Susitikome vasariškai šiltą vakarą vienoje sostinės Senamiesčio kavinių. Abu prisipažinome, kad eidami į susitikimą šiek tiek jaudinomės. Kaip vėliau paaiškėjo, be reikalo, nes pokalbis buvo atviras ir be galo nuoširdus.
Temos keitė viena kitą: vieną akimirką juokėmės, kitą – graudinomės.
Atvirai kalbėjomės apie studijų metus, meilę praėjusiais metais jo žmona tapusiai Indrei (34 m.), pirmuosius sakinius aiškiai lipdančiam jųdviejų sūnui Emiliui (2 m.) ir prisiminėme skaudžias aktoriaus gyvenimą krėtusias netektis bei išgyvenimus.
– Kaip ir garsus tėvas tapote aktoriumi. Kas lėmė tokį pasirinkimą?
– Teatras mane lydėjo nuo pat vaikystės. Tėvams manęs nebūdavo kur palikti, tad numesdavo į Jaunimo teatro arba Operos ir baleto teatro užkulisius. Ten ir užaugau.
Visuomet matydavau tik tuos gražius, nekaltus užkulisius, todėl ir įsimylėjau tą apgaulę. Ėjau, rodos, kaip ant kokių bėgių pastatytas, nelabai buvo kitų pasirinkimų, tačiau jų gal ir nenorėjau. Taip išėjo, kad tais bėgiais važiuoju iki šiol.
– Kaip į jūsų pasirinkimą reagavo tėvas Arūnas Storpirštis?
– Kai jau pats esu tėvas, suprantu jį. Jei mano sūnus dabar sakytų: „Žinai, tėti, varysiu į aktorinį“, aš turbūt taip pat reaguočiau kaip ir jis tuomet.
Kai pasakiau jam, kad noriu ten stoti, jis patylėjo ir kažką bandė sakyti, bet greitai suprato, jog nieko nepakeis. Dabar, kai teatre vaidinu jau dešimtmetį, suprantu, kodėl tėtis norėjo mane perkalbėti.
– Storpirščių pavardė gerai žinoma teatro scenoje. Ar ji jums padėjo siekti karjeros aukštumų?
– Visą laiką driekėsi tas šleifas. Galime žiūrėti bet kur – ar tai būtų krepšinyje Sabonis, ar politikoje Landsbergis. Nemanau, kad jiems yra lengviau. Vis tiek atsiras, kas sakys: „Bet tėvas tai kitoks – geresnis buvo...“
Tos dvi pavardės, kurias paminėjau, – sėkmės be galo lydimų žmonių, vos ne žinomiausios. Kai pradedi savo kelią, norisi pradėti nuo nulio, o ne kalbų, kad „šitas tai tikrai dėl pavardės įstojo“. Tarp aktorių, aišku, yra ir kitokių žinomų pavardžių.
Mes akademijoje juokaudavome, kad konkuruojame su Bareikiais ir Latėnais, bet Storpirščiai vis tiek laimėjo, nes mūsų į teatrą atėjo daugiausia. (Šypsosi.)
Pradžia buvo sudėtinga, tačiau laikui bėgant susigyvenau ir dabar jau stengiuosi apie tai nebegalvoti.
Mano sūnus irgi Storpirštis. Ar jis pasirinks šią profesiją, ar kitą – kloju kelią tam, kaip į jį bus žiūrima ir su kuo jis bus lyginamas. Nuolat turės ką nors įrodinėti ir jaus spaudimą.
Yra dar mano pusbrolis, metais vyresnis, kuris visuomet žingsniu priekyje. Būdavo palyginimų ir su juo. Klausdavo manęs, kodėl Ainis ten, o aš čia. Ir kartais norėdavosi atsakyti negražiai, kad nustotų mus lyginti. Tai seniau erzindavo dėl jaunatviško karštakošiškumo, o dabar aš netgi leidžiuosi pats į tas kalbas ir mėgstu paerzinti. Ėmiau į viską žiūrėti paprasčiau.
– Jūsų profesinis gyvenimas gana įtemptas. Ar nuo didelio užimtumo nenukenčia jūsų asmeninis gyvenimas?
– Suderinti labai sunku. Kažkur vis tiek turi aukotis. Po karantino juokavau, kad po tų poros mėnesių, kai pagaliau visi pabuvome kartu, mano vaikas sužinojo, kas yra jo tėvas. Nes šiaip dažnai būdavo, kad rytą išeinu iš namų, o grįžtu tik vėlai vakare prieš jam užmiegant.
Kurį laiką jis buvo labiau mamyčiukas, dabar galiu sakyti, kad jau ir mano vaikas. (Šypsosi.) Ačiū Dievui, visi aplink sveiki, nesirgo, tad šis laikas buvo labai atveriantis akis ir reikalingas. Keista, kad reikia pasauliui sustoti, jog tai suprastum.
– Ar įmanoma pragyventi iš aktorystės?
– Aktoriaus profesija yra tokia, kad pusę metų labai dirbi, o kitą pusę galvoji, kodėl aš niekam nebereikalingas. Dabar man yra tas pusmetis, kai labai daug dirbu. Buvo ir toks laikas, kad dirbo žmona, o aš beveik visai nedirbau. Buvo ir vyriškų krizių, kai pradedi suvokti, kaip tau svarbu būti stabiliam ir kaip tavo vidinis džiaugsmas priklauso nuo to, kiek gali pinigais aprūpinti šeimą. Reikėjo suprasti, kad turiu šeimą ir mes su Indre nesame atskiri žmonės, o dar yra ir mūsų vaikas.
Turėjau suvokti, kad kartais gali būti tokių etapų, jei, neduok Dieve, aš susižeisčiau, pusę metų negalėčiau vaidinti, dirbti jau tektų Indrei. Tačiau kol galiu dirbti ir kol man sekasi, mūsų šeimoje daugiau dirbu aš.
Turiu tokį tikslą, kad mano šeimai niekuomet nieko netrūktų. Kad galėčiau uždirbti tiek, jog mano žmonai nebereikėtų dirbti ir ji tuo būtų patenkinta. Būčiau labai laimingas. Bet jei jau dirbu ir aš, ir žmona, tada vaikas būna ne su tėvais, o su kuo nors kitu. O, mano manymu, vaikui geriausia augti su tėvais, jokia čia naujiena. Taip ir stengiamės auginti sūnų.
– Ne kartą esate kalbėjęs apie tai, jog norėtumėte pakeisti profesiją. Kokioje srityje save įsivaizduotumėte?
– Jei prikaupčiau drąsos pilnas kelnes ir norėčiau keisti profesiją – keisčiau aktorystę į ką nors stabilesnio. Tačiau kadangi turiu nemenkų problemų su saviverte, suprantu, kad niekuomet neišdrįsiu keisti šios profesijos. Ypač kol turiu pasiūlymų – būtų gėda skųstis, nes labai daug žmonių, ypač iš mūsų sferos, tiesiog sėdi ir laukia. Jei aš, turėdamas darbą, imčiau skųstis, negalėčiau ramiai miegoti. Jei grįžčiau į tą laikotarpį, kai sprendėsi mano ateitis, rinkčiausi profesiją, kurioje mažiau bendravimo su žmonėmis. Nes kuo daugiau tave supa žmonių, tuo labiau negali būti savimi.
Kalbant apie aktorystę – ateini į televiziją, ten reikia vienos tavo pusės, ateini į teatrą – rodai kitą. Visa tai, neslėpsiu, vargina.
Kažkada juokavau, kad norėčiau dirbti vienas, su medžiu. Ir jei būtų žmonės, kurie ateina iš manęs ko nors užsisakyti, jie galėtų arba paskambinti, arba atvažiuoti kartą per savaitę.
Pastebiu, kad pradedu bijoti žmonių. Dažnai būdamas tarp jų juokauju tik tam, kad neverkčiau. Net ir parduotuvėje einu į savitarnos kasas, kad man nereikėtų su niekuo bendrauti.
– Jūsų žmona Indrė – taip pat aktorė. Jus suvedė ši profesija. Kaip susipažinote?
– Viskas prasidėjo Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Buvome kurso draugai. Tą pusmetį vaidinome rusų klasiką ir Indrė mane pasikvietė „Nusikaltime ir bausmėje“ vaidinti Raskolnikovo.
Tokia nelabai romantiška pradžia, kai iš šono pasižiūri. Šiaip tai viskas pradžioje būna gražu, drugeliai plazda, o pas mus – kirvis ir babytė...
– Kaip klostėsi jūsų draugystė?
– Buvo nuklydimų mūsų pjesėje. Jie dažniausiai buvo mano. Kvailas buvau, kažko norėjau, o pats nežinojau – ko. Galvojau, oi, čia kaip bėgsiu, man dabar santykių nereikia, tu palauk, o aš bėgsiu. Išbėgęs supratau, kad esu be batų – niekur nenubėgsiu, ir grįžau atgal. Prireikė poros tokių išbėgimų.
Žinoma, nekalbu apie neištikimybę, kalbu apie pabėgimus pabūti vienam. Tačiau dabar, po visų išgyvenimų, manau, kad viskas yra tvirta.
– Visi santykiai priartėja prie vienokios ar kitokios krizės. Koks etapas sunkiausias buvo judviem su Indre?
– Turėjau tikrai sunkų laikotarpį, kai buvau labai sutrikęs ir nežinojau, ko noriu. Tada nusprendžiau, kad reikia esminių pokyčių. Tuo metu mūsų santykiai su Indre buvo neapibrėžti – lyg ir kartu, bet galėtume būti ne kartu.
Tas sudėtingas laikotarpis man buvo užsitęsęs maždaug metus. Kažkaip ir padegustuoti gėrimų mėgau, ir pasilinksminti...
Tuo metu supratau, kad aš nelaimingas, ir nusprendžiau, kad reikia nebėgti nuo įsipareigojimų ir žengti tvirtą žingsnį – pasakyti sau ir antrajai pusei, kad būname kartu, kuriame bendrą ateitį, statome namus.
Aš labai gerai atsimenu, kad prieš šį mano susiprotėjimą buvo, mano manymu, pats sudėtingiausias laikotarpis mūsų santykiuose.
– Papasakokite apie savo žmoną.
– Ji, kaip ir visos, pradžioje apgaudinėjo, kad yra geresnė, nerodė savo tikrojo veido, kaip, beje, ir aš. (Šypsosi.) Dabar jau žavi visiškai kiti dalykai, susiję su motinyste. Vieninteliai pavyzdžiai, kuriuos matai susijusius su motinyste, yra arba tavo paties, arba labai gerų draugų motinos. Bet kokiu atveju imi lyginti, kaip su tavimi elgtasi vaikystėje ir kaip Indrė augina mūsų vaiką. Tai mane labai žavi. Ji turi be galo daug kantrybės tiek su manimi, tiek su vaiku. Nežinau, su kuriuo jos reikia daugiau.
Ji yra labai moteriška, užjaučianti ir jaučianti. Ji – tarsi ragana gerąja prasme, visada viską jaučia, niekada niekas nepraslys jai pro akis. Aš tikiu, kad už kiekvieno sėkmės lydimo žmogaus yra stipri moteris. Kai grįžtu pavargęs, visuomet randu ramybės aurą, kurią sukuria Indrė.
– Koks dviejų aktorių po vienu stogu gyvenimas?
– Du aktoriai po vienu stogu – tai jau teatras. Galime ir vaidinti dviese. Dar vaikas atsirado, jau trise. Bet dažniausiai namie, ką vaidiname, tai vaikiškus spektaklius, nes vaiką reikia užimti. Visko būna, juk nebūna namų be dūmų. Aš tuo tikiu. Jei žmonės gyvendami drauge nesipyksta, vadinasi, vienas tyli. Tai šventa tiesa, per tiek metų įsitikinau, jog taip negali būti.
– 2017-ųjų gruodį jums gimė sūnus. Kaip jis pakeitė judviejų gyvenimą?
– Jeigu matau, kad man ar Indrei pritrūksta kantrybės, visuomet klausiu turėdamas omeny sūnų – kas svarbiau negu svarbiausia? Taip, aš sutinku, kad turi būti laikas sau, mums. Bet man atrodo, kad mūsų šeimoje šiuo metu svarbiausia – užauginti vaiką, nes jį auginame ne tik sau, bet ir visiems.
Žmogų užauginti turi vieną šansą. Pradžioje buvo be galo sunku, nes niekas to daryti tavęs nemoko. Nuvykome į gimdymo namus, žinojome laiką, kada Indrė guls ant operacinio stalo, nes laukė cezario pjūvis. Nežinojau, kad tai truks vos dvidešimt minučių ir aš jau turėsiu vaiką ant rankų.
Kai atėjo seselė ir paklausė, kuris čia Storpirštis, nedrąsiai prisistačiau ir iš karto gavau palaikyti sūnų. Padavė man žviegiantį, į rusišką pledą suvyniotą kūdikį ir sako: laikyk vaiką ir duok telefoną – nufotografuosiu. Buvau šokiruotas, nuotraukos atsisakiau. Matyt, daugelis prašo padaryti pirmą selfiuką instagramui. Tuomet seselė sako: einam, padėsi pervystyti, pasversime, pamatuosime... Ir aš nešu dar nesuvokdamas, kad tai mano vaikas. Tai tarsi euforijos ir baimės būsena.
Nuėjome, atlikome visus reikalus. Vaikas verkia, o tu iš karto jautiesi kaltas, kodėl jis verkia, tuo pat metu pyksti, kodėl niekas jo neramina.
Vėliau su žmona susitikome palatoje, seselė vieną kartą parodo, kaip maitinti vaiką, bandome tai daryti – niekas nevyksta. Man stresas – vaikštau iš kampo į kampą. Sūpuoju ant rankų tą mažą kamuoliuką ir galvoju, koks aš prastas tėtis.
Tokia ta mūsų pradžia, taip abu ir mokėmės. Per pirmus metus buvo daug streso ir nežinomybės. Dabar jau atsiranda kažkokia ramybė, į viską ėmėme žiūrėti paprasčiau, o ir vaikas paaugo – jau ir pasikalbame rimtomis temomis, pavyzdžiui, apie spalvas. (Juokiasi.)
– Kartu esate daugiau nei dešimtmetį, o susituokėte tik pernai. Kodėl tiek delsėte?
– Dėl mano užsispyrimo ir nesupratimo, kad jeigu yra du žmonės drauge, tai yra du žmonės, ne vienas. Aš negaliu galvoti, kad jei man nereikia, tai ir tau nereikia. Kad ir kaip juokingai tai skamba, bet jei man jokio skirtumo tos vestuvės, o mano Indrei tai yra labai svarbu, tai kokio velnio aš buvau tiek laiko užsispyręs. Indrė kantriai to laukė ir galų gale supratau, kad reikia žengti šį žingsnį. Tada supratau, kad man tai visą laiką buvo svarbu, tik vėlgi bijojau atsakomybės.
Iki tol buvau įsitikinęs, kad jei žmogus nori išeiti, jo nesulaikys nei žiedai, nei bendras turtas, nei vaikai. Iš esmės aš ir dabar taip pat manau: nei reikia laikyti tą žmogų, nei ką, jei norės – išeis. Tačiau bet kokiu atveju abu esame tikintys, tad tai mus labai sutvirtino ir veda į kitą žingsnį. Susirašėme tik Santuokų rūmuose, dabar laukia dar kitas žingsnis – bažnyčia.
Gražus ciklas – gyvenimo ratas. O kai nieko nedrįsti, tai ir stovi vienoje vietoje.
– Lapkritį sueis dveji metai, kai netekote tėčio. Ankstesniuose interviu pasakojote, jog kurį laiką jam vis dar mėgindavote paskambinti. Ar jau susigyvenote su netektimi?
– Vakar irgi bandžiau paskambinti, deja, nepavyko. Yra tokia daina „Viskas primena tave“... Seniau maniau, kad ji sukasi vien tik apie meilę ir santykius tarp vyro ir moters, tačiau, pasirodo, ne... Yra labai sunku. Mus siejo labai gilus ryšys. Labai sunku visa tai apibūdinti žodžiais, tačiau nieko negali padaryti. Daugiausia ką, tai nueiti į kapus, pakalbėti, pabūti. Galvojau, kodėl visi po tėčio mirties jį sapnuodavo, o aš ne. Matyt, buvo per anksti, nes prieš kokį mėnesį aš jį sapnavau. Lyg ir netiki tokiais dalykais, bet tai rodo, kiek tau svarbu. Vadinasi, jis žiūri, džiaugiasi ir stebi mus. O dabar dar ir atėjo aplankyti sapnų pavidalu.
– Koks jis buvo sapne?
– Laimingas ir ramus. Susitikome Senamiestyje, sėdėjome prie apskrito stalelio, ant kurio stovėjo kava. Drauge sėdėjome, nebešnekėjome, ir baigėsi tas sapnas.
– Turėjote begalę bendrų tradicijų – nuo trumpų susitikimų sostinės Senamiestyje iki išvykų į pajūrį. Ar bandėte tai atkurti su kuo nors kitu?
– Tai būdavo mūsų dviejų dalykai, tačiau dabar, kai jo nebėra... Bandžiau atkurti dar šviežius jausmus lankydamasis vietose, kuriose būdavome drauge, darydamas dalykus, kurie jį primena, bet tai jau nebėra tas pats. Man vis dar sunku nuvykti į Druskininkus. Po išvykos ten, rodos, man dar reikia kelių dienų atsigauti.
Kas nėra su tuo susidūręs, neįmanoma to jausmo paaiškinti. Mirtis mane lydi kone visą gyvenimą. Kai gimiau, jau neturėjau vieno senelio ir močiutės. Tuomet netekau kito senelio, mamos, kitos močiutės, galų gale – tėčio. Mirtis mane labai dažnai aplankydavo ir kiekvieną kartą patirdamas netektį suprantu, koks žiaurus yra tas žodis „niekada“. Tu niekada nebepamatysi to žmogaus. Taip, yra nuotraukos, mano tėčio atveju – ir vaizdo įrašai. Bandžiau prieš porą savaičių įsijungti laidą apie jį. Tik penkias minutes pažiūrėjau, ir viskas. Akys šlapios ir supratau, kad to daryti dar negaliu.
Tos pačios laidotuvės. Tai yra sudėtingas dalykas. Tuomet pats gedi ir dar ateina penki šimtai žmonių, tau reiškia užuojautą, o tu turi visus juos išklausyti. Kiekvienas jų žodis – tarsi dūris. Kiekviena istorija apie tavo žmogų – kaip priminimas: viskas, nebėra.
Po mamos netekties metus ar pusantrų nesupratau, kaip toliau gyventi. Po paskaitų, kurios baigdavosi dešimtą valandą, eidavau per pusę miesto pėsčiomis į kapus. Atrodė, taip reikia.Tai dariau kiekvieną vakarą pusantro mėnesio. Po tėčio mirties aš iš viso buvau išskridęs – nebeturėjau tikslo, turėjau vaiką, šeimą, bet save buvau nurašęs ir išmetęs. Maniau, kad niekam nesu reikalingas. Man visada lengviau padėti kitiems, o sau nežinojau, kaip padėti.
– Kas tuo metu labiausiai padėjo?
– Tik šeima ir tik vaikas. Turiu tokį kvailą įsitikinimą, kad Indrė yra suaugusi, ji gali pati savimi pasirūpinti, juokais taip sakau, jei manęs neliktų, o vaikas...
Aš pats pusiau be tėvo augau. Mano vaikystė prabėgo su mama, tėtis mano gyvenime buvo tarsi desertas, dažniausiai savaitgaliais. Dėl to matau, kiek turiu kompleksų, liūdesio, baimių, nepasitikėjimo savimi, troškimo būti paglostytam ir pagirtam, kad elgiuosi teisingai.
Dažnai jaučiuosi blogesnis už kitus ir tikiu, kad tai atėjo iš vaikystės, mano tėvų nesutarimų ir tėčio nebuvimo. Normalios šeimos neatsimenu, nes buvau per mažas, kai jie buvo dviese ir abu gastroliavo, o aš augau su močiute ir broliu.
Suprantu, koks esu svarbus savo vaikui, o elgiuosi kaip suskis skaudžią netektį išgyvendamas su alkoholiu ar dar kažkuo. Reikėjo ilgai tartis su savimi ir pasakyti sau: gana – daugiau nei metus su savimi kovojau. Ačiū Indrei, kad neapleido.
– Ar dažnai aplankote kapus?
– Dažnai. Man labai patinka kapai. Kalbant apie tėtį menininkų kalnelis – viena gražiausių vietų Vilniuje. Tai tarsi vienas didelis paminklų parkas. Nuostabi aura, graži vieta, ramu.
– Paskutinius dešimt metų tėčio jūsų gyvenime buvo labai daug. Kokias jo duotas pamokas prisimenate?
– Tėtis nemokė nieko. Tai ir smagu. Niekuomet nepamokslaudavo. Jeigu mes su Indre jo akivaizdoje karščiau pasikalbėdavome, jis iš karto sakydavo: „Vaikai, na, ką jūs čia, baikite, einame pyrago valgyti.“ Tuo ginčas ir baigdavosi.
Daugiau pats esu pasiėmęs iš jo savybių, kurios man labai patiko. Kaip ir jis, išmokau atsirinkti žmones ir supratau, kad nebūtina būti su žmonėmis, kurie man yra nemalonūs. Šiais laikais kuo labiau atvirai ko nors nežinai, tuo daugiau atsiras aplink žmonių, kurie viską žino. Tik ne tėtis.
Iki šiol man išlikusi meilė Senamiesčiui. Kadangi pats augau ir gyvenau Senamiestyje, dabar aš su sūnumi vaikštau po kol kas dar neuždarytus ir ne privačius kiemelius, rodau juos savo vaikui.
Tai yra fantastika. Man Vilniaus senamiestis – tarsi iš knygų. Taip pat važiuojame į Preilą, kur pradėjome su tėčiu ir jo žmona važinėti per vienus filmavimus ir po to kasmet važiuodavome, kol jie nepersikėlė į Druskininkus.
Iki dabar stengiamės šią tradiciją palaikyti, vykstame kasmet ten pat. Knygų stengiuosi nepamiršti, nes tėtis per kiekvieną gimtadienį padovanodavo po knygą su dedikacija. Vieną dedikaciją puikiai prisimenu: „Simukai, taip nėra ką skaityt, taip nėra ką vaidint... kad taip nebūtų. Tėtis.“
– Ar palaikote ryšį su tėčio žmona?
– Palaikome. Aš su tėčiu susiskambindavau bent tris kartus per savaitę, su jo žmona Vilija irgi bent kartą susiskambiname pasikalbėti apie tai, kaip sekasi ir kas naujo įvyko. Ji liko gyventi Druskininkuose, kur juodu gyveno paskutinius metus. Mes su šeima pagal galimybes ją aplankome. Vilija nėra tik tėčio žmona – ji mūsų šeima.
– Būdamas jau paauglys sužinojote, kad turite sesę Eveliną. Kaip prisimenate jūsų pažintį?
– Buvo labai nejauku. Kai tu gyveni 16 metų ir staiga sužinai, kad turi sesę...
Apskritai mūsų šeimos gyvenimas – tarsi telenovelė. Mama po spektaklio ateina su kolega, kuris mane, mažą vaiką, paperka guma arba saldainiais, tėtis kuria gyvenimą su kita moterimi ir dar po kiek laiko sužinai, kad turi sesę.
Iš šono pažvelgus tarsi geros melodramos scenarijus. (Juokiasi.)
Tai buvo „Auksinių svogūnų“ vakaras, tėtis turėjo ten kažką vaidinti ir mane vedėsi kartu. Prieš šventę jis man pasakė, kad aš ne vienas žiūrėsiu pasirodymą, o su... sese. Visa tai įvyko balandžio 1-ąją, tačiau tai buvo ne pokštas. Mus susodino šalia ir buvo taip nejauku. Neatsimenu, ką žiūrėjau, ką šnekėjome. Buvau labai sutrikęs.
– Kaip šią žinią priėmė šeima?
– Manau, kad tai buvo visiems naujiena. Kiek aš žinau, istorija buvo tokia: tėtis vedė kažkokį renginį ir po to gavo raštelį, kuriame buvo parašyta: „Aš – Evelina, tavo dukra, paskambink.“
Tiksliai nepamenu, tačiau kažkas tokio buvo. Tuomet jis jai paskambino, atkūrė ryšius ir ėmė bendrauti. Dėl ko jie iki tol nebendravo, pasakyti negaliu. Tėtis tai, žinoma, žinojo.
– Koks dabar jūsų su Evelina ryšys?
– Labai gražiai bendraujame. Prieš porą metų pakrikštijome jų pirmagimį. Aš buvau krikšto tėvas.
O šią vasarą turėjo būti jų antrosios mergaitės Ulos krikštynos, buvau pakviestas būti krikšto tėvu, bet karantinas sumaišė visas kortas – nukėlėme į kitus metus.
Kiek pavyksta, tiek bendraujame ir susitinkame. Kuriame savo gyvenimus skirtinguose miestuose, bet nepamirštame ir vieni kitų.
