno organas. Taip, ji yra apsauginis barjeras nuo perkaitimo, apsaugantis mūsų vidaus mūsų organus, turintis daugybę funkcijų. Mūsų angelas sargas.
Ir oda mums iškart siunčia pavojaus signalą. Reikia tik jį išmokti pamatyti. Net odos paraudimas – jau įspėjimo signalas. Užleista melanoma – bausmė už mūsų aplaidumą.
Dar prieš dešimtmetį susidūriau su senu mitu – jei kas yra ant odos, geriau neliesk!
Problema ta, kad per vėlai palietė, vaikščiojo su karpa, pakitusiu apgamu metų metais, kol jis išsivystė į vėžį. Ir kai pagaliau gydytojai jį išoperuoja, jis būna tiek palietęs kitus organus, kad žmogus gali per kelis mėnesius numirti.
Bet jei tą pakitusį apgamą išoperuosite anksčiau, nebus apgamo – nebus problemos! Žmonės išgyja visiškai.
Girdžiu dar vieną mitą – esą nesveika tepti apsauginiu kremu, ypač ant apgamų. Patikinu – kremai saugūs. Tik reikia tinkamai teptis. Pakankamą kiekį, po kelių valandų vėl pasitepti. Išeitis – ir savaiminio įdegio kremai.
Buvimo saulėje tikslas – ne įdegti, o maloniai praleisti laiką. Soliariumo skleidžiama šviesa taip pat yra kancerogenas. Tai faktas. Pasideginti trumpai, kelias minutes, galima. Bet vaikščiojimas į soliariumą kaip į darbą – didelis blogis.
– Julija, kalbamės apie nelabai linksmą jūsų profesijos dalį. Bet dirbate ir grožio klinikos „Vitkus Clinic“ Dermatologijos centro vadove, dermatologe. Dermatologija liečiasi ir prie grožio. Jums toks darbas kaip atokvėpis, atsvara?
– Taip, estetinė dermatologija man tai ir suteikia. Mes, gydytojai, visada norime sulaukti rezultato – žmogus pasveiko. Kai dirbi su grožio procedūromis, greitai gauni tiesioginį atsaką. Man tai labai svarbu, kai matau, kad galiu pagražinti moterį, kad ji išeina patenkinta, laiminga.
Šis darbas kūrybingesnis. Nėra mirčių, dramatiškų pasekmių. Bet atsakomybė dirbant privačioje klinikoje gal dar didesnė.
Į onkologinę ligoninę žmogus ateina su viltimi. Jam geriausia naujiena, kad jis gyvens. Grožio klinikoje, moteris moka pinigus ir tikisi gero rezultato – tai yra grožio.
Bet grožis juk tokia subjektyvi sąvoka. Žmogus susikuria vaizdinį ir trokšta tik tokio. Aš esu natūralumo šalininkė, gražu tai, kas nėra per daug pastebima. Tada mano darbas yra atliktas gerai. Todėl kartais tenka laviruoti tarp žmogaus norų ir mano supratimo bei galimybių. Juk atliekant grožio procedūras reikia daug žinoti apie veido sandarą, veido nervų, raumenų, odos reakciją. Pagaliau ir apie galimas komplikacijas, kurios praeina, bet bus kurį laiką matomos.
Tačiau į grožio kliniką ateina pacientų, kurie turi onkologinių odos problemų. Tenka paimti biopsijas. Tenka dirbti ir su lazeriu, šalinti pigmentines dėmes, kraujagyslių darinius.
Darbas grožio klinikoje tikrai ne visada yra tik grožio kūrimas. Veikiau tai pavadinčiau estetinės ir sveikos išvaizdos kūrimu.
– Papasakokite kokį nors linksmą nutikimą iš savo praktikos, kuris pacientui baigėsi gerai.
– Tokių daug. Vieną kartą pas mane į ligoninę atėjo moteris, kurią atsiuntė šeimos gydytojas. Diagnozė: „Odos vėžys krūtinės srityje“.
Apžiūriu ir matau – prie spenelio prisisiurbusi didžiulė erkė! Ir niekas nepastebėjo! Ir man teko ne biopsiją imti, o traukti tą gyvą, kojytėmis tabaluojančią erkę.
O liūdniausia mano darbe yra prarasti savo pacientus. Nuo mirties tiesiogiai lyg ir esi apsaugotas. Jei liga progresuoja, pacientą perima jau kiti specialistai.
Visada apsiverkiu prisiminusi pirmąją savo pacientę, kuri mirė. Jauna moteris. Imi galvoti, gal dar ką buvo galima padaryti...
Mes, medikai, žinome, kad kiekvienas iš mūsų turime savo mažas kapinaites.
– Bet po darbo reikia grįžti namo, slėpti išgyvenimus, nes vaikams to nepapasakosi. Kaip susitvarkote su savo trejetuku? Juk pacientai neįsivaizduoja, kad gydytoja į darbą gali ateiti neišsimiegojusi, susipykusi su vaikais, pavargusi nuo jų išdaigų ir mokslų. Pacientams gydytojo asmeninis gyvenimas neegzistuoja.
– Monikai, vyriausiai, jau 14 metų, dvynukams Edvardui ir Izabelei 11-a. Vaikai labiausiai laukia, kada mama parašys savo disertaciją. Ak, tu labai užsiėmusi! Kas ta „disertacija“? Kada tu ją parašysi? – nuolatinės dejonės.
Su vyru teisininku Giedriumi ir trimis vaikais gyvenu privačiame name miške, kur visiems šeimos nariams pakanka laisvės ir erdvės. Kur gali po darbo nors trumpai pasislėpti ir nuvyti liūdesį iš akių.
Be to, labai mėgstu skaityti. Skaitau kiekvieną nuvogtą nuo darbo, vaikų ir disertacijos valandėlę. Net bijau į darbą be knygos išvažiuoti, jei žinau, kad turėsiu nors 15 minučių pertraukėlę. Matyt, man reikia pailsėti gyvenant kitame pasaulyje tarp knygų herojų.
O visos šeimos didžiausias pomėgis – kelionės. Kai išvykstame visi į kelionę, jau būnu suplanavusi ateinančią.
Įsimintiniausios mūsų paskutinės kelionės buvo į Islandiją ir Vietnamą. Nes mums visiems svarbu patirti įspūdžių, ko nors išmokti.
Esu įsitikinusi, kad žmogus susiformuoja iš teigiamų potyrių vaikystėje. Mano vaikystė buvo labai laiminga. Be proto mylėjo tėvai, seneliai, močiutės. Gal todėl išaugau laimingas žmogus.
Todėl noriu, kad ir mūsų vaikai išaugtų laimingi.
